Byla Nr. 1S-843-354/2014                                                                                      

                                                                                          Baudžiamojo proceso kategorija:

                                                                                          1.2.20.4; 1.2.20.5; 2.1.3.1; 2.12.4.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 21 d.

Šiauliai

              Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, rašytinio proceso išnagrinėjusi pareiškėjo G. Š. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 18 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Iš teismui pateiktos medžiagos Nr. (7.9.)-7 matyti, kad 2014 m. sausio 8 d. G. Š. su pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 str. 1 d. dėl to, kad, pasak pareiškėjo, A. G. apie jį pateikė melagingą pareiškimą ikiteisminį tyrimą pradėti galinčiai institucijai ir davė melagingus parodymus apie tikrovėje nebuvusius faktus, t. y. jo (pareiškėjo) išsakytus necenzūrinius žodžius A. G. ir kitų asmenų atžvilgiu viešoje vietoje, fizinį smurtą – įkandimą A. G. į nosį ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, A. G. stumdymą, teismo (teisėjų) darbo sutrikdymą ir kt., kadangi tokių faktų iš tikrųjų nebuvo.  Savo poziciją pareiškėjas, be kita ko, grindė tuo, kad dėl A. G. nurodytų melagingų aplinkybių, jo (G. Š.) atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 str. 1 d., byla buvo išnagrinėta, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu jis buvo išteisintas ir, nors Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu, minėtas Radviliškio rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir paliko galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė E. G. 2014 m. sausio 20 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu pagal BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., konstatavusi, kad jis nepadarė veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių. Minėtą nutarimą pareiškėjas apskundė, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi G. Š. skundas buvo atmestas. Tada G. Š. pateikė skundą aukštesnės instancijos teismui ir Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino – panaikino 2014 m. vasario 11 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį ir priėmė naują sprendimą – panaikino 2014 m. sausio 20 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. nutarimą. Tokį sprendimą Šiaulių apygardos teismas argumentavo tuo, kad būtina atlikti papildomus veiksmus, apklausti A. G., G. Š., atlikti kitus reikalingus veiksmus, įvertinti duomenų visetą ir tik tada spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo/nepradėjimo pagal G. Š. pareiškimą.

Atlikus papildomus veiksmus Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė E. G. 2014 m. kovo 20 d. nutarimu vėl atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu pagal BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., konstatavus, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 str. 1 d. 1 p.). Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, gavusi pareiškėjo skundą, 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi panaikino minėtą prokurorės nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuojant tuo, kad būtina susipažinti su visa baudžiamosios bylos Nr. 41-1-600-11 medžiaga, išsamiai ir objektyviai išanalizuoti visus toje byloje surinktus duomenis. Prokurorė ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį apskundė, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi, iš esmės pritaręs ikiteisminio tyrimo teisėjos argumentams, prokurorės skundą atmetė.  

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė E. G. 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu, susipažinusi ir išanalizavusi iš Radviliškio rajono apylinkės teismo gautą baudžiamosios bylos Nr. 41-1-600-11 (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7) medžiagą,  vaizdo įrašus, A. G. ir G. Š. parodymus, liudytojų S. B., V. Š., E. L., J. J., I. B. skirtingose proceso stadijose duotus parodymus, kitus reikšmingus duomenis, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. Š. pareiškimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., nes nenustatė, kad būtų padarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Pareiškėjas G. Š. vėlgi apskundė minėtą prokurorės nutarimą, tačiau Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi, iš esmės pritaręs prokurorės nutarime išdėstytiems teisiniams pagrindams ir argumentams, atsisakė panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. 2014 m. gegužės 26 d. nutarimą. 

Dėl Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 18 d. nutarties pareiškėjas G. Š. pateikė skundą Šiaulių apygardos teismui, prašydamas minėtą nutartį ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. gegužės 26 d. nutarimą panaikinti.

Skunde pareiškėjas teigia, kad A. G. parodymų dalis dėl teisėjų darbo sutrikdymo, aplinkinių pasipiktinimo, smurtinio konflikto nutraukimo, įsikišus pašaliniam asmeniui, nepagristai prokurorės ir ikiteisminio tyrimo teisėjo vertinami kaip nesvarbūs. Pažymi, kad, kai viešoje vietoje asmens provokuojantis elgesys sukelia konfliktą su kitais asmenimis ar viešoje vietoje prieš asmenį smurtiniai veiksmai atliekami dėl asmeninių paskatų, teismai nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo, sudėties nekonstatuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148/2012). Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 str. 1 d. tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo (BK 284 str. 1 d.) požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-12 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2009). Dėl to pareiškėjas mano, kad A. G. sąmoningai teikė parodymus apie teisėjų darbo sutrikdymą aplinkinių pasipiktinimą ir trečiojo asmens įvykdytą jo išgelbėjimą iš nasrų, nes suprato, jog jo atsakas į jo  įvykdytą įžeidimą necenzūriniu kreipiniu gali būti kvalifikuotas kaip jų asmeninis ginčas, spręstinas civiline ar privataus kaltinimo tvarka. Todėl G. Š. mano, kad teisininkas įvykius papildė pasekmėmis, užtraukiančiomis atsakomybę pagal BK 284 str. 1 d. Pasak pareiškėjo, tai yra pagrindinis argumentas, paneigiantis nutarimo nepradėti tyrimą bei nutarties motyvus ir patvirtinantis, kad A. G. įvykdė BK 235 ir 236 straipsniuose numatytus nusikaltimus.

Be to, pareiškėjas skunde pažymi, kad cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2013 paneigia, kad jis keikėsi, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius viešojoje vietoje ir sutrikdė viešąją rimtį, tačiau prokurorė šį privalomą sprendimą ignoravo.

Taip pat G. Š. skundu atkreipia dėmesį, kad nutartimi pritariama prokurorės pozicijai A. G. melagingus parodymus pateisinti stresu, emocine būkle. Pasak pareiškėjo, teisininkas (prokuroras ar teisėjas), savarankiškai priskirdamas neadekvačias būsenas asmeniui ir to sąlygotas pasekmes, negali tokios BK nenumatytos aplinkybės, kaip šalinančios baudžiamąją atsakomybę, pripažinti teisiškai reikšminga ir atsisakyti pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė kyla už žinomai melagingą pareiškimą ir parodymus. Pažymi, jeigu manoma, jog A. G. sugebėjo sukelti tokį konfliktą, kuriame pats prarado sveiką nuovoką ir protą, šios aplinkybės privalo būti nustatytos specialistų – psichologų ar psichiatrų. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas neatsižvelgė ir neįvertino, ar prokurorė E. G. kaip teisininkė neviršijo savo kompetencijos, vertindama ir nustatydama prieš kelis metus nukentėjusiuoju pripažinto A. G. psichinę būklę po jo pradėto konflikto, pareiškimo pateikimo, parodymų davimo ikiteisminiame tyrime ir nagrinėjant bylą teisme, nes, pasak pareiškėjo, prokurorė nustatė A. G. psichikos, atminties ypatybes, negebėjimą suvokti objektyvią tikrovę ir pateisinamą fantazavimą, kaip šalinančius baudžiamąją atsakomybę pagal BK 235 ir 236 straipsnius.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad A. G., net keliolika kartų matęs vaizdo įrašą Radviliškio rajono apylinkės teismui nagrinėjant bylą, savo apeliaciniame skunde toliau aiškino, jog jį jėga nuo jo (pareiškėjo) išgelbėjo sekretorė S. B., nagrinėjant bylą apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teisme laikėsi pozicijos, jog jo parodymai yra visiškai teisingi ir patikimi bei siekė jo (G. Š.) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjo teigimu, davęs melagingus parodymus A. G. pripažino tik tada, kai jį (G. Š.) išteisino Aukščiausiasis Teismas, siekdamas pateisinti savo melagingus parodymus teisiškai nereikšmingomis aplinkybėmis.

Skundas netenkinamas.

Išanalizavus pateiktą medžiagą, konstatuojama, kad prokurorės 2014 m. gegužės 26 d. nutarimas bei skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra priimti baudžiamojo proceso įstatymo numatytose minėtų subjektų kompetencijos ribose, turiniu ir forma atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, prokurorės E. G. nutarimo išvados yra motyvuotos, šioms išvadoms iš esmės pritarė ikiteisminio tyrimo teisėjas, pagrindo joms nepritarti neturi ir aukštesnės instancijos teismas. Prokurorės nutarime pateiktos išvados dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo ir pats sprendimas yra grįstas duomenimis, tiek gautais atliekant konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-600-11, tiek šią baudžiamąją bylą nagrinėjant skirtingų instancijų teismuose – apklausiant liudytojus, nukentėjusįjį A. G., kaltinamąjį G. Š. ir kt. (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7), tiek tikrinant pareiškėjo nurodytus duomenis medžiagoje Nr. Nr. (7.9.)-7, kurie aptarti prokurorės nutarime ir skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje. Pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių kitų duomenų, kurie būtų nežinomi ar kurie nebūtų aptarti prokurorės ir ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimuose, tik pateikia savitą jų vertinimą, grįstą subjektyviais išmąstymais. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. gegužės 26 d. nutarimo ir skundžiamos nutarties turinys pareiškėjui žinomas, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius duomenis šioje nutartyje yra netikslinga.

Jau minėta, kad pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. Š. pareiškimą A. G. atžvilgiu buvo atsisakyta, nes nenustatyta, kad būtų padaryta veika (konkrečiai – BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d.), turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių – BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Šiai prokurorės pozicijai pritarė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėjęs pareiškėjo skundą. Iš teismui pateiktos medžiagos, prokurorės 2014 m. gegužės 26 d. nutarimo, anksčiau pareiškėjo teiktų skundų, iš skundžiamos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ir nagrinėjamo G. Š. skundo akivaizdu, kad pareiškėjas deklaruoja tas pačias aplinkybes ir kritiką, apie ką jau aiškiai ir argumentuotai pasisakyta tiek prokurorės nutarimuose, tiek skundžiamoje nutartyje, todėl dar sykį atsakinėti į tuos pačius klausimus nėra būtinybės.

Savo ankstesniuose skunduose ir nagrinėjamame skunde G. Š. kryptingai interpretuoja baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-600-11 (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7) nustatytas aplinkybes, minimoje baudžiamojoje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus (Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį) ir visiškai nepagrįstai kritikuoja skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį surinktų duomenų vertinimo aspektu. Nepagrįstai pareiškėjo skunde teigiama, kad prokurorė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas nevertino baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų, jo (G. Š.), A. G. ir kitų liudytojų parodymų, vaizdo įrašų ir kt. 2014 m. gegužės 26 d. prokurorės nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, kuria pritarta prokurorės išvadoms, yra išdėstyti ir aptarti visi sprendimų priėmimui reikšmingi duomenys, tarp jų ir tie, kuriuos savo skunde apygardos teismui vėlgi akcentuoja ir savaip interpretuoja pareiškėjas, kuriais remdamiesi minėti subjektai padarė išvadą, kad nėra duomenų, rodančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.      

Savo skunde pareiškėjas deklaruoja kategorišką poziciją dėl BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėties požymių buvimo A. G. veikoje, atitinkamai kaltindamas A. G. minėtų nusikaltimų padarymu. Dėl tokių argumentų pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje teismas iš esmės nevertina bylos duomenų, nesprendžia klausimų dėl asmenų kaltės ir neatlieka įrodymų tyrimo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymą teismai apskųstus prokurorų nutarimus ir žemesniųjų teismų nutartis patikrina tik jų pagrįstumo ir teisėtumo aspektais, kad visose baudžiamojo proceso stadijose būtų tinkamai užtikrinamos proceso dalyvių ir kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą prokuroras yra atsakingas už baudžiamojo proceso ikiteisminį tarpsnį, tai reiškia, kad kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų atskleista nusikalstama veika (BPK 2 str.), apgintos žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės, visuomenės ir valstybės interesai. Kitaip, nei savo skundu reikalauja pareiškėjas, nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei skundą dėl apskųstos nutarties nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas šioje proceso stadijoje jokio įrodymų tyrimo neatlieka ir asmens kaltės klausimo nesprendžia, todėl skundžiamoje nutartyje ir buvo konstatuota, jog išnaudojus visas procesines galimybes (kaip jau minėta, 2014 m. gegužės 26 d. prokurorės nutarimu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. Š. pareiškimą buvo atsisakytą trečią kartą, ankstesni tos pačios prokurorės nutarimai buvo panaikinti, nurodant atlikti išsamesnę duomenų analizę, atitinkamus proceso veiksmus, patikslinti pareiškėjo nurodytus duomenis apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas), aiškinantis A. G. veikimo aplinkybes, nebuvo surinkta duomenų apie galbūt jo (A. G.) padarytą nusikalstamą veiką, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą ir buvo atsisakyta. A. G., kurį nusikalstamų veikų padarymu kaltina pareiškėjas, veikimo objektyviosios ir subjektyviosios aplinkybės, kiek įmanoma, yra atskleistos, pakankamai aiškios, todėl dar kažką papildomai nustatinėti, tirti nėra jokios protingos būtinybės.

Iš pateikto skundo turinio aišku, kad pareiškėjas siekia pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu, kaltindamas pastarąjį melagingai jį įskundus ikiteisminį tyrimą pradėti turintiems teisę subjektams kaip padariusį nusikalstamą veiką ir davus melagingus parodymus pagal BK 135 str. 1 d., 136 str. 1 d. Tokią savo poziciją G. Š. kildina ir formuoja kitos baudžiamosios bylos Nr. 41-1-600-11 (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7) pagrindu, kurioje pats buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymu, tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 284 str. 1 d. buvo išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. G. Š. išteisinimui pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos ir 2014 m. sausio 8 d. pareiškime deklaruotos G. Š. nuostatos susiformavo ne tuomet, kai pagal A. G. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas kitoje baudžiamojoje byloje jo (pareiškėjo) atžvilgiu, o po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kita vertus, nei Radviliškio rajono apylinkės teismas, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija savo sprendimuose neužsiminė, kad A. G. būtų melagingai įskundęs ar davęs melagingus parodymus.     

Pažymėtina, kad melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 str., bet kokia forma ir būdu (raštu, žodžiu, anonimiškai ir pan.) pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Pagal BK 235 str. prasmę melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Pranešimas apie nebūtą nusikaltimą ir atitinkami parodymai nelaikytini melagingais, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, pranešdamas, duodamas parodymus, sąžiningai klydo. Taigi BK 235 str. ir 236 str. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, vadinasi sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo baigties būtini duomenys, bylojantys, kad asmuo suprato savo procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, paaiškinimus ar pranešimus (skundus, pareiškimus), tačiau, visa tai suvokdamas, įskundė nekaltą asmenį, davė tikrovės neatitinkančius parodymus, paaiškinimus, norėjo, kad melagingai apskųsto asmens atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, realios tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje.

Surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma paneigia pareiškėjo G. Š. skunduose deklaruojamą versiją, jog A. G. tyčia melagingai įskundė pareiškėją, kaip padariusį nusikalstamą veiką, ir davė atitinkamus melagingus parodymus apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos Nr. 41-1-600-11 (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7) nagrinėjimo metu.

Nagrinėjamu atveju yra aišku, kad 2011 m. balandžio 20 d., apie 14 val., Šiaulių miesto apylinkės teisme konfliktas tarp pareiškėjo G. Š. ir A. G. iš tikrųjų buvo, A. G. pasijuto nukentėjęs šio konflikto metu, todėl kaltindamas G. Š. su pareiškimu kreipėsi į teisėsaugos instituciją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 284 str. 1 d., baudžiamojoje byloje įtarimai, o vėliau kaltinimai pareikšti G. Š., tačiau, kaip minėta, G. Š. pagal BK 284 str. 1 d. buvo išteisintas ir tuomet pastarajam susiformavo įspūdis, kad A. G. jį melagingai įskundė ikiteisminį tyrimą turinčiai teisę pradėti institucijai, davė melagingus jį kaltinančius parodymus baudžiamojo proceso stadijoje. Atkreipiamas dėmesys, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjo atžvilgiu ne todėl, kad nustatė, jog įvykio, dėl kurio buvo kaltinamas G. Š., išvis nebuvo, o todėl, kad nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad G. Š. įkando A. G. į nosį, kad atliko kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 284 str., požymius.

G. Š. teiginiai, kad A. G. tyčia melagingai įskundė pareiškėją ikiteisminį tyrimą turinčiam teisę pradėti subjektui ir tyčia davė melagingus parodymus apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas, nukentėjusysis, apklausiamas teisme ir dar vėliau, yra grįsti tik paties pareiškėjo subjektyvia nuomone. Kaip minėta, teismai, nagrinėję G. Š. baudžiamąją bylą, nenustatė, kad A. G. pranešimas apie nusikaltimą būtų melagingas, kad jo parodymai būtų melagingi. Vien tai, kad A. G. pranešė apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla nagrinėjama įvairių instancijų  teismuose – nereiškia, kad A. G. tyčia melagingai įskundė pareiškėją ir davė melagingus parodymus apklausiamas. Susiklosčiusi situacija pagal faktinį ir teisinį įvertinimą leidžia spręsti, kad A. G. veiksmai kreipiantis į ikiteisminį tyrimą turintį teisę pradėti subjektą ir vėlesni jo parodymai baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-600-11 (teisminio proceso Nr. 1-41-1-00141-2011-7), buvo nulemti sąžiningo klydimo – klaidingai įvertinus įvykio aplinkybes, įvykio juridinę kvalifikaciją, siekio įrodyti, jog jo atžvilgiu G. Š. iš tikrųjų atliko neteisėtus veiksmus, ir tuo A. G. nė kiek neabejojo.

Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad nebuvo surinkta duomenų, bylojančių apie A. G. suvokimą, jog jis ikiteisminį tyrimą pradėti teisę turintiems subjektams pateikė žinomai melagingus duomenis apie G. Š. neva padarytą nusikalstamą veiką ir davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjas jo atžvilgiu neatliko, numatė padarinius (dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas) ir norėjo taip veikti. Taigi A. G. veikoje nėra BK 235 str. ir BK 236 str. numatytų nusikalstamų veikų požymių.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

atmesti pareiškėjo G. Š. skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 18 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                            Nijolė Matuzevičienė