Administracinė byla Nr. I-3521-596/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05211-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,
dalyvaujant pareiškėjui A. Ž.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. Ž. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 50 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, neturtinės žalos.
Nurodo, kad buvo kalinamas kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, dažniausiai dar su 3 asmenimis. Todėl trūko ploto, be to, dalį ploto užėmė baldai, tualetas. Mano, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, nes jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pažymi, kad buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis, nežmoniškomis sąlygomis, neatsižvelgiant į tai, kad jis yra neįgalus. Kameros yra kritinės būklės, jų sienos daug kur apaugusios grybeliu, visur pilna tarakonų, kurie lenda į maistą, drabužius, ausis. Kamerose visus metus vyrauja drėgmė. Prie įrengtų kamerose stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o maistas visiems patiekiamas vienu metu. Dėl to, norint valgyti šiltą maistą, dažnai kildavo konfliktai, kas valgys pirmas. Nurodo, kad dėl netinkamo kamerų apšvietimo blogėja jo regėjimas. Paaiškina, kad kameroje įrengtas tualetas, iš kurio visą parą sklinda nemalonūs kvapai, dėl to jį dažnai pykina, atsiranda kitų virškinimo sutrikimų. Todėl pareiškėjas patyrė ir vis dar patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, jaučia, kad sumažėjo jo savivertė, pablogėjo sveikata, dėl ko Lukiškių TI-K gydytojas buvo vieneriems metams išrašęs dietinį maitinimą. Pareiškėjas dėl patirtų išgyvenimų tapo irzlus, prastėja jo psichinė būklė (t. 1, b. l. 1–3).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, jog atsakovės atstovas atsiliepime teismui pateikė neteisingus duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, tai yra nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 157 ir Nr. 169, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis šiose kamerose nebuvo.
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pateikia teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai, taip pat duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Nurodo, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015-04-22, o išvyko 2015-10-30 į Vilniaus pataisos namus.
Pažymi, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigia, kad iš pateiktų duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 str. nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atstovo teigimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų.
Taip pat pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės atstovo nuomone, atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pabrėžia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Nurodo, jog lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).
Nurodo, jog kamerose pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus.
Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, Lukiškių TI-K vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Be to, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 p. nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 3,54 Eur bylos dokumentinės medžiagos (59 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. 2, b. l. 37–47).
Teismo posėdyje atsakovės atstovo Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo informuotas tinkamai.
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015-04-22 iki 2015-10-30, savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo, turinčio neįgalumą, laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas; kameros buvo kritinės būklės, jose buvo drėgna, ant sienų veisėsi pelėsis; kamerose buvo tarakonų; iš kameroje esančio tualeto visą parą sklisdavo nemalonūs kvapai; kamerose buvo blogas apšvietimas; prie kameroje esančio stalo vienu metu galėjo atsisėsti pavalgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-04-22 iki 2015-05-17, nuo 2015-05-25 iki 2015-06-14, nuo 2015-06-22 iki 2015-07-12, nuo 2015-07-15 iki 2015-08-05, nuo 2015-08-17 iki 2015-09-20, nuo 2015-09-28 iki 2015-10-18, nuo 2015-10-26 iki 2015-10-29 kalėjo Lukiškių TI-K (t. 2, b. l. 51–52).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 1 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Neįgaliesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos ir nustatomos didesnės mitybos normos (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 1 d. ir Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 5 d.).
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015-11-01), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau HN 76:2010 6 p. buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami HN 76:2010 skyriai.
Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008-02-14 sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012-01-10 sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 str. taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015-12-08 sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012-12-18 sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009-07-19 sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009-03-12 sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009-02-24 sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008-10-09 sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005-11-08 sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 str. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001-07-24 sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 str., ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.
EŽTT minėtame sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją, Konvencijos 3 str. kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes kalinimą perpildytose kamerose pareiškėjas nurodo kaip esminį laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. 2, b. l. 37–39), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį. Įvertinus sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m), kuriuos atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, nustatyta, kad 48 paras pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas su dar 1 asmeniu buvo: 2015-04-22 kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015-05-25 kameroje Nr. 107, kurios plotas 7,38 kv. m; 2015-05-26, 2015-05-29, 2015-06-02 ir 2015-06-04 kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m; 2015-07-16 kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, ir kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m; 2015-07-17 ir nuo 2015-07-21 iki 2015-07-24 kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m; 2015-10-27 dalį paros buvo kameroje Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m; su dar 2 asmenimis buvo: kameroje Nr. 135, kurios plotas 8,02 kv. m, nuo 2015-04-30 iki 2015-05-04 ir nuo 2015-05-09 iki 2015-05-11; kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2015-05-27 iki 2015-05-28 ir nuo 2015-06-05 iki 2015-06-14; kameroje Nr. 161, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2015-06-23 iki 2015-06-25; kameroje Nr. 131, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2015-07-08 iki 2015-07-12; kameroje Nr. 126, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2015-07-18 iki 2015-07-20 ir nuo 2015-07-25 iki 2015-07-27; kameroje Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m, 2015-10-28. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 48 paras nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, jog 48 paras vienam asmeniui teko nuo 2,27 kv. m iki 3,46 kv. m kameros ploto, iš jų 35 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv. m) asmeninės erdvės.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.
Pareiškėjas teigė, kad kartais kamerose buvo kalinami 3 asmenys, laisvą plotą labai mažino kamerose esantis tualetas, gultai, kitas inventorius, todėl buvo mažai vietos. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 str. pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadai, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 48 laikymo daugiavietėse kamerose paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 str. prasme, o atsižvelgus į tai, kad didžiąją minėto laikotarpio, kuris nėra epizodinis, dalį (35 paros: 2015-04-30–2015-05-04; 2015-05-09–2015-05-11; 2015-05-27–2015-05-28; 2015-06-05–2015-06-14; 2015-06-23–2015-06-25; 2015-08-08–2015-07-12; 2015-07-18–2015-07-20; 2015-07-25–2015-07-27; 2015-10-28) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 2,27 kv. m iki 2,49 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 str. pažeidimą.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui šiuo atveju nereikšmingi, nes pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Atsakant į pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytą argumentą, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 157 ir Nr. 169, pažymėtina, jog iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ( nuo 2015-04-22 iki 2015-10-30) buvo laikomas kamerose Nr. 107–111, Nr. 119, Nr. 122, Nr. 126, Nr. 131, Nr. 135, Nr. 137, Nr. 161, Nr. 167, Nr. 181, Nr. 193 Nr. 255, Nr. 271, Nr. 280, Nr. 293 ir Nr. 303 (t. 2, b. l. 37–39). Taigi Lukiškių TI-K neteigė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 157 ir Nr. 169.
Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kameros buvo kritinės būklės, jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buvo tarakonų, buvo netinkamas apšvietimas.
Šiuo ginčo aspektu aktualios HN 76:2010 22 p. nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 laipsniai, šaltuoju – 18–22 laipsniai, santykinė oro drėgmė – šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. (26 p.). Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (t. 2, b. l. 55–107), nenustatyta, kad ginčui aktualiu 2015-04-22–2015-10-30 laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 76:2010 reikalavimų. Priešingai, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-05-06 patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1068 matyti, jog kamerose Nr. 111 ir Nr. 293 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, kamerų vėdinimas atitiko HN 76:2010 26 p., 24 p., 22 p. reikalavimus. Minėtų kamerų lubų ir grindų paviršius buvo lygus, tinkamas lengvam valymui, todėl atitiko HN 76:2010 28 p., vizualiai pelėsių požymių ir buitinių parazitų nenustatyta (t. 2, b. l. 59–60). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-13 patikrinimo akte Nr. 13 (13.3)-PA-1900 nurodyta, jog 2015-08-12 kameroje Nr. 108 vizualiai buvo švaru, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, HN 76:2010 56 p. pažeidimų nenustatyta. Išmatuota oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 p. reikalavimus (t. 2, b. l. 63–64). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-10 patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1707 (t. 2, b. l. 79–88) matyti, jog kameroje Nr. 109, o iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-07-28 patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-1810 (t. 2, b. l. 101–102) matyti, jog kameroje Nr. 303 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus, pelėsio požymių bei graužikų ir buitinių parazitų vizualiai nenustatyta. Kameros Nr. 122 sienų paviršiai tinkami lengvam valymui, dirbtinė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus, buitinių parazitų vizualiai nenustatyta (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-10-26 patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-2437 (t. 2, b. l. 103–104)); kameros Nr. 137 lubų paviršius buvo lygus, tinkamas lengvam valymui ar dezinfekcijai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-06-19 patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-1555 (t. 2, b. l. 105–106)); kameroje Nr. 271 išmatuota dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 reikalavimus (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-09-15 patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-2058 (t. 2, b. l. 107)). Bylos medžiaga patvirtina, jog Lukiškių TI-K su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudariusi 2015-01-02 paslaugų teikimo sutartį Nr. 575/18 dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, jų kontrolės (t. 1, b. l. 162–165). Šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų (kameros kritinės būklės, drėgna, ant sienų veisiasi pelėsis, kamerose yra tarakonų) ir netinkamo apšvietimo bei patvirtinta, kad atsakovės atstovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, rūpinasi švaros palaikymu kamerose. Tuo tarpu pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centrą). Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl kamerų būklės, drėgmės, apšvietimo, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo (t. 1, b. l. 34–41). Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kameros buvo kritinės būklės, jose buvo drėgna, ant sienų veisėsi pelėsis, buvo tarakonų, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tokio pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.
Pareiškėjas nurodo, kad iš kameroje įrengto tualeto visą parą sklinda nemalonūs kvapai, dėl to jį dažnai pykina, atsiranda kitų virškinimo sutrikimų. HN 76:2010 21 p. nurodyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 p., kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo. Be to, pažymėtina, jog iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, jog 2015-04-23 pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu pareiškėjas skundėsi pykinimu ir apetito stoka, nurodyta, jog kepenų ciroze serga apie 5 m. (t. 1, b. l. 9–11). Taigi, tik atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas jau skundėsi jo nurodytais sveikatos sutrikimais, todėl pareiškėjo argumentai, kad šiuos sveikatos sutrikimus sąlygojo iš tualeto sklindantys nemalonūs kvapai, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad prie kamerose įrengtų stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o maistas visiems patiekiamas vienu metu, dėl to norint valgyti šiltą maistą dažnai kildavo konfliktai, kas valgys pirmas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti stalas ir taburetės (jų turi būti tiek, kiek kameroje yra asmenų). Lukiškių TI-K ginčijamu aspektu jokių argumentų ir įrodymų nepateikė. Iš atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kiek asmenų jose buvo. Nustatyta, kad laikotarpiu: 2015-04-30–2015-05-04, 2015-05-09–2015-05-11, 2015-05-27–2015-05-28, 2015-06-05–2015-06-14, 2015-06-23–2015-06-25, 2015-07-08–2015-07-12, 2015-07-18–2015-07-20, 2015-07-25–2015-07-27, 2015-10-28 pareiškėjas kameroje buvo dar su 2 asmenimis, dalį paros 2015-10-27 – kartu su dar 3 asmenimis. Nustačius minėtas aplinkybes, atsakovo atstovui nenurodžius ir nepagrindus įrodymais, kiek ir kokių baldų buvo kamerose ir ar prie kameroje įrengto stalo vienu metu gali susėsti pavalgyti visi kameroje esantys asmenys, pareiškėjo argumentai dėl to, kad prie kamerose įrengtų stalų vienu metu gali sėsti valgyti ne daugiau kaip 2 žmonės, o pareiškėjas kalėjo su dar 2 asmenimis, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, pripažintini pagrįstais. Šie pareiškėjo patirti nepatogumai, teismo vertinimu, sietini su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti tinkamą laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimą baldais ir kietuoju inventoriumi netinkamu vykdymu, turėjusiu įtakos pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimui.
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų jam sumažėjo savivertės jausmas, prastėja psichinė būklė, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl psichinės sveikatos pablogėjimo ginčui aktualiu laikotarpiu (t. 1, b. l. 9–22). Dėl pareiškėjo sveikatos, susijusios su virškinimo problemomis, akcentuotina, jog, kaip minėta, pareiškėjas dar 2015-04-23 pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu skundėsi pykinimu ir apetito stoka, nemiga, nurodė, jog kepenų ciroze serga apie 5 m., narkomanija – apie 20 m. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais. Pabrėžtina, jog nors pareiškėjas skunde teismui nurodo, jog yra neįgalus, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, tokie įrodymai nebuvo pateikti ir Lukiškių TI-K, pareiškėjas 2015-04-23 pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu tik žodžiu nurodė turintis II neįgalumo grupę (t. 1, b. l. 10).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).
LVAT savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2017-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 48 paros, į tai, kad jam ne visada buvo užtikrinta galimybė naudotis stalu su kitais toje kameroje kalinčiais asmenimis, dėl laukiant vietos prie stalo atvėsdavo patiektas šiltas maistas, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015-04-22 iki 2015-10-30) iš viso praleido 151 dieną, pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 450 Eur neturtinės žalos dydis.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 3,54 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,54 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų už dokumentų kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atstovas realiai patyrė 3,54 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas dokumentų kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 str. 3 d. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolita Rasiukevičienė