Civilinė byla Nr. 2S-1969-658/2014;

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06949-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 140.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų: akcinės bendrovės „Swedbank“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2320-800/2014 pagal pareiškėjos R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: 236-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Danske Bank AS Lietuvos filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, akcinei bendrovei „Kauno energija“, „Swedbank“, akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“, uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl fizinio asmens bankroto,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir teismo kompetencijos ribų.

Kauno apylinkės teismo 2013-06-19 nutartimi iškelta bankroto byla R. M.. 2013-08-29, 2014-05-13, 2014-05-21 nutartimis patvirtinti R. M. kreditorių reikalavimai.

R. M. bankroto administratorius 2013-11-11 pateikė teismui prašymą patvirtinti R. M. mokumo atkūrimo planą.

2014-01-06 Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl mokumo plano atkūrimo patvirtinimo, bankrutuojančiai R. M. nustatė 2 mėnesių terminą pašalinti mokumo atkūrimo plano trūkumus ir pateikti teismui tvirtinti patikslintą atkūrimo planą ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 14 d. (t. V, b.l. 35-40).

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB pateikė atskirąjį skundą dėl 2014-01-06 Kauno apylinkės teismo nutarties. 2014 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį ir perdavė pareiškėjos R. M. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo (civ. byla Nr. 2S-789-221/2014).

2014 m. gegužės 9 d. bankroto administratorius teismui pateikė patikslintą R. M. mokumo atkūrimo planą, bei išvadą dėl pateikto plano įgyvendinimo galimybių. Išvadoje administratorius nurodė, kad planas atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytus reikalavimus (t. V, b.l. 82-125).

2014 m. birželio 2 d. teisme buvo gautas pranešimas „Dėl R. M. kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų“, kuriuo bankroto administratorius informavo, kad 2014 m. gegužės 30 d. R. M. kreditorių susirinkimas nutarė: 1) nepritarti R. M. mokumo atkūrimo planui, 2) nepritarti R. M. mokumo atkūrimo plane nurodytai administravimo išlaidų sąmatai ir administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkai (t. VI, b.l. 15-18).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios R. M. 2014-05-08 Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą. Teismas nustatė, kad kreditorių susirinkimuose vykusiuose 2013-09-18 ir 2013-10-24 buvo nutarta nepritarti R. M. mokumo atkūrimo plane nurodytai administravimo išlaidų sąmatai ir administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkai (t. 4, b.l. 133). 2014 m. gegužės 30 d. kreditorių susirinkimas apsvarstęs patikslintą mokumo atkūrimo planą, pakartotinai nutarė: 1) nepritarti R. M. mokumo atkūrimo planui, 2) nepritarti mokumo atkūrimo plane nurodytai administravimo išlaidų sąmatai ir administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkai. Tačiau nežiūrint į tai konstatavo, kad plano turinys atitinka Įstatymo 7 straipsnio formaliuosius reikalavimus, o iš kreditorių susirinkimų, įvykusių 2013-09-13, 2013-10-24 ir 2014-05-30, protokolų nustatė, kad kreditoriams kilę klausimai yra susiję su bankroto procedūromis apskritai. Bankroto administratorius teismo posėdžio metu detalizavo, bei pagrindė administravimo išlaidų sąmatą, tuo tarpu kreditorių atstovų abejonės dėl administravimo sąmatos dydžio, grindžiamos tik pačių kreditorių abejonėmis. Bankroto administratorius pateikė išvadą, kad planas atitinka įstatymo reikalavimus ir gali būti įgyvendintas. Bankrutuojančiam asmeniui ir kreditoriui iš esmės pasiekus kompromisą dėl tarpusavio bankroto teisinių santykių, kreditorių susirinkimo nurodytas priežastis, dėl kurių nesutinkama su planu, teismas atmetė kaip formalias ir nesudarančias pakankamo pagrindo netvirtinti plano. Teismas sutiko su bankroto administratoriumi, kad patikslintas mokumo atkūrimo planas buvo sudarytas atsižvelgiant į kreditorių, taip pat teismo išdėstytas pastabas. Bankroto proceso laikotarpis pratęstas iki maksimalaus įstatyme nustatyto 5 metų termino, numatytos mokėtinos sumos kreditoriams. Atsižvelgęs į aplinkybes, lėmusias finansinius sunkumus atvedusius pareiškėją iki bankroto bylos, įvertinęs realias galimybes pilnai įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus, teismas darė išvadą, kad šioje proceso stadijoje nutraukus bankroto bylą būtų apsunkinta ir nepagrįstai ilgai užtęsta galimybė asmeniui bankrutuoti. O tokiu atveju būtų iš principo paneigta Fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtinta paskirtis, atkurti asmens mokumą, siekiant sumažinti kreditorinius įsipareigojimus per įstatyme numatytą terminą ir tuo pačiu įvertinant galimybę bankrutuojančiam asmeniui išsilaisvinti nuo beviltiškų skolų naštos (t. VI, b.l. 36-38).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“ AB atskiruoju skundu (t. VI, b.l. 63-66) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nutraukti R. M. bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

nepaisant apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų pirmosios instancijos teismas bankroto bylos nenutraukė, tačiau patvirtino pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, nors šis planas teismui pateiktas praleidus nustatytą terminą (2013-11-19) taip pažeidžiant FABĮ 8 straipsnio 5 dalį;

kreditoriaus nesutikimo su planu motyvai (priežastys) yra susiję su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais, o būtent: 1) mokumo plane nurodytos nemokumo priežastys yra nekonkrečios ir neaiškios, 2) nenumatytos galimybės fizinio asmens mokumo atkūrimui, vietoj to pateikiami pareiškėjos išsamūs motyvai, pagrindžiantys pareiškėjos nieko neveikimą ir vengimą didinti pajamas, 3) plane net nėra grafos skirtos kreditorių nuolaidoms, vietoj to pareiškėja jau dabar neabejoja, kad jos mokumo atkurti nepavyks ir didžiumą jos skolų reikės nurašyti, 4) plano trukmė nustatyta iki 2019-01-01, iš šio termino pareiškėja net du metus bus vaiko auginimo atostogose, todėl turėtų būti nustatyta maksimali 5 metų trukmė;

pateiktas planas neatitinka FABĮ siekiamų tikslų, kadangi pareiškėja artimiausius du metus bus vaiko auginimo atostogose, o po jų grįžusi į darbą tenkinsis dirbdama už minimalų ar jam artimą darbo užmokestį. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja turėtų kokių nors sveikatos problemų ar pan., kurios turėtų įtaką ieškant ir renkantis geriau apmokamą darbą. Per mokumo atkūrimo plano laikotarpį realiai bus sumokėtos administravimo išlaidos, kreditoriams finansiniai reikalavimai bus dengiami minimaliai, siūlomi nurašyti kreditoriniai reikalavimai sudarys absoliučią didumą. Iš kreditorių susirinkimo 2014-05-30 protokolo matyti, kad šalims nepavyko pasiekti kompromiso dėl kreditorių reikalavimų patenkinimo sąlygų, mokumo atkūrimo plano termino, mokumo atkūrimo priemonių, t.y. dėl esminių bankroto proceso sąlygų, planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, todėl toks planas netvirtintinas ir byla nutrauktina.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskiruoju skundu (t. VI, b.l. 72-76) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį ir klausimą dėl mokumo plano atkūrimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti pareiškėjos 2013 m. spalio 8 d. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, o ne 2014 m. gegužės 8 d. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, kadangi šis mokumo atkūrimo planas apskritai teismui negalėjo būti pateiktas. 2014 m. gegužės 8 d. mokumo atkūrimo plano patvirtinimas prieštarauja Kauno apygardos teismo 2014-04-30 nutartyje išdėstytiems argumentams. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nutraukti pareiškėjos bankroto bylą. Ši situacija kilo tik dėl pačios pareiškėjos ir jos bankroto administratoriaus veiksmų, t.y. pagrįstų kreditorių pastabų dėl mokumo atkūrimo plano ignoravimo bei teikimo tvirtinti plano, neatitinkančio FABĮ reikalavimų bei pažeidžiančio teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą;

pagal patvirtintą mokumo atkūrimo planą visas administravimo išlaidas, atsiradusias po plano pavirtinimo, numatoma dengti tik iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkleistą turtą, kas pažeidžia kreditorių interesus, kadangi kreditoriai yra priversti sumokėti už pačios inicijuotą bankroto procedūrų vykdymą;

17 800 Lt administravimo išlaidos, reikalingos bankroto procedūrų vykdymui po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, yra visiškai neadekvačios administratoriaus atliekamam darbui šioje bankroto byloje. Patvirtindamas mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta 17 800 Lt administravimo išlaidų suma neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja po bankroto bylos iškėlimo nevykdo individualios ir/ar ūkinės veiklos, vienintelis pareiškėjos turtas – įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypas su namu ir kitais statiniais, esantis (duomenys neskelbtini) rajone, pareiškėja neturi debitorių, administratorius neginčija jokių R. M. sandorių. Nustatant neadekvačią administravimo apimtims, ekonomiškai nepagrįstą, per didelę administravimo išlaidų sąmatą, kyla grėsmė kreditorių reikalavimų patenkinimui. Mokumo atkūrimo plano 9 puslapyje esančioje lentelėje įkainiai yra niekuo nepagrįsti. Abejotina, kad bankroto administratoriui kiekvieną mėnesį bankroto procedūroms atlikti bus reikalinga 50 Lt transporto išlaidų. Prie plano pridėtas UAB „Įmonių administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ 2013 m. liepos 22 d. įsakymas dėl įkainių patvirtinimo neturėtų būti laikomas pagrindu, leidžiančiu bankroto administratoriui nustatyti nepagrįstą išlaidų sumą. Bankroto administravimo išlaidos turėtų būti nustatomos atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, įvertinus bylos sudėtingumą, o ne visoms byloms taikant standartinius įkainius;

teismas patvirtino tokį planą, kuriame nėra numatyta jokių persikvalifikavimo, įsidarbinimo ir kitų priemonių, skirtų mokumui atkurti. Patvirtintas planas neskatina pareiškėjos imtis aktyvių veiksmų, kad jos mokumas būtų atkurtas pasiekus teisingą pareiškėjos ir jos kreditorių interesų pusiausvyrą.

Atsiliepimu į atskiruosius skundus pareiškėja R. M. ir jos bankroto administratorius UAB „Įmonių administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašo atskiruosius skundus atmesti pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (t. VI, b.l. 81-92). Nurodo šiuos nesutikimo su atskiraisiais skundais argumentus:

R. M. mokumo atkūrimo planas teismui buvo pateiktas laiku, t.y. 2013-11-11, tačiau dėl jame esančių trūkumų buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, kas ir buvo tinkamai įvykdyta pateikiant teismui tvirtinti patikslintą 2014-05-08 mokumo atkūrimo planą. Mokumo atkūrimo planas, kuriame sutinkamai su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais yra įtvirtinti tiek materialiojo tiek ir procesinio teisinio pobūdžio klausimai (sąlygos) yra procesinis dokumentas, todėl mokumo atkūrimo planui, kaip procesiniam dokumentui gali būti taikomas procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas, numatytas CPK 115 straipsnyje ir FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju mokumo atkūrimo planą teismui pateikus laiku, tačiau proceso eigoje tik šalinant jo trūkumus, buvo užtikrintas tinkamas ir objektyvus faktinių aplinkybių dėl nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teisių ir teisėtų interesų įvertinimas, teisingos nutarties dėl plano tvirtinimo priėmimas ir išvengiama formalaus bankroto bylos galimo nutraukimo, kuomet nemokus fizinis asmuo turėtų procesinę teisę vėl kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, tuo pačiu užtikrintas ekonomiškumo principo įgyvendinimas;

mokumo atkūrimo plano 1 puslapyje yra aiškiai detalizuotos pareiškėjos nemokumo priežastys, kurios taip pat buvo nurodytos ir pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo;

plano 6 puslapyje yra išsamiai detalizuotos „Persikvalifikavimo, įsidarbinimo ir kitos priemonės, skirtos mokumui atkurti“ sąlygos, galimam skolininkės mokumui atkurti, kurias formaliai prieštaringai vertina apeliantės. Ši plano atkūrimo dalis iš esmės atitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, dėl ko negali būti laikoma neteisėta ar nepagrįsta. Pažymi, kad bankroto proceso metu mokumo atkūrimo plano atitinkamos sąlygos gali būti keičiamos, tikslinamos ir pan. tuo atveju, jeigu bankroto proceso metu atsirastų naujos galimybės, kurių pagrindu būtų pagerinta pareiškėjos finansinė padėtis ir, kurios nėra numatytos plane, sutinkami su FABĮ 12 straipsniu, kreditoriai turi teisę inicijuoti mokumo plano atkūrimo atitinkamų punktų pakeitimą;

mokumo plano 13 puslapyje yra nurodyta mokumo atkūrimo plano sąlyga „kreditorių teikiama pagalba“. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai nepasiūlė jokių nuolaidų, kurių pagrindu bankrutuojančiam asmeniui būtų suteikiama pagalba dėl finansinių reikalavimų vykdymo terminų atidėjimų, reikalavimo ar jo dalies atsisakymo ar piniginės prievolės pakeitimo kita, sutinkamai su CPK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, kad mokumo atkūrimo plano sąlyga „kreditorių teikiama pagalba“ atitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimą;

bankroto procedūra vyksta nuo 2013-06-19, o mokumo atkūrimo planą, pagal jame nustatytas sąlygas, buvo tikimasi vykdyti laikotarpyje nuo 2014-07-01 iki 2019-01-01, t.y. apie 4,5 metų laiko. Toks bankroto procedūros laikotarpis yra optimalus ir pagrįstas, užtikrinantis tiek skolininko, tiek ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Bankroto proceso laikotarpiu R. M. gautinų pajamų net nepakanka būtiniems poreikiams patenkinti. Nuo 2016 m. kovo mėnesio, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, R. M. planuoja sugrįžti į darbą UAB (duomenys neskelbtini). Iš gaunamo darbo užmokesčio, mažindama savo išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti R. M. planuoja skirti 350 Lt per mėnesį kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, o motinystės atostogų metu iš gaunamos motinystės pašalpos kas mėnesį skirti 30 Lt kreditorių reikalavimams tenkinti. Nuo 2018 m. savo darbu įrodžiusi darbdaviui lojalumą ir motyvaciją pareiškėja planuoja gauti 200 Lt didesnį atlyginimą. Šios aplinkybės parodo bankrutuojančio asmens objektyvų siekį dalinai patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus bankroto proceso metu. Pažymi, kad siekiant užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, fizinio asmens bankroto proceso metu yra būtina atsižvelgti ir į bankrutuojančio asmens interesus, pasireiškiančius socialinio ir sveikatos apsaugos poreikio bent minimaliu tenkinimu;

vadovaujantis FABĮ 22 straipsnio 5 dalimi, bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų), todėl bankrutuojantis asmuo turi teisę atlyginimą administratoriui ir administravimo išlaidas apmokėti iš lėšų, kurios bus gautos pardavus jam priklausantį nekilnojamąjį turtą;

bankroto administratorius, įvertinęs bankroto procedūros apimtį bei aplinkybę, kad administratorius, siekdamas užtikrinti bankrutuojančio fizinio asmens bankroto procedūros tinkamą ir efektyvų vykdymą, privalės atlikti pateiktoje lentelėje detalizuotas būtinąsias pareigas, detalizuotai pagrindė numatomų bankroto administravimo išlaidų sumą numatomai 54 mėnesių trukmei. Administravimo išlaidos neviršija FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytos 15 procentų, gautos lėšų sumos iš turto pardavimo vertės, ribos.

Kitų atsiliepimų į atskiruosius skundus negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl teismo kompetencijos ribų tvirtinat fizinio asmens mokumo plano atkūrimą ir plano atitikties įstatymo nustatytiems reikalavimams. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pasisako štai kaip:

              Dėl teismo teisės nustatyti terminą plano trūkumams šalinti

              Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2013-06-19 nutartimi iškelta bankroto byla R. M., nustatytas terminas plano pateikimui iki 2013 m. rugsėjo 19 d. (t. II, b.l. 169-172). 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo sušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame nutarta nepritarti R. M. mokumo atkūrimo plano projektui (t. IV, b.l. 74-77). Kreditoriams nepritarus pateiktam mokumo atkūrimo planui – administratorius kreipėsi į teismą prašydamas pratęsti plano pateikimo terminą iki maksimalaus Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau FABĮ) numatyto termino (t. IV, b.l. 72-73). Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, tenkindamas administratoriaus prašymą, pratęsė terminą mokumo atkūrimo plano pateikimui iki 2013 m. lapkričio 19 d. (t. IV, b.l. 94-95). 2013 m. spalio 24 d. vykęs kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti pateiktam mokumo atkūrimo planui (t. IV, b.l. 127-133). 2013-11-11 Kauno apylinkės teisme buvo gautas administratoriaus prašymas patvirtinti R. M. mokumo atkūrimo planą (2013-10-08), kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas (t. IV, b.l. 151-166). Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi nustatė bankrutuojančiam asmeniui 2 mėnesių terminą pašalinti mokumo atkūrimo plano trūkumus ir pateikti teismui tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 14 d. (t. V. b.l. 35-40). Įvertinęs pateiktą planą pirmosios instancijos teismas nustatė kokybinius mokumo atkūrimo plano trūkumus, t.y. nerealius nekilnojamojo turto pardavimo terminus, neaiškią turto kainą, itin trumpus bankroto procedūros terminus, bankrutuojančio asmens pastangų gauti didesnes pajamas bei mokumo atkūrimo priemonių trūkumą taip pat įpareigojo patikslinti planą dalyje dėl administravimo išlaidų sumos ir jos pagrindimo bei būtiniems poreikiams tenkinti numatomų reikalingų lėšų. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“ AB dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą. Kauno apygardos teismas išnagrinėjęs atskirąjį skundą, civilinėje byloje Nr. 2S-789-221/2014, 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį ir perdavė pareiškėjos mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą nagrinėti Kauno apylinkės teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas, gavęs mokumo atkūrimo planą, turi vertinti būtent jam pateiktą mokumo atkūrimo plano projektą ir negali nustatyti esminių plano projekto trūkumų, t. y. taikyti fizinio asmens mokumo atkūrimo plano trūkumų šalinimo institutą. Po Kauno apygardos teismo nutarties priėmimo – 2014 m. gegužės 30 įvyko R. M. kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriams tvirtinti buvo pateiktas patikslintas 2014-05-08 mokumo atkūrimo planas (t. VI, b.l. 17-18). Ir šiame kreditorių susirinkime buvo nutarta nepritarti pateiktam planui („prieš“ balsavo 74,62 % kreditorių). Kauno apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi pavirtino bankrutuojančios R. M. 2014-05-08 Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą (t. VI, b.l. 36-38).

Vienas iš atskirųjų skundų argumentų, kuriuo yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumas yra tai, kad teismas neturėjo teisės spręsti klausimo dėl pateikto tvirtinti 2014-05-08 fizinio asmens mokumo atkūrimo plano (patikslinto plano), kadangi mokumo atkūrimo planui negali būti taikomas trūkumų šalinimo institutas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirųjų skundų argumentu. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio plano tvirtinimo procesą, 1 dalyje numatyta, jog fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. Teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos 8 straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai (FABĮ 8 str. 7 d.). FABĮ 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatyti procedūriniai plano pateikimo tvirtinimui reikalavimai. Ir šių procedūrinių reikalavimų pažeidimų ištaisymui yra numatyta trūkumų šalinimo galimybė. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus FABĮ 8 straipsnio 8 dalis suteikia teismui teisę patvirtinti planą, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinus nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi įstatyme expressis verbis nėra įtvirtinta teismo teisė nustatyti kokybinius pateikto plano, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, trūkumus. Tačiau tokia teisė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išplaukia iš paties fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslo ir teismo vaidmens nagrinėjant fizinių asmenų bankroto bylas. FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas - tai suderintas ir pusiausvyrą užtikrinantis į sunkią finansinę padėtį patekusio asmens (nemokaus asmens) ir jo kreditorių teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo instrumentas. Taigi atsižvelgiant į fizinių asmenų bankroto įstatymo siekiamus tikslus, mokumo atkūrimo plano svarbą ir jo paskirtį bankroto procese bei nesant įstatyme įtvirtinto draudimo dėl kokybinių plano trūkumų šalinimo galimybės darytina išvada, kad teismas, nustatęs pateiktus tvirtinti plano trūkumus ir matydamas realią galimybę pakoregavus atitinkamas pateikto plano nuostatas pasiekti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą – turi teisę nustatyti terminą plano trūkumams pašalinti. Tai atitinka tiek FABĮ siekiamus tikslus, tiek užtikrina civilinio proceso kodekse įtvirtintų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimą (CPK 7 straipsnis, FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė bankrutuojančios R. M. 2014-05-08 Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano (patikslinto plano) tvirtinimo klausimą. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad fizinių asmenų bankrotas yra pakankamai naujas institutas Lietuvos teisinėje sistemoje, dėl ko šiuo metu dar nėra susiformavusi nuosekli jo aiškinimo ir taikymo teisminė praktika. Paskutinė teismų praktika aiškinat ir taikant FABĮ 8 straipsnį formuojasi linkme suteikiančia teismui teisę nustatyti terminą plano trūkumams pašalinti (žr. pvz. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-965-524/2014), t.y. FABĮ 8 straipsnį taikant ne remiantis formaliu įstatymo aiškinimu, bet atsižvelgiant į įstatymo siekiamus tikslus bei paties plano kaip instrumento, skirto interesų pusiausvyrai užtikrinti, prigimtį. Todėl sprendžiant klausimą dėl 2014-05-08 mokumo atkūrimo plano tvirtinimo nesivadovautina Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-789-221/2014, pateiktu išaiškinimu.

Dėl 2014-05-08 mokumo atkūrimo plano atitikties FABĮ 7 straipsnio reikalavimams ir fizinio asmens bankroto instituto siekiamiems tikslams

Nagrinėjamoje byloje kreditoriai nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui dėl dviejų esminių priežasčių – 1) nenumatytos priemonės fizinio asmens mokumo atkūrimui 2) nustatyta nepagrįstai didelė administravimo išlaidų suma bei kreditorių interesus pažeidžianti šių išlaidų dengimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankroto administratorius teismo posėdžio metu detalizavo bei pagrindė administravimo išlaidų sąmatą. Bankroto administratorius pateikė išvadą, kad planas atitinka įstatymo reikalavimus ir gali būti įgyvendintas. Teismo vertinimu, bankrutuojančiam asmeniui ir kreditoriui iš esmės pasiekus kompromisą dėl tarpusavio bankroto teisinių santykių, kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys, dėl kurių nesutinkama su planu, atmestinos kaip formalios ir nesudarančios pakankamo pagrindo netvirtinti plano. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Kaip jau buvo minėta, fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas. Šioje procedūroje įžvelgtina tam tikrų paralelių su restruktūrizavimo planu įmonių restruktūrizavimo procese, nes įmonių bankrotas nenumato jokio plano. Iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato terminą, per kurį turi būti teismui pateiktas tvirtinti planas. Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš esmės nurodo, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Taigi vienas iš svarbiausių plano elementų yra fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, t.y. priemonės kurių ėmusis bus pasiekiamas didesnis kreditorių reikalavimų patenkinimas ir kartu užtikrinamas nemokaus asmens minimalių poreikių patenkinimas. Nagrinėjamu atveju mokumo atkūrimo plano dalyje, skirtoje R. M. mokumui atkurti, yra nurodoma, kad ji šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. R. M. yra pabaigusi manikiūro bei masažo kursus, tačiau pagal įgytas kvalifikacijas nemato galimybių dirbti ir gauti pajamų. Teigiama, jog papildomai pabaigus virėjų ar kepėjų kursus, kurie taip pat kainuoja papildomus pinigus, didesnio nei minimalus darbo užmokestis negautų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja suplanavusi 2 metus būti tikslinėse atostogose vaikui prižiūrėti, o po to grįžti į darbą, kuriame gauna minimalų darbo užmokestį bei kuriame atidirbus dar 1-2 metus ir naujai įrodžius savo motyvaciją ir lojalumą įmonei tikisi 200 Lt dydžio atlyginimo pakėlimo. Vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu R. M. kreditoriniams reikalavimams tenkinti numačiusi skirti 30 Lt, o joms pasibaigus – 350 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliančių argumentais, kad plane iš esmės nėra numatyta jokių priemonių R. M. mokumui atkurti, vietoj to yra pakankamai plačiai argumentuojama kodėl skolininkei „neapsimoka“ imtis kokių nors priemonių tikslu gauti daugiau pajamų. Pažymėtina, kad skolininkė yra jauna, darbingo amžiaus ir bylos duomenimis neturinti jokių sveikatos problemų trukdančių jai gauti ar bent jau imtis aktyvių veiksmų siekiant gauti didesnes pajamas. Apeliantė akcentuoja, kad yra vaiko auginimo atostogose todėl neturi jokių galimybių gauti papildomų pajamų. Teismo vertinimu, toks mokumo atkūrimo planas, pagal kurį net du metus kreditoriams planuojama skirti tik 30 Lt per mėnesį ir tai nuo valstybės mokamos vaiko auginimo išmokos negali būti pripažintas užtikrinančiu teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Skolininkei pasirinkus auginti vaiką ir du metus skirti jo priežiūrai konstatuotina, kad šis laikotarpis yra netinkamas vykdyti fizinio asmens bankroto procedūras. Neabejotina, kad R. M. turi teisę auginti vaiką ir ši jos teisė yra garantuojama ir ginama teisės aktais. Tačiau šia teise negali būti naudojamasi siekiant iš esmės visiškai išvengti prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo. Kitaip tariant aplinkybė, kad nemokus asmuo yra vaiko priežiūros atostogose nesudaro pagrindo atleisti jo nuo prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo. Pačiai R. M. šiuo metu nematant jokių galimybių gauti pajamų, išskyrus valstybės mokamą vaiko auginimo išmoką – akivaizdu, kad nebus pasiekti fizinio asmens bankroto institutu siekimai tikslai, kurie yra platesni nei vien nemokaus asmens skolų „nurašymas“. Svarbi aplinkybė yra ta, kad negalėjimas gauti pajamų ir /ar imtis priemonių mokumui bent iš dalies atkurti yra laikino pobūdžio. Pasibaigus vaiko auginimo laikotarpiui – R. M. turės visas galimybes imtis priemonių finansinei padėčiai pagerinti t.y. persikvalifikuoti, ieškotis geriau apmokamo darbo, imtis individualios veikos ar pan., atitinkamai bus galimybė ir parengti tokį planą, kuris užtikrins skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau numato pareigą imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Pažymėtina, kad pagal pateiktą planą bankroto proceso metu iš esmės bus tik parduodamas skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas, o gautos lėšos paskirstomos administravimo išlaidoms bei kreditoriniams reikalavimams padengti. Jokių kitų reikšmingų pajamų nėra numatoma gauti. Teismo vertinimu toks siūlomas bankroto procesas yra išimtinai palankus skolininkei ir užtikrinantis tik jos interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju kreditorinių reikalavimų padengimo dalis būtų mažesnė nei vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kadangi iš lėšų, gautų pardavus turtą, bus atskaitoma pakankamai ženkli dalis administravimo išlaidoms padengti. Be to turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininkės mokumui atkurti, kadangi jai nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius, o vien tik skolininkui priklausančio turto realizavimui bankroto procedūros nėra būtinos. Nagrinėjamu atveju plane nustatytas beveik maksimalus bankroto procedūrų terminas, tačiau tokios trukmės bankroto procese šiuo atveju nedaro jokios teigiamos įtakos bankroto procesui ir kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėms, kadangi, kaip jau minėta – bankroto procese yra apsiribojama tik nekilnojamojo turto pardavimu, o per likusį laikotarpį bankrutuojantis asmuo nesiima jokių aktyvių veiksmų, nors jo fizinė sveikata ir jaunas amžius tokią galimybę sudaro, pajamoms uždirbti. Todėl konstatuotina, kad kreditorių sprendimas nepritarti pateiktam tvirtinti planui, kadangi jame nenumatytos priemonės fizinio asmens mokumui atkurti, yra pagrįstas. Ir priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nesutikimo su pateiktu planu priežastys nelaikytinos formaliomis ir nesudarančiomis pagrindo netvirtinti pateikto plano.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, jog numačius administravimo išlaidų atlyginimą iš lėšų gautų pardavus hipoteka įkeistą nekilnojamąjį yra pažeidžiama FABĮ 22 straipsnio 5 dalies nuostata. Apeliantė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi c.b. Nr. 2S-1205-340/2014, kadangi pastarojoje byloje administravimo išlaidų atlyginimas iš parduoto hipoteka įkeisto turto buvo pripažintas dėl to, kad viršijo maksimalią įstatyme leistiną ribą ir nebuvo gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas. Nagrinėjamoje byloje kreditoriai administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos neteisėtumą grindžia ne maksimalios leistinos ribos viršijimu, tačiau tuo, kad administravimo išlaidos numatytos dengti tik iš lėšų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą. FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius sutinka kitaip. Tai reiškia, kad administravimo išlaidos gali būti dengiamos iš visų rūšių fizinio asmens turto tame tarpe ir iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą su sąlyga, kad suma neviršija maksimalios 15 procentų ribos. Taigi mokumo atkūrimo plano nuostata, kurioje numatyta, kad administravimo išlaidos dengiamos iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, pati savaime neprieštarauja FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui ir nelaikytina pažeidžiančia kreditorių interesus. Nagrinėjamu atveju administravimo išlaidų apmokėjimo problematiką lemia ne pačios jų atlyginimo tvarkos ydingumas, tačiau tai, kad mokumo atkūrimo plane iš esmės nėra numatyta jokių kitų priemonių ir būdų pajamoms bankroto proceso metu generuoti išskyrus nekilnojamojo turto pardavimą – todėl ir administravimo išlaidų atlyginimo vienintelis galimas šaltinis – lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad kreditoriams ginčijant plane nustatytą administravimo išlaidų dydį – pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas pateiktą planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, neanalizavo ir nevertinto nei administravimo išlaidų sąmatos dedamųjų dalių nei jų pagrįstumo, o apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad administratorius teismo posėdžio metu detalizavo bei pagrindė administravimo išlaidų sąmatą. Toks teismo sprendimas neatitinka teismo procesiniam sprendimui keliamo reikalavimo kiekviename teismo procesiniame sprendime pateikti teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 291 straipsnio 1 dalis 5 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teisme pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, išsamesnės administravimo išlaidų dedamųjų dalių analizė nebetenka teisinio aktualumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to atskirai nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Nustačius, kad bankrutuojančios R. M. 2014-05-08 mokumo atkūrimo planas neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, bankrutuojančiam asmeniui nėra numatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - 2014-05-08 mokumo atkūrimo planas netvirtintinas. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismui nepavirtinus plano bankroto byla nutraukiama. Nors bankroto bylos nutraukimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši byla jau antrą kartą yra nagrinėjama apeliacinėje instancijoje dėl tarp skolininkės ir jos kreditorių kylančių ginčų, susijusių su mokumo atkūrimo planu, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis) bei įvertinat aplinkybę, kad nepavirtinus plano yra vieninteles galimas procesinis sprendimas – bankroto bylos nutraukimas – bankroto byla nutrauktina apeliacinėje instancijoje negrąžinat šio klausimo formaliai nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokio sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme nelaikytinas pažeidžiančiu iš esmės R. M. teises, nes priimtos nutarties skundimas galimas paduodant kasacinį skundą.

Nurodytų argumentų pagrindu apeliantės „Swedbank“ AB atskirasis skundas tenkintinas visiškai, o apeliantės UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės. 2014-05-08 mokumo atkūrimo planas netvirtintinas, R. M. bankroto byla nutrauktina.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

n u t a r i a:

              apeliantės- „Swedbank“ AB atskirąjį skundą patenkinti visiškai, apeliantės- UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės. Netvirtinti R. M. 2014-05-08 mokumo atkūrimo plano.

Nutraukti R. M. bankroto bylą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                                                                                            Nerijus Meilutis