Baudžiamoji
byla Nr. 2K-208/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.4.3.;
1.1.9.6. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto
Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir UAB ,,B“ atstovo advokato Kęstučio Švirino kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007
m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. nuteistas
pagal:
BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B“ priklausančio
didelės vertės (976 383,68 Lt) turto pasisavinimo, pritaikius BK 54 straipsnio
3 dalį, 120 MGL (15 000 Lt) bauda,
BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM
sąskaitų faktūrų, darbų atlikimo aktų, kasos pajamų orderių suklastojimo ir
panaudojimo padarant bendrovei didelės žalos, pritaikius BK 54 straipsnio
3 dalį, – 60 MGL (7500 Lt) bauda,
BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės
teisės į valstybės biudžetui priklausančių didelės vertės lėšų (154 148 Lt) –
PVM įgijimą UAB „B“ naudai ir prievolės šias lėšas sumokėti į valstybės
biudžetą panaikinimo apgaule, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 100 MGL (12 500 Lt)
bauda,
BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM
deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės
žalos, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 50 MGL (6250 Lt) bauda,
BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės
vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio (110 841 Lt) išvengimo
apgaule UAB „B“ naudai, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 100 MGL (12
500 Lt) bauda,
BK 300 straipsnio 2 dalį dėl pelno
mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui
didelės žalos, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 50 MGL (6250 Lt)
bauda,
BK 222 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2500
Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4
dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
300 straipsnio 2 dalį (vienas epizodas), 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio
2 dalį (du epizodai) subendrintos apėmimo būdu, kitos – dalinio sudėjimo būdu
ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 160 MGL (20 000 Lt) bauda.
UAB „B“ nuteista pagal:
BK 182 straipsnio 2 dalį dėl turtinės
teisės į valstybės biudžetui priklausančių didelės vertės lėšų – 154 148 Lt PVM
– įgijimą ir prievolės šias lėšas sumokėti į valstybės biudžetą panaikinimo
apgaule 300 MGL (37 500 Lt) bauda,
BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM
deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui didelės
žalos –200 MGL (25 000 Lt) bauda,
BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės
vertės turtinės prievolės – pelno mokesčio (110 841 Lt) išvengimo
apgaule – 300 MGL (37 500 Lt) bauda,
BK 300 straipsnio 2 dalį dėl pelno
mokesčio deklaracijų suklastojimo ir panaudojimo padarant valstybės biudžetui
didelės žalos – 200 MGL (25 000 Lt) bauda,
BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12
500 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4
dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį,
300 straipsnio 2 dalį (du epizodai) subendrintos apėmimo būdu, o šios su kita
(pagal BK 222 straipsnio 1 dalį) – dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta
bausmė paskirta 400 MGL (50 000 Lt) bauda.
Iš G. Š. ir UAB ,,B” solidariai
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 186 378,89 Lt
mokesčių nepriemokos.
Panaikintas laikinas G. Š. nuosavybės
teisės apribojimas į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio paskirties
sklypą bei sodo pastatą, esančius ,,duomenys neskelbtini“. Paliktas G. Š.
nuosavybės teisės apribojimas į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“,
iki visiško civilinio ieškinio padengimo bei nuosprendžiu paskirtos baudos
sumokėjimo.
Taip pat skundžiamas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
spalio 26 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas:
G. Š. nuteistas pagal BK 182
straipsnio 2 dalį dėl panaikinimo apgaule didelės vertės turtinės prievolės
sumokėti į valstybės biudžetą PVM lėšas (192 299 Lt) UAB „B“ naudai, pritaikius
BK 54 straipsnio 3 dalį, – 200 MGL (25 000 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4
dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300
straipsnio 2 dalį (vienas epizodas) bei 300 straipsnio 2 dalį (du epizodai),
subendrintos apėmimo būdu, kitos – dalinio sudėjimo būdu ir galutinė
subendrinta bausmė paskirta 250 MGL (31 250 Lt) bauda.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje
vietoje nurodytų aplinkybių, kad G. Š. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004
m. birželio mėn., veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai įgijo
turtinę teisę į 154 148 Lt valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos
pinigus sumokėti į valstybės biudžetą, nustatyta, kad G. Š. nuo 2002 m. rugsėjo
mėn. iki 2004 m. birželio mėn., veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“
naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą
192 299 Lt PVM lėšų, žinodamas, kad PVM
sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti atsiskaitymo dokumentai yra suklastoti,
įtraukė juos į UAB „B“ 2002 m. rugsėjo–2004 m. gegužės mėnesių buhalterinę
apskaitą ir UAB „B“ PVM deklaracijas, taip 192 299 Lt sumažindamas UAB „B“
valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas pateikė Vilniaus
apskrities VMI Vilniaus skyriui.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje
vietoje nurodytų aplinkybių, kad G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to
valstybės biudžetas nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn. patyrė
didelę 154 148 Lt žalą, nustatyta, kad G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus,
dėl to valstybės biudžetas nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. gegužės mėn.
patyrė didelę 192 299 Lt žalą.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria
nustatyta, kad UAB „B“ apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į
154 148 Lt valstybės biudžeto lėšų. Nustatyta, kad UAB „B“ apgaule savo naudai
panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 154 148 Lt PVM.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje
vietoj nurodytų aplinkybių, kad G. Š. apgaule UAB „B“ naudai išvengė didelės
vertės turtinės prievolės – 110 841 Lt pelno mokesčio, nustatyta, kad G. Š.
apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į
valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno mokesčio.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje
vietoje nurodytų aplinkybių, kad UAB „B“ apgaule, savo naudai išvengė didelės
vertės turtinės prievolės – 110 841 Lt pelno mokesčio, nustatyta, kad UAB „B“
apgaule savo naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą
110 841 pelno mokesčio.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies
dėl UAB „B“ nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį dėl PVM deklaracijų
suklastojimo ir panaudojimo pašalinta UAB „B“ veika, padaryta iki 2003 m.
gegužės 1 d., ir nustatyta, kad UAB „B“ šią nusikalstamą veiką padarė nuo 2003
m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies
dėl UAB „B“ nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo
buhalterinės apskaitos tvarkymo pašalinta UAB „B“ veika, padaryta iki 2003 m.
gegužės 1 d., ir nustatyta, kad UAB „B“ šią nusikalstamą veiką padarė nuo 2003
m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėn.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje vietoje
nurodytų aplinkybių, kad UAB „B“ nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. gegužės
mėn. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, padarydama valstybės
biudžetui didelę 110 841 Lt žalą, nustatyta, kad UAB „B“ 2003 m. rugsėjo 29 d.,
2004 m. gegužės 31 d. suklastojo tikrus
dokumentus – UAB „B“ metines pelno mokesčio deklaracijas bei 2003 m. rugsėjo 29
d. ir 2004 m. birželio 1 d. panaudojo suklastotus dokumentus, pateikdama VMI
Vilniaus skyriui.
Vadovaujantis BK 72
straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š. valstybės naudai konfiskuoti iš
nusikalstamos veikos gauti pinigai – 586 426,13 Lt.
Panaikinta
nuosprendžio dalis, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės teisės
apribojimas į butą, esantį ,,duomenys
neskelbtini“, žemės ūkio
paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį ,,duomenys neskelbtini“.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su
baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos šios
nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:
G. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad,
būdamas UAB „B“ direktorius ir dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas UAB
„B“ turtą, nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš asmens, dėl kurio
baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, suburto ir vadovaujamo nusikalstamo
susivienijimo nario V. R. įsigijo minėto nusikalstamo susivienijimo narių suklastotus
dokumentus: UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos
pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais,
4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų
darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su
atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius,
UAB „Jul“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM
sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo nurodyti žinomai
melagingi duomenys apie tai, kad UAB „E“, UAB ,,S”, UAB ,,Jor”, UAB ,,O”, UAB
,,Bu”, UAB ,,Jul” ir UAB „Jus“ neva pardavė, o UAB „B“ iš viso nupirko prekių
ir paslaugų už 1 260 598,28 Lt, ir perdavė šiuos suklastotus dokumentus UAB „B“
finansininkams nurodydamas įtraukti juos į buhalterinę apskaitą bei nurodė
pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus grynaisiais pinigais arba mokėjimo
pavedimais atsiskaityti su minėtomis bendrovėmis. Kaip atsiskaitymas už neva šių
bendrovių suteiktas paslaugas bei parduotas prekes iš viso iš UAB ,,B“ banko
sąskaitos į minėtų bendrovių banko sąskaitas mokėjimo pavedimais pervesta 1 131
568,96 Lt, o grynaisiais pagal kasos išlaidų orderius G. Š. išduota 129 029,32
Lt. Nusikalstamo susivienijimo narys E. L., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš UAB
„E“, UAB ,,S“, UAB ,,Jor“, UAB ,,O“, UAB ,,Bu“, UAB ,,Jul“ ir UAB „Jus“ banko
sąskaitų mokėjimo pavedimais pervestus pinigus iš bankomatų išėmė grynaisiais,
išskyrus 2004 m. birželio 1 d. į UAB „Jul“ pervestus 44 214,60 Lt, kurių E. L.
neišėmė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo
pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą ir šią veiką užkardino, ir per V. R.
perdavė šiuos pinigus G. Š. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią
nusikalstamo susivienijimo nariai pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą. G.
Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš UAB „B“ finansininkų ir V. R. gautus UAB
„B“ priklausančius pinigus, iš viso 976 383,68 Lt, panaudojo tiksliai
nenustatytiems poreikiams ir taip, padedant asmeniui, kurio baudžiamoji byla
išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitiems nenustatytiems to paties
nusikalstamo susivienijo nariams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės
UAB „B“ priklausantį turtą – 976 383,68 Lt.
G. Š. dar iki nusikalstamos
veikos pabaigos pagal kasos pajamų
orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas įsitikinęs, kad
teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas tokius G. Š.
veiksmus teisiškai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti
nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnio 1 dalis).
Taip pat G. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2
dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nusikalstamo susivienijimo
nariais – asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L.
ir kitais nenustatytais nusikalstamo susivienijimo nariais, nuo 2002 m. rugsėjo
iki 2004 m. birželio mėnesio, veikdamas vieninga tyčia, apgaule UAB „B“ naudai panaikino
didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 192 299 Lt PVM
lėšų; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004
m. gegužės mėnesio, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio
baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitais nenustatytais
nusikalstamo susivienijimo nariais, suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas
faktūras su atliktų darbų aktais, kasos pajamų orderius ir nuo 2002 m. rugsėjo iki
2004 m. gegužės mėnesio nurodydamas UAB „B“ finansininkams juos įtraukti į
buhalterinę apskaitą realizavo, dėl to UAB „B“ patyrė didelę 1 260 598,28 Lt
žalą; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo
iki 2004 m. birželio mėnesio, žinodamas, kad pagal UAB „E“, UAB „S“, UAB „Jor“,
UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“, UAB „Jus“ PVM sąskaitas faktūras sandoriai tarp šių
bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė UAB „B“ finansininkams pagal šiuos
žinomai suklastotus dokumentus užpildyti 2002 m. rugsėjo–2004 m. gegužės mėnesių PVM deklaracijas, jas pasirašė ir taip suklastojo tikrus dokumentus, pateikdamas
Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui minėtas PVM deklaracijas, G. Š. panaudojo
suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004
m. gegužės mėnesio patyrė didelę 192 299 Lt žalą; pagal BK 182 straipsnio 2
dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio
baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R., E. L. ir kitais nenustatytais
nusikalstamo susivienijimo nariais, 2003–2004 metais, veikdamas vieninga tyčia,
apgaule UAB „B“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į
valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno mokesčio; pagal BK 300 straipsnio
2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio suklastojo tikrus dokumentus – 2002 ir 2003 metų pelno mokesčio
deklaracijas, UAB „B“ finansininkams pateikus deklaracijas Vilniaus apskrities
VMI Vilniaus skyriui, G. Š. panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to valstybės
biudžetui buvo padaryta didelė 110 841 Lt materialinė žala; pagal BK 222
straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su
asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, V. R. ir E. L., būdamas
UAB „B“ direktorius, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą,
apgaulingai tvarkė 2002–2004 metų UAB „B“ buhalterinę apskaitą. Dėl to nebuvo
galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB ,,B“ 2002–2004 metų veiklos, ūkinės,
komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo
kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šios nustatytos faktinės
bylos aplinkybės su kasaciniais skundais nesusijusios.
UAB ,,B“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista
už tai, kad ji, registruota 1991 m. vasario 8 d. valstybės įmonės Registrų
centro Vilniaus filiale (registracijos Nr. ,,duomenys neskelbtini“, kodas ,,duomenys neskelbtini“),
adresu: ,,duomenys neskelbtini“, atstovaujama direktoriaus G. Š., turėjusio teisę
jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir
veikusio UAB „B.“ vardu, jos naudai ir interesais, Vilniuje nuo 2003 m. gegužės
1 d. iki 2004 m. birželio mėnesio, veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai
panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 154 148 Lt PVM:
bendrovės direktorius G. Š., V. R. pasiūlius už nenustatyto dydžio piniginį
atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais
melagingais duomenimis apie tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei taip
sumažinti UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko tokias žinomai
suklastotas PVM sąskaitas faktūras įsigyti ir įtraukti į UAB „B“ buhalterinę
apskaitą bei pateikė V. R. UAB „B“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos bei
prekės turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai
parduodamos UAB „B“. V. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš G. Š. gautus
duomenis pateikė asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą,
kuris nusikalstamo susivienijo nariams nurodė į faktiškai nusikalstamo
susivienijimo narių valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „E“, UAB
,,S“, UAB ,,Jor“, UAB ,,O“, UAB „Bu“, UAB ,,Jul“ ir UAB „Jus“ vardu įsigytų PVM
sąskaitų faktūrų blankus įrašyti G. Š. pateiktus duomenis apie minėtų įmonių
tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei minėtų įmonių vardu surašyti
atliktų darbų aktus. Tiksliai nenustatytiems nusikalstamo susivienijimo nariams
į UAB „S“ 5 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 2 kasos pajamų
orderius, UAB „Jor“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos
pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB
„Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas
faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų
darbų aktais įrašius žinomai melagingus duomenis apie tariamai parduotas prekes
ir paslaugas bei tariamą atsiskaitymą, E. L., asmens, kurio baudžiamoji byla
išskirta į atskirą bylą, nurodymu, nurodytuose bendrovių dokumentuose
suklastojo direktorių ir vadybininkų parašus. Asmuo, kurio baudžiamoji byla
išskirta į atskirą bylą, tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtus suklastotus
dokumentus perdavė V. R., o šis – G. Š. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką ir
žinodamas, kad pagal V. R. jam pateiktus dokumentus sandoriai ir atsiskaitymai
pagal sandorius nėra įvykę, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė minėtas PVM
sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kasos pajamų orderius, kuriuose
buvo nurodyta bendra tariamai UAB „B“ pirktų prekių ir paslaugų suma – 1 010
500,08 Lt, iš kurios 154 148 Lt PVM, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus
perdavė UAB „B“ finansininkams ir nurodė juos įtraukti į buhalterinę apskaitą
ir PVM deklaracijas. UAB „B“ finansininkai, nežinodami, kad G. Š. pateiktose minėtų
bendrovių PVM sąskaitose faktūrose ir kituose specialios apskaitos dokumentuose
nurodytos paslaugos ir prekės realiai UAB „B“ nebuvo parduotos ir šios PVM
sąskaitos faktūros bei prie jų pateikti atsiskaitymo dokumentai yra suklastoti,
įtraukė juos į buhalterinę apskaitą ir UAB „B“ 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m.
gegužės mėnesio PVM deklaracijas, tokiu būdu 154 148 Lt sumažino UAB „B“
valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei šias deklaracijas pateikė Vilniaus
apskrities VMI Vilniaus skyriui. Tokiu būdu G. Š., veikdamas bendrininkų grupe,
apgaule UAB „B“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą
154 148 Lt PVM.
Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už
tai, kad Vilniuje, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gegužės mėnesio, veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo,
valstybės biudžetui padarydama didelę 154 148 Lt žalą: bendrovės direktorius G.
Š. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu
laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „E“ 8
PVM sąskaitas faktūras, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras,
4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras, 5 kasos pajamų
orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2
kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras, UAB „Jus“ 3 PVM
sąskaitas faktūras sandoriai tarp šių bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė
UAB „B“ finansininkams pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti 2003
m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“ PVM deklaracijas. UAB „B“ finansininkams
G. Š. nurodymu užpildžius UAB „B“ PVM deklaracijas, G. Š., žinodamas, kad
PVM deklaracijose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB „B“
direktorius pasirašė minėtas 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“
PVM deklaracijas ir taip suklastojo tikrus dokumentus. G. Š., tęsdamas
nusikalstamą veiką, nurodė UAB „B“ finansininkams pateikti Vilniaus apskrities
VMI Vilniaus skyriui 2003 m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. UAB „B“ PVM
deklaracijas su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „B“
finansininkams pateikus Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2003
m. gegužės 1 d.–2004 m. gegužės mėn. PVM deklaracijas, G. Š. panaudojo
suklastotus dokumentus, dėl to valstybės biudžetas nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki
2004 m. gegužės mėn. patyrė didelę 154 148 Lt žalą.
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už
tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. birželio mėn., veikdama vieninga tyčia, apgaule savo naudai panaikino
turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 110 841 Lt pelno
mokesčio: bendrovės direktorius G. Š., V. R. pasiūlius už nenustatyto dydžio
piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB „B“ PVM sąskaitų faktūrų su
įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir
prekes bei tokiu būdu sumažinti UAB „B“ valstybės biudžetui mokėtiną pelno
mokestį, sutiko tokias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įsigyti ir
įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą bei pateikė V. R. UAB „B“ rekvizitus ir
nurodė, kokios prekės ir paslaugos turėtų būti nurodytos minėtose PVM
sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos UAB „B“. V. R., tęsdamas
nusikalstamą veiką, iš G. Š. gautus duomenis pateikė asmeniui, kurio
baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, kuris V. R. ir kitiems nenustatytiems
nusikalstamo susivienijimo nariams nurodė į faktiškai nusikalstamo
susivienijimo narių valdomų ir realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „E“, UAB
„S“, UAB „Jor“, UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“, UAB „Jus“ vardu įsigytus PVM
sąskaitų faktūrų blankus įrašyti G. Š. pateiktus duomenis apie minėtų įmonių
tariamai UAB „B“ parduotas paslaugas ir prekes bei šių įmonių vardu surašyti
tariamai atliktų darbų aktus bei kasos pajamų orderius apie tariamai gautą
atsiskaitymą bei tokius duomenis įrašė pats (asmuo, kurio baudžiamoji byla
išskirta į atskirą bylą). V. R., asmeniui, kurio baudžiamoji byla išskirta
į atskirą bylą, bei kitiems nenustatytiems asmenims į minėtus dokumentus
įrašius melagingus duomenis apie tariamai UAB „B“ parduotas prekes ir
paslaugas, E. L. asmens, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą,
nurodymu šiuose dokumentuose suklastojo minėtų įmonių direktorių ir vadybininkų
parašus. Asmuo, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, tęsdamas
nusikalstamą veiką, šiuos suklastotus dokumentus perdavė V. R., o šis G. Š. G. Š.,
tęsdamas nusikalstamą veiklą ir žinodamas, kad jam pateiktose PVM sąskaitose
faktūrose ir prie jų pateiktuose kituose dokumentuose nurodytos įmonės UAB „B“
jokių paslaugų ar prekių nepardavė, kaip UAB „B“ direktorius pasirašė UAB „E“ 8
PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB
„S“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB
„Jor“ 5 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius,
UAB „O“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM
sąskaitą faktūrą su atliktų darbų aktu, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 4
PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas
faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo nurodyta bendra tariamai UAB
„B“ pirktų paslaugų ir prekių suma – 1 260 598,28 Lt ir šiuos žinomai
suklastotus dokumentus perdavė UAB „B“ finansininkams bei nurodė juos įtraukti
į UAB „B“ buhalterinę apskaitą bei metines pelno mokesčio deklaracijas. UAB „B“
finansininkai įtraukė juos į UAB „B“ buhalterinę apskaitą ir 2003 m. rugsėjo 29
d., 2004 m. birželio 1 d. UAB „B“ 2002 ir 2003 metų pelno mokesčio
deklaracijas, taip 110 841 Lt sumažindami valstybės biudžetui mokėtiną pelno
mokestį, bei šias deklaracijas 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d.
pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Vilniaus apskrities VMI
apgaule pagal UAB „B“ pateiktas pelno mokesčio deklaracijas gavus iš UAB „B“
110 841 Lt mažesnį pelno mokestį, G. Š., veikdamas bendrininkų grupe, apgaule
UAB „B“ naudai panaikino turtinę prievolę, t. y. į valstybės biudžetą
nesumokėjo 110 841 Lt pelno mokesčio.
Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį UAB „B“ nuteista už
tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, 2003 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gegužės 31 d., veikdama vieninga tyčia, suklastojo tikrus dokumentus – UAB ,,B“ metines pelno
mokesčio deklaracijas bei 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. panaudojo
suklastotus dokumentus, pateikdama VMI Vilniaus skyriui: bendrovės direktorius
G. Š. nuo 2003 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, tiksliai nenustatytu
laiku, Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad pagal UAB „E“ 8
PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB
„S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB
„Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius,
UAB „O“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM
sąskaitą faktūrą, 2 kasos pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras
su atliktų darbų aktais, UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų
aktais sandoriai tarp šių bendrovių ir UAB „B“ nėra įvykę, nurodė UAB „B“ finansininkams
pagal šiuos žinomai suklastotus dokumentus užpildyti UAB „B“ 2002 ir 2003 metų
pelno mokesčio deklaracijas. UAB „B“ finansininkams G. Š. nurodymu užpildžius
UAB „B“ metines pelno mokesčio deklaracijas, G. Š., žinodamas, kad metinėse
pelno mokesčio deklaracijose yra įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kaip UAB
„B“ direktorius pasirašė minėtus dokumentus ir taip suklastojo tikrus
dokumentus. G. Š., tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodė UAB „B“ finansininkams
pateikti Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2002 ir 2003 metų
pelno deklaracijas su įrašytais žinomai melagingais duomenimis. UAB „B“
finansininkams 2003 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. birželio 1 d. pateikus Vilniaus
apskrities VMI Vilniaus skyriui UAB „B“ 2002 metų ir 2003 metų pelno mokesčio
deklaracijas, panaudojo suklastotus dokumentus.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį UAB „B“ nuteista už
tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus G. Š., Vilniuje, nuo 2003 m. gegužės 1
d. iki 2004 m. gegužės mėn., veikdama vieninga tyčia, apgaulingai tvarkė
buhalterinę apskaitą: G. Š., veikdamas bendrininkų grupe su nusikalstamo
susivienijimo nariais – asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą
bylą, V. R. ir E. L., būdamas UAB „B“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d.
Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio
1 dalies nuostatą atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą,
apgaulingai tvarkė 2002–2004 metų laikotarpio UAB „B“ buhalterinę apskaitą, t.
y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6
straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2003 m. gegužės 1
d. iki 2004 m. gegužės 31 d., žinodamas, kad tarp UAB „B“ ir UAB „E“, UAB ,,S“,
UAB ,,Jor“, UAB „O“, UAB „Bu“, UAB „Jul“ bei UAB „Jus“ realiai neįvyko jokių
ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „B“ buhalterinę apskaitą įtraukė V. R.
ir E. L. suklastotus ir pateiktus: UAB „E“ 8 PVM sąskaitas faktūras su atliktų
darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „S“ 8 PVM sąskaitas faktūras su
atliktų darbų aktais, 4 kasos pajamų orderius, UAB „Jor“ 7 PVM sąskaitas faktūras
su atliktų darbų aktais, 5 kasos pajamų orderius, UAB „O“ 8 PVM sąskaitas
faktūras su atliktų darbų aktais, UAB „Bu“ 1 PVM sąskaitą faktūrą, 2 kasos
pajamų orderius, UAB „Jul“ 6 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais,
UAB „Jus“ 3 PVM sąskaitas faktūras su atliktų darbų aktais, kuriuose buvo
nurodyti melagingi duomenys apie tariamai minėtų įmonių UAB „B“ parduotas
paslaugas ir prekes bei atliktą apmokėjimą. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti
tikrosios UAB „B“ 2002–2004 metų veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės
ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio
bei struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
dalis, kuriomis:
jis pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2
dalį dėl UAB „B“ didelės vertės (976
383,68 Lt) turto pasisavinimo; nuspręsta iš jo konfiskuoti valstybės naudai iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 586 426,13
Lt; nuspręsta panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį,
kuria buvo panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į butą, žemės
ūkio paskirties sklypą bei sodo pastatą, ir
palikti galioti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį;
dėl juridinio asmens UAB „B“ nuteisimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o
apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų.
Teismų išvados, kad jis pasisavino jo žinioje
buvusį UAB ,,B“ turtą iš viso už 976 383,68
Lt, nepagrįstos. Turto pasisavinimo būtini subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia ir tikslas pasisavinti (paimti į savo nuosavybę kaip savą) svetimą turtą. Nesant tikslo pasisavinti, nebus visų turto pasisavinimo nusikaltimo požymių.
Iš BK 20 straipsnio nuostatų išplaukia,
kad juridinio asmens baudžiamoji
atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės, jog juridiniam
ir fiziniam asmeniui gali ir turi būti
taikoma baudžiamoji atsakomybė tik už vieną ir tą pačią nusikalstamą veiką,
kurią padaro fizinis asmuo. Tačiau šioje byloje juridinis asmuo pagrįstai
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB ,,B“ didelės vertės (976 383,68 Lt)
turto pasisavinimo nenuteistas.
BK 20 straipsnio 2
dalies privaloma sąlyga ,,nusikalstama veika padaroma juridinio asmens naudai
arba interesams“ reiškia, kad fizinis asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, siekia
materialinės ar kitokios naudos juridiniam asmeniui, kuriam jis dirba, arba veikia
juridinio asmens, kuriam jis dirba, interesams. Juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nepriklauso
nuo to, ar juridinis asmuo realiai gavo naudos.
Aptariama BK 20 straipsnio 2 dalies
privaloma sąlyga ,,fizinio asmens nusikalstama veika padaroma juridinio
asmens naudai arba interesams“, kasatoriaus manymu, nesuderinama su jam
inkriminuoto turto pasisavinimo subjektyviaisiais požymiais: kad asmuo tyčia svetimą turtą paimtų į savo nuosavybę kaip savą
(pasisavintų), bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti suprasdamas, kad neteisėtai kėsinasi į svetimą
nuosavybę, numatydamas, kad savo veiksmais savininkui ar jo teisėtam valdytojui padarys turtinės žalos, ir to
norėdamas. Kasatorius nurodo, kad jo elgesio
motyvų ir tikslų ignoravimas lėmė nepagrįstą ir neteisėtą veikos kvalifikavimą
pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „B“ priklausančio, kasatoriaus žinioje buvusio didelės vertės turto
pasisavinimo, sukliudė jo veiką atskirti
nuo kitų nusikaltimų.
Apeliaciniame
nuosprendyje suformuluota
išvada apie kasatoriaus savanorišką atsisakymą pabaigti nusikaltimą yra
klaidinga, nepagrįsta, šališka, nes ji patvirtina ne jo savanorišką atsisakymą
pabaigti nusikaltimą – turto pasisavinimą, o jo parodymus, kad pinigus, kuriuos
atnešdavo V. R., jis panaudodavo bendrovės reikmėms, tik tai darė pažeisdamas įstatymus, nes neįformindavo kasos
operacijų, t. y. nebuvo išrašyti kasos
pajamų orderiai apie įneštas į kasą lėšas, susigrąžintas iš V. R. Teismo konstatuota aplinkybė, kad jis savo
noru, niekieno neverčiamas įneša į bendrovės kasą 240 000 Lt grynaisiais (teismas tai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą
veiką), o po to dar iš UAB „B“ banko sąskaitos 2004 m. birželio 1 d. mokėjimo pavedimu UAB „Jul“ perveda 44 214,60
Lt pagal paskutinę suklastotą PVM sąskaitą
faktūrą (pagal tokią logiką išeitų, jog jis vėl pradėjo daryti nusikalstamą veiką), paneigia nuosprendyje daromą
prielaidą apie savanorišką atsisakymą
baigti nusikaltimą.
Kasatorius nurodo,
kad byloje nebuvo tiriamos jo nurodytos aplinkybės, jog V. R. atneštus pinigus jis panaudodavo bendrovės
reikmėms. Taigi visose bylos proceso stadijose buvusi išankstinė, siauros apimties ir tik
kaltinimo patvirtinimo krypties šališka nuostata tiriant ir vertinant įrodymus,
taip pat prieštaringų išvadų pateikimas apeliaciniame nuosprendyje yra esminis
BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingą nuosprendį.
UAB „B“ įgaliotas atstovas advokatas S. A. Jankauskas teisme parodė, kad jis
(kasatorius) kaltinime nurodytas veikas padarė UAB „B“ naudai. Bendrovės akcininkai net nereiškė jam civilinio ieškinio. UAB „B“ ieškinys atsirado tik teismams nepagrįstai sukūrus teisinę situaciją, kai
įsigaliojo apeliacinis nuosprendis,
kuriuo pripažinta, jog jis pasisavino UAB „B“ 586 426,13 Lt. Tuo
faktiškai sukurta nuteistojo UAB „B“ teisė iš jo (kasatoriaus) reikalauti sugrąžinti šią sumą bendrovei ir įtvirtintos
prejudicinės teisės, t. y. teismo nustatyti faktai – visi pagrindai civiliniam
ieškiniui tenkinti – kalti veiksmai, padarytos žalos dydis, priežastinis ryšys,
kurie civilinėje byloje nebus iš naujo nustatinėjami (CK 6.246–6.249 straipsniai). Greta to nuspręsta, kad
iš jo turi būti konfiskuota valstybės naudai 586 426,13 Lt, kurie pagal tą
patį nuosprendį pripažinti pasisavintais iš UAB „B“. Antra vertus „...pavogtas
ar kitokiu nusikalstamu būdu užvaldytas svetimas turtas netampa kaltininko
nuosavybe ir turi būti grąžintas savininkui. Jei vagystės, plėšimo ar kito
panašaus nusikaltimo padarymo metu
užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kokių nors
priežasčių dingsta, tai kaltininkas nukentėjusiam asmeniui turi atlyginti
padarytą žalą“ (kasacinė byla Nr.
2K-486/2006). Trečia vertus, teisinio reglamentavimo ypatumas yra tas, kad šiuo
metu konfiskuotas turtas nebegali
būti grąžintas teisėtam savininkui arba iš konfiskuoto turto nebegali būti atlyginama
nukentėjusiajam padaryta žala. Todėl galima suprasti, kad, įvertinusi faktinę
ir realią nuosprendžiais sukurtą teisinę situaciją bei gindama savo interesus,
po apeliacinio nuosprendžio įsigaliojimo UAB „B“ kreipėsi į Vilniaus apygardos
teismą su ieškiniu dėl nusikalstamais veiksmais
padarytos 586 426,13 Lt žalos atlyginimo iš kasatoriaus. Sukurta situacija,
kai visų pirma nuspręsta konfiskuoti jo turtą, o antra, kai sudaryti visi
pagrindai civiliniam ieškiniui tokiai pačiai
sumai tenkinti, neteisėta, nes didelė pinigų suma būtų išieškota iš kasatoriaus
du kartus ir taip būtų iškreipta turto konfiskavimo esmė ir paskirtis (2004 m. balandžio
27 d. nutartis Nr. 2K-270/2004; 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-486/2006).
Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad iš pateiktų UAB „B“ pareiškimo ir
neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo bei kasos pajamų orderio
kvito matyti, jog UAB „B“ „civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nereiškia, nes G.
Š. žalą
atlygino ir bendrovė turtinių pretenzijų jam neturi, todėl kaltinamojo turto
konfiskavimas netaikytinas“. Apeliacinė instancija padarė priešingą išvadą, jog ,,UAB
„B“ civilinio ieškinio byloje nepareiškė motyvuodama tuo, jog G. Š. žalą bendrovei yra
atlyginęs darbais, piniginėmis lėšomis, įranga, įrenginiais ir kt. Tačiau iš bylos
medžiagos matyti, kad UAB „B“ naudojama neva už G. Š. lėšas įmonei nupirkta
įranga ir įrenginiai neįtraukti į įmonės balansą, todėl nėra
pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“ turtas“. Išvada neteisėta ir nepagrįsta, nes skolininkas tokiu būdu galėjo įvykdyti prievolę, jei
kreditorius tam neprieštaravo (CK 6.39 straipsnis); antra, turto savininkas geriausiai
nusprendžia, ar jis yra atgavęs turtą; trečia, gauto ir priimto turto
bendrovėje neįrašymas į įmonės balansą neturi įtakos nuosavybės teisės atsiradimui,
pasikeitimui ar pasibaigimui ir gali byloti tik apie nepakankamai rūpestingai tvarkomą turto apskaitą
(balansą); ketvirta, jo kaltė, kad perduotas
turtas neįtrauktas į įmonės balansą, nenustatyta, todėl jis ir negali būti baudžiamas
dėl juridinio asmens neveikimo.
Už jo padarytą nusikalstamą veiką
netinkamai taikyta baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui. UAB „B“ nuteista nuosprendžiuose visiškai nevertinus
juridinio asmens steigimo dokumentų, jų
pagrindu priimtų atitinkamų vidaus dokumentų, valdymo struktūros, jos organų
funkcijos ir kompetencijos, nepateikus
absoliučiai jokių įrodymų ir motyvų, kuriais būtų pagrįstas kasatoriaus – įmonės vadovo nusikalstamos veikos įvertinimas ne
tik kaip savarankiškas poelgis, o natūralus rezultatas, nulemtas įmonės
veiklos „nusikalstama“ strategija. Nuosprendžiuose nepasisakyta apie kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos ryšį su BK 20
straipsnio 2 dalyje nurodytais požymiais „juridinio asmens naudai arba
interesais“. Apsiribota vien teiginiu, kad jis veikė UAB „B“ naudai ir
interesais. Jei sąvoka „naudai“ inkriminuotų
nusikaltimų požiūriu gali būti suprantama iš inkriminuotų kaltinimų esmės, tai kaltinimo sąvokos ,,juridinio asmens interesais“
turinys nuosprendžiuose net nepaliečiamas. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 pabrėžta, kad BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų fizinių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dar
nereiškia, jog už padarytas veikas visais atvejais baudžiamojon
atsakomybėn traukiamas ir juridinis asmuo. Spręsdami, ar juridinis asmuo
trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, teismai kiekvienu atveju turi įvertinti,
ar juridinis asmuo pakankamai atidžiai kontroliavo nusikalstamą veiką
padariusių savo darbuotojų ar atstovų veiklą, ėmėsi
pakankamų nusikalstamų veikų prevencijos priemonių, buvo įdiegęs atitinkamų
standartų veikloje laikymosi programą ir kt. Kitaip tariant, pagrindinės
bylai reikšmingos aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos kaip sudarančios
juridinio asmens atsakomybės įrodinėjimo dalyką, nebuvo tiriamos. Dėl to ir negalėjo būti motyvuotų išvadų, susijusių su faktinių
aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Tai
laikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio toks teismo nuosprendis turi būti
panaikintas (BPK 305 straipsnio l dalies 2, 3 punktai, 20 straipsnio 3, 5 dalys).
Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad
šioje byloje fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai glaudžiai susiję, juridinio asmens nuteisimas visiškai
nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, be
to, dėl to pažeista ir kasatoriaus
teisė į gynybą.
Nuteistosios UAB ,,B“
atstovas advokatas K. Švirinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis,
kuriomis nuspręsta: iš G. Š. konfiskuoti valstybės naudai iš nusikalstamos
veikos gautus pinigus – 586 426,13 Lt;
panaikinti G. Š. laikiną nuosavybės teisių
apribojimą į butą, žemės ūkio
paskirties sklypą bei sodo pastatą ir dėl
šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasatorius nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas neteisingai aiškino
ir taikė BK 72 straipsnio
2 dalies 3 punktą. BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas yra
baudžiamojo poveikio priemonė, kurios
tikslai nėra tapatūs bausmės tikslams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004
m. balandžio 27 d. nutartyje Nr. 2K-270/2004 pažymėjo, kad ,,turto konfiskavimas neteko bausmės savybių. Savo
esme jis priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, kadangi paimama tik tai, kas neteisėtai gauta“. Iš skundžiamo nuosprendžio darytina išvada, kad
Lietuvos apeliacinis teismas G. Š. turto konfiskavimą taikė dėl to, jog šis
padarė veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, taip UAB „B“ padarydamas turtinę žalą.
BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis įtvirtinta BK
XXVIII skyriuje, reglamentuojančiame nusikaltimus ir baudžiamuosius
nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Padarant bet
kurią nusikalstamą veiką, numatytą šiame skyriuje, praktiškai visada yra
padaroma turtinė žala asmeniui – nukentėjusiajam arba civiliniam ieškovui. Toks asmuo dėl nusikalstamos veikos
netenka tam tikro savo turto, kuris privalo būti grąžintas teisėtam savininkui. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 4 d. nutartyje Nr. 2K-486/2006 pažymėjo: „Jei
vagystės, plėšimo ar kito panašaus
nusikaltimo padarymo metu užvaldytas turtas paslepiamas, suvartojamas, parduodamas ar dėl kitokių priežasčių
dingsta, tai kaltininkas nukentėjusiajam asmeniui turi atlyginti žalą“. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiais atvejais, kai kaltininko pagrobto turto nepakanka nukentėjusio asmens
civiliniam ieškiniui patenkinti, turto konfiskavimas neturėtų būti taikomas. Iš to išplaukia, kad turto
konfiskavimas neturėtų būti taikomas ir tuo atveju, jeigu pagrobto turto vertė yra lygi civilinio
ieškinio reikalavimams, nes pagrindinė turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis – kad
nusikaltęs asmuo iš padarytos nusikalstamos
veikos negautų jokios materialinės naudos. Taigi darytina išvada, kad tiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas
turtas, kurį teisėtas savininkas prarado ne savo valia, t. y. dėl
nusikalstamų kito asmens veikų, nepatenka į konfiskuotino turto turinį.
Baudžiamosios
bylos nagrinėjimo metu kasatorius laikėsi pozicijos, kad nuteistasis G. Š.
piniginėmis lėšomis, įrenginiais, įrengimais
bei atliktais darbais grąžino kasatoriui nusikalstama veika pasisavintas pinigines lėšas, įskaitant ir skundžiamu
nuosprendžiu konfiskuotą sumą. Todėl kasatorius nereiškė ieškinio G. Š.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 6.39 straipsnio 2 dalį skolininkas gali įvykdyti prievolę ir
kitokiu būdu, jeigu kreditorius neprieštarauja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius sutiko, kad
G. Š. įvykdytų prievolę grąžinti pinigines
lėšas kitokiu būdu, o tai ir buvo padaryta. Iš to išplaukia, kad kasatoriaus
patvirtinimas apie turto grąžinimą
yra laikytinas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad G. Š. grąžino nusikalstama
veika iš kasatoriaus pasisavintas pingines lėšas, nes tik pats turto savininkas gali pasakyti, ar jis atgavo savo turtą (nepriklausomai nuo jo formos), ar ne.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už G. Š. lėšas įmonei nupirkta
įranga ir įrenginiai nėra įtraukti į įmonės balansą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“
turtas, nepagrįsta ir prieštaraujanti įstatymams, nes nei CK 4.47 straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato, kad nuosavybės atsiradimo
teisinis pagrindas yra turto įrašymas į juridinio asmens balansą, o to
nepadarius nuosavybės teisė yra prarandama. Priešingai, turto įrašymas į įmonės balansą yra tik formalus veiksnys,
niekaip negalintis turėti įtakos nuosavybės teisės atsiradimui, pasikeitimui ar
pasibaigimui. Be to, byloje yra rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad G. Š. grąžino iš kasatoriaus pasisavintas pinigines lėšas. Taigi kasatorius tvirtina, kad teismas, konfiskuodamas tokią pat 586 426,13 Lt
sumą, G. Š. nubaudė du kartus. Tai
prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamai teismų praktikai, pagal kurią patenkinus civilinį ieškinį ir
iš nuteistojo papildomai konfiskavus patenkinto civilinio ieškinio
dydžio pinigų sumą yra iškreipiama turto konfiskavimo
esmė ir paskirtis (2004 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 2K-270/2004; 2006 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-486/2006).
Vadovaujantis konstituciniu teisėtų lūkesčių principu, akivaizdu, kad turto konfiskavimo esmė ir
paskirtis yra iškreipiama ir tuo atveju, kai nuteistasis iki nuosprendžio priėmimo grąžina turtą ir teismas
skiria turto konfiskavimą, lygų grąžinto turto vertei.
Kadangi skundžiamu
nuosprendžiu kasatoriui pripažinta teisė iš G. Š. reikalauti sugrąžinti 586 426,13 Lt, todėl UAB „B“ kreipėsi į
Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl nusikalstamais veiksmais padarytos
586 426,13 Lt žalos atlyginimo. Teismas nustatė G. Š. kaltus veiksmus, žalos dydį, priežastinį ryšį, taigi, remiantis teismo
nustatytais prejudiciniais faktais, yra visi pagrindai civiliniam ieškiniui tenkinti. Teismui patenkinus ieškinį, o
šioje byloje nepanaikinus paskirto
turto konfiskavimo, G. Š. bus nubaustas
du kartus, taip iškreipiant turto konfiskavimo esmę ir paskirtį.
Apeliacinės instancijos teismo konfiskuota 586 426,13 Lt suma
fizinio asmens atveju laikytina didele. Civilinėje byloje kasatoriui prisiteisus tokią pat sumą
iš G. Š., atsižvelgiant į tai, kad iš konfiskuoto turto išieškoma paskiausiai, būtų pažeisti kasatoriaus
interesai ir netgi apribota
konstitucinė teisė į savo teisėtą nuosavybę. Šiame skunde minėta, kad
konfiskuota 586 426,13 Lt
suma yra piniginės lėšos, kurių kasatoriui negrąžino G. Š. Šios lėšos teisėtai
priklauso kasatoriui, o
ne valstybei. Dėl to
šioje byloje visų pirma turi būti ginami kasatoriaus interesai. Tai patvirtina
ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nuo kurios skundžiamas nuosprendis
nukrypo. 2006 m. rugpjūčio
30 d. nuosprendyje (Nr. 1A-382/2006) teismas konstatavo, kad „... tarp
baudžiamojo ir civilinio proceso normų dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto
konfiskavimo vykdymo tvarkos ir eilės – yra
tam tikrų prieštaravimų. Tačiau net ir vykdant turto konfiskavimą CPK nustatyta tvarka, dėl jau išvardytų procedūrų
ieškant kito nuteistojo turto realiai teismo priteisto žalos atlyginimo
išieškojimas užsitęstų, gali kilti neaiškumų ir dėl CPK ir BPK normų kolizijos.
Tuo tarpu nagrinėjamoje R. D. byloje
panaikinus nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo, priteistas žalos
atlyginimas iš karto galėtų būti išieškomas iš to paties turto, kuriam šioje
byloje taikytas laikinas nuosavybės
teisių apribojimas (areštas)“. Teismas papildomai konstatavo, kad tokiu atveju turto konfiskavimas aiškiai prieštarauja
nukentėjusiojo, civilinio ieškovo interesams. Tokia
praktika atitinka ir tarptautinės baudžiamosios teisės normas. Štai Tarptautinio
baudžiamojo teismo Romos statuto 77 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad
teismas gali skirti turto konfiskavimą ,,...nepažeidžiant trečiųjų asmenų
bonafide teisių“. Analogiškos nuostatos numatytos ir 109 straipsnio l dalyje.
Kaip
matyti iš skundžiamo nuosprendžio, G. Š. laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas motyvuojant
turto konfiskavimo paskyrimu. Atsižvelgiant į tai, kad turto konfiskavimas G. Š. skirtas nepagrįstai ir neteisėtai,
laikytina, kad nėra BPK 151 straipsnyje numatytų laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindų.
Atsiliepimu į nuteistojo G. Š. ir nuteistos UAB ,,B“
atstovo advokato K. Švirino kasacinius skundus Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros prokuroras D. Raulušaitis prašo nuteistosios UAB ,,B“
atstovo kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti, o
nuteistojo G. Š. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime
nurodoma, kad įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta, kad vienas nuteistasis negali
paduoti kasacinio skundo dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kito
nuteistojo atžvilgiu, tačiau, pagal analogiją aiškinant BPK 367 straipsnio 2 dalies
nuostatas ir paisant teisinio reguliavimo proporcingumo ir nuoseklumo principų,
darytina išvada, kad jei nuteistojo gynėjui,
siekiančiam paduoti kasacinį skundą, būtinas raštu išreikštas ginamojo
sutikimas, tai kartu negali būti tokio teisinio reguliavimo, kai vienas nuteistasis turėtų teisę paduoti kasacinį skundą
kito nuteistojo atžvilgiu, neturėdamas jokių pastarojo įgaliojimų.
Kadangi nuteistosios UAB ,,B“ atstovo ir dalis nuteistojo G. Š. kasacinio
skundo paduota dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kito nuteistojo atžvilgiu, o tai
visai neturi įtakos paties kasatoriaus teisinei padėčiai, UAB ,,B“ atstovo
kasacinis skundas ir dalis nuteistojo G. Š. kasacinio skundo nenagrinėtini.
G. Š. nepagrįstai nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada apie jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą
veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad turto pasisavinimas
tęsėsi nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, kai jis paaiškėjo
ir buvo nutrauktas teisėsaugos institucijų
veiksmais, tačiau nuteistasis dar iki nusikalstamos veikos pabaigos pagal kasos
pajamų orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas
įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą
veiką. Aptartos bylos aplinkybės nustatytos nepažeidžiant BPK reikalavimų,
tokių pažeidimų nenurodo ir kasatorius.
Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl nustatytų
aplinkybių vertinimo kaip savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą
veiką. Šie motyvai yra pagrįsti. Kasacinio
skundo teiginys, kad 240 000 Lt įnešimas į UAB „B“ kasą patvirtina kasatoriaus nuostatą pinigus grąžinti bendrovei,
laikytinas teisingu tik dėl 240 000 Lt grąžinimo. Nėra jokio pagrindo
teigti, kad aptariama aplinkybė kaip nors pagrindžia
ir kitų iš UAB „B“ pasisavintų pinigų grąžinimą įmonei. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad aptariamos bylos aplinkybės patvirtina
ne jo savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, o jo parodymus apie
pinigų grąžinimą įmonei. Negalima gretinti bylos įrodymų, kuriais remiantis nustatinėjamos nusikalstamos veikos
aplinkybės, ir sprendimo tas aplinkybes kvalifikuoti pagal vieną ar kitą
BK straipsnį.
Kasatorius
nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo tiriamos aplinkybės, jog pinigus, kuriuos
jam atnešdavo V. R., jis panaudodavo bendrovės reikmėms. Pirmosios
instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad
kritiškai vertina kaltinamojo parodymus, jog pagal fiktyvias PVM sąskaitas
faktūras gautą UAB „B“ turtą 1 216 383,68 Lt jis panaudojo bendrovės reikmėms,
ir pateikia išsamius tokio vertinimo motyvus. Su šiais motyvais nesutikti nėra
pagrindo. Prokuroras apeliaciniu skundu šios
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies neskundė. Kasatorius minėto nuosprendžio apeliacine tvarka apskritai
neskundė. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas minėtų
klausimų nenagrinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad šios
įsiteisėjusio nuosprendžio dalies skųsti negalima (BPK 367 straipsnio 3 dalis)
ir ši kasacinio skundo dalis turi būti atmesta.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas neteisėtai konfiskavo jo turtą. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo
konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią
vertę turinčius daiktus. Pripažinęs G. Š. kaltu dėl didelės vertės UAB „B“
turto pasisavinimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas
privalėjo tokiu būdu gautus pinigus konfiskuoti, nes jie laikytini gautais iš
nusikalstamos veikos. Kasatorius nepagrįstai kritikuoja teismo išvadą, kad UAB
„B“ naudojama neva už G. Š. lėšas įmonei nupirkta įranga ir įrenginiai nėra
įtraukti į įmonės balansą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tai yra UAB „B“ turtas. Vadovaujantis CK 4.37 straipsnio l dalimi,
nuosavybės teisė apibrėžiama kaip
teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti,
naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Disponavimą civilinės
teisės teorija apibrėžia kaip teisę
nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę
būklę. Atlikti minėtus veiksmus galima tik su tokiais daiktais, kurie priklauso
savininkui. Vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės
atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 22 straipsnio nuostatomis, visas paskutinę
finansinių metų dieną įmonės turėtas turtas turi būti nurodomas balanse.
Akivaizdu, kad įmonė gali disponuoti tik
tokiu turtu, kuris įtrauktas į jos balansą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „B“ turėjo teisę nustatyti minėtų daiktų
teisinę padėtį, jų teisinį likimą, pakeisti jų ekonominę būklę, tačiau
tokią teisę neabejotinai turėjo G. Š. Pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisės apimtys negali priklausyti nuo to, kur
laikomi daiktai ir kieno interesais jie naudojami. Neišlaiko kritikos ir kasatoriaus teiginiai, kad
aptariama apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja CK 6.39
straipsnio 2 dalies nuostatoms, jog skolininkas gali įvykdyti prievolę tokiu
būdu, kuriam neprieštarauja kreditorius. Nekvestionuojant minėtos skolininko
teisės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie
aptariamos prievolės įvykdymą bet kokiu būdu. Kasatorius tokių duomenų taip pat nepateikė. Vien tai, kad dalis ar
visi aptariami daiktai buvo laikomi UAB „B“ patalpose, savaime dar
nepagrindžia kasatoriaus teiginių apie tų daiktų perdavimą įmonei.
Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicija
numato: ,,Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės
svetimą turtą ar turtinę teisę...“
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nuosprendžiais nustatytos šios bylos aplinkybės: G. Š., būdamas UAB ,,B“ direktorius, veikdamas su bendrininkais ir
panaudojęs suklastotus dokumentus (neva pirko iš kitų įmonių prekių ir
paslaugų), nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio pasisavino
jo žinioje buvusį didelės vertės UAB ,,B“
turtą – 976 383,68 Lt grynųjų pinigų.
Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnį
akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės
akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia
jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos.
Šioje byloje akcininkai (trys, iš jų
nuteistajam G. Š. priklauso 65 proc. visų akcijų balsų), steigdami UAB „B“,
pasirinko tokią teisinę ūkininkavimo formą, pagal kurią bendrovės turtas yra
atskiras nuo akcininkų turto: pagal savo prievoles bendrovė atsako savo turtu,
o akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo
įmokėti už akcijas. Pagal CK 1.102 straipsnio 1 dalį akcija – tai vertybinis
popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant
įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį
dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, taip pat
kitas įstatymų nustatytas teises. Taigi akcininkui nuosavybės teise priklauso
bendrovės akcijos, suteikiančios teisę į pelno dalį (dividendus) ir į likusią
turto dalį, tik likvidavus bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais (kasacinės
nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-202/2006, 2K-213/2006). Akcinės bendrovės turtas
jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinė
nutartis Nr. 2K-440/2005).
Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai
užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.
Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko
veiksmai su juo (dovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui
reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d.
nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba
iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ 1999 m. birželio 18 d.
nutarimo Nr. 19 redakcija, 11 punktas). G. Š. parodymai apie tai, kad išgryninti
pinigai (beje, jis pripažino, kad apie 200 000 Lt atiteko bendrininkams) buvo naudojami
pagal paskirtį, t. y. bendrovės reikmėms, pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje (beje, apeliacine tvarka nuteistasis G. Š. nuosprendžio apskritai
neskundė) yra paneigti ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas
šiuos G. Š. parodymus atmetė. Taigi byloje nustatyta, kad G. Š. neteisėtai užvaldė
jo žinioje buvusį svetimą turtą ir turėjo realią galimybę juo naudotis ir
disponuoti. Kaip jau minėta, tolesni kaltininko veiksmai su tokiu turtu veikos
kvalifikavimui įtakos neturi, todėl nepriklausomai nuo to, ar G. Š.,
užvaldydamas svetimą turtą, siekė naudos sau ar kitiems asmenims, jo veika
atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėtį. G. Š. pasisavinto
turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), todėl jo veika
teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
Dėl G. Š. savanoriško atsisakymo pabaigti
nusikalstamą veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt
Apeliacinės instancijos
teismas nuosprendyje konstatavo, kad UAB ,,B“ turto pasisavinimas tęsėsi
nuo 2002 m. rugsėjo iki 2004 m. birželio mėnesio, kai jis paaiškėjo ir buvo
nutrauktas teisėsaugos institucijų veiksmais,
tačiau nuteistasis G. Š. dar iki nusikalstamos veikos pabaigos pagal kasos
pajamų orderius į UAB „B“ kasą grynaisiais įnešė 240 000 Lt, būdamas
įsitikinęs, kad teisėsaugos institucijos nežino apie jo daromą nusikalstamą
veiką. Apeliacinės instancijos teismas tokius
G. Š. veiksmus teisiškai įvertino kaip savanorišką atsisakymą pabaigti
nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnio 1 dalis) ir išsamiai motyvavo tokį nustatytų aplinkybių vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl G. Š. veiksmų – savanoriško atsisakymo
pabaigti nusikalstamą veiką į UAB „B“ kasą grąžinant 240 000 Lt – pagrįsti ir teisingi, todėl teisėjų kolegija
nemato prasmės jų kartoti. Kasacinio skundo teiginys, kad 240 000 Lt įnešimas į
UAB „B“ kasą patvirtina kasatoriaus
nuostatą pinigus grąžinti bendrovei, laikytinas teisingu tik dėl 240 000
Lt grąžinimo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad aptariama aplinkybė kaip nors pagrindžia ir kitų iš UAB „B“ pasisavintų pinigų grąžinimą
įmonei. Kasatorius nepagrįstai teigia,
kad aptariamos bylos aplinkybės patvirtina ne jo savanorišką atsisakymą
pabaigti nusikalstamą veiką, o jo parodymus apie pinigų grąžinimą įmonei.
Negalima gretinti bylos įrodymų,
kuriais remiantis nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės, ir sprendimo
tas aplinkybes vienaip ar kitaip teisiškai įvertinti. Atkreiptinas
kasatoriaus dėmesys į tai, kad būtent dėl to, jog minėta pinigų suma dar iki nusikalstamos veikos pabaigos buvo
grąžinta įmonei, šie veiksmai ir buvo teisiškai įvertinti kaip savanoriškas
atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką.
Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo
Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad bylos
duomenys (visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir kvitas) patvirtina,
jog G. Š. UAB ,,B“ padarytą žalą atlygino, nuteistajam netaikė turto
konfiskavimo.
Šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį
apskundė prokuroras motyvuodamas tuo, kad byloje nėra patikimų duomenų,
patvirtinančių, jog G. Š. UAB ,,B“ nusikaltimu padarytą žalą realiai atlygino,
todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, prašė
išieškoti iš G. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 216
383,68 Lt, nes nustatyta, kad turto pasisavinimo dalykas – pinigai – nerasti.
Apeliacinės
instancijos teismas iš dalies tenkino prokuroro prašymą dėl nuteistojo turto
konfiskavimo ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š.
valstybės naudai konfiskavo iš nusikalstamos veikos gautus pinigus – 586 426,13
Lt. Šis teismas konstatavo, kad nuteistasis G. Š. atlygino tik 389 957, 55 Lt nusikaltimu
padarytos žalos (pagal kasos pajamų orderius į UAB ,,B“ kasą sumokėjo tokią
sumą), o už G. Š. lėšas nupirktų įrengimų ir serviso įrangos (už 192 500 Lt)
nepripažino UAB ,,B“ turtu, nes šie daiktai neįtraukti į įmonės balansą.
BPK 320, 324, 326 straipsniai įpareigoja
apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą neperžengiant apeliacinių
skundų ribų, t. y. patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje
esančią ir papildomai gautą medžiagą, be kita ko, nutarties aprašomojoje dalyje
išdėstyti apeliacinės instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl apeliacinių
skundų. Jei kai kurios bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, apeliacinės
instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir jas ištirti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20
straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad
teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir
nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina
sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir
nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ši nuostata galioja ir apeliacinės instancijos teismui, nes bylą šis
teismas nagrinėjo pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas baudžiamojo
įstatymo taikymas dėl nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog
nuteistasis G. Š. atlygino UAB ,,B“ padarytą žalą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje
sprendžiant pasisavinto turto konfiskavimo klausimą esminė aplinkybė yra tai,
ar nuteistasis G. Š. atlygino UAB ,,B“ padarytą žalą. Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltininkui atlyginus
nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą BK 72 straipsnio nuostatos paprastai
netaikomos (kasacinės nutartys Nr. 2K-70/2005, 2K-486/2006). Pirmosios
instancijos teismas netyrė aplinkybių, kodėl įrengimai ir serviso įranga nebuvo
įtraukti į UAB ,,B“ balansą. Vadovaujantis 2001
m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX–575 22 straipsnio
nuostatomis, visas paskutinę finansinių metų dieną įmonės turėtas turtas turi
būti nurodomas balanse. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti
įrodymų tyrimą ir tik ištyręs minėtas pirmosios instancijos teismo netirtas
aplinkybes padaryti atitinkamas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas
nepasisakė dėl įvairių patalpų remontui panaudotų pinigų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės bylos aplinkybės dėl padarytos žalos atlyginimo
UAB ,,B“ nebuvo ištirtos. Tik jas išsamiai ištyręs ir įvertinęs teismas galės
priimti teisingą sprendimą. Taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų
pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti šią bylos
dalį ir priimti teisingą sprendimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, todėl
jie laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o tai yra pagrindas šio
teismo nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo panaikinti ir
perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Su BK 72
straipsnio nuostatų taikymu susijęs ir sprendimas panaikinti pirmosios
instancijos nuosprendžio dalį, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės
teisės apribojimas į butą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, žemės ūkio
paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį ,,duomenys neskelbtini“,
todėl ir ši apeliacinio nuosprendžio dalis naikintina.
Turtas konfiskuojamas
BK 72 straipsnyje numatytais pagrindais. Šiame straipsnyje nurodyta, kad
konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar
nusikalstamos veikos rezultatas (72 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad konfiskuoti minėtą turtą galima tik tada, kai jis realiai egzistuoja –
toks turtas turi būti areštuotas. Kai konfiskuotinas turtas paslėptas,
suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų
priežasčių, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę
atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad turto pasisavinimo dalyko – pinigų – natūroje nerasta, todėl
pagal BK 72 straipsnio 5 dalį iš nuteistojo G. Š. galėjo būti išieškota konfiskuotino
turto vertę atitinkanti pinigų suma. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas (plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-444/2005).
Dėl nenagrinėtinų kasatoriaus G. Š. skundo
argumentų
Nuteistasis G. Š. pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Pirmosios instancijos teismo
nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik prokuroras.
Kasatorius nurodo, kad netinkamai baudžiamoji
atsakomybė taikyta kito nuteistojo atžvilgiu – juridiniam asmeniui UAB ,,B“.
BPK 367 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kas gali apskųsti įsiteisėjusį
nuosprendį. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjas
turi teisę paduoti kasacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu
pareikštai ginamojo valiai, išskyrus asmenį, kuris dėl fizinių ar psichinių
trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, ir nepilnametį. Taigi net ir
nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjo teisę paduoti
kasacinį skundą saisto ginamojo valia. Minėtose normose nenustatyta, kad vienas
nuteistasis gali apskųsti kito nuteistojo atžvilgiu priimto nuosprendžio dalį. Atsižvelgdama
į šias nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 367 straipsnio 1 ir 2
dalyse nurodytas išsamus, asmenų, turinčių teisę apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį,
sąrašas, todėl šios normos negali būti plečiamai aiškinamos.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus G. Š.
skundo argumentai, kuriais ginčijama juridinio asmens UAB ,,B“ baudžiamoji
atsakomybė, paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš G. Š. valstybei
konfiskuota iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 586 426,13 Lt, bei tą dalį,
kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikintas G. Š. laikinas nuosavybės
teisės apribojimas į butą, esantį ,,duomenys
neskelbtini“, žemės ūkio
paskirties sklypą bei sodo pastatą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, ir
šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kitą apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytautas
Piesliakas
Jonas
Prapiestis
Vytautas
Masiokas