Civilinė byla Nr. 2A-65/2014

Procesinio sprendimo kategorija 36.2; 63.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4074-104/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui K. M. , trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „TAUNERIS“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo K. M. priteisti 2803940,74 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „TAUNERIS“ 2007 m. vasario 6 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iki 2009 m. birželio 29 d. suteikė įmonei 2520000 Lt kreditą (5-23 l.). Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimui ieškovas ir atsakovas 2007 m. vasario 6 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas solidariai įsipareigojo grąžinti ieškovui suteiktą kreditą, priskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius, jeigu UAB „TAUNERIS“ laiku nevykdys skolinių įsipareigojimų (35-36 l.). Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi UAB „TAUNERIS“ iškėlė bankroto bylą, 2010 m. kovo 25 d. patvirtino ieškovo 2803940,74 Lt kreditorinį reikalavimą (28 l.). Kadangi bankroto procedūros metu trečiojo asmens UAB „TAUNERIS“ įmonės turtas buvo parduotas, ieškovas sumažino reikalavimą iki 1167295,74 Lt.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (50-55, 77-79 l.).

Trečiasis asmuo BUAB „TAUNERIS“ sutiko su ieškovo reikalavimais ir prašė ieškinį tenkinti (64 l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 1167295,74 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15673 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, jog atsakovas laidavimo sutarties pagrindu įsipareigojo solidariai atsakyti už skolininko UAB „TAUNERIS“ įsipareigojimų neįvykdymą. UAB „TAUNERIS“ bankrutavo, ieškovas atgavo tik dalį kredito, t.y. 1626645 Lt. Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalavo priteisti iš atsakovo kaip laiduotojo likusią kredito dalį, t.y. 1167295,74 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas laikė, jog laidavimo sutartis turėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Tačiau teismas nesvarstė laidavimo sutarties teisėtumo klausimo, kadangi atsakovas CPK nustatyta tvarka nepareiškė priešieškinio dėl laidavimo sutartis pripažinimo negaliojančia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, neišreikalavimo ir netyrė objektyviam ir teisingam sprendimui priimti įrodymų, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netyrė pateiktų įrodymų, nepagrįstai atsisakė išreikalauti ir ištirti įrodymus, patvirtinančius laidavimo sutarties negaliojimą, t.y. nepagrįstai atsisakė išreikalauti bendrovės teiktą paraišką kreditui, neapklausė liudytojo M. K. , taip pat neatskleidė bylos esmės.

2. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, patvirtinančių laidavimo sutarties negaliojimą CPK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi teismas, nustatęs akivaizdžius sandorio negaliojimo pagrindus, ne tik gali, bet ir privalo pripažinti tokį sandorį negaliojančiu ex officio.

3. Teismas netyrė ir nenagrinėjo dalies reikšmingų procesiniam sprendimui priimti aplinkybių (įrodymų), patvirtinančių laidavimo sutarties negaliojimą, neatskleidė bylos esmės, neapklausė liudytojo, todėl siekiant užtikrinti teisę į teismo sprendimo peržiūrėjimą mažiausiai dviejose teismų instancijose, byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia ex officio.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį ir priteisė iš apelianto 1167295,74 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo 2007 m. vasario 6 d. laidavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantui buvo priteista skola, pripažinti negaliojančia ex officio CPK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Su tokia apelianto nuomone teisėjų kolegija negali sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o atsakovas atsiliepime suformuluoja savo atsikirtimus, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba priešieškiniu ginčija tam tikras byloje nustatinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš apelianto skolą, kilusią laidavimo sutarties pagrindu. Tuo tarpu, apeliantas pirmosios instancijos teismui priešieškinio ar reikalavimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė.

Kaip minėta, apeliantas pirmosios instancijos teisme laidavimo sutarties neginčijo, tačiau apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, patvirtinančių laidavimo sutarties negaliojimą CPK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi teismas, nustatęs akivaizdžius sandorio negaliojimo pagrindus, ne tik gali, bet ir privalo pripažinti tokį sandorį negaliojančiu ex officio.

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.78 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių laidavimo sutartis galėtų būti pripažintina niekine. Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netyrė pateiktų įrodymų, nepagrįstai atsisakė išreikalauti ir ištirti įrodymus, patvirtinančius laidavimo sutarties negaliojimą, laikytini nepagrįstais, nes apeliantas, nereikšdamas priešieškinio ar reikalavimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, užkirto kelią pirmosios instancijos teismui svarstyti laidavimo sutarties teisėtumo klausimą. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, jog ginčijamas sprendimas turi būti grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, objektyviai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai ir teisėtai ex officio nevertino laidavimo sutarties atitikties imperatyvioms teisės aktų normoms.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už ieškinio ribų, priteisė ieškovui iš apelianto 1167295,74 Lt skolą,  5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kadangi laidavimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta. Pagal laidavimo prievolę laiduotojas įsipareigojo atsakyti kreditoriui kartu su skolininku solidariai. Skolininkui tinkamai neįvykdžius prievolės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą, priteisdamas iš apelianto kaip laidotojo likusią kredito dalį.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijamu sprendimu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jam naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                  Marytė Mitkuvienė

      Alvydas Poškus

      Egidijus Žironas