Civilinė byla Nr. 2S-979-392/2011
Proceso Nr. 2-01-3-19974-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 128.20; 122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Andrutės Kalinauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lindorff Oy atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.
n u s t a t ė :
Pareiškėjas Lindorff Oy, veikiantis per Lindorff Oy filialą, kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu patvirtinti 1375,23 Lt dydžio turtinį reikalavimą mirusio palikėjo M. K. įpėdiniams.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Lindorff Oy prašymą ir jį kartu su priedais grąžino pareiškėjui.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 28 d. nutarties.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Lindorff Oy atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 28 d. nutarties ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Atsisakymo motyvu teismas nurodė aplinkybę, jog ginčijama nutartis negali būti apskundimo objektu (LR CPK 338 str., 315 str. 2 d. 3 p.). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 41 bei LR CPK 582 str. 6 d. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo pateikto pareiškimo aplinkybės sudaro pagrindą inicijuoti ieškinį bendra ginčo teisenos LR CK 5.63 str. tvarka, o ne teismo leidimų išdavimo forma.
Atskiruoju skundu pareiškėjas Lindorff Oy prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Nurodė, jog nepagrįstai teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą nurodydamas, jog nutartis dėl kurios jis pateiktas negali būti apeliacijos objektu. Pirmos instancijos teismas 2010-12-17 nutartyje akcentuoja tai, jog apelianto pareiškimo aplinkybės sudaro pagrindą inicijuoti ieškinį bendra ginčo teisena LR CK 5.63 str. tvarka, o ne teismo leidimų išdavimo forma. Apeliantas pažymi, jog LR CK 5.63 str. numatyti du alternatyvūs kreditoriaus interesų gynimo būdai: 1) pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, 2) pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Apelianto nuomone, jo pareikštas prašymas turėtų būti vertinamas kaip informacija apie galimą kreditoriaus pretenziją dėl galimų įsiskolinimų, o įpėdiniams skolos nepripažįstant ar ją ginčijant, kreditorius, paisydamas bendros ieškinio senaties tvarkos, turi teisę pareikšti ieškinį bendra ginčo teisenos tvarka pagal LR CPK nuostatas.
Apelianto tvirtinimu, nepagrįstas teismo argumentas, jog nutartis dėl atsisakymo priimti prašymą dėl paveldėjimo procedūrų taikymo nėra skundžiama. Į LR CPK 582 str. 6 d. reglamentavimą patenka teismo nutartys, kuriomis atsisakoma išduoti teismo leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus. 2010-11-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi buvo ne atsisakyta patvirtinti apelianto prašymą dėl paveldėjimo procedūrų taikymo, bet apskritai priimti minėtą Lindorff Oy prašymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog 2010-12-17 teismo nutartyje priimtas procesinis sprendimas nepatenka į LR CPK 582 str. 6 d. numatytą reguliavimą, todėl teismo argumentas, jog 2010-11-28 yra neskundžiama, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Pirmos instancijos teismui atsisakius priimti atskirąjį skundą, apeliantas praleistų LR CK 5.63 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių senaties terminą, todėl 2010-12-17 teismo nutartis užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai (LR CK 334 str. 1 d. 2 p.).
Taip pat apeliantas pažymi, jog pirmos instancijos teismas neadekvačiai bylos esmei bei aplinkybėms vadovavosi 2003-06-20 LAT Teisėjų Senato nutarimu Nr. 41, kadangi šiuo nutarimu aiškinamas įstatymų taikymas teismų praktikoje, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo, o ne kreditoriaus reikalavimų tvirtinimas LR CK 5.63 str. 1 d. nustatyta tvarka.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Ginčijama 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti Lindorff Oy atskirąjį skundą tuo pagrindu, jog 2010 m. lapkričio 28 d. teismo nutartis negali būti apskundimo objektu. Be to, teismas rėmėsi 2003-06-20 LAT Teisėjų Senato nutarimu Nr. 41 bei aplinkybe, jog ginčas nagrinėtinas bendra ginčo teisenos tvarka, o ne teismo leidimų išdavimo tvarka.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokius argumentus pripažįsta nepagrįstais.
Pirmosios instancijos teismas 2010-12-17 nutartyje rėmėsi LR CPK 582 str. 6 d., nustatančia, jog teismo nutartis išduoti teismo leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama. Bylos duomenys patvirtina, jog 2010-11-28 teismo nutartimi buvo ne atsisakyta patenkinti apelianto prašymą dėl paveldėjimo procedūrų taikymo, bet atsisakyta nagrinėti Lindorff Oy prašymą. Todėl pastaruoju atveju LR CPK 582 str. 6 d. norma netaikytina, o 2010-12-17 nutartyje teismas ja vadovavosi nepagrįstai. 2010-11-28 teismo nutartimi atsisakius priimti Lindorff Oy prašymą buvo užkirstas kelias tolimesnei bylos eigai, todėl darytina išvada, jog minėta nutartis galėjo būti skundžiama apeliacine tvarka (LR CK 334 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas 2010-12-17 nutartyje padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog 2010-11-28 teismo nutartis negali būti apskundimo objektu.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi ir 2003-06-20 LAT Teisėjų Senato nutarimu Nr. 41, aiškinančiu įstatymų taikymą teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo, nes apeliantas į teismą kreipėsi ne dėl teismo leidimo išdavimo, o dėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo LR CK 5.63 str. 1 d. nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, tinkamai neįvertino svarbių šiam klausimui išspręsti faktinių aplinkybių, neteisingai taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacijos instituto viešąjį tikslą bei vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendžia, jog tokioms aplinkybėms esant atskirojo skundo priėmimo klausimo sprendimą grąžinus pirmosios instancijos teismui, kaip to reikalauja CPK 334 str., dar labiau užsitęstų atskirojo skundo priėmimo procesas (CPK 2 str.). Dėl šios priežasties šis klausimas iš esmės išspręstinas apeliacinės instancijos teisme: atskirasis skundas priimtinas ir kartu su byla perduotinas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei veiksmams, numatytiems CPK 319 str., atlikti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti.
Perduoti atskirąjį skundą su byla Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei procesiniams veiksmams, nurodytiems CPK 319 str., atlikti.
Kolegijos pirmininkas Virginijus Kairevičius
Kolegijos teisėjai Dalia Kačinskienė
Andrutė Kalinauskinenė