Pirmosios
instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-458-544-07
Irena Pocevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 63.1; 110.1; 110.6
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2007 m. spalio 23 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,
kolegijos teisėjų pranešėjos Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės,
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
skolininkų M. P. ir A. P. atskiruosius
skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-602-100/ 2007, kurioje skolininkų turtui kreditorės V. L. prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
NUSTATĖ:
Kupiškio
rajono apylinkės teismas 2007-08-01 priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti solidariai iš skolininkų M. P. ir A. P.
6700 Lt paskolos, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b. l.
14).
Kreditorė V. L. prašė skolininkų M. P. ir A. P. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones –
areštuoti jiems priklausantį asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise
nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias banko ar kitų
kredito įstaigų sąskaitose, nes skolininkai vengia atsiskaityti, į pretenzijas
grąžinti skolą nereaguoja, jų turtinė padėtis neaiški.
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2007-08-01 nutartimi kreditorės prašymą tenkino ir nutarė areštuoti skolininkams A.
P. ir M. P. priklausantį asmeninės ar bendrosios
jungtinės nuosavybės teise nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines
lėšas, esančias banko ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, 6700 Lt sumai. Teismas
nustatė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo (sprendimo)
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). 6700 Lt
reikalavimo sumą dviems fiziniams asmenims pripažino didele ir vertino tai kaip
aiškią grėsmę kreditoriaus interesams. Kreditorės nurodytas aplinkybes: kad
skolininkai nuo 2002 m. liepos mėnesio negrąžina paskolos, nebendradarbiauja su
kreditore, nereaguoja į pretenzijas grąžinti paskolą – pripažino rodančiomis
skolininkų nesąžiningumą. Laikinąją apsaugos priemonę taikė apie tai nepranešęs
skolininkams (CPK 148 str., b. l. 10-11).
Atskiruoju skundu skolininkai M. P.
ir A. P. prašo panaikinti Kupiškio rajono apylinkės
teismo 2007-08-01 nutartį. Nurodo, kad pareiškė prieštaravimus dėl kreditorės
pareiškimo ir 2007-08-01 teismo įsakymo, nes pagal paskolos sutartį su
kreditore V. L. pinigų negavo, sutartis fiktyvi, sudaryta
panaudojant psichologinį spaudimą ir apgaulę. M. P. nurodo,
kad įvykis buvo po jos gydymosi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, jai
nesuprantant savo veiksmų. Gyvena iš invalidumo pensijos, nedarbinga, nuolat
vartoja vaistus, jiems pirkti išleidžia 312 Lt (b. l. 3). A. P.
nurodo, kad jis pats neturi jokių susitarimų su kreditore, nėra nei jos,
nei firmos „Melonija“ skolininkas. Kadangi dirbo likviduoto dėl bankroto UAB
„Baltas pūkas“ direktoriumi, tai bankroto iniciatorė kreditorės firma
„Melonija“ ir reikalauja faktinio įsiskolinimo grąžinimo. Gauna 298 Lt
invalidumo pensiją, po 196 Lt kas mėnesį skiria vaistams. Areštavus skolininko
turtą ir banko sąskaitą, liks be vaistų ir pragyvenimo šaltinio (b. l. 6-7).
Atsiliepimu į
atskiruosius skundus kreditorė V. L. prašo juos atmesti ir
nurodo, kad teismas pagrįstai pritaikė CPK 144 straipsnio nuostatas, nurodė
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvus. Skolininkai nepateikė įrodymų,
patvirtinančių kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia jų interesus
ir turtinę padėtį. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems
tikslams. Kreditorė pateikė įrodymus byloje apie neįvykdytą skolininkų
prievolę, atskirųjų skundų argumentai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta
kreditorei panaudojant psichologinį spaudimą, nepagrįsti.
Atskirasis
skundas netenkintinas, o Kupiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 1 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas
bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.
1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Skundžiamoji nutartis priimta byloje, nagrinėjamoje CPK XXIII skyriaus
numatyta tvarka. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimų šis
skyrius atskirai nereglamentuoja, šis klausimas sprendžiamas pagal ginčo
teisenos taisykles (CPK 432 straipsnis, 436 straipsnio 1 dalis).
Teismas
dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių,
jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas
– užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ir
taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo
taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems
tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti asmens, prašančio taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės
taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą. Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą,
šiomis įstatymų nuostatomis vadovavosi ir jų nepažeidė.
Teismų praktika rodo, kad didelė ieškinio suma savaime
preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai
gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl sprendžiant šį
klausimą turtiniuose ginčuose, svarbu šalies, kurios turtui prašoma taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, turtinės padėties, finansinių galimybių
įvertinimas, bet labai svarbią reikšmę turi ir reikalaujamos priteisti sumos
dydis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomos atlyginti žalos dydis yra 6700
Lt, o apeliantai nurodo esantys ribotai darbingi, gyvenantys iš nedidelių
invalidumo pensijų, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad
reikalaujamą išieškoti sumą šiuo atveju yra pagrindas vertinti kaip didelę. Todėl
pirmosios instancijos teismo išvada, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti
arba pasidaryti nebeįmanomas, yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo
argumentais nepaneigta (CPK 144 str. 1 d.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai,
jog apeliantai neneigia savo sunkios turtinės padėties, kuriai esant
visada yra didesnė galimybė, kad tam tikras turtas bus perleistas, o piniginės
lėšos išleistos, kas ir tai sudaro pagrindą manyti, kad
gali būti neužtikrintas būsimas galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo
įvykdymas.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo
taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams
ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei
asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų
pusiausvyrą, kadangi skolininkai gali nurodyti nutartį vykdančiam antstoliui,
kurį turtą pirmiausia areštuoti ieškiniui užtikrinti. Teismas skundžiamojoje
nutartyje nenurodė, kad, jeigu būtų areštuotas kilnojamas ar nekilnojamas
turtas, tai tuo turtu skolininkams uždraudžiama naudotis savo veikloje.
Nepagrįstai apeliantai teigia, kad po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo
liks be pragyvenimo šaltinio, nes teismas nurodė, kokia seka turi būti
areštuojamas turtas, t. y. kilnojamas, nekilnojamas turtas, tik tada piniginės
lėšos. Be to, ieškiniui užtikrinti negali būti areštuojamas turtas, iš kurio
negali būti išieškoma, tame tarpe – pinigų suma, neviršijanti vienos MMA, bei
kitas CPK 668 str. 1 d. numatytas turtas, užtikrinantis būtiniausių poreikių
tenkinimą. CPK 736, 737 straipsniai numato, kad iš pensijų nagrinėjamos rūšies
išieškojimo dengimui gali būti išieškoma po 20 procentų, ir teismas nutartyje
kitaip nenustatė. Be to, apeliantai turi teisę pasinaudoti CPK 146 ir 150
straipsnio nuostatomis ir, esant pagrindui, prašyti pirmosios instancijos
teismo vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, prašyti ją visai
panaikinti, jei, pavyzdžiui, įkeičia turimą turtą, įmoka atitinkamą pinigų sumą
į teismo specialiąją sąskaitą, pateikia laidavimo raštą ar kitais įstatyme
numatytais atvejais. Laikinąsias apsaugos priemones taikęs teismas pagrįstu skolininkų
prašymu taip pat gali imtis priemonių, numatytų CPK 147 str. 1 d.
CPK 439
straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad teismo taikytos laikinosios
apsaugos priemonės per terminą, kuris nustatomas ieškiniui pareikšti, kaip kad
buvo šiuo atveju, laikinosios pasaugos priemonės negali būti panaikinamos.
Šioje bylos
nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas tik ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo klausimas, teismai nesprendžia ieškinio (pareiškimo)
pagrįstumo ir teisėtumo, paskolos sutarties teisėtumo klausimų ir nenustatinėja
tokios sutarties sudarymo (nesudarymo) faktinių aplinkybių. Todėl dėl atskirojo
skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu, teisėjų kolegija
nepasisako.
Dėl nurodytų
motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra
pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti, todėl
atskirasis skundas netenkintinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
NUTARIA:
Kupiškio
rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 1 dienos nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Romualdas
Januška
Ramunė Čeknienė
Birutė Valiulienė