Civilinė byla Nr. 2-145-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02077-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-5813-640/2014 (Nr. 2-1395-640/2015) pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Selpeka“, L. N. (B.), J. D., L. R., A. L., A. N. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Durisolio namai“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas BUAB „Lux Vivere“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams prašydamas solidariai iš jų priteisti 1 169 315,46 Lt žalos atlyginimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus 1 169 315,46 Lt sumai. Ieškovas nurodo, kad ieškinio reikalavimo suma yra labai didelė, atsakovų veiksmai yra nesąžiningi, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl būtina užtikrinti ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus atsakovams bei su jais susijusiems asmenims priklausančio turto bei piniginių lėšų, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas pažymėjo, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovai, kaip turto savininkai, laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdami išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį, tačiau galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovų nesąžiningumo. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie atsakovų ekonomines galimybes (CPK 178 str.). Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad ėmėsi priemonių išsiaiškinti apie atsakovo mokumą (duomenys iš viešų registrų apie atsakovų vardu registruotą turtą, viešiems registrams teiktus įmonės finansinius dokumentus, turtui taikytus suvaržymus). Teismo vertinimu, aplinkybė, jog ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, neturi visiškai jokios įtakos vertinant atsakovų galimybes įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Ta aplinkybė, kad ieškovui yra kilę įtarimų dėl ieškovo sudarytų sandorių su UAB „Selpeka“, kurie yra nagrinėjami teisme, savaime nesudaro pagrindo teigti esant atsakovų piktybiškumą, leidžiantį daryti prielaidą, kad jie nevykdys būsimo teismo sprendimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas BUAB „Lux Vivere“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias pas atsakovus 1 169 315,46 Lt sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo pozicija, kad vien tik didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka teismų praktikos. Didelė ieškinio suma, kaip yra išaiškinęs Lietuvos apeliacinis teismas, preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma savaime gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
2. Teismas neatsižvelgė į ieškinio visumą ir neanalizavo atsakovų nesąžiningumo. Iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantas atsakovui UAB „Selpeka“ pervedė pinigus už paslaugų atlikimą, tačiau jokių darbų atlikimo aktų atsakovas nepateikė, bankroto administratorius savo žinioje neturi sutarties, sudarytos tarp apelianto ir UAB „Selpeka“, kurios pagrindu pervesti pinigai. Todėl nesant jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių pinigų pervedimo pagrįstumą ir teisėtumą, kyla akivaizdus pagrindas tokį atsakovų elgesį laikyti nesąžiningu, siekiant nuslėpti tikruosius pinigų pervedimo tikslus.
3. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nes įstatymai nenustato bankroto administratoriui teisės rinkti (finansinius) duomenis apie fizinius ir juridinius asmenis, todėl kreipiantis į VĮ Registrų centrą ši informacija nebūtų suteikta. Vienintelis šaltinis, kurio duomenis gali apeliantas pateikti yra iš informacinės sistemos Creditinfo, iš kurios negalima matyti oficialių duomenų apie atsakovų mokumą.
4. Atsakovams turi būti perkeliama savo finansinės būklės įrodinėjimo našta, nes jie turi priėjimą prie visų savo finansinę būklę patvirtinančių duomenų ir gali teismui bei apeliantui pateikti įrodymus, patvirtinančius jų gerą finansinę būklę. Teismas, spręsdamas, kad apeliantas turėjo pateikti teismui atsakovų finansinę būklę patvirtinančius dokumentus, nesilaikė teismų formuojamos praktikos įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimu, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

Atsakovė J. D. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vien apelianto reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaujantis ieškinio suma, savaime nėra pakankamas kaip esminis ar vienintelis kriterijus. Ieškinyje labai lakoniškai, nediferencijuotai pateikiami motyvai dėl taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo.
2. Teismas tiek retrospektyviai, tiek ir perspektyvos prasme įvertino pareikštų reikalavimų preliminarų pobūdį, todėl pagrįstai nutarė, kad nebūtų ekonomiška ir proporcinga atsakovės J. D. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Skunde akcentuojamas vieno iš atsakovų UAB „Selpeka“ galimas nesąžiningumas netinkamai vykdant arba apskritai nevykdant sutartinių įsipareigojimų apelianto atžvilgiu. Todėl apeliantas piktnaudžiauja savo procesine teise reikšti prašymą visiems atsakovams, tarp jų ir J. D., taikyti laikinąsias apsaugos priemones visų atsakovų nesąžiningumą iliustruojant tik vieno atsakovo UAB „Selpeka“ santykių su apeliantu pavyzdžiu.
4. Priešingai nei teigia apeliantas, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 19 punkte įtvirtina administratoriaus teisė gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, Lietuvos statistikos departamento, VĮ Registrų centras bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito įstaigų, finansų ir draudimo įmonių, teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat gauti iš minėtų įstaigų įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus. Atsakovės teigimu, apeliantas, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo dėti pastangas kiekvieną savo reikalavimą grįsti leistinais įrodymais. Be to, nelogiškas apelianto teiginys, kad esą atsakovai turi įrodinėti savo finansinę būklę, nes atsakovai apie tai, kad yra sprendžiami laikinųjų apsaugos priemonių klausimai nežinojo.
5. Teismui su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. D. finansinė būklė yra itin sudėtinga, visos jos nuosavybės teisės šiuo metu yra apribotos ikiteisminiame tyrime byloje Nr. 10-1-000946-13 priimtais nutarimais ar teismo nutartimis.

Atsakovė A. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai sprendė, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti formalus ir reiškiamas nesant pagrindo konstatuoti, jog atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą. Apeliantas privalėjo pateikti duomenis (įrodymus), jog atsakovais ar kiekvienas atsakovas atitinkamai elgiasi piktybiškai, kas leistų teigti, jog jie/jis, taip veikdamas ir ateityje, nevykdys teismo sprendimo ir/ar jų/jo turtinė padėtis yra bloga dėl ko, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ji pablogės taip, kad teismo sprendimas negalės būti įvykdytas.
2. Ieškinys grindžiamas nepagrįstu UAB „Lux Vivere“ lėšų išmokėjimu atsakovui UAB „Selpeka“, t.y. nepagrįstu praturtėjimu. Taikant šį teisės institutą, iš esmės spręstinas klausimas dėl restitucijos taikymo, nes nustačius nepagrįsto praturtėjimo faktą, reikalavimą reiškiant tik UAB „Selpeka“, o ne reiškiant ieškinį ir UAB „Lux Vivere“ valdymo organams. Iš ieškinio nėra aišku, kokių atsakovės A. L. neteisėtų veiksmų pasėkoje apeliantas patyrė žalą ir būtent viso ieškinio apimtimi, t.y. 1 169 315,46 Lt sumai, kuriai apeliantas prašo taikyti atsakovės atžvilgiu turto areštą.
3. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. liepos 8 d., kai atsakovė A. L. buvo UAB „Lux Vivere“ direktore, UAB „Selpeka“ buvo atliktas tik vienas mokėjimas bendrai 339 315,46 Lt sumai. Apeliantui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių tai, kad atsakovė priėmė sprendimą ir atliko minėtą pavedimą UAB „Selpeka“, apeliantas net tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo atsakovės A. L. atžvilgiu bei, reikšdamas prašymą areštuoti atsakovės turtą visai ieškinio sumai, pažeidė teisingumo ir protingumo principus. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.  Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia apeliantui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovės atsiliepimuose į atskirąjį skundą ginčija apelianto reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Tačiau tokio pobūdžio argumentai šioje bylos stadijoje nėra esmingai reikšmingi  laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimui.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo ir jos netaikytinos dėl to, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Apeliantas ieškinyje yra nurodęs savo argumentus, pateikė ieškinį pagrindžiančius rašytinius įrodymus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Todėl šioje stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Tuo tarpu dėl ieškinio pagrįstumo iš esmės negali būti sprendžiama bei vertinama nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Šių aplinkybių pagrįstumą pirmosios instancijos teismas ištirs bei įvertins nagrinėdamas bylą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo tuo, kad apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie atsakovų ekonomines galimybes bei nesiėmė priemonių išsiaiškinti apie jų mokumą, t. y. teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovų turtinę padėtį.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovų priteisti 338 657,17 Eur (1 169 315,46 Lt) sumą. Tokia reikalavimo suma tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims paprastai laikytina didele. Dėl to ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti apie padidintą teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje paprastai ir laikomasi nuostatos, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Kita vertus, pripažintina, kad tokia prezumpcija nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismu tuo aspektu, kad ieškovas jam prieinamų galimybių ribose turėtų teikti įrodymus ar nurodyti bent jau įtikinamus argumentus savo prašymui pagrįsti. Byloje iš tikrųjų nebuvo pateikta duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Kita vertus, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), turi būti atsižvelgiama ir į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.). Todėl ir atsakovai, siekdami įrodyti savo mokumą bei išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010), nes tai, kad ieškovas nepateikia įrodymų apie blogą atsakovų turtinę padėtį, savaime nereiškia priešingos išvados šiuo aspektu. Reikšminga, kad šiuo atveju byla turi viešojo intereso požymį, nes apeliantas yra bankrutuojanti įmonė, kas lemia aktyvesnį ir paties teismo vaidmenį. Todėl šiuo atveju ir teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, galėjo pasinaudoti duomenimis, gautais iš informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 str.), o ne vien vadovautis tuo, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi priemonių išsiaiškinti atsakovų mokumą.

Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, kad UAB „Selpeka“ yra pateikusi finansinę atskaitomybę už 2013 metus. Taigi, balanso už 2013 metus duomenimis UAB „Selpeka“ turtas sudarė 916 515 Lt (ilgalaikis turtas 5 277 Lt, trumpalaikis turtas 911 238 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 164 892 Lt. Taigi, UAB „Selpeka“ įsipareigojimai viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę, o pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad UAB „Selpeka“ 2013 metais dirbo nuostolingai, t. y. patyrė 185 720 Lt nuostolio. Be to, VĮ Registrų centro duomenimis UAB „Selpeka“ nekilnojamojo turto registre registruotino nekilnojamojo turto neturi. Nekilnojamojo turto neturi ir atsakovai L. R. ir A. L., o atsakovėms L. N. (B.) ir J. D. priklausančiam turtui pritaikyti areštai. VĮ Registrų centras duomenimis tik atsakovui A. N. nėra pritaikytų disponavimo apribojimų jam priklausančiam nekilnojamajam turtui, tačiau šio turto nurodyta vidutinė rinkos vertė nelaikytina didelė lyginant ją su pareikšto ieškinio suma. Be to, atsakovė J. D. atsiliepime į skundą nurodė, kad jos finansinė būklė yra itin sudėtinga, visos jos nuosavybės teisės šiuo metu yra apribotos vykdomame ikiteisminiame tyrime. Atsakovė A. L. atsiliepime iš esmės kvestionuoja pareikšto ieškinio pagrįstumą, tačiau nepateikia jokių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių jos finansinę padėtį. Todėl, esant aukščiau nurodytiems duomenimis, galima daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, kad ieškinio suma 338 657,17 Eur (1 169 315,46 Lt) atsakovų tiek juridinio, tiek fizinių asmenų atžvilgiu ne tik laikytina didele, bet ir pagrindžia būtinumą jų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, areštuojant atsakovams priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas bendrai 338 657,17 Eur (1 169 315,46 Lt) sumai (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p., 337 str. 1 d. 2 p.). Tačiau siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės neapribotų nė vienos proceso šalies teisėtų interesų daugiau, negu būtina teisėtam tikslui pasiekti, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, tikslinga atsakovams fiziniams asmenims nustatyti tam tikrą leistiną naudotis piniginių lėšų, esančių areštuotose sąskaitose, sumą. Taigi, atsakovams L. N. (B.), J. D., L. R., A. L. ir A. N. leistina kas mėnesį disponuoti ne didesne kaip 450 Eur suma, kuri, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus ir yra pakankama būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti. UAB „Selpeka“ suteiktina galimybė mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams

Išaiškintina, kad atsakovai gali kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 148 str. 1 d.), taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai neturi reikšmės teisingam šio klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

Ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ (juridinio asmens kodas 301534768) reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Selpeka“ (duomenys neskelbtini), L. N. (B.) (duomenys neskelbtini), J. D. (duomenys neskelbtini), L. R. (duomenys neskelbtini), A. L. (duomenys neskelbtini) bei A. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant bendros 338 657,17 Eur (1 169 315,46 Lt) sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.

Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Selpeka“, L. N. (B.), J. D., L. R., A. L. bei A. N. ir  esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsakovams L. N. (B.), J. D., L. R., A. L. bei A. N. kas mėnesį disponuoti ne didesne kaip 450 Eur suma; taip pat leidžiant uždarajai akcinei bendrovei „Selpeka“ mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atlyginimus darbuotojams.

Išaiškinti, kad pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį dėl atsakovų turto suradimo ir aprašymo ieškovas turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 (keturiolika) dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Nutarties kopiją išsiųsti šalims bei Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjas                                                                                                 Alvydas Poškus