Administracinė byla Nr. A525-2177/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00352-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir trečiojo suinteresuoto asmens A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plytinės kartodromas“ skundą atsakovui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai ir A. B. dėl patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Plytinės kartodromas“ su skundu (I t., b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras, Vilniaus VSC) 2012 m. sausio 3 d. patikrinimo aktą Nr. 13(17-2)-13.16.1 (toliau – ir Patikrinimo aktas, Aktas). Kitus skundo reikalavimus atsisakyta priimti teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi (I t., b. l. 47-48).

Pareiškėjas pažymėjo, jog Patikrinimo akte konstatuota, kad atlikus triukšmo matavimus buvo užfiksuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (toliau – ir HN 33:2011) 8 punkto 1 lentelės 1 ir 3 punktų pažeidimai, nurodoma perorganizuoti kartodromo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veiklą, užtikrinant, kad iš kartodromo sklindantis triukšmas neviršytų leistinų lygių gyvenamojoje aplinkoje. Pareiškėjas su Patikrinimo aktu nesutiko, taip pat nesutiko su akustinio triukšmo matavimo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (toliau – Laboratorija) Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus atlikti akustinio triukšmo matavimai buvo vykdomi nesilaikant galiojančių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytų reikalavimų, o remiantis šiais matavimais priimtas Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Dėl Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 (toliau – ir Reglamentas) nuostatų pažeidimo paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas gavo atsakovo siųstą raštą Nr. 13-17(2-1)-2-4155, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki gruodžio 6 d. važinėjant kartingams buvo atlikti triukšmo matavimai su kartodromu besiribojančioje gyvenamojoje aplinkoje, pareiškėjo atstovams siūloma dalyvauti atliekant foninius triukšmo matavimus, kuriuos numatoma atlikti, kai kartingai nevažiuos. Dėl skundų pareiškėjas savo iniciatyva įgyvendino triukšmą mažinančias priemones, ne kartą siūlė atlikti triukšmo matavimą ir norėjo dalyvauti. Pranešimas, kad triukšmas jau pamatuotas pareiškėjo atstovams nedalyvaujant pareiškėjui buvo netikėtas. Pareiškėjas manė, kad pasiūlymas dalyvauti foniniuose triukšmo matavimuose yra neracionalus ir netikslingas. Atsakydamas į 2011 m. gruodžio 14 d. raštą, pareiškėjas tą pačią dieną išsiuntė raštą Vilniaus VSC, kopijas – Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), Kūno kultūros departamentui, prašė atlikti kitus triukšmo matavimus dalyvaujant pareiškėjo atstovams. Matavimai atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tarp jų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 20 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taip pat nurodė, kad Reglamentas nustato patikrinimų atlikimo tvarką. Šiuo atveju Reglamento nuostatos taikytos netinkamai. Rėmėsi Reglamento 25, 27, 45, 46 punktais. Pagal Reglamento 45 punktą, pareiškėjo atstovas privalėjo dalyvauti triukšmo matavimuose. Akte nepagrįstai teigiama, jog patikrinime dalyvavo 3 pareiškėjo atstovai, nurodytų asmenų parašų Akte nėra. Dėl triukšmo matavimų protokoluose užfiksuotos informacijos netikslumų paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 13 d. akustinio triukšmo matavimo protokole Nr. F-T-431 užfiksuotas triukšmo viršijimas tik vienu decibelu (palyginus su leidžiamu gyvenamųjų namų aplinkoje). Taip pat rėmėsi Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir teigė, kad atliekant triukšmo matavimus turėjo būti taikomas tarptautinis standartas LST ISO 1996-2:2007. Pagal šį standartą triukšmo viršijimas nebūtų fiksuojamas, kadangi juo nustatyta galima neapibrėžtis. Visi matavimai buvo atlikti naudojant tuos pačius prietaisus – SVAN948, kurio Nr. 12605, patikros liudijimo Nr. 0879041, 2011 m. rugsėjo 23 d. Be to, dalis protokolų užpildyta akivaizdžiai aplaidžiai ir netiksliai (pvz., Nr. F-T-454, F-T-446). 2012 m. sausio 18 d. pareiškėjas prašė atsakovo pateikti visus administracinės procedūros dokumentus, 2012 m. vasario 1 d. gavo atsakovo 2012 m. sausio 27 d. raštą Nr. 13-17(2-1)-2-301, kuriame nurodoma, kad dokumentų Centras neturi, ir prašymą persiuntė Laboratorijai. Laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d.–2011 m. gruodžio 21 d. atliktų akustinio triukšmo matavimai neatitiko teisės aktų reikalavimams. Rėmėsi Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 9, 23, 28 dalimis ir aiškino, kad triukšmas turi būti apskaičiuojamas skirtingai dienos, vakaro ir nakties metu, tuomet vertinama, ar triukšmo lygis viršijo normas. Konkrečias triukšmo ribinių dydžių vertes, kurias viršijus triukšmo šaltinio valdytojas privalo imtis priemonių skleidžiamam triukšmui šalinti, nustato HN 33:2011. Šioje normoje naudojami kitokie nei Triukšmo valdymo įstatyme apibrėžti triukšmo rodikliai. Būtent pagal juos turi būti vertinama triukšmo lygio atitiktis HN 33:2011 8 punkto 1 ir 2 lentelėje nustatytiems konkretiems ribiniams triukšmo dydžiams. Teisės aktuose naudojamos sąvokos yra nesuderintos ir tai sudaro pagrindą abejoti HN 33:2011 nustatytų triukšmo ribinių dydžių atitiktimi Triukšmo valdymo įstatyme nustatytiems reikalavimams ir dėl to vertintini kritiškai. Skundžiami triukšmo matavimai turėjo būti atlikti ir protokolai bei Patikrinimo aktas turėjo būti parengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o jų nesuderinamumas galėjo turėti neigiamą įtaką pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams. Atliekant triukšmo matavimus būtina atkreipti dėmesį į HN 33:2011 7 punkto nuostatą. HN 33:2011 8 punkte didžiausi leidžiami triukšmo ribiniai dydžiai apibrėžti kaip maksimalaus garso slėgio lygis (LAFmax) ir ekvivalentinis garso slėgio lygis (LAeqT), o 8 punkto 2 lentelėje šie dydžiai nustatomi jau pagal Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 9, 28 dalyse nustatytus rodiklius, pagal kuriuos apibrėžiamas ilgalaikis garso lygis, nustatytas vienerių metų laikotarpiui. Remiantis HN 33:2011 7 punktu, triukšmas turi būti įvertinamas lyginant matavimo prietaisais užfiksuotus duomenis su abiejų HN 33:2011 8 punkto lentelių nurodytais didžiausiais leidžiamais ribiniais dydžiais, nepriklausomai nuo to, ar fiksuojamas momentinis garsas ar matuojamas ilgalaikis garso lygis, nustatomas vienerių metų laikotarpiui. Iš protokolų matyti, kad triukšmas buvo vertintas tik pagal HN 33:2011 8 punkto 1 lentelę. Laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus specialistai privalėjo laikytis HN 33:2011 7 punkto reikalavimų. Patikrinimo akte nėra motyvų, kodėl triukšmo lygis vertintas tik pagal nurodytos HN 33:2011 8 punkto 1 lentelę, taip pat tik pagal šią lentelę nustatyti ribinių dydžių viršijimai.

Atsakovas Centras atsiliepime į skundą (I t., b. l. 54-58) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 24 d.–2012 m. sausio 3 d. atliko VšĮ „Plytinės kartodromas“ kartodromo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skleidžiamo triukšmo į gyvenamąją aplinką operatyvų (neplaninį) patikrinimą. Pakartotinai nagrinėjo kolektyvinį gyventojų skundą bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento administracinės veiklos skyriaus 2011 m. lapkričio 23 d. prašymą Nr. A51-46323 (2.3.4.13-SM3). Patikrinimo aktas buvo surašytas Vilniaus VSC ir išsiųstas registruotu laišku VšĮ „Plytinės kartodromas“ registracijos adresu, kaip yra nustatyta Reglamento 34 punkte. Visi Patikrinimo akte nurodyti kartodromo darbuotojai kartodromo veiklos patikrinime dalyvavo. Pareiškėjas nepateikė valstybinių kontrolės institucijų pareigūnų atliekamų patikrinimų registracijos žurnalo, todėl patikrinimą atliekantys atsakovo pareigūnai neturėjo galimybės pasirašytinai patvirtinti apsilankymų kartodrome fakto. Vilniaus VSC pareigūnai tikrindami kartodromą pirmą kartą 2011 m. lapkričio 24 d. prisistatė tuo metu jame buvusiai darbuotojai, kuri nurodė esanti administratorė D. P.. Ji paskambino direktoriui D. J., kuris paprašė Vilniaus VSC specialistų palaukti, kol jis atvyks į kartodromą. Direktoriui atvykus, jis Vilniaus VSC darbuotojų prašymu supažindino juos su kartodrome vykdoma veikla. Centro darbuotojai taip pat buvo atvykę į kartodromą 2011 m. lapkričio 27 d., kad išsiaiškintų, kodėl nevyksta kartodromo interneto tinklapyje skelbtos kartingų varžybos bei 2011 m. gruodžio 3 d. ir pasiūlė kartodromo atstovui M. V. dalyvauti triukšmo matavimuose gyvenamojoje aplinkoje. Kartodromo atstovas pasakė, kad jis negali palikti darbo vietos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad teisės aktai numato ūkio subjektų dalyvavimą triukšmo matavimų atlikimo pas gyventojus metu. Rėmėsi VAĮ 364 straipsnio nuostatomis ir aiškino, kad įstatymas nenustato, kad atliekant neplaninius patikrinimus ūkio subjektai apie juos būtų iš anksto informuojami. Reglamento 45 punktas nustato, kad operatyvioji kontrolė vykdoma ūkio subjekto iš anksto neįspėjus. Taip pat nesutiko su tuo, kaip nurodytą punktą traktuoja pareiškėjas, ir paaiškino, kad Reglamento 45 punktas apibrėžia paties ūkio subjekto tikrinimo sąlygas, kai patikrinimas atliekamas ūkio subjekto objekte. Tų sąlygų Vilniaus VSC pareigūnai laikėsi 2011 m. lapkričio 24 d., 27 d. ir gruodžio 3 d., kai lankėsi kartodrome. Reglamento 26 punkto nuostatos, kuriomis rėmėsi pareiškėjas, taikomos tik atliekant planinius patikrinimus, o Reglamento 46 punkto reikalavimų nuostatos taikomos tais atvejais, kai neįmanoma atlikti triukšmo matavimų išjungus triukšmo šaltinį ir triukšmo šaltinio išjungimui reikalinga patekti į ūkio subjekto teritoriją ir pakviesti jo atstovą. Triukšmo matavimai gyvenamojoje aplinkoje buvo atliekami prieš kartodromui pradedant darbą arba pertraukų tarp važiavimų metu, skirtingomis kartingų važiavimo sąlygomis darbo laiku (įjungus triukšmo šaltinį, t. y. važiuojant  kartingams). Triukšmo matavimai buvo atliekami privačiose gyvenamosiose patalpose, į kurias patekti galima tik privačių patalpų savininkų kvietimu ar sutikimu. Vilniaus VSC pareigūnai neturėjo įgaliojimų reikalauti, kad privačių patalpų savininkai įsileistų tikrinamo ūkio subjekto atstovus. Triukšmo matavimuose pas gyventojus dalyvavo Laboratorijos darbuotojai ir Vilniaus VSC pareigūnai. Triukšmas išmatuotas prietaisais, kurie fiksuoja ir išsaugo tikslią matavimų datą, laiką bei išmatuotus triukšmo lygius. Išankstinis pareiškėjo informavimas pažeistų gyventojų interesus, o pareiškėjui suteiktų galimybę paveikti matavimų rezultatus. Atsakovas sudarė galimybę pareiškėjo atstovui dalyvauti triukšmo matavimuose 2011 m. gruodžio 3 d., kai Vilniaus VSC pareigūnai triukšmo matavimų pas gyventojus metu nuvyko į kartodromą ir jo darbuotojui, kuris nurodė esantis vadybininkas M. V., pasiūlė dalyvauti triukšmo matavimuose gyvenamojoje aplinkoje, tačiau jis nesutiko dalyvauti. Atsakovas laikėsi VAĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Laboratorija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 52-53) nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad Laboratorijoje yra įdiegta ir akredituota kokybės vadybos sistema pagal LST EN ISO/IEC 17025:2005 standarto reikalavimus. Kokybės vadybos sistema užtikrina, kad Laboratorijoje atliekamų tyrimų metodai atitinka Europos Sąjungos reikalavimus. Akreditaciją atliko ir išorinius auditus vykdo Vokietijos akreditavimo tarnyba DAkkS (Deutsche Akkredittierungsstelle GmbH German Accreditation Body). Laboratorijos akreditavimo sertifikatas D-PL-14466-01-00 yra išduotas 2011 m. balandžio 28 d., o Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius yra akredituotas atlikti aplinkos triukšmo matavimus pagal standartų LST ISO 1996-1:2005 ir LST ISO 1996-2:2008 reikalavimus. Išmatuoti garso slėgio lygiai matavimų protokoluose yra pateikti su išplėstine matavimų neapibrėžtimi. Standarto LST ISO 1996-2:2008 4 punkte nurodoma, kad matavimo neapibrėžtis turi būti nustatoma pagal GUM (Guide to the expresion of uncertaitnty in measurement), o 1 lentelėje (lAeqT matavimo neapibrėžties apibendrinimas) yra pateikti tik kai kurie nurodymai, kaip vertinama matavimo neapibrėžtis. Fizikinių veiksmų tyrimų skyriuje yra parengta ir taikoma standartinė veiklos procedūra neapibrėžčių skaičiavimui. Pareiškėjo teiginiai dėl matavimo neapibrėžties skaičiavimo nepagrįsti. 2011 m. gruodžio 16 d. triukšmo matavimo protokole F-T-446 ir 2011 m. gruodžio 19 d. protokole F-T-454 yra užfiksuotos temperatūros patalpose. Matavimo protokolai atiduodami tik užsakovui. Rėmėsi HN 33:2011 8 punktu. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad specialistai privalėjo gautus triukšmo matavimo rezultatus lyginti ne tik su HN 33:2011 8 punkto 1 lentelės, bet ir su 2 lentelės dydžiais. Nurodė, jog Laboratorija nėra viešojo administravimo subjektas, todėl nėra įgaliota vertinti laboratorinių tyrimų ir matavimų rezultatų atitiktį teisės aktų reikalavimams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime į skundą (II t., b. l. 67-69) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas skundą grindžia teisės normomis, kurios taikomos atliekant triukšmo matavimus triukšmo šaltinyje. Nagrinėjamu atveju patikrinimas buvo atliekamas ne objekte, bet jo aplinkoje, t. y. gyvenamosiose patalpose, o tai sudaro esminį skirtumą dėl matavimo bei patikrinimo tvarkos taikymo. Pareiškėjas neteisingai aiškino Reglamento nuostatas. Pagal nurodytą Reglamentą, pareiškėjas ne tik kad neturėjo dalyvauti patikrinime, bet jam netgi neturėjo būti pranešta. Taip pat nesutiko su pareiškėjo pateikiamu VAĮ 20 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Rėmėsi Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Taisyklių nuostatomis. Jeigu pareiškėjui būtų žinoma apie matavimus, jis matavimo metu galėtų sustabdyti kartingų veiklą ir būtų neįmanoma įvertinti, ar pareiškėjo naudojami kartingai viršija HN 33:2011 nustatytus ribinius dydžius. Taip pat rėmėsi Reglamento 45, 46, 11, 34 punktais ir nurodė, kad būtent nuo foninių matavimo rezultatų tiesiogiai priklauso, ar būtent dėl pareiškėjo veiklos yra viršijami HN 33:2011 reikalavimai, pareiškėjas jų lemti negalėjo. Atsakovas informavo apie planuojamą foninių matavimų atlikimą (2011 m. gruodžio 16 ir 19 d.). Pareiškėjo atstovai atsisakė dalyvauti. Skundžiamame akte nurodyta, jog pareiškėjas nedalyvavo matavimų atlikimo metu. Paaiškino, kokius garso lygius leido HN 33:2011 8 punktas. Laboratorija nustatė, jog maksimalūs garso lygiai buvo viršyti, galima paklaida buvo įvertinta. Nesutiko, kad oro temperatūra gali turėti įtakos matavimui. Taip pat nesutiko su pareiškėjo pateiktu Triukšmo valdymo įstatymo ir HN 33:2011 normų aiškinimu. Pareiškėjas pateikė tariamus formalius pažeidimus. Taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl tariamai įgyvendinamų triukšmo mažinimo priemonių. Kartodromas yra gyvenamojo rajono viduryje, aplink kartodromą 1991–2008 m. pastatyti gyvenamieji namai, Gedimino technikos universiteto mokomieji korpusai. Be valstybės sutikimo, be leidimų statyti bei be poveikio aplinkai vertinimo pareiškėjas papildomai pastatė kelių, statinių, išardė pylimus. Tik pareiškėjui perėmus valdymą, kartodrome pradėjo važinėti triukšmingi kartingai ir motociklai. 85 gyventojai ėmėsi priemonių sustabdyti neteisėtą veiklą. Pareiškėjas nurodo ne esminius, o formalius pažeidimus, kurie priimto akto nekeičia.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu (IV t., b. l. 167-181) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. sausio 3 d. patikrinimo aktą Nr. 13(17-2)-13.16.1.

Atsakovas Centras pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 187-193), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi (V t., b. l. 12-28) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą iš naujo, vertintina, ar Lietuvos standartus galima priskirti norminių dokumentų ar norminių teisės aktų grupei, ar jiems taikoma norminiams teisės aktams nustatyta skelbimo ir įsigaliojimo tvarka; pirmosios instancijos teismui reikėtų imtis priemonių, kad reikiami standartai (Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 ir Lietuvos standartu LST ISO 1996-2:2008) (nustatyta tvarka patvirtintos kopijos) būtų pateikti į bylą, ir atlikti jų analizę; nagrinėjant bylą iš naujo tirtina, ar atliekant tokio pobūdžio matavimus yra reikšmingas atstumas iki triukšmo šaltinio ir matavimo metu buvusios oro sąlygos, ar aplinkybės, kad nėra nurodyta, kokiomis konkrečiai Lietuvos standartų nuostatomis vadovaujamasi, jos nepateikiamos nei patikrinimo akte Nr. 13(17-2)-13.16.1, nei protokoluose, laikytinos esminiu procedūriniu pažeidimu ir pakankamu pagrindu, dėl ko Vilniaus VSC 2012 m. sausio 3 d. patikrinimo aktas Nr. 13(17-2)-13.16.1 naikintinas.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu (V t., b. l. 146-166) pareiškėjo VšĮ „Plytinės kartodromas“ skundą tenkino. Panaikino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. sausio 3 d. patikrinimo aktą Nr. 13(17-2)-13.16-1.

Teismas, išsamiai išdėstęs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Patikrinimo aktas yra teisėtas ir pagrįstas, ypatingą reikšmę šios bylos tyrimo riboms turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1714/2013.

Pacitavęs dalį pastarosios nutarties, teismas pabrėžė, kad Patikrinimo akte nurodoma, jog patikrinimo išvada ta, kad yra nustatytas Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ (Žin., 2011, 75-3638) 1 lentelės 1 ir 3 punktų pažeidimas. Minėtos Lietuvos higienos normos 11 punkte įtvirtinta, jog šios higienos normos 1 ir 2 lentelėse nurodytų triukšmo rodiklių tiesioginiai matavimai atliekami vadovaujantis Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 ir Lietuvos standartu LST ISO 1996-2:2008. Vadinasi, Lietuvos higienos normoje HN 33:2011 kaip teisės akte tiesiogiai nurodyta, kad privaloma vadovautis minėtais Lietuvos standartais. Taigi, pagal Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog Lietuvos standartai ir kiti leidiniai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose pateikta išskirtinė nuoroda į standartus ir kitus leidinius, šioje byloje minėtų Lietuvos standartų nuostatos yra privalomos. Kita vertus, minėti Lietuvos standartai, nors informacija apie juos yra paskelbta pagal Standartizacijos įstatymo 6 straipsnio 10 dalį, patys savaime nėra niekur paskelbti (to įrodymas – teismo proceso dalyvių (pareiškėjo atstovų) nusipirktas standartų tekstas, kuris neskelbiamas), o tai nedera su Standartizacijos įstatymo 2 straipsnio 11 dalies 4 punktu, nes standartai nėra paskelbti. Kitaip tariant, šiais standartais Standartizacijos įstatymo prasme nė neįmanoma, nors privaloma, naudotis bei vadovautis. Vien šiuo aspektu Patikrinimo aktas naikintinas, nes jis turėjo būti grindžiamas Lietuvos standartais, tačiau jie patys neatitinka įstatyme nustatytų paskelbimo sąlygų.

Tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1714/2013, nei Patikrinimo akte, nei protokoluose, nenurodyta „kokiomis konkrečiai Lietuvos standartų nuostatomis vadovaujamasi“, o tai yra šiurkštus procedūrinis pažeidimas, nes neaišku, kokiomis Lietuvos standartų nuostatomis Patikrinimo aktas grindžiamas, nors, kaip minėta, jas buvo privalu nurodyti, jomis vadovautis. Teismo vertinimu, taip buvo pažeista VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas konkrečiomis teisės normomis. Nors teismo posėdyje buvo nurodyta, esą, bandymų protokoluose pagal LST ISO 1996-1:2005 (tapatus ISO 1996-1:2003) 8.2.1 punktą duomenys nurodomi, jeigu reikia; tačiau teismas pabrėžė, kad pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti grįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, vadinasi, Patikrinimo akte turėjo būti itin detaliai aprašyti aplinkos triukšmo rodikliai (LST ISO 1996-1:2005 5 punktas), triukšmą aprašantys rodikliai (LST ISO 1996-1:2005 7.2.1 punktas), tinkamiausieji laiko tarpsniai (LST ISO 1996-1:2005 7.2.2 punktas), garso šaltiniai ir jų veikimo sąlygos (LST ISO 1996-1:2005 7.2.3 punktas), garso sklidimo sąlygos (LST ISO 1996-1:2005 7.2.5 punktas). Visa tai neatlikta, todėl ir dėl šios priežasties Patikrinimo aktas nėra teisėtas, todėl naikintinas.

IV.

Atsakovas Centras pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 169-175), kuriuo prašo panaikinti visą 2014 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos skundą pripažinti nepagrįstu.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Teismas nenagrinėjo nei 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 nuostatų, nei kitų ES teisės aktų, reglamentuojančių standartizacijos sritį ir atskleidžiančių standartų kūrimo, paskelbimo, vadovavimosi jais specifiką, nesuvokė standartizacijos srities reguliavimo teisinių principų, masto, esmės bei įtakos tiek Lietuvos nacionalinei teisei, tiek ūkio subjektams, tiek Lietuvos Respublikos teisiniams įsipareigojimams ES. Darant išvadą, jog Standartizacijos įstatymo reguliavimas toks prieštaraujantis, jog juo įtvirtintas reikalavimas yra neįvykdomas (netgi neįmanomas), ji turi būti išsamiai motyvuojama, neapsiribojant trumpu, siauru tekstu, kurio turinys su pateikta išvada nėra susijęs netgi nagrinėjant loginiu bei lingvistiniu požiūriu. Akcentuoja, jog tiek bylos šalys, tiek trečiasis suinteresuotasis asmuo, tiek iki šios bylos iškėlimo, tiek bylos metu, vadovavosi Standartais, juos nagrinėjo, rėmėsi jų nuostatomis. Taigi, bylos šalys įvykdė tai, ką teismas laikė „neįmanoma“. Be to, teismas, atlikdamas teisinę standartų privalomumo klausimo analizę, priėjo prie išvados, jog pagal galiojančius teisės aktus standartai privalomi. Tuo tarpu išvada dėl vadovavimosi standartais „neįmanomumo“ grindžiama vieninteliu aspektu – „minėti Lietuvos standartai, nors informacija apie juos yra paskelbta pagal Standartizacijos įstatymo 6 straipsnio 10 dalį patys savaime niekur neskelbti“. Pažymi, jog standartai yra specifiniai teisės aktai, taikomi specifinėse veiklos srityse, dėl kurių naudojimosi ir paskelbimo Lietuvos Respublikoje yra priimtas specifinis, teismo nagrinėtas, Standartizacijos įstatymas, ir, pagal šio įstatymo bei HN 33:2011 nuostatas, standartai yra privalomi matuojant triukšmo lygį. Nors Standartai ir nebuvo paskelbti teismui įprastu būdu (t. y. Valstybės žiniose; nėra prieinami Lietuvos Respublikos Seimo elektroninių duomenų bazėje), jie yra prieinami visuomenei ir neatlygintinai: su visais Lietuvos standartais subjektai turi teisę neatlygintinai susipažinti Standartizacijos departamento patalpose esančioje bibliotekoje, kurioje leidžiama daryti pageidaujamas žymas, išsirašyti norimą informaciją iš bet kurio Lietuvos standarto. Teismas paviršutiniškai išnagrinėjo Standartų taikymo klausimą nors, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo įpareigotas visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismui konstatavus, jog Standartais „neįmanoma“ vadovautis ir šiam sprendimui įsiteisėjus būtų suformuotas teisingumo bei protingumo principais nesuvokiamas precedentas, pagal kurį Lietuvos standartai būtų eliminuoti iš Lietuvos Respublikos teisinės sistemos ir tiek Standartizacijos įstatymas, tiek minėti poįstatyminiai teisės aktai nebetektų savo prasmės. Tai neabejotinai, nepataisomai sutrikdytų tiek daugelio Lietuvos Respublikos institucijų, tiek ir ūkio subjektų veiklą. Teismas, išreikšdamas poziciją Standartų klausimu, neįsigilino, jog jie nėra priimti tik Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo valia, jog tai yra tarptautiniai standartai perimti kaip Europos standartai, kurie, savo ruožtu, atitinkamai perimti kaip Lietuvos standartai, Lietuvos Respublikoje šiuo tikslu netgi priėmus minėtą Standartizacijos įstatymą, poįstatyminiuose aktuose nustatant, jog juose esant nuorodoms į standartus, jais vadovautis privaloma. Teismo sprendimo įsiteisėjimas ne tik realiai eliminuotų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, bet pažeistų ir ES teisę. Pažymi, jog Lietuvos standartizacijos departamentas (toliau – Departamentas) kiekvienais metais privalo pateikti ataskaitą apie Europos Parlamento ir tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 įgyvendinimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, apie suformuotą teisminį precedentą kuriuo nemotyvuotai konstatuojamas standartų naudojimo „neįmanomumas“ tektų informuoti ne tik Departamentą, bet ir atitinkamas ES institucijas, dėl ko Lietuvos Respublikai galimai grėstų ir neigiamos sankcijos.

2) Teismo išvada, kad ir Patikrinimo aktas turėjo būti grindžiamas Lietuvos standartais, taip pat neobjektyvi, nepagrįsta teisingumo bei protingumo principais, prieštarauja teisės aktams, prieita neįsigilinus nei į standartizacijos proceso specifiką, nei į teisinius standartų taikymo ypatumus, nei į teisinį Centro vykdomų funkcijų reglamentavimą. Lietuvos standartai Centro veikloje nėra taikomi. Centras teisės aktais įgaliotas vykdyti tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, tačiau ne atlikti pageidaujamus triukšmo lygio išmatavimo tyrimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ patvirtintu Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamentu, Centras vykdo visuomenės sveikatos saugos kontrolės funkciją, o šios funkcijos vykdymo metu reikalingus laboratorinius tyrimus (matavimus) atlieka Laboratorija.

3) Teismo sprendime klaidingai nurodyta ir tai, kad protokoluose nenurodyta kokiomis konkrečiai Lietuvos standartų nuostatomis vadovaujamasi. Visuose Laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus įrašytuose Akustinio triukšmo matavimo protokoluose yra nurodyti konkretūs standartai, kuriais vadovautasi atliekant matavimus, šie protokolai pridėti prie Patikrinimo akto.

4) Teismo sprendime neteisingai teigiama, kad Patikrinimo akte nenurodyti aplinkos triukšmo rodikliai, triukšmo šaltiniai ir jų veikimo sąlygos. Patikrinimo akte aplinkos triukšmo rodikliai nurodyti išsamiai, išreikšti decibelais (ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis dB(A)), o decibelas ir yra fizikinis garso matavimo vienetas, todėl Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis surašant Patikrinimo aktą išpildyta visiškai.

5) Teismo sprendime taip pat nurodoma, kad Patikrinimo akte neaprašyta daug kitų rodiklių pagal LST ISO 1996-1:2007 7 skyriaus atskirų punktų reikalavimus, tačiau Patikrinimo akte tokių „aprašų bei aprašymų“ teisėtai ir negali būti, kadangi LST ISO 1996-1:2005 7 skyriuje išdėstyti reikalavimai keliami triukšmo ribinėms vertėms. Šio skyriaus 7.1. punkte nurodyta, kad „triukšmo ribines vertes nustato atsakingos valdžios institucijos, remiantis žiniomis apie triukšmo poveikį žmonių sveikatai ir savijautai“. Tačiau Centras nėra tokia institucija, nėra įgaliotas nustatyti triukšmo rodiklių. Patikrinimo akte nurodyta kokios triukšmo ribinės vertės yra patvirtintos Lietuvos Respublikoje, nurodyti laiko tarpsniai, kuriais buvo atlikti matavimai, triukšmo šaltinis, aprašytos jo veikimo sąlygos, kokie triukšmo rodikliai buvo matuoti ir pateikti matavimų rezultatai decibelais, tad Patikrinimo aktas surašytas išsamiai ir pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nepažeidžiant nei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, nei kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, veiksmus atlikus neperžengiant savo kompetencijos ribų, neveikiant ultra vires, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, dėl ko yra teisėtas bei sukeliantis visas teisės aktų nustatytas teisines pasekmes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Laboratorija pateikė atsiliepimą į Centro apeliacinį skundą (VI t., b. l. 1-2), kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. pateikė atsiliepimą į atsakovo Centro apeliacinį skundą (VI t., b. l. 5), nurodo, kad su apeliaciniu skundu ir jame nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis sutinka ir prašo jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. taip pat pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 178-182), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo VšĮ „Plytinės kartodromas“ skundą.

Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo VšĮ „Plytinės kartodromas“ A. B. naudai už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį ir byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Nesutinka su teismo išvada, kad patys savaime Lietuvos standartai nėra niekur paskelbti, o tai nedera su Standartizacijos įstatymo 2 straipsnio 11 dalies 4 punktu. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje, standartizacija yra specifinė valdymo sritis, kuriai atsižvelgiant į standartų pobūdį bei jų reguliavimo dalyką, standartizacijos tikslus ir principus, nustatyta ir speciali jų įrengimo, derinimo, tvirtinimo, sisteminimo, skelbimo ir pripažinimo netekusiais galios tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad informacija apie Lietuvos standartą LST ISO 1996- 1:2005 ir Lietuvos standartą LST ISO 1996-2:2008 yra paskelbta pagal Standartizacijos įstatymo 6 straipsnio 10 dalį. Šiuos standartus, kaip tai nustatyta Standartizacijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, platina Lietuvos standartizacijos departamentas ir kiekvienas pageidaujantis asmuo už nustatytą atlygį gali juos įsigyti. Tai reiškia, kad šie Lietuvos standartai yra paskelbti – viešai kiekvienam pageidaujančiam asmeniui prieinami. O aplinkybė, kad juos galima įsigyti už atlygį, nereiškia, kad jie nėra paskelbti ir jais negalima naudotis.

2) Teismas taip pat nurodė, kad konkrečių Lietuvos standartų nuostatų nenurodymas yra šiurkštus procedūrinis pažeidimas, nes neaišku, kokiomis Lietuvos standartų nuostatomis Patikrinimo aktas grindžiamas, nors jas buvo privalu nurodyti, jomis vadovautis, tačiau detaliau savo išvados neargumentavo. Tuo tarpu LVAT nagrinėdamas šią bylą nustatė, kad Patikrinimo aktu taikoma poveikio priemonė yra pagrįsta teisės akto normomis, t. y. nurodymas duodamas, padarius išvadą, kad padaryti Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ 1 lentelės 1 ir 3 punktų pažeidimai. Triukšmo matavimai atlikti ir protokolai surašyti vadovaujantis Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 ir Lietuvos standartu LST ISO 1996- 2:2008. Pirmos ir apeliacinės instancijos teismai byloje nustatė, kad šis teisinis pagrindas nurodytas akustinių triukšmo matavimų protokoluose. Lietuvos standartai LST ISO 1996-1:2005 ir LST ISO 1996-2:2008 aprašo procedūrą, kaip matavimus atliekantis subjektas turi elgtis, kokius prietaisus naudoti, kaip nustatytas aplinkybes įforminti ir pan. Tai yra techninio pobūdžio taisyklės, skirtos matavimus atliekančiam asmeniui, kurių laikantis atlikti matavimai ir nustatyti duomenys, yra pripažįstami objektyviais ir teisingais. Matavimus atliekantis asmuo privalo laikytis visų Lietuvos standartuose nurodytų taisyklių, aktualių konkrečių matavimų atveju. Formaliai reikalauti, kad matavimus atliekanti institucija, akustinio triukšmo matavimų protokoluose išvardytų iš esmės visus Lietuvos standartų punktus nėra jokio teisinio pagrindo, tai būtų neprotinga. Iš Patikrinimo akto ir akustinio triukšmo matavimų protokolų, juose nurodytų teisės normų, pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teises ir pareigas ir suprasti jam skirtų nurodymų turinį bei kaip realizuoti savo teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, tad Patikrinimo aktas su akustinio triukšmo matavimų protokolais atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

3) Teismas neanalizavo, kokio pobūdžio normatyviniai dokumentai yra Lietuvos standartai, ar tai, kad Akte nėra nurodyti konkretūs punktai yra esminiai akto trūkumai – procedūriniai pažeidimai, dėl kurių Patikrinimo aktas naikintinas, todėl padarė nepagrįstą ir teisingą išvadą, kad konkrečių Lietuvos standartų nuostatų nenurodymas yra šiurkštus procedūrinis įžeidimas. Taip neįvykdyta ir LVAT nutartis.

4) Teismas nevertino, ar atliekant tokio pobūdžio matavimus yra reikšmingas atstumas iki triukšmo šaltinio ir matavimo metu buvusios oro sąlygos. Pažymi, kad matavimus atliekanti institucija neturi pareigos visais atvejais nurodyti visus duomenis, tai pasirenka savo nuožiūra, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Akustinio triukšmo matavimų protokoluose nurodytos visos esminės triukšmo matavimų atlikimo sąlygos, turėjusios įtakos objektyviam ir teisingam triukšmo matavimų atlikimui, t. y. vieta, kur konkrečiai atlikti matavimai, triukšmo šaltinis – vyko kartingų varžybos arba važiavo kartingai, matavimų laikas – koks buvo paros metas, valanda, ir pan. Patikrinimo akte išsamiai aprašyti atliktų triukšmo matavimų rezultatai, konkrečiai nurodant, kurioje vietoje atlikti matavimai, nustatytas ar ne leistinų maksimalių triukšmo lygių viršijimas, kokio jis dydžio, taip pat kaip skiriasi foninis triukšmo lygis ir triukšmo lygis važiuojant kartingams, pridėti triukšmo matavimų protokolai, kuriuose aprašytos triukšmo matavimų atlikimo aplinkybės. Taigi visos aplinkybės yra objektyviai nustatytos ir ištirtos, jas nustačius, teisės aktų pagrindu, buvo duotas nurodymas pareiškėjui, t. y. Patikrinimo aktas atitinka jam VAĮ 8 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus. Vien tai, kad triukšmo matavimų protokoluose nėra išvardyti absoliučiai visi rodikliai, kas yra leistina pagal Lietuvos standarto LST ISO 1996-1:2005 (tapatus ISO 1996-1:2003) 8.2.1 punktą, nereiškia, kad Patikrinimo akte nėra faktinio pagrindo. Net sutinkant su teismo išvada, kad nėra aprašyti visi LST ISO 1996-1:2005 punktai, šie trūkumai nėra esminiai, jie nelemia Patikrinimo akto nepagrįstumo ir neteisėtumo, nes pareiškėjas suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, galėjo identifikuoti savo teises, pareigas, t. y. kad jo vykdomos veiklos keliamas triukšmas viršija teisės aktuose nustatytus maksimalius leistinus triukšmo lygius.

Atsakovas Centras pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens A. B. apeliacinį skundą (VI t., b. l. 3-4), kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, palaiko prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į abu apeliacinius skundus (VI t., b. l. 7), kuriame prašo palikti 2014 m. gegužės 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

Nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, laiko jį teisėtu ir pagrįstu. Pažymi, kad apeliaciniuose skunduose dėstomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl atmestinos, kaip nesusijusios su bylos esme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl Patikrinimo akto (I t., b. l. 19–23; 154-158), kuriuo, atlikus VšĮ „Plytinės kartodromas“ patikrinimą, padaryta išvada dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės 1 ir 3 punktų pažeidimo, pareiškėjui nurodyta perorganizuoti Kartodromo veiklą, užtikrinant, kad iš Kartodromo sklindantis triukšmas neviršytų leistinų lygių gyvenamojoje aplinkoje bei Vilniaus VSC pateikti informaciją apie veiklos perorganizavimo priemones ir jų taikymą pagrindžiančius dokumentus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ypatingą reikšmę šios bylos tyrimo riboms turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1714/2013 (V t., b. l. 12–28). Pastarojoje nutartyje, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, nurodė, kas turi būti nustatinėjama ir tiriama iš naujo nagrinėjant bylą: „nagrinėjant bylą iš naujo reikėtų vertinti, ar Lietuvos standartus galima priskirti norminių dokumentų ar norminių teisės aktų grupei ir, ar jiems taikoma anksčiau minėtu įstatymu norminiams teisės aktams nustatyta skelbimo ir įsigaliojimo tvarka“ ir „pirmosios instancijos teismui reikėtų imtis priemonių, kad šie standartai (nustatyta tvarka patvirtintos kopijos) būtų pateikti į bylą ir atlikti jų analizę. Nagrinėjant bylą iš naujo tirtina, ar atliekant tokio pobūdžio matavimus yra reikšmingas atstumas iki triukšmo šaltinio ir matavimo metu buvusios oro sąlygos. Taip pat vertintina, ar aplinkybės, kad nėra nurodyta, kokiomis konkrečiai Lietuvos standartų nuostatomis vadovaujamasi, jos nepateikiamos nei Patikrinimo akte, nei protokoluose, laikytinos esminiu procedūriniu pažeidimu ir pakankamu pagrindu, dėl ko naikintinas Patikrinimo aktas“.

Pirmosios instancijos teismas citavo minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįsigilino į bylos esmę, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, priėjo nepagrįstų išvadų, bylą išnagrinėjo nepilnai ir neišsamiai, dėl ko sprendimas naikintinas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, kaip nurodyta minėtoje nutartyje, ėmėsi priemonių, kad į bylą būtų pateikti ginčui aktualūs standartai, tačiau jų neanalizavo, nevertino, nustatinėdamas ir vertindamas kitas nutartyje akcentuotas aplinkybes, priėjo nepagrįstų išvadų.

Standartizacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos standartai ir kiti leidiniai taikomi savanoriškai, išskyrus atvejus, kai teisės aktuose pateikta išskirtinė nuoroda į standartus ir kitus leidinius.

Lietuvos higienos normos HN 33:2011, kurios pažeidimas konstatuotas Patikrinimo akte, 7 punktas numato – triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje įvertinamas matavimo ir (ar) modeliavimo būdu, gautus rezultatus palyginant su atitinkamais šios higienos normos 1 ir 2 lentelėje pateikiamais didžiausiais leidžiamais triukšmo ribiniais dydžiais gyvenamuosiuose bei visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje. Lietuvos higienos normos HN 33:2011 11 punkte įtvirtinta, jog šios higienos normos 1 ir 2 lentelėse nurodytų triukšmo rodiklių tiesioginiai matavimai atliekami vadovaujantis Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 ir Lietuvos standartu LST ISO 1996-2:2008.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad šioje byloje minėtų Lietuvos standartų nuostatos yra privalomos.

Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1714/2013, „standartizacija yra specifinė valdymo sritis, kuriai atsižvelgiant į standartų pobūdį bei jų reguliavimo dalyką (gali nustatyti taisykles, tyrimų, bandymų ir matavimų metodus, pavyzdžių atrinkimo taisykles, reikalavimus pakuotėms ir pan.), standartizacijos tikslus ir principus, nustatyta ir speciali jų rengimo, derinimo, tvirtinimo, sisteminimo, skelbimo ir pripažinimo netekusiais galios tvarka“. Atsižvelgiant į tai, minėta, pastarojoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo reikėtų vertinti, ar Lietuvos standartus galima priskirti norminių dokumentų ar norminių teisės aktų grupei ir, ar jiems taikoma anksčiau minėtu įstatymu (Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas) norminiams teisės aktams nustatyta skelbimo ir įsigaliojimo tvarka.

Pagrindinius nacionalinės standartizacijos tikslus ir principus, Lietuvos standartų rengimo ir taikymo tvarką, standartų ir techninių reglamentų ryšį, nacionalinės standartizacijos institucijos veiklos pagrindines nuostatas, nacionalinės standartizacijos finansavimo šaltinius nustato Standartizacijos įstatymas (Standartizacijos įstatymo 1 str. 1 d.). Standartizacijos įstatymo (2007 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. X-1056 redakcija) 2 straipsnio 11 dalis standartą apibrėžia kaip pripažintos standartizacijos institucijos priimtą dokumentą, kuris nustato bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančias taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas tam tikroje srityje, o konkrečiai Lietuvos standartą, kaip nacionalinės standartizacijos institucijos priimtą, paskelbtą ir visuomenei skirtą standartą (2 str. 11 d. 4 p.).

Standartizacijos įstatymo 5 straipsnio „Lietuvos standartai ir kiti leidiniai“ 1 dalis numato, kad Lietuvos standartai ir kiti leidiniai negali prieštarauti Lietuvos Respublikos teisės aktams. Išleisti standartai, kiti leidiniai ir jų rinkiniai įstatymų nustatyta tvarka gali būti žymimi autoriaus teisių apsaugos ženklu. Visų šių taip pažymėtų leidinių arba jų dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis ir priemonėmis (elektroninėmis, mechaninėmis, įskaitant fotokopijavimą, mikrofilmavimą ir visas magnetines, kompiuterizuotas ir skaitmenines pagalbines sistemas, atminties plokštes, kompaktinius diskus, mikrofilmus, fotokopijas, skaidres, nuotolinį platinimą, kabelinį ir palydovinį ryšį, diskelius ir tiesioginės prieigos serverius bei tinklus, internetą ir kt.) be raštiško nacionalinės standartizacijos institucijos leidimo (4 d.).

Standartizacijos įstatymo 6 straipsnis „Standartų ir kitų leidinių rengimas ir informacijos apie juos skelbimas“ numato, kad Lietuvos standartai ir kiti leidiniai rengiami pagal standartų programą, kurią sudaro ir tvirtina nacionalinė standartizacijos institucija. Informacija apie standartų programą skelbiama nacionalinės standartizacijos institucijos periodiniame leidinyje ir interneto tinklalapyje (1 d.). Lietuvos standartų ir kitų leidinių rengimo ir priėmimo tvarką nustato nacionalinė standartizacijos institucija. Lietuvos standartų ir kitų leidinių projektus sutarimu rengia nacionalinės standartizacijos institucijos Technikos komitetai (toliau – Technikos komitetai). Nacionalinė standartizacijos institucija, jeigu nėra kurios nors srities Technikos komiteto, Lietuvos standarto ar kito leidinio projektui parengti suteikia įgaliojimus laikinajai darbo grupei, sudarytai nacionalinės standartizacijos institucijos nustatyta tvarka. Laikinoji darbo grupė vadovaujasi ta pačia Lietuvos standartų ir kitų leidinių rengimo ir priėmimo tvarka kaip ir Technikos komitetai (5 d.). Lietuvos standartų ir kitų leidinių projektų rengimas yra prilyginamas kūrybinei veiklai. Lietuvos standartų ir kitų leidinių projektai rengiami pagal autorines sutartis (7 d.). Lietuvos standarto ar kito leidinio projekto autoriai turtines autoriaus teises į standartų ar kitų leidinių projektus perduoda nacionalinei standartizacijos institucijai įstatymų, kitų teisės aktų ir sutarčių su autoriais nustatyta tvarka (8 d.). Lietuvos standartų ir kitų leidinių projektus priima nacionalinė standartizacijos institucija. Lietuvos standartai ir kiti leidiniai leidžiami ir peržiūrimi nacionalinės standartizacijos institucijos nustatyta tvarka. Peržiūrint nustatoma, ar būtina Lietuvos standartą ar kitą leidinį keisti, ar paskelbti netekusiu galios, ar palikti galioti (9 d.). Informaciją apie viešajai apklausai pateiktus, išleistus, numatomus skelbti netekusiais galios bei netekusius galios Lietuvos standartus ir kitus leidinius nacionalinė standartizacijos institucija skelbia naujausiame savo periodiniame leidinyje per 5 darbo dienas nuo atitinkamo fakto patvirtinimo interneto tinklalapyje. Informacija apie darniuosius Lietuvos standartus skelbiama „Valstybės žiniose“ (10 d.).

Standartizacijos įstatymo 7 straipsnis „Standartų ir kitų leidinių taikymas“ nustato, kad Nacionalinė standartizacijos institucija nustato tarptautinių, Europos ir kitų regioninių ar užsienio valstybių standartų bei kitų leidinių taikymo Lietuvos Respublikoje tvarką. Lietuvoje taikomi standartai ir kiti leidiniai negali prieštarauti Lietuvos Respublikos teisės aktams (3 d.). Nacionalinė standartizacijos institucija skelbia netekusiais galios Lietuvos Respublikoje galiojančius standartus ir kitus leidinius (4 d.).

Standartizacijos įstatymo 8 straipsnis „Leidinių fondo kaupimas ir jų platinimas“ numato, jog Nacionalinė standartizacijos institucija plėtoja ir tobulina standartizacijos informacijos sistemą, kaupia viešą standartų, jų rinkinių, katalogų ir kitų leidinių fondą (1 d.). Nacionalinė standartizacijos institucija turi išimtinę teisę leisti ir platinti Lietuvos standartus ir kitus leidinius, platinti standartus ir kitus leidinius tų organizacijų, kurių narė yra arba su kuriomis sudarytos sutartys (2 d.).

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija), numato, kad šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, sprendimų ir rezoliucijų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimų, nutarimų, išvadų, Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkių, kitų valstybės valdžios bei valdymo institucijų priimamų teisės aktų oficialaus skelbimo ir jų įsigaliojimo tvarką.

Minėtos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 5 punkte nustatyta – teisės aktai ir dokumentai, į kuriuos pateiktos nuorodos šioje higienos normoje: 5.1. Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymas; 5.2. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas; 5.3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 350 „Dėl Kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo, Kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašo ir Kurorto ar kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“; 5.4. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“; 5.5. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo“; 5.6. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. DĮ-226 „Dėl Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus patvirtinimo“; 5.7. Lietuvos standartas LST ISO 1996-1:2005 „Akustika. Aplinkos triukšmo aprašymas, matavimas ir įvertinimas. 1 dalis. Pagrindiniai dydžiai ir įvertinimo tvarka“ (tapatus ISO 1996-1:2003); 5.8. Lietuvos standartas LST ISO 1996-2:2008 „Akustika. Aplinkos triukšmo aprašymas, matavimas ir įvertinimas. 2 dalis. Aplinkos triukšmo lygių nustatymas“ (tapatus ISO 1996-2:2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų teisės aktų – Standartizacijos įstatymo ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 33:2011 – nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos standartai yra norminiai dokumentai, ne norminiai teisės aktai. Jiems taikoma ne Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme nustatyta norminiams teisės aktams nustatyta skelbimo ir įsigaliojimo tvarka, o speciali Standartizacijos įstatyme numatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į tai, jog byloje yra pateiktos nagrinėjamam ginčui aktualių Lietuvos standartų kopijos, darytina išvada, jog jie pagal Standartizacijos įstatymo reikalavimus yra išleisti, informacija apie juos tinkamai paskelbta, t. y., jie paskelbti ir paviešinti pagal Standartizacijos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus, tad, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, jais įmanoma naudotis bei vadovautis.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Patikrinimo aktas naikintinas vien tuo aspektu, jog jis turėjo būti grindžiamas Lietuvos standartais, tačiau jie patys neatitinka įstatyme nustatytų paskelbimo sąlygų, yra neteisėta ir nepagrįsta, Patikrinimo aktas negalėjo būti pripažintas neteisėtu ir naikinamas šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Patikrinimo akto neteisėtumo ir jo naikinimo tuo pagrindu, jog nei jame pačiame, nei protokoluose nenurodyta, kokiomis konkrečiai Lietuvos standartų nuostatomis vadovaujamasi, o tai yra šiurkštus procedūrinis pažeidimas, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas, taip pat nepagrįsta.

Kaip minėta, nagrinėjamos bylos dalykas – Patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas. Patikrinimo aktas surašytas atlikus triukšmo matavimus. Patikrinimo išvada – Lietuvos higienos normos HN33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ 1 lentelės 1 ir 3 punktų pažeidimas. Nurodymas – perorganizuoti Kartodromo veiklą, užtikrinant kad iš Kartodromo sklindantis triukšmas neviršytų leistinų lygių gyvenamojoje aplinkoje; Vilniaus VSC pateikti informaciją apie veiklos perorganizavimo priemones bei jų taikymą pagrindžiančius dokumentus. Taigi vertindamas Patikrinimo akto teisėtumą ir pagrįstumą, teismas turi vertinti, ar nurodytas pažeidimas konstatuotas pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau minėtą Lietuvos higienos normos HN 33:2011 7 punktą, 1 lentelės 1 ir 3 punktus, Laboratorijos atliktų triukšmo matavimų duomenys, tuo atveju, jei bus nustatyta, kad matavimai atlikti vadovaujantis Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 ir Lietuvos standartu LST ISO 1996-2:2008 (HN 33:2011 11 p.), yra pakankami pagrįsti išvadą apie konkrečių Lietuvos higienos normos HN 33:2011 1 lentelės punktų pažeidimus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentai, kad remiantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimu, Patikrinimo akte turėjo būti itin detaliai aprašyti aplinkos triukšmo rodikliai (LST ISO 1996-1:2005 5 punktas), triukšmą aprašantys rodikliai (LST ISO 1996-1:2005 7.2.1 punktas), tinkamiausieji laiko tarpsniai (LST ISO 1996-1:2005 7.2.2 punktas), garso šaltiniai ir jų veikimo sąlygos (LST ISO 1996-1:2005 7.2.3 punktas), garso sklidimo sąlygos (LST ISO 1996-1:2005 7.2.5 punktas), nepagrįsta.

Taigi, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime padarė netinkamas aukščiau aptartas išvadas, dėl kurių šis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Be to, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas neatliko ginčui aktualių Lietuvos standartų analizės, netyrė, ar atliekant tokio pobūdžio matavimus reikšmingas atstumas iki triukšmo šaltinio ir matavimo metu buvusios oro sąlygos. Taip pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, nepilnai ir netinkamai išnagrinėjo bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatomos dar 2013 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1714/2013 nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurioms nustatyti būtina vertinti įrodymus, jų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir trečiojo suinteresuoto asmens A. B. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.