Civilinė byla Nr. 3K-3-617/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.2; 75.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. M., E. J., A. J. ir V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams J. M., E. J., A. J., V. M., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, notarei Vandai Kasiulynienei, dėl administravimo subjektų individualių teisės aktų panaikinimo, sandorių panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti gyvenamąjį namą ir garažą (duomenys neskelbtini), jo ir atsakovės J. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinti neteisėtu ir panaikinti statybos leidimo perregistravimą 2005 m. liepos 14 d. E. J. vardu bei panaikinti 2006 m. lapkričio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, kurioje nurodyta, kad statytoja yra E. J., nustatant, kad statytojai yra ieškovas ir J. M., pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 12 d. J. M. ir E. J. sudarytą žemės sklypo(duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, pripažinti niekine E. J. ir V. M. 2007 m. sausio 10 d. sudarytą žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją. Ieškovas nurodė, kad jis su sutuoktine J. M. jai priklausančiame žemės sklype iš abiejų santaupų, taip pat iš banko paėmę paskolą pasistatė gyvenamąjį namą. 2006 m. rugsėjo 18 d. J. M. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, ir ieškovas sužinojo, kad sutuoktinė žemės sklypą su statiniais padovanojo savo motinai atsakovei E. J., o ši sklypą su pastatais pardavė giminaičiui atsakovui V. M.. Šie sandoriai ir administravimo subjektų individualūs teisės aktai pažeidžia jo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvio, teises ir turi būti panaikinti.
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė J. M. iki santuokos su ieškovu sudarymo 2003 m. liepos 12 d., 1996 m. liepos 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į 0,1562 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini). 2004 m. rugpjūčio 16 d. J. M. buvo išduotas gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato statybos leidimas, o 2004 m. lapkričio 2 d. bankas jai suteikė namo statybai 230 000 Lt kreditą, kurį J. M. grąžino 2005 m. lapkričio 10 d. Ieškovas su banku sudarė laidavimo sutartį. J. M. 2005 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartimi, kurioje nurodytas leidimas vykdyti statybos darbus, žemės sklypą padovanojo savo motinai E. J., kurios vardu buvo perrašytas statybos leidimas. 2006 m. lapkričio 27 d. aktu pastatai pripažinti tinkamais naudoti, daiktinės teisės į juos teisiškai įregistruotos 2006 m. lapkričio 28 d. E. J. 2005 m. lapkričio 9 d. dovanojimo sutartimi J. M. padovanojo 250 000 Lt paskolai grąžinti, o 2007 m. sausio 10 d. E. J. ir A. J. už 1 mln. Lt pardavė išsimokėtinai ginčo žemės sklypą su pastatais V. M., kuris pusę sumos jau yra sumokėjęs. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. iš banko gauta paskola padengta jai dovanotais 250 000 Lt, namo statybai panaudotos lėšos, gautos už jai priklausiusį butą, dalis statybinių medžiagų gauta iš jos tėvų, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo ir J. M. bendromis ar ieškovo asmeninėmis lėšomis turtas buvo pagerintas iš esmės ir namas su žemės sklypu turėtų būti pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.90 straipsnio 1 dalis). Šalys pripažįsta, kad į pastatytą namą įsikėlė gyventi 2005 m. rugsėjo 2 d., t. y. po dovanojimo sutarties sudarymo, todėl nepagrįstas ieškovo argumentas, kad tai šeimos turtas ir jam perleisti buvo būtinas ieškovo sutikimas (CK 3.84 straipsnis, 3.85 straipsnio 2 dalis). Netenkinant reikalavimų žemės sklypą ir pastatus pripažinti bendrąja jungtine ieškovo ir J. M. nuosavybe, pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartį, atmestini ir kiti ieškovo reikalavimai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimus pripažinti gyvenamąjį namą ir pastatą–garažą(duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pripažinti niekine E. J., A. J. ir V. M. 2007 m. sausio 10 d. žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, ir dėl šios ieškinio dalies priėmė naują sprendimą. Kolegija pripažino gyvenamąjį namą ir pastatą–garažą(duomenys neskelbtini), ieškovo ir atsakovės J. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; pripažino niekine E. J., A. J. ir V. M. 2007 m. sausio 10 d. žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją – iš E. J. ir A. J. priteisė V. M. 500 000 Lt, o iš V. M. E. J. priteisė 0,1562 ha ploto žemės sklypą(duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nustatė, kad ieškovas su J. M. ginčo pastatus įgijo santuokoje juos pastatydami (2005 m. liepos 14 d. pastato baigtumas buvo 52 proc., statybinė vertė – 275 000 Lt). Iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo buvo pastatyta daugiau kaip pusė statinių. J. M. pripažįsta, kad ieškovas aktyviai dalyvavo atliekant statybos darbus. Pagal CK 3.88 straipsnio l dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. J. M. nepaneigė šios prezumpcijos. Dėl to ginčo pastatai nuo jų pastatymo momento buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir ginčo turtas galėjo būti perleistas tik abiejų sutuoktinių valia (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.92 straipsnio 4 dalis). Aplinkybė, kad pastatai pastatyti J. M. asmenine nuosavybės teise priklausančioje žemėje ir kad ji statybai, be banko paskolos lėšų, galbūt panaudojo lėšas, gautas už parduotą asmeninį turtą, nekeičia statinių teisinio statuso. J. M. neįrodė CK 3.89 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant santuokoje pastatytus statinius galima būtų pripažinti jos asmenine nuosavybe. Ieškovas neprašė nustatyti nuosavybės dalies į ginčo pastatus, todėl aplinkybės, ar buvo panaudotos asmeninės sutuoktinių lėšos ir kiek jų buvo panaudota ginčo pastatų statybai, kas ir iš kokių lėšų grąžino bankui paskolą, ginčui teisiškai nereikšmingos. Kolegija nurodė, kad šis sprendimas neužkerta kelio ginčo šalims įrodinėti savo indėlio į bendrai sukurtą turtą ir reikalauti nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo kitoje byloje sprendžiant turto padalijimo klausimą (CK 3.123 straipsnis). Nustačius, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nėra teisinės būtinybės naikinti administravimo subjektų individualių teisės aktų (jų dalių); šiais aktais neteisėtai sukurtos teisinės pasekmės pakeičiamos sprendžiant nuosavybės turtinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti 2005 m. liepos 12 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį negaliojančia, nes žemės sklypas priklausė J. M. asmeninės nuosavybės teise, todėl ji galėjo laisvai disponuoti šiuo turtu. Dovanojimo sutarties sudarymo metu ginčo pastatai buvo dar teisiškai neįregistruoti. Teismui konstatavus, kad ginčo pastatai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, remiantis teismo sprendimu atsiranda teisinis pagrindas šiuos pastatus atitinkamai įregistruoti registre. Dėl 2007 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties kolegija nurodė, kad atsakovai J. M., E. J. ir A. J. yra duktė ir tėvai, o V. M. – J. M. pusbrolis ir E. J. sesers sūnus. Visi šie asmenys yra giminaičiai, netoliese gyvena, artimai bendrauja. Taigi jiems buvo žinoma apie faktines ginčo pastatų statybos aplinkybes, šeimoje kilusią nesantaiką, pradėtus teisminius ištuokos bei turto dalybų procesus, todėl šie asmenys, įgydami ir perleisdami ieškovo ir J. M. šeimai priklausantį turtą, elgėsi nesąžiningai. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi E. J., A. J. ir V. M. siekė ne įgyti turtą, bet padėti J. M. faktiškai išsaugoti didesnę santuokinio turto dalį (CK 1.81 straipsnio 1, 3 dalys).
Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai J. M., E. J., A. J. ir V. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kolegija nustatė, kad namas ir pagalbinis pastatas-garažas pastatyti, panaudojant lėšas, gautas už parduotą J. M. asmeninį turtą. Taip pat iš banko atsakovė J. M. gavo paskolą, siekdama sukurti asmeninę nuosavybę. Ieškovui buvo žinoma, kad tai nėra santuokinė prievolė (CK 3.114 straipsnio 2 dalis). Ieškovas neginčija, kad kreditas buvo padengtas iš asmeninių J. M. lėšų, gautų notariškai patvirtintos 2005 m. lapkričio 9 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Taigi ginčo turtas yra J. M. asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Ieškovas E. M., siekdamas įrodyti, kad pastatai buvo pradėti statyti iš bendrų lėšų, turėjo paneigti šias aplinkybes patvirtinančius didesnės galios įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Atsakovė J. M. turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad viskas, kas yra ant žemės, priklauso jai kaip žemės savininkei (CK 6.395 straipsnio 1 dalis). Atsakovės veiksmai - jos prašymas išduoti statybos leidimą, kredito sutarties sudarymas, asmeninio turto įkeitimas už gaunamą banko kreditą, prievolės įvykdymas iš asmeninių lėšų, asmeninio turto pardavimas ir šių lėšų panaudojimas statybai, statybos organizavimas – patvirtina J. M. valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdamas sukurti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir ją įforminti. VĮ Registrų centre nebuvo įregistruota nebaigta statyba kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Kolegija negalėjo pripažinti daiktinių teisių į nesuformuotą nekilnojamąjį daiktą, ieškovas su J. M. nesukūrė nekilnojamojo turto objekto (CK 4.253, 4.259, 4.262 straipsniai, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3, 4 dalys, 8 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
2. Dėl atsakovų E. J. ir A. J. nuosavybės teisių į ginčo pastatus. Kolegija pripažino, kad 2005 m. liepos 12 d. žemės sklypo dovanojimo sandoris yra teisėtas, t. y. kad E. J. teisėtai tapo žemės ir viso to, kas buvo ant dovanojamos žemės, savininke (CK 6.395 straipsnio 1 dalis, CK 6.470 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos daiktinės E. J. teisės į ginčo turtą(duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra pripažįstami teisingais, kol jie nenuginčyti, tačiau ieškovas E. M. neprašė teismo pripažinti statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre negaliojančiu (Statybos techninio reglamento STR1.11.01:2002 35 punktas). Į bylą nebuvo įtraukta atsakovu Klaipėdos apskrities viršininko administracija, nors buvo ginčijamas 2006 m. lapkričio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis. Kolegija nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, kuri nepaskelbta Teismų įstatymo nustatyta tvarka ir priimta byloje skirtingomis nei šioje faktinėmis aplinkybėmis (CPK 4 straipsnis). Atsakovų teigimu, E. J. kartu su savo sutuoktiniu A. J. atliko 48 proc. statybos darbų, pastatė garažą, sutvarkė aplinką. E. J. padovanojo savo dukteriai J. M. 250 000 Lt paskolai grąžinti. Kolegijai pripažinus ginčo pastatus bendrąja jungtine sutuoktinių ieškovo ir J. M. nuosavybe, ieškovas be pagrindo praturtėja E. J. ir A. J. sąskaita. Taip pat atsakovai nesutinka, kad ginčo atveju neturi būti ginčijami administravimo subjektų individualūs teisės aktai, kurie atspindėjo tikrąją atsakovių J. M. ir E. J. valią (CPK 197 straipsnis).
3. Dėl sąžiningo įgijėjo, restitucijos taikymo ir asmens teisės disponuoti savo nuosavybe. Kolegija pripažino niekine E. J., A. J. ir V. M. 2007 m. sausio 10 d. žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, akcentuodama šių asmenų giminystės ryšius. Tačiau V. M. negali būti pripažintas E. J. ir A. J. artimuoju giminaičiu, todėl šiuo atveju negali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija (CK 3.135, 6.67 straipsniai). Atsakovas V. M. yra sąžiningas įgijėjas, vykdo savo įsipareigojimus pagal ginčijamą sutartį, jam taikytina sąžiningumo prezumpcija (CK 1.5 straipsnis, 4.96 straipsnio 2 dalis). Kolegija nepagrįstai taikė CK 1.81 straipsnį.
Kolegija taip pat nepagrįstai taikė vienašalę restituciją – grąžino E. J. 0,1562 ha ploto žemės sklypą asmeninės nuosavybės teise, o V. M. priteisė iš E. J. ir A. J. 500 000 Lt. Pastatai buvo grąžinti asmenims, kurie nebuvo 2007 m. sausio 10 d. sandorio šalys (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Kolegija nepagrįstai pripažino niekine sandorio dalį dėl žemės sklypo perleidimo. Ieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas, todėl žemės sklypas(duomenys neskelbtini), tapo asmenine E. J. nuosavybe, ir ji turėjo teisę perleisti žemės sklypą bet kuriam asmeniui (CK 4.37 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija prašo atmesti kasacinio skundo dalį dėl statybos leidimo perregistravimo panaikinimo, o dėl kitos kasacinio skundo dalies spręsti teismo nuožiūra. Jame nurodoma, kad kolegija pagrįstai pripažino, jog, pripažinus ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nėra teisinės būtinybės naikinti administravimo subjektų individualių teisės aktų. Klaipėdos rajono savivaldybės administracija šioje byloje net neturėjo būti patraukta atsakovu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovų 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti. Jame nurodoma, kad CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji norma, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo įgytas santuokos metu, sutuoktiniai bendrai tvarkė šeimos ūkį, darbine, intelektine ir kitokia veikla įgytu turtu, pajamomis bei asmeniniu darbu prisidėjo prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo (CK 3.88 straipsnio 1 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalis). Pagal byloje esančius duomenis, 2004 m. lapkričio 4 d. J. M. paėmė paskolą gyvenamojo namo statybai. Kreditorius, įsitikinęs, kad paskola bus naudojama šeimos interesams, pareikalavo, kad laiduotojas būtų J. M. sutuoktinis. Toks kreditoriaus reikalavimas aiškintinas tuo, kad būsto paskolos prievolė laikytina abiejų sutuoktinių bendra prievole (CK 3.114 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis, 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). J. M. ir ieškovas sutiko, kad paskola bus naudojama šeimos poreikiams – būsto, kuris turėjo būti jų šeimos gyvenamoji patalpa, statybai. Taigi, J. M., sudarydama būsto kreditavimo sutartį, žinojo, kad gauta paskola bus panaudota sutuoktinių bendram turtui įgyti. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad paskola gauta jų šeimos bendrai nuosavybei sukurti, nes priešingu atveju jis nebūtų sutikęs būti tokios prievolės laiduotoju. Prievolės, kurios atsiranda dėl disponavimo turtu abiejų sutuoktinių arba visos šeimos interesais, yra bendros sutuoktinių prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2006). Tai, kad ginčo pastatai pastatyti ant atsakovei J. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančios žemės, nekeičia ant tos žemės pastatytų statinių teisinio statuso, todėl jų priklausymas nuosavybės teise turi būti sprendžiamas vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).
Ieškovo nuomone, sudarydamos žemės sklypo dovanojimo sandorį šalys neatskleidė sandorį tvirtinančiam notarui visos informacijos apie dovanojamą turtą, t. y. apie sklype esančius pastatus, nors jau kitą dieną po dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. 2005 m. liepos 13–ąją, E. J. prašymu buvo atlikti ginčo statinio kadastriniai matavimai ir parengta kadastrinių matavimų byla, iš kurios matyti, kad ginčo pastato baigtumas 2005 m. liepos 14 d. yra 52 proc. Pažymėtina, kad kadastriniai matavimai turi būti atlikti nebaigtiems statyti statiniams, kurių savininkai pageidauja šiuos statinius įregistruoti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 24 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Kadangi atsakovės elgėsi nesąžiningai šio sandorio sudarymo metu, tai negali remtis ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostata. Ieškovas nedavė sutikimo padovanoti ginčo turtą atsakovei E. J. (CK 6.471 straipsnio 1 dalis). E. J. nebuvo teisėta ginčo pastatų savininkė, todėl negalėjo jų perleisti V. M.. J. M., V. M. ir E. J. patenka į kitų artimųjų giminaičių sąrašą (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), todėl jų nesąžiningumas preziumuojamas, ir ginčo atveju CK 4.96 straipsnio 2 dalis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-274/2005). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2007 m. sausio 10 d. sandoriu atsakovai E. J., A. J. ir V. M. siekė ne įgyti turtą, bet padėti J. M. išsaugoti didesnę santuokinio turto dalį, o tokie veiksmai prieštarauja gerai moralei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Kasatorių motyvai, kad, nenuginčijus administravimo subjektų individualių teisės aktų, nėra pagrindo panaikinti E. J. teisės į pastatus, yra nepagrįstas, nes ne šių aktų pagrindu pripažįstamas nuosavybės teisės įgijimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Taip pat kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.
1. Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo pastatai – tai bendroji jungtinė ieškovo ir atsakovės J. M. nuosavybė, nurodo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad šis turtas priklausė atsakovei asmeninės nuosavybės teise, tačiau kolegija sprendžia, jog šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įgijimo pagrindai. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų ar vieno sutuoktinio vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Turto įgijimo momentas – po santuokos sudarymo – yra svarbiausias požymis nustatant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimą. Santuokinis turtas gali būti įgyjamas visais nuosavybės įgijimo būdais, tarp jų – ir pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), išskyrus būdą, nurodytą CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kai sutuoktiniui turtas dovanojamas ar jis jį paveldi, o dovanojimo sutartyje ar testamente nenurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2004; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2004; ir kt.).
Byloje nustatyta, kad ieškovo ir atsakovės J. M. santuoka sudaryta 2003 m. liepos 12 d., tikslinė kreditavimo sutartis sudaryta ir ginčo pastatai pradėti statyti 2004 m., taigi – šalims jau susituokus. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju taikytina bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai šalis remiasi įstatyme įtvirtinta prezumpcija, ji neturi įrodinėti faktų, kurie, remiantis įstatymu, yra preziumuojami (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Šalis, prieš kurią taikoma prezumpcija, norėdama šią nuginčyti, turi pateikti ją paneigiančių leistinų įrodymų. Taigi nagrinėjamos bylos atveju ne ieškovas, o atsakovė J. M. turėjo įrodyti, kad ginčo turtas yra ne bendroji jungtinė, o jos asmeninė nuosavybė.
Atsakovė J. M. byloje įrodinėjo, kad ginčo pastatų statybai panaudotos lėšos, gautos už parduotą jai priklausantį asmeninį turtą, taip pat iš banko gautas kreditas (J. M. vardu ginčo pastatų statybai buvo suteikta 230 000 Lt paskola). CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Taigi įstatymų leidėjas net ir tuo atveju, kai turtas santuokoje įsigytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas, nepanaikina bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Tokiu atveju lemiamą reikšmę turi sutuoktinio, naudojančio savo asmenines lėšas turtui įgyti, valia įsigyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, ir ji turi būti išreikšta aiškiai. Jeigu tokia valia neišreiškiama aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, o kilus ginčui ir dalijant turtą sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kol neįrodoma priešingai įstatyme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – rašytiniais įrodymais (CPK 3.89 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2004; 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2003; ir kt.).
Pagal byloje esančius duomenis kolegija sprendžia, kad atsakovė J. M. nebuvo aiškiai išreiškusi savo valios, kad statomi ginčo pastatai – tai jos asmeninė nuosavybė, pastarosios aplinkybės ji neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo pastatai – atsakovės J. M. asmeninė nuosavybė (CPK 178, 179 straipsniai). Nors ginčo pastatai buvo statomi naudojant atsakovės J. M. lėšas, gautas už parduotą jai priklausantį asmeninį turtą ir kreditą, tačiau byloje pateikta atsakovės J. M. vardu 2004 m. lapkričio 2 d. sudaryta tiksline ginčo pastatams statyti kreditavimo sutartimi patvirtinama, kad ši sutartis sudaryta šeimos poreikiams tenkinti ir neprieštarauja šeimos interesams. Tokį sutikimą parašu patvirtino tiek atsakovė J. M., tiek ir ieškovas, kuris tą pačią dieną sudarė su banku ir laidavimo sutartį. Taigi faktiškai abu sutuoktiniai prisiėmė prievolę grąžinti bankui paimtą paskolą šeimos poreikiams tenkinti – gyvenamajam būstui įsigyti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė J. M. patvirtino, kad ieškovas fiziniu darbu ir organizacinėmis pastangomis dalyvavo statant ginčo pastatus. Aplinkybę, kad ieškovas dalyvavo statant ginčo pastatus, taip pat įrengiant gyvenamąjį namą, patvirtino ir atsakovė E. J. bei liudytojai T. M. ir A. M.. Ieškovas byloje pateikė statybinių medžiagų pirkimų sąskaitas, kuriose jis nurodytas kaip pirkėjas; byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė J. M. į šeimos poreikiams statytus ginčo pastatus įsikėlė 2005 m. rugsėjo 2 d. Taigi, pagal byloje nustatytus faktus, ieškovas su atsakove J. M. kūrė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Buvus sutuoktinių sutarimui kurti bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę ir ją sukūrus, neturi teisinės reikšmės kasatorių argumentai dėl statybos leidimo išdavimo aplinkybių, finansinio įsiskolinimo bankui panaikinimas (beje, jau esant sukurtam bendrosios jungtinės nuosavybės objektui – ginčo pastatams ir sutuoktiniams juose apsigyvenus), argumentai dėl kitų daiktinių teisių įgyvendinimo aplinkybių. Dėl to kolegija sprendžia, kad atsakovė J. M. neįrodė, jog ji įgijo ginčo pastatus asmeninės nuosavybės teise juos pastatydama, t. y. nepaneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 4.47 straipsnio 4 punktas).
2. Dėl atsakovų E. J. ir A. J. nuosavybės teisių į ginčo pastatus.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartimi (pažymėtina – vykdant statybas) atsakovė J. M. padovanojo 0,1562 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini), atsakovei E. J.. Šis žemės sklypas J. M. priklausė asmeninės nuosavybės teise – 1996 m. liepos 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ji įgijo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą, t. y. prieš sudarydama santuoką su ieškovu, todėl remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktu šis turtas laikytinas jos asmenine nuosavybe. Pagal CK 3.97 straipsnio 1 dalį turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra. Be to, nurodytas žemės sklypas nepripažintinas šeimos turtu, todėl jo valdymui, naudojimui ir disponavimui juo CK trečiojoje knygoje nustatyti apribojimai netaikomi (CK 3. 84 straipsnio 2 dalis, 3.97 straipsnio 1 dalis). Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti nurodytą žemės sklypo dovanojimo sandorį negaliojančiu, nes atsakovė J. M. turėjo teisę savo nuožiūra disponuoti šiuo turtu – padovanoti žemės sklypą atsakovei E. J. (CK 3.97 straipsnio 1 dalis). Kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą žemės sklypo dovanojimo sandorį teisėtu, kartu pripažino, kad E. J. teisėtai tapo žemės ir viso to, kas buvo ant dovanojamos žemės, savininke. Kolegija nurodo, kad pagal byloje esančią 2005 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartį J. M. padovanojo E. J. būtent 0,1562 ha žemės sklypą(duomenys neskelbtini), nurodant apie išduotą leidimą vykdyti statybos darbus; apie ginčo pastatų dovanojimą šioje sutartyje nenurodyta, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti ginčo pastatų padovanojimą E. J.. Kasatoriai nepagrįstai remiasi CK 6.395 straipsniu, kuriame reglamentuojamos teisės į nekilnojamąjį daiktą, t. y. pastatą, statinį ar kitą objektą, esantį žemės sklype, parduodant, o ne dovanojant, kaip nagrinėjamos bylos atveju, žemės sklypą.
Taip pat kolegija nelaiko pagrindu naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl to, kad byloje nebuvo pareikšta reikalavimo panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; ir kt.) pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas, kaip toks, nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Taigi nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė, ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, ar pripažįstama nuosavybės teisė į turtą, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (CK 4.256 straipsnio 3 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas).
Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra teisinio poreikio naikinti ginčijamus administravimo subjektų individualius teisės aktus – statybos leidimo perregistravimą 2005 m. liepos 14 d. E. J. vardu ir 2006 m. lapkričio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis. Įsiteisėjus šioje byloje priimtam teismo sprendimui dėl ieškovo ir atsakovės J. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į ginčo pastatus, šis sprendimas, o ne ankstesni administravimo subjektų individualūs teisės aktai, bus pagrindas registro duomenims sutvarkyti ir įrašams registre pakeisti įstatymo nustatyta tvarka. Tokia nuostata atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008).
Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad negalima pripažinti ginčo pastatų bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės J. M. nuosavybe, nes tokiu atveju ieškovas be pagrindo praturtės E. J. ir A. J. sąskaita. Kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatinėjama ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje, o tik sprendžiamas klausimas dėl turto teisinio režimo – ar ginčo pastatai yra asmeninė atsakovės J. M. nuosavybė, ar –bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą turintis turtas. Kasatorių nurodomas klausimas bus sprendžiamas kitoje civilinėje byloje, iškeltoje dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, kurioje ieškovui priklausančio turto dalis bus nustatyta pagal įstatyme įtvirtintas sutuoktinių turto padalijimo taisykles; joje bus vertinami kasatorių argumentai dėl šalių indėlių kuriant nuosavybę.
Kasatorių teigimu, teismai nepagrįstai neįtraukė į bylą atsakovu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, nors buvo ginčijama 2006 m. lapkričio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis. Kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė ieškinį atsakovams J. M., E. J., A. J., V. M., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai. Nustatydama bylos nagrinėjimo ribas – suformuluodama savo materialinį teisinį reikalavimą, šalis pasirenka ir, jos manymu, tinkamus atsakomybės subjektus, kuriems nukreipia savo reikalavimus – taip nustato savo reikalavimų ribas konkretiems subjektams – atsakovams. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netinkama šalis gali būti keičiama į tinkamą šalį vienos iš šalių motyvuotu prašymu. Pagal byloje esančius duomenis, Klaipėdos apskrities viršininko administracija į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu pirmosios instancijos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi. 2008 m. sausio 11 d. ieškovas pateikė prašymą teismui Klaipėdos apskrities viršininko administraciją įtraukti į bylą atsakovu, tačiau sprendžiant šį klausimą teismo posėdyje atsakovai nesutiko, kad būtų tenkinamas šis prašymas, motyvuodami, kad taip vilkinamas teismo procesas; teismas netenkino šio ieškovo prašymo. Minėta, šioje byloje netenkintas ieškovo reikalavimas panaikinti 2006 m. lapkričio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį – teismo procesiniu sprendimu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai naujos teisės nesukurtos ir pareigos nenustatytos. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos materialinių teisių pažeidimo.
3. Dėl sąžiningo įgijėjo, restitucijos taikymo ir asmens teisės disponuoti savo nuosavybe.
Kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas niekine 2007 m. sausio 10 d. ginčo pastatų ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taikė nesąžiningumo prezumpciją, konstatavęs, kad sandoris sudarytas su artimaisiais giminaičiais. Kasatorių teigimu, teismas turėjo taikyti turto įgijėjo – V. M. – sąžiningumo prezumpciją (CK 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.67 straipsnio 1 punktas). Kolegija nurodo, kad byloje nustatyta, jog atsakovai J. M., E. J. ir A. J. yra duktė ir tėvai, o V. M. yra J. M. pusbrolis bei E. J. sesers sūnus; šie asmenys yra giminaičiai, netoliese gyvena, artimai bendrauja, todėl jiems visiems buvo žinoma apie ginčo pastatų statybos aplinkybes, šeimoje kilusią nesantaiką ir pradėtus teisminius ištuokos bei turto dalybų procesus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad E. J. ir A. J., perleisdami ieškovui ir J. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius pastatus, o V. M. juos įgydamas, elgėsi nesąžiningai. Taigi teismas nenustatė šioje byloje artimosios giminystės fakto ir netaikė CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos, o, remdamasis byloje nustatytais faktais, įvertinęs ginčijamo sandorio šalių giminystę ir artimą bendravimą, pagrįstai sprendė, kad byloje įrodytas šio sandorio šalių nesąžiningumas, t. y. kad sąžiningumo prezumpcija šioje byloje paneigta (CPK 177 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pripažino 2007 m. sausio 10 d. ginčo pastatų ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį niekine CK 1.81 straipsnio pagrindu, konstatavęs, kad šia sutartimi jos šalys siekė padėti J. M. faktiškai išsaugoti didesnę santuokinio turto dalį, o tokie veiksmai prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1, 3 dalys). Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą ginčo atveju taikyti šią materialinės teisės normą. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys. Jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; ir kt.). CK 3.3 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų – sutuoktinių lygiateisiškumo principas, taip pat kiti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčo pastatus teisiškai įregistravus E. J. vardu ir 2007 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleidus V. M., buvo pažeista ieškovo teisė dalyvauti disponuojant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Minėta, kad sudarydami šį sandorį E. J., A. J. ir V. M. elgėsi nesąžiningai, todėl kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti ginčijamo sandorio šalių veiksmų, kartu ir šio sandorio prieštaravimą gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino niekine visą 2007 m. sausio 10 d. ginčo pastatų ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (CK 1.5 straipsnis) ir tinkamai taikė restituciją, E. J. priteisdamas žemės sklypą, kurio savininke ji tapo pagal 2005 m. liepos 12 d. dovanojimo sutartį, o V. M. – 500 000 Lt; E. J. nebuvo įgijusi ginčo pastatų dovanojimo sandorio pagrindu, šie pastatai apeliacinės instancijos teismo sprendimu pripažinti ieškovo ir atsakovės J. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 1.81 straipsnio 3 dalis).
Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui E. M. iš atsakovų J. M., E. J., A. J. ir V. M. po 400 (keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Virgilijus Grabinskas
Pranas Žeimys