Administracinė byla Nr. A-1125-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05247-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 12.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. ir D. K. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–19) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S–189 (7–188/2015); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68–118; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kauno AVMI) 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)–FR0682–238; 4) įpareigoti mokesčių administratorių atlikti mokestinį patikrinimą iš naujo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. I–4591–596/2016, 2015 m. lapkričio 6 d. teismo nutartimi pareiškėjo skundas priimtas (I t., b. l. 102).
Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (II t., b. l. 1–19) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti MGK 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S–190 (7–189/2015); 2) panaikinti VMI prie FM 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68–119; 3) panaikinti Kauno AVMI 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)–FR0682–237; 4) įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundui suteiktas administracinės bylos Nr. I–4592–821/2016, 2015 m. lapkričio 9 d. teismo nutartimi pareiškėjos skundas priimtas (II t., b. l. 101).
2016 m. sausio 20 d. teismo nutartimi administracinės bylos Nr. I–4591–596/2016 ir Nr. I–4592–821/2016 sujungtos į vieną administracinę bylą, jai suteikiant Nr. I–4591–596/2016 (proceso Nr. 3–61–3–05247–2015–9) (II t., b. l. 120-121).
Pareiškėjai S. K. ir D. K. savo skundus grindė analogiškais argumentais ir nurodė, kad MGK kompetenciją, komisijos sudarymo tvarką, darbo organizavimą, valstybės tarnautojų, darbuotojų priėmimą ir darbo apmokėjimą, komisijos lėšų šaltinius, jų naudojimą ir finansinės veiklos kontrolę reglamentuoja MGK nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 (toliau – ir MGK nuostatai), o MGK darbo tvarką – MGK reglamentas, patvirtintas MGK pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1–14 (toliau – ir MGK reglamentas). Pareiškėjai paaiškino, kad MGK nepagrįstai atmetė jų skundus dėl VMI prie FM 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 68–118 ir sprendimo Nr. Nr. 68–119, nesant jokio pagrindo juos patvirtino, grubiai pažeidė procesines skundo nagrinėjimo MGK nuostatas ir terminus, nesilaikė aiškiai reglamentuotos skundo išnagrinėjimo tvarkos ir sprendimo priėmimo procedūrų, o tai sudarė pagrindą MGK 2015 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. S–189 (7–188/2015) ir Nr. S–190 (7–189/2015) naikinti.
Pareiškėjai nurodė, kad MGK 2015 m. liepos 31 d. gavo pareiškėjų 2015 m. liepos 21 d. skundus, todėl sprendimus, sutinkamai su MGK nuostatų 16 punktu ir MGK reglamento 36 punktu, turėjo priimti per 60 dienų nuo skundų gavimo, t. y. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., o ne 2015 m. spalio 5 d. Pareiškėjai pažymėjo, kad MGK nesilaikė MGK nuostatų 27–28 punktų, MGK reglamento 18.4, 22, 26, 28 punktuose nustatytų reikalavimų, kadangi pareiškėjams nebuvo pranešta apie MGK paskirtų skundų nagrinėjimo posėdžio laiką ir vietą, dėl ko jiems buvo užkirstas kelias dalyvauti komisijos posėdyje, duoti paaiškinimus, gintis nuo neteisėtų ir nepagrįstų reikalavimų dėl papildomai priskaičiuotų Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir Privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) sumų bei delspinigių ir baudų sumokėjimo, bet ir, reikalui esant, prašyti posėdį atidėti kitam kartui, ar savalaikiai pateikti papildomus įrodymus prie pateikto skundo.
Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad pagal MGK nuostatų 33 punktą bei MGK reglamento 33 punktą, tik esant rašytiniam mokesčių mokėtojo sutikimui MGK turi teisę nuspręsti skundą mokestiniame ginče nagrinėti į komisijos posėdį nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant, apie tai raštu pranešant skundą padavusiam mokesčių mokėtojui bei centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjai nebuvo išreiškę valios nagrinėti skundą jiems nedalyvaujant, todėl MGK neturėjo teisės nagrinėti pareiškėjų skundus jiems nedalyvaujant bei nepranešant apie paskirtą posėdžio vietą ir laiką.
Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius nusprendė, jog pareiškėjai, būdami sutuoktiniais, 2004 m. sausio 1 d. negalėjo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (toliau – ir Vienkartinė turto deklaracija) turėti deklaruotų piniginių lėšų likučio ne banke – 130 000 Lt, kadangi iki 2004 m. sausio 1 d. pareiškėjai gavo minimalias su darbo santykiais susijusias pajamas, o vartojimo išlaidos viršijo šias pajamas, be to, pareiškėja 1998 m. rugsėjo 10 d. įsigijo butą, adresu: (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė, pagal mokesčių administratorių buvo 27 461 Lt, taip pat jie iki 2004 m. sausio 1 d. įsigijo 8 automobilius. Pareiškėjai teigė, kad buvo nepagrįstai atsižvelgta į 1998 m. rugsėjo 10 d. įsigyto buto vidutinę rinkos vertę, kadangi civilinėje apyvartoje esančio daikto kainą apsprendžia jo individualios savybės ir požymiai, šalys laisva valia ir savo nuožiūra gali susitarti dėl parduodamo daikto kainos, todėl vidutinės rinkos kainos nustatymas nereiškia, kad būtent už tokią sumą daiktas ir buvo įsigytas. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog buvo tik konstatuotas faktas, kad sutuoktiniai įsigijo 8 automobilius, neįvertinant aplinkybės, kad 5 automobilius pardavė, be to, mokestinio patikrinimo metu buvo nenustatyta, už kokias sumas buvo automobiliai nupirkti ir parduoti bei kokią įtaką turėjo finansinėms galimybėms ne banke turėti deklaracijoje nurodyti piniginių lėšų likučiai.
Pareiškėjai nesutiko su centrinio mokesčių administratoriaus patikrinimo metu padaryta išvada, jog sutuoktiniai laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. gautas pinigines lėšas panaudojo nekilnojamam turtui ir privalomam registruoti kilnojamam turtui įsigyti, gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti ir įrengti, vartojimo išlaidoms ir kitoms išlaidoms padengti, todėl piniginių lėšų likučio ne banke negalėjo turėti, nes laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2008 m. jų išlaidos viršijo gautas pajamas.
Pareiškėjai nurodė, kad 2008 m. vasario 26 d. gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijo už 300 000 Lt su banko paskola. Nebaigtą statyti gyvenamąjį namą statėsi patys, lėšų aplinkos tvarkymui neskyrė, baldus, namų apyvokos daiktus parsivežė iš seno buto, todėl jokių išlaidų nepatyrė. Pareiškėjai pažymėjo, jog nei VMI prie FM, nei MGK į šias aplinkybes neatsižvelgė, jas ignoravo ir dėl jų nepasisakė, o vien tik atkartojo Kauno AVMI išdėstytus faktus ir nustatytas aplinkybes.
Pareiškėjai paaiškino, kad Kauno AVMI, VMI prie FM bei MGK privalėjo nustatyti pareiškėjų tikslą gauti mokestinę naudą, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, o aplinkybė, jog įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog atitinkami sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Pareiškėjai nurodė, kad nebuvo nustatytas piktnaudžiavimo teisės ir sukčiavimo faktas, kas suteiktų teisę papildomai priskaičiuoti GPM ir PSD įmokas. Pažymėjo, kad mokestinis patikrinimas buvo atliktas neišsamiai, nenustačius aplinkybių, ar dovanojimo ir paskolos sandoriais buvo siekiama išvengti GPM mokėjimo, neišsiaiškinus sutarčių sudarymo tikslų, neatsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus, o tiesiog atliekant formalų patikrinimą.
Pareiškėjai nesutiko su patikrinimo metu nustatyta išvada, jog fiziniai asmenys, t. y. A. K., G. B. K., Ž. N., P. N., D. V., G. V. ir Ž. K. neturėjo finansinių galimybių skolinti pareiškėjams atitinkamas pinigų sumas, bei tuo, kad surašyti dovanojimo rašteliai yra formalūs. Pareiškėjai nurodė, kad VMI prie FM ir MGK rėmėsi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) internetiniame puslapyje skelbiama informacija apie vidutines vartojimo išlaidas, kuri nebuvo tiksli, nevertino minėtų fizinių asmenų gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydžio ir jų tarpusavio santykio, nevertino galimybės, kad atitinkami asmenys galėjo turėti santaupų, o juos galėjo remti kiti asmenys. Pareiškėjai paaiškino, kad A. K. buvo visiškai finansiškai pajėgus skolinti pareiškėjams atitinkamas pinigų sumas, kadangi 2005 m. pardavė butą už 107 000 Lt, kuriuos periodiškai išsigrynindavo ir laikė namuose, pinigų nenaudojo vartojimo poreikiams, neįnešė į banką ir nepervedė į terminuotų indėlių sąskaitas, išskyrus 14 000 Lt. Kadangi A. K. gyveno kartu su pareiškėjais, jis prisidėjo tik prie būsto eksploatacijos išlaidų, likę pinigai iš gaunamų netekto darbingumo pensijos ir turimų santaupų likdavo jam, todėl jis buvo finansiškai pajėgus dovanoti finansines dovanas. Pareiškėjai pažymėjo, kad G. B. K., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojo turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) 3 straipsnį, turėto žemės sklypo nedeklaravo, todėl nesutiko su išvada, jog iš šio žemės sklypo gautų pajamų negalėjo turėti pagrįstų santaupų.
Mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog A. Z., jam pervesta 25 000 Lt suma, turėjo būti laikytina kaip paskolos grąžinimas, o ne kaip užmokestis už atliktus gerovės tvarkymo darbus, nors nei A. Z., nei pareiškėjas neturėjo tai patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjai teigė, kad mokesčių administratorius, neturėdamas jokių įrodymų, rėmęsi jam palankesniu aplinkybių vertinimu.
Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems negalėjo būti perkeliama įrodinėjimo našta, o priešingai – mokesčių administratorius turėjo pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, todėl tai, kad nepateikė nesutikimo motyvų dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo nereiškė, kad mokesčių apskaičiavimas yra detaliai išdėstytas ir pagrįstas.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundus (I t., b. l. 108–118) prašė atmesti skundus kaip nepagrįstus.
Atsakovas nurodė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM ir PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 4 d. surašė patikrinimo aktus (toliau – ir Patikrinimo aktas) Nr. FR0680–68 pareiškėjo atžvilgiu ir Nr. FR0680–67 pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėjai Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas, kurias įvertinusi Kauno AVMI 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (04.7.2)–FR0682–238 patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotą 5 971,38 Eur (20 618 Lt) GPM, 688,43 Eur (2 377 Lt) PSDĮ, apskaičiavo 2 303,07 Eur (7 952 Lt) GPM delspinigių, 368,15 Eur (1 271 Lt) PSDĮ delspinigių ir skyrė 1 791 Eur (6 185 Lt) GPM baudą ir 206 Eur (713 Lt) PSDĮ baudą. Kauno AVMI 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (04.7.2)–FR0682–237 patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjai apskaičiuotą 5 960,21 Eur (27 485 Lt) GPM, 688,43 Eur (2 377 Lt) PSDĮ, apskaičiavo 3 078,95 Eur (10 631 Lt) GPM delspinigių, 368,15 Eur (1 271 Lt) PSDĮ delspinigių ir skyrė 2 388 Eur (8 246 Lt) GPM baudą ir 206 Eur (713 Lt) PSDĮ baudą.
Atsakovas paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 ir 3.88 straipsnio nuostatomis, po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas ir gautos pajamos (išskyrus lėšas būtinas profesinei veiklai) laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. Pabrėžė, jog turto pripažinimui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas neturi reikšmės, kieno iš sutuoktinių jis įgytas, o abiejų sutuoktinių teisės į turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, laikomos lygiomis, todėl pareiškėjų gautos pajamos ir patirtos išlaidos yra pagrįstai dalinamos lygiomis dalimis ir apmokestintos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka.
Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai augino dukrą Ž. K., kuri iki 2010 m. galimai buvo išlaikoma, bei sūnų M. K., kuris iki 2008 m. liepos 1 d. galimai buvo išlaikomas.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjų 2009 m. gautos pajamos sudarė 177 719 Lt, o išlaidos – 231 973 Lt, todėl apskaičiavo, kad jų išlaidos 2009 m. viršijo pajamas 54 222 Lt suma. Taip pat nurodė, kad A. Z. 2009 m. sausio 14 d. į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 25 000 Lt už gerbūvio tvarkymo darbus, tačiau kas konkrečiai atliko darbus – paaiškinime nenurodė. Pažymėjo, kad remiantis pateiktais duomenimis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2009 m. kovo 18 d. buvo UAB „Gerbūvio darbai“ direktorius ir vienintelis akcininkas, o pareiškėja laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. kovo 18 d. – tos pačios bendrovės darbuotoja. Pareiškėjas pateiktame paaiškinime nurodė, kad A. Z. grąžino ankstesniais metais paskolintus pinigus, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl atsakovas darė išvadą, jog A. Z. sumokėta 25 000 Lt suma nėra pareiškėjui grąžinta skola. Atsakovas vadovavosi GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 25 000 Lt suma priskirtina B klasės pajamomis, todėl pareiškėjai kitas su darbo santykiais nesusijusias pajamas privalėjo deklaruoti.
Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu pareiškėjų 2010 m. gautos pajamos sudarė 247 920 Lt, o išlaidos – 354 724 Lt, todėl buvo apskaičiuota, kad jų išlaidos 2010 m. viršijo pajamas 106 743 Lt suma. Pareiškėjų 2011 m. gautos pajamos sudarė 371 771 Lt, o išlaidos – 535 721 Lt, todėl apskaičiuota, kad jų išlaidos 2011 m. viršijo pajamas 165 788 Lt suma. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu, siekiant pagrįsti trūkstamas pajamas, pareiškėjai pateikė dovanojimo raštelius, kurių pagrindu fiziniai asmenys (G. B. K., A. K., Ž. N. ir P. N.) padovanojo įvairaus dydžio pinigines sumas bei paskolos raštelį/sutartį dėl D. V. suteiktos paskolos, tačiau nurodyti dokumentai įvertinti kritiškai ir dokumentuose minėtos dovanotos/skolintos lėšos nepripažintos pareiškėjų gautomis pajamomis, kadangi centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktų paskolos ir dovanojimo sutarčių formą, turinį bei jose nurodytų fizinių asmenų turtinę bei finansinę padėtį, sutartyse nurodytų asmenų parodymus, nenustatė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad šie fiziniai asmenys galėjo disponuoti laisvomis sutartyse nurodytomis piniginėmis lėšomis, kurias realiai padovanojo ar paskolino pareiškėjams. Atsakovas pažymėjo, kad paskolos rašteliai buvo tik pasirašyti, tačiau nebuvo patikta jokių duomenų apie dovanotų piniginių lėšų perdavimą apdovanotiems asmenims, nebuvo patvirtinimo, kada dovanotos piniginės lėšos buvo perduotos ir gautos.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad išvados apie pareiškėjų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą, bei atsižvelgiant į LVAT praktiką dėl įrodymų vertinimo analogiškose bylose. Nurodė, kad atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia, todėl darė išvadą, kad dovanojimų ir paskolos rašteliais negalėjo būti grindžiamos pareiškėjų gautos 45 000 Lt, 40 000 Lt, 48 000 Lt, 33 000 Lt, 35 000 Lt ir 49 000 Lt piniginės lėšos.
Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjai skunde teigė, jog turėjo santaupų iš ankstesnių laikotarpių, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Įvertinus patikrinimo metu pareiškėjų atliktą pajamų ir išlaidų analizę už 1998–2008 m. buvo nustatyta, kad sutuoktinių šeimos nariai viso gavo 871 543 Lt pajamų bei patyrė 1 052 883 Lt išlaidų, o tai rodė, kad išlaidos viršijo gautas pajamas ir sutuoktiniai negalėjo turėti grynųjų pinigų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija teismo posėdyje nedalyvavo, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu (III t., b. l. 7–25) pareiškėjų skundus tenkino visiškai – panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-189 (7-188/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68-118, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-238 ir įpareigoti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekciją iš naujo atlikti S. K. mokestinį patikrinimą; panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-190 (7-189/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68-119, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-237 ir įpareigojo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekciją iš naujo atlikti D. K. mokestinį patikrinimą. Teismas priteisė pareiškėjams iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos po 28 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad Patikrinimo aktuose mokesčių administratoriui vertinant pareiškėjų piniginių lėšų likučius 2004 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, kad: 1) pareiškėjai Vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijos priede FR0593L „Piniginės lėšos“ deklaravo turėtą piniginį likutį ne banke 130 000 Lt (pareiškėja – 80 000 Lt, pareiškėjas – 50 000 Lt), o priede FR0593S „Suteiktos paskolos“ deklaravo UAB „Žemės rojus“ paskolintą ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. nesusigrąžintą lėšų sumą – 87 900 Lt; 2) pareiškėjai laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d. gavo minimalias su darbo santykiais susijusias pajamas; 3) augino du nepilnamečius vaikus; 4) pareiškėjų gautos pajamos laikotarpiu iki 2004 m. sausio 1 d. viršijo vartojimo išlaidas pagal Statistikos departamento internetiniame puslapyje skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui per mėnesį; 5) pareiškėja pagal 1998 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo butą adresu: (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 27 461 Lt); 6) pareiškėja iki 2004 m. sausio 1 d. įsigijo aštuonis automobilius, iš kurių penkis nurodytu laikotarpiu pardavė; 7) pareiškėjai UAB „Žemės rojus“ suteikė 87 900 Lt paskolą, kuri iki 2003 m. gruodžio 31 d. negrąžinta.
Teismas nurodė, kad vadovaudamasis bylos nustatytomis aplinkybėmis, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjai Vienkartinėje 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaravo lėšas, kurių jie negalėjo pagrįsti pajamų šaltiniais, t. y. kad jie 2004 m. sausio 1 dienai negalėjo turėti deklaracijoje nurodytų piniginių lėšų ne banke. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, kad piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2008 m. gruodžio 31 dienai ir kurį būtų galima perkelti į 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pareiškėjai negalėjo turėti.
Teismas nurodė, kad VMI 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 68–118 patvirtino Kauno AVMI 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)–FR06282–238, pakeitė šio sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 1 791 Eur GPM baudą (30 proc.) ir 206 Eur PSDĮ baudą (30 proc.) ir nurodė sumokėti 597,13 Eur GPM baudą (10 proc.) ir 68,84 Eur PSDĮ baudą (10 proc.) (MGK byla Nr. 7–188/2015, I t., b. l. 17–22). Taip pat VMI 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 68–119 patvirtino Kauno AVMI 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (04.7.2)–FR06282–237, pakeitė šio sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti 2 388 Eur GPM baudą (30 proc.) ir 206 Eur PSDĮ baudą (30 proc.) ir nurodė sumokėti 796,02 Eur GPM baudą (10 proc.) ir 68,84 Eur PSDĮ baudą (10 proc.) (MGK byla Nr. 7–189/2015, I t., b. l. 16–21).
Teismas pažymėjo, kad MGK 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. S–189(7–188/2015) pareiškėjo skundą atmetė, o VMI 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68-118 patvirtino (MGK byla Nr. 7–188/2015, III t., b. l. 124–145). Taip pat MGK 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. S–190(7–189/2015) pareiškėjos skundą taip pat atmetė, o VMI 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 68–119 patvirtino (MGK byla Nr. 7–189/2015, III t., b. l. 70–91). Minėtuose sprendimuose MGK konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog mokesčių administratoriaus atliktas mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą neatitiko protingumo ir teisingumo kriterijų, o pareiškėjai skunduose išdėstytų motyvų nepagrindė tinkamais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.
Byloje ginčas kilęs dėl MGK, VMI prie FM ir Kauno AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjams apskaičiuotas GPM, GPM bauda ir delspinigiai bei PSDĮ, PSDĮ delspinigiai ir bauda, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar pagrįstai pareiškėjų mokesčių bazė tikrinamuoju laikotarpiu buvo nustatyta ir mokėtinos sumos apskaičiuotos pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Teismas nagrinėjo bylos aplinkybes dėl procedūrinių taisyklių laikymosi nagrinėjant pareiškėjų skundus Mokestinių ginčų komisijoje, nurodė, kad pagal Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1119, 27 punktu, į Komisijos posėdį kviečiami mokesčių mokėtojas (jo atstovai) ir mokesčių administratoriaus atstovai; jeigu į posėdį neatvyksta ginčo šalys, skundas gali būti nagrinėjamas joms nedalyvaujant; kai iki skundo nagrinėjimo Komisijos posėdyje pradžios Komisija gauna šių asmenų prašymą atidėti skundo nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias Komisija pripažįsta svarbiomis, Komisija turi teisę skundo nagrinėjimą atidėti. MGK nuostatų 33 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojo sutikimu Komisija turi teisę nuspręsti skundą mokestiniame ginče nagrinėti į Komisijos posėdį nekviesdama ginčo šalių ir joms nedalyvaujant, jeigu tai netrukdo objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą; sutikimas Komisijai turi būti pareikštas raštu iki skundo įtraukimo į Komisijos posėdžio darbotvarkę dienos; apie priimtą sprendimą skundą nagrinėti į Komisijos posėdį nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant Komisija raštu praneša skundą padavusiam mokesčių mokėtojui ir centriniam mokesčių administratoriui. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto 2004 m. lapkričio 25 d. MGK pirmininko įsakymu Nr. 1–14, atitinkamai 26 punkte ir 33 punkte. Teismas pažymėjo, kad MGK reglamento 22 punktas nustato, kad mokestinio ginčo šalys apie skundo nagrinėjimo Komisijos posėdyje laiką ir vietą iš anksto informuojamos raštu; mokesčių mokėtoją informuoja Komisijos narys, išsiųsdamas pranešimą apie skundo nagrinėjimo Komisijos posėdyje laiką ir vietą, o mokesčių administratorių – posėdžių sekretorius, išsiųsdamas posėdžio darbotvarkę.
Teismas kaip nepagrįstus pripažino pareiškėjų skundų argumentus, kad skundai buvo išnagrinėti pažeidžiant MGK nuostatų 16 punktą ir MGK reglamento 36 punktą, 60 dienų terminą, skaičiuojamą nuo jų gavimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjų skundai Komisijai buvo pateikti per VMI prie FM ir joje gauti bei užregistruoti 2015 m. liepos 31 d.. Skundai Komisijoje buvo gauti 2015 m. rugpjūčio 5 d., sprendimai priimti 2015 m. spalio 5 d., teismas darė išvadą, kad nustatyti skundų išnagrinėjimo terminai pažeisti nebuvo.
Teismas dėl pareiškėjų ne banke turėtų piniginių lėšų 2004 m. sausio 1 dienai nustatymo, nurodė, kad mokesčių administratorius pagal patikrinimo metu nustatytas aplinkybes padarė išvadą, kad pareiškėjai Vienkartinėje deklaracijoje deklaravo pinigines lėšas, kurių negalėjo pagrįsti šaltiniais, t.y. kad jie 2004 m. sausio 1 dienai negalėjo turėti deklaracijoje nurodytų piniginių lėšų ne banke. Šios išvados pagrindu buvo nuspręsta, kad piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2008 m. gruodžio 31 dienai ir kurį būtų galima perkelti į 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pareiškėjai negalėjo turėti bei padarytos išvados, kad pareiškėjų išlaidos 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. viršijo pajamas. Tokios Patikrinimo aktuose mokesčių administratoriaus padarytos išvados buvo patvirtintos ginčijamais teritorinio ir centrinio mokesčių administratoriaus bei MGK sprendimais.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo teisiškai reikšminga aplinkybė, ar pareiškėjai teisingai ir pagrįstai Vienkartinėje gyventojo turto deklaracijoje nurodė, kad ne banke turėjo 130 000 Lt piniginių lėšų.
Teismas vadovavosi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ, Įstatymas) 3 straipsniu, kuriame nustatyta, kokį 2003 m. gruodžio 31 dienai turimą turtą nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti. Šio straipsnio 1 punkte nurodyta, kad turi būti deklaruojamos piniginės lėšos, turimos bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas mokesčių administratoriui turto deklaraciją privalo pateikti iki 2005 m. gegužės 1 d., o jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius. Pasisakydamas dėl šio teisinio reglamentavimo LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A–2667–438/2015, išaiškino, kad „juo yra įtvirtintos atitinkamos, asmens (gyventojo), turinčio tam tikro turto ir piniginių lėšų, bei mokesčių administratoriaus, teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje, o būtent: iš vienos pusės, asmens (gyventojo) pareiga iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją bei jo teisė, deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą. Iš antros pusės, mokesčių administratoriaus pareiga pripažinti šios deklaracijos duomenis, leidžiant asmeniui (gyventojui), deklaruoto turto apimtyje, grįsti (įteisinti) vėlesnį kito turto įsigijimą bei mokesčio administratoriaus teisė tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu. Tačiau Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nustatyta teisinio reglamentavimo kokio laikotarpio bėgyje, nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, pastarasis turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu bei asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu, t. y, šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą.“ Šioje nutartyje, remdamasis Konstitucinio Teismo doktrina, LVAT nurodė, kad „būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo), pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, deklaracijos duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t.y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką“. Apibendrinęs Gyventojų turto deklaravimo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei yra pradėtas jo atžvilgiu mokestinis patikrinimas, bei MAĮ 68 straipsnio nustatytus terminus, per kuriuos mokesčių administratoriui suteikta teisė atlikti mokestinį patikrinimą ir tuo pačiu apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį, LVAT nurodė, kad jos pagal analogijos taisykles jos taikytinos ir terminams, per kuriuos teisiniai santykiai, nesureglamentuoti VGTDĮ, įgyja teisinį stabilumą.
Teismas vadovavosi minėta suformuota LVAT praktika analogiško pobūdžio byloje, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Vienkartinė 2003 m. gruodžio dienai turto deklaracija ir joje nurodyti duomenys apie ne banke turėtas 130 000 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinius tyrimus ir mokestinius patikrinimus Vienkartinėje deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionuoti negalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė reikalauti mokesčių mokėtojus pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, kai skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos, buvo pasibaigusi.
Teismo vertinimu, ginčijamuose Kauno AVMI, VMI prie FM ir MGK sprendimuose padarytos išvados, kad pareiškėjai negalėjo turėti 130 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2004 m. sausio 1 dienai ir kurį būtų galima perkelti į vėlesnį mokestinį laikotarpį, ir kad pareiškėjai negalėjo 2009–2011 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Vienkartinės turto deklaracijos duomenimis, buvo neteisingos, todėl buvo pagrindas šiuos ginčijamus Kauno AVMI, VMI prie FM ir MGK sprendimus panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus ir įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjų mokestinius patikrinimus. Teismas darė išvadą, kad mokestinių patikrinimų metu turėtų būti remiamasi šiomis teismo išvadomis, atitinkamai perskaičiuojant ir įvertinant tikrinamu mokestiniu laikotarpiu pareiškėjų turėtas pajamas ir išlaidas.
Teismas dėl piniginių lėšų likučių tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) nustatymo konstatavo, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjai 2009 m. sausio 1 dienai ne banke neturėjo piniginių lėšų. Taip pat mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai įsigijo keturis automobilius, iš kurių dviejų (4 metų senumo Jaguar X–Type ir 3 metų senumo Audi A4) vertė pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis įsigijimo metu sudarė apytiksliai po 50 000 Lt.
Teismo vertinimu, iš pateiktos pažymos – sąskaitos Nr. 630738 matyti, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 13 d. už 6 900 Lt įsigijo automobilį Audi A4, pagamintą 2002 m., o iš pažymos – sąskaitos Nr. 252277 – kad pareiškėja 2007 m. spalio 30 d. už 5 000 Lt pardavė automobilį Jaguar X–Type, pagamintą 2002 m. (I t., b. l. 46–47; II t., b. l. 46–47). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, teikdami pastabas dėl Kauno AVMI 2015 m. sausio 4 d. patikrinimo aktų Nr. FR0680–68 ir Nr. FR0680–67, dėl minėtų automobilių įsigijimo kainų įvertinimo jokio nesutikimo nereiškė, taip pat mokesčių administratoriui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų (MGK byla Nr. 7–188/2015, I t., b. l. 58–61, MGK byla Nr. 7–189/2015, I t., b. l. 32–35). Pasibaigus terminui rašytinėms pastaboms dėl patikrinimo aktų pateikimo terminui (terminas – iki 2015 m. kovo 6 d.), pareiškėjas 2015 m. kovo 30 d. pateikė papildomus įrodymus, t. y. minėtas pažymas sąskaitas, prašydamas jas vertinti kartu su rašytinėmis pastabomis. Vietos mokesčių administratorius dėl šio prašymo jokio atskiro sprendimo (atsisakyti juos priimti, grąžinti pareiškėjui ar pan.) nepriėmė, dėl pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių įsigytų automobilių vertę, sprendime Nr. (04.7.2)–FR0682–238, kuris priimtas vėliau, t. y. 2015 m. balandžio 8 d., nepasisakė ir jų nevertino. Jie taip pat nebuvo vertinti ir nagrinėjant mokestinį ginčą ir vėlesnėse ikiteisminėse stadijose. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti įrodymai apie automobilių įsigijimo vertę turėjo esminės reikšmės nustatant piniginių lėšų likutį tikrinamo laikotarpio pradžiai, todėl priimant pareiškėjo atžvilgiu ginčijamus sprendimus privalėjo būti įvertinti ir ši aplinkybė laikytina pagrindu pripažinti Kauno AVMI, VMI prie FM ir MGK sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais, todėl naikintinais, įpareigojant mokesčių administratorių iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir įvertinti automobilių Jaguar X–Type ir Audi A4 įsigijimo išlaidas, atitinkamai perskaičiuojant mokestinę bazę.
Teismas dėl pareiškėjui A. Z. į sąskaitą pervestų piniginių lėšų nurodė, kad pagal MGK bylas, kad ginčas tarp šalių vyko dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjų mokesčių bazę ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pripažinęs, kad pareiškėjų išlaidos 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. viršijo pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 straipsnio 2 dalį).
Teismas pažymėjo, kad VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA–103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 4.1 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas, t.y. apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – ir mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais). Taisyklių 6 punktas nustato, kad, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius: konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte (Taisyklių 6.1. punktas); parenka informacijos, duomenų šaltinį (šaltinius), reikalingus įvertinimui atlikti (Taisyklių 6.2. punktas); įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Gali būti taikomi tokie vertinimo metodai: palyginamas (Taisyklių 6.3.1. punktas), analogijos (6.3.2. punktas), išlaidų (Taisyklių 6.3.3. punktas), grynosios vertės (Taisyklių 6.3.4. punktas), lėšų bankų sąskaitose (Taisyklių 6.3.5. punktas), ekonominių modelių (Taisyklių 6.3.6. punktas).
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjų mokestinę prievolę apskaičiavo remdamasis Taisyklių 4.1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nustatęs, kad pareiškėjų įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir taikydamas Taisyklių 6.3.3. punkte nustatytą išlaidų metodą.
Teismas pažymėjo, kad MAĮ 70 straipsnyje nustatyta, kad nustatant mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokestinės prievolės dydis turi būti, kiek objektyviai įmanoma, nustatytas teisingai. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad taikant išlaidų metodą, mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 17 punktas). Nurodytos nuostatos įpareigoja mokesčių administratorių veikti taip, jog apskaičiuojant mokesčių mokėtojo mokestinę prievolę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, būtų išsamiai ir objektyviai įvertintos visos mokestinės prievolės dydžiui teisingai nustatyti reikšmingos aplinkybės.
Teismas pasisakė dėl A. K. dovanotų piniginių lėšų pareiškėjui ir konstatavo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu vertino A. K. (miręs (duomenys neskelbtini)) finansines galimybes suteikti minėtas pinigines dovanas ir nustatė šias aplinkybes: 1) (duomenys neskelbtini) išsituokusio A. K. gyvenamoji vieta nuo 1998 m. lapkričio 26 d. sutapo su pareiškėjo deklaruota gyvenamąja vieta; 2) A. K. Vienkartinės 2003 m. gruodžio 31 dienai turto deklaracijos nebuvo pateikęs, metinėse pajamų deklaracijose gautų pajamų nebuvo deklaravęs; 3) A. K. pagrindinis pajamų šaltinis 1995–2012 m. buvo netekto darbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija, viso 115 643,27 Lt; 4) už 2005 m. birželio 10 d. parduotą 3 kambarių butą gavo 107 000 Lt pajamų; 5) kad A. K. būtų gavęs kitų rūšių pajamų, patikrinimo metu nenustatyta. Teismas nurodė, kad Nors A. K. už parduotą butą gavo 107 000 Lt, didžiąją dalį pinigų - 96 940 Lt, gautų į banko sąskaitą, išgrynino 2005 m., o įvertinus tai, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos po 3-4 metų, o minėto asmens nedarbingumo pensija ir transporto išlaidų kompensacija iki 2008 m. buvo mažesnės, nei vidutinės statistinės vartojimo išlaidos, dalis išgrynintų pinigų galėjo būti išleista vartojimui. Be to, A. K. 2008 m. į AB bankas Snoras ir AB Šiaulių bankas esančias savo banko sąskaitas įnešė 14 000 Lt kaip terminuotuosius indelius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš tėvo A. K. tariamai gautų piniginių lėšų pagal 2008 m. ir 2009 m. sudarytas dovanojimo sutartis nedeklaravo.
Teismas pritarė ginčijamuose sprendimuose padarytoms išvadoms, kad A. K. gautas pinigines lėšas panaudojo anksčiau, nei buvo įformintos dovanojimo sutartys, bei vertino, kad minėtos dovanojimo sutartys surašytos formaliai, pareiškėjams siekiant mokestinės naudos, bei darė išvadą, jog pagrįstai apskaičiuojant pareiškėjų šeimos pajamas minėtos sumos į jas nebuvo įtrauktos.
Teismas dėl paskolos būdu gautų piniginių lėšų iš D. V., nurodė, kad patikrinimo metu nebuvo pripažinta, kad D. K. iš sesers D. V. pagal 2010 m. gruodžio 1 d. paskolos raštelį gavo 49 000 Lt. Klaipėdos AVMI atliko D. V. ir jos sutuoktinio G. V. operatyvius patikrinimus ir nustatė, kad: 1) (duomenys neskelbtini) 2003 m. gruodžio 31 dienai turėto turto nedeklaravo; 2) 2009 m. sausio 1 dienai banke turėjo 665 Lt; 3) paskolos raštelis surašytas tuo metu, kai D. V. sutuoktinis dirbo UAB „Mobservice“; 4) G. V. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. niekur nedirbo, vienintelis pargyvenimo šaltinis buvo iš darbo biržos gaunamos išmokos (2009 m. – 2 238 Lt, 2010 m. – 1035 Lt); 5) D. V. gavo tik su darbo santykiais susijusias pajamas (2009 m. - 21 607 Lt, 2010 m. – 19 234 Lt); 6) (duomenys neskelbtini) jokio nekilnojamojo turto ir privalomojo registruoti kilnojamojo turto nepardavė; 7) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 6 d. G. V. įnešinėjo grynus pinigus į banko sąskaitą lizingo įmokų dengimui; 8) (duomenys neskelbtini) pajamų – išlaidų balanso sudarymui buvo naudojamos Statistikos departamento internetiniame puslapyje skelbiamos vidutinės vartojimo išlaidos. Teismas nustatė, kad D. V. ne banke iš viso turėjo 49 000 Lt, tai yra tą pačią sumą, kurią paskolino pareiškėjai, o paskolinti pinigai buvo laikomi namuose. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius darė išvadą, kad Vaičiuliai 2009 m. sausio 1 d. galimai ne banke turėtą 49 000 Lt likutį galėjo panaudoti vartojimo ir kitoms išlaidoms padengti iki paskolos suteikimo dienos, todėl D. V. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjai 49 000 Lt paskolą pagal 2010 m. gruodžio 1 d. paskolos raštelį, o pastarasis yra surašytas formaliai, siekiant mokestinės naudos.
Teismas pasisakė dėl pareiškėjui G. B. K. dovanotų 45 000 Lt piniginių lėšų, nurodė, kad patikrinimo metu nepripažinta, jog pareiškėjas pagal 2010 m. liepos 16 d. dovanojimo raštelį iš G. B. K. gavo 45 000 Lt. G. B. K. mokestinio tyrimo metu duotame paaiškinime nurodė, kad sūnui 45 000 Lt padovanojo iš santaupų ir lėšų, gautų pardavus žemės sklypą (žemės sklypas pagal sutartį parduotas 2005-11-18 už 10 000 Lt). Atlikus G. B. K. mokestinį tyrimą buvo nustatyta, kad G. B. K.: 2003 m. gruodžio 31 dienai turėto turto nedeklaravo, yra vieniša pensininkė, o jos vienintelis pragyvenimo šaltinis yra senatvės pensija ir transporto išlaidų kompensacija, taip pat, kad jos gauta senatvės pensija buvo mažesnė už vidutinę „statistinę“ pensiją, ji nepardavė privalomojo registruoti kilnojamojo turto, 2010 m. jos gautos pajamos viršijos vidutines vartojimo išlaidas pagal Statistikos departamento tinklapyje skelbiamą informaciją tik 1758 Lt suma, o 2006 m. mažos vertės turtą įsigijo ne už asmenines lėšas, o lizingo būdu, taip pat pareiškėjas iš motinos tariamai gautos dovanos nedeklaravo. Teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir darė išvadą, jog G. B. K. buvo finansiškai pajėgi padovanoti pareiškėjui 45 000 Lt, teismas pritaria ginčijamuose sprendimuose padarytoms išvadoms, kad G. B. K. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui minėtos pakankamai didelio dydžio piniginės dovanos, o dovanojimo raštelis surašytas formaliai, siekiant pagrįsti neapmokestinamais pajamų šaltiniais pareiškėjų patirtas vartojimo išlaidas bei 60 000 Lt paskolą pagal 2010 m. liepos 31 d. paskolos sutartį UAB „Mobservice“.
Teismas dėl pareiškėjos iš Ž. N. ir P. N. gautų dovanotų piniginių lėšų, nurodė, kad patikrinimo metu nepripažinta, kad pareiškėja iš motinos Ž. N. pagal 2011 m. birželio 4 d. dovanojimo raštelį gavo 33 000 Lt, o iš tėvo P. N. pagal 2011 m. liepos 1 d. dovanojimo raštelį gavo 35 000 Lt. Klaipėdos AVMI atliktų operatyvinių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Ž. ir P. N.: 2003 m. gruodžio 31 turėto turto nedeklaravo; jie yra pensininkai, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – senatvės pensija ir šalpos pensija (Ž. N.), netekto darbingumo pensija (P. N.) ir pajamos iš žemės ūkio veiklos; nepardavė nekilnojamojo turto ir privalomojo registruoti kilnojamojo turto; 2009 m. sausio 1 dienai banke piniginių lėšų neturėjo, o ne banke turėtos piniginės lėšos yra neženklios. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI operatyvių patikrinimų metu nevertino išlaidų, patirtų žemės ūkio veiklai vykdyti bei suteiktų piniginių dovanų anūkės Ž. K. šeimai ir galimai suteiktos piniginės dovanos kitiems šešiems anūkams. Operatyvių patikrinimų metu nebuvo įvertinta, kad Ž. N. yra ūkio dalininkė su sūnumi ūkininku A. N., ir visos pajamos, gautos iš žemės ūkio veiklos, taip pat iš Nacionalinės mokėjimo agentūros gautos išmokos buvo pripažintos tik Ž. N. pajamomis. Pareiškėja pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. nedeklaravo iš tėvų Ž. ir P. N. tariamai gautų dovanų piniginių lėšų.
Teismas nagrinėjo bylos aplinkybes dėl Ž. K. suteiktos 40 000 Lt paskolos UAB „Blynius“ ir nurodė, kad patikrinimo metu 40 000 Lt suteiktos paskolos išlaidos pagal pareiškėjų dukros Ž. K. vardu 2011 m. rugsėjo 27 d. sudarytą paskolos sutartį UAB „Blynius“ (pareiškėja buvo šios bendrovės direktorė ir valdė 50 proc. jos akcijų, bendrovė bankrutavo 2014 m. balandžio 8 d.) pripažintos kaip pareiškėjų patirtos išlaidos.
Teismas nustatė, kad pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. PS3–ŽK Ž. K. UAB „Blynius“ paskolino 40 000 Lt, paskola suteikta grynaisiais pinigais, o minėta suma į bendrovės kasą įnešta 2011 m. rugpjūčio 8 d., t. y. dar iki sutarties sudarymo. Teismas pažymėjo, kad Atlikant Ž. K. mokestinį tyrimą buvo nustatyta, kad: 1)jos deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su pareiškėjų deklaruota gyvenamąja vieta; 2) 2008–2012 m. ji studijavo Vilniaus universitete; 3) pradėjo dirbti 2009 m. lapkričio 9 d., pirmąjį darbo užmokestį gavo 2009 m. gruodžio mėn. (354,90 Lt atskaičius mokesčius). Kadangi Ž. K. nenurodė pajamų šaltinių, iš kurių būtų galėjusi suteikti tokio dydžio paskolą, teismas vertino, kad skundžiamuose sprendimuose buvo padaryta teisinga išvada, kad ji neturėjo finansinių galimybių suteikti tokio dydžio paskolą, o minėta paskolos sutartis buvo įforminta tik formaliai, todėl pagrįstai paskolos suteikimo išlaidos priskirtos pareiškėjų išlaidomis, kurios atliktos iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių.
Teismas įvertinęs išdėstytas aplinkybes konstatavo, jog egzistuoja teisinės prielaidos panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. spalio 5 d. sprendimus Nr. S–189 (7–188/2015) ir Nr. S–190 (7–189/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimus Nr. 68-118 ir Nr. 68–119, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-04-08 sprendimus Nr. (04.7.2)–FR0682-238 ir Nr. (04.7.2)–FR0682-237 bei įpareigoti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekciją iš naujo atlikti S. K. ir D. K. mokestinius patikrinimus.
Teismo vertinimu, pagrindas iš naujo atlikti pareiškėjų mokestinius patikrinimus yra tai, kad būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo ir (ar) mokestinio patikrinimo rezultatų, pašalinimu (iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.). teismas atsižvelgęs į tai, kad ginčijami sprendimai yra naikinami, o vietos mokesčių administratorius įpareigotinas iš naujo atlikti pareiškėjų mokestinius patikrinimus, pareiškėjų skundų reikalavimų dėl jų atleidimo GPM delspinigių, PSD delspinigių, GPM baudų ir PSD baudų nagrinėjimas netenka prasmės, nes pakartotinai atlikus pareiškėjų mokestinius patikrinimus, gali keistis mokestinės bazės dydis bei iš naujo įvertinta, ar pareiškėjams kyla papildoma mokestinė prievolė, todėl teismas dėl šių reikalavimų nepasisako.
Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjų skundus tenkinant visiškai, jų prašymu jiems priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjai teikdami skundus, sumokėjo po 28 Eur žyminio mokesčio, kuris jiems priteistinas iš atsakovo.
III.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu (III t., b. l. 30–36) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad LVAT savo praktikoje nurodė, jog Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostata leidžia mokesčių administratoriui tikrinti šios deklaracijos duomenų tikrumą, nustatant asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius, jų teisėtumo aspektu. LVAT savo praktikoje, su kuo, beje, sutinka ir mokesčių administratorius, (administracinės bylos Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010, A438-201/2011) laikosi pozicijos, kad sąvokos „tikrinti“ ir „apskaičiuoti“ yra skirtingos savo prasme bei faktinių aplinkybių, turinčių įtakos tikrinamo laikotarpio mokesčio apskaičiavimui, tyrimui MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos.
Atsakovas pažymi, jog negali būti daroma analogija tarp teisės normų reglamentuojančių mokesčio apskaičiavimą ir duomenų svarbių mokesčio apskaičiavimui tyrimo, ką skundžiamame sprendime padarė teismas.
Atsakovas atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas priimdamas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą siekė suformuoti duomenų bazę, kurioje atsispindėtų duomenys apie kai kurias gyventojų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas. Taigi minėtas įstatymas priimtas ne mokesčių apskaičiavimo tikslais, kas vėlgi reiškia, jog aiškinant minėto įstatymo nuostatas negali būti daroma analogija su teisės normomis reglamentuojančiomis mokesčio apskaičiavimą. Be to, gyventojo pareiga iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją yra neatsiejama su gyventojo pareiga pagrįsti deklaracijoje deklaruojamus duomenis, t. y., jei gyventojas deklaruoja 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, tai privalo turėti pirminius dokumentus galinčius pagrįsti nurodomų lėšų šaltinius (mokesčių mokėtojas privalo turėti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius). Pats deklaracijos pateikimas ir atitinkamų duomenų joje deklaravimas, šių duomenų nepagrindus įstatyme nurodytais dokumentais, nesudaro pagrindo deklaraciją vertinti kaip teisingą. Deklaracijoje deklaruotų duomenų teisingumą įvertina mokesčių administratorius atlikdamas kontrolės veiksmus, o vadovaujantis aukščiau minėta LVAT praktika faktinių aplinkybių (tame tarpe deklaracijoje deklaruotų duomenų teisingumo), turinčių įtakos tikrinamo laikotarpio mokesčio apskaičiavimui, tyrimui MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos.
Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju mokesčių administratorius atlikęs kontrolės veiksmus paneigė pareiškėjų Vienkartinėje 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaruotus duomenis ir pagrįstai pareiškėjams mokesčius apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai nagrinėjamojoje byloje rėmėsi pavieniu atveju (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu) bei neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką dėl įrodymų, nepatenkančių į tikrintiną laikotarpį, tačiau turinčių įtakos tikrintino laikotarpio mokesčių bazės nustatymui, vertinimo (duomenų svarbių mokesčio apskaičiavimui tyrimo).
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl piniginių lėšų likučių tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) nustatymo, pažymi, kad teismas ginčijamoje nutartyje vertindamas pareiškėjų galimybę turėti didesnį piniginių lėšų likutį, nei nustatė mokesčių administratorius, reikšmę teikia tik dviems pareiškėjų pateiktiems dokumentams, o ne visai mokesčių administratoriaus nustatytai faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų visumai. Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu šiuo atveju šioje nagrinėjamoje situacijoje būtina įvertinti visų nustatytų faktų ir surinktų įrodymų visumą, o ne vadovautis vien pareiškėjų pateiktais dviem dokumentais, iš kurių vienas, pabrėžtina, niekaip nepagrindžia fakto, jog pareiškėja įsigijo 4 metų senumo Jagua X–Type automobilį už 5 000 Lt. Pabrėžia, jog pareiškėjos pateiktoje pažymoje – sąskaitoje Nr. 25227 nurodyta, jog pareiškėja 2007 m. spalio 30 d. už 5 000 Lt šią transporto priemonę pardavė, o ne įsigijo. Vien tik šios aplinkybės dėl automobilio Jaguar X–Type sudaro prielaidą konstatuoti, jog teismas nagrinėdamas situaciją neteisingai įvertino byloje esančius ir pareiškėjų pateiktus dokumentus.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai tikrinamojo laikotarpio pradžiai negalėjo turėti piniginių lėšų ne banke. Net ir pripažinus, jog pareiškėjai teisingai ir pagrįstai deklaravo pinigines lėšas, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjų patirtos išlaidos nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki tikrinamojo laikotarpio pradžios, t. y. iki 2009 m. sausio 1 d. ženkliai viršijo gautas pajamas, todėl pareiškėjai neturėjo ir negalėjo turėti piniginių lėšų ne banke.
Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl paskolos būdu gautų piniginių lėšų ir D. V., nėra teisingos, kadangi Centrinis mokesčių administratorius pažymi, jog MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Atsakovas pastebi, jog pateikti įrodymai negali būti prieštaringi ir neturi kelti abejonių, ar pateikti tokius įrodymus, kurių mokestinį patikrinimą atliekančios, ar mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos pagrįstumą galėtų įvertinti toms institucijoms prieinama informacija.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų realų paskolos suteikimo, piniginių lėšų perdavimo faktą. Vien ta aplinkybė, jog D. V. iki tariamo paskolos suteikimo gavo, mokesčių administratoriaus vertinimu ne ženklias pajamas, kurios leistų sukaupti 40 000 Lt sumą, nepagrindžia fakto, visų pirma, kad D. V. operavo tokiomis piniginėmis lėšomis ir visų antra, jog piniginės lėšos realiai buvo perduotos pareiškėjams. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Atsakovas remiasi MAĮ 10 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta turinio viršenybės prieš formą principas, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–301/2007; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–2923/2012).
Atsakovas pažymi, kad dėl kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų, su kuriais nagrinėdamas šią administracinę bylą teismas sutiko, Centrinis mokesčių administratorius plačiau nepasisakys. Kadangi teismas sprendimu panaikino aukščiau minėtus sprendimus šiame skunde išdėstytais motyvais, Centrinis mokesčių administratorius teikiamu skundu pasisakė tik toje ginčijamoje apimtyje. Pažymėjo, jog visos bylai reikšmingos aplinkybes yra išdėstytos Patikrinimo aktuose, Inspekcijos ir mokesčių administratoriaus sprendimuose. Atsakovas nurodo, kad Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu teismas netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus ir byloje taikytiną LVAT praktiką, todėl atsižvelgiant į aukščiau šiame skunde išdėstytus motyvus, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.
Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 46–54) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, tokias pačias bylos aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau pažymi, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir nurodo, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamuose Kauno AVMI. VMI ir MGK sprendimuose padarytos išvados, kad pareiškėjai negalėjo turėti 130 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2004 m. sausio 1 dienai ir kurį būtų galima perkelti į vėlesnį mokestinį laikotarpį, ir kad pareiškėjai negalėjo 2009–2011 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. gegužės 29 d. pateiktos Vienkartinės turto deklaracijos duomenimis, yra neteisingos. Įvertinant bylos aplinkybes, LVAT suformuotą praktiką bei įstatymų aiškinimą, pareiškėjai sutinka, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje, bei pagrįstai įpareigojo mokesčių administratorių atliekant naujus pareiškėjų mokestinius tyrimus, remtis šiomis teismo išvadomis.
Pareiškėjai dėl piniginių lėšų likučių tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) nustatymo nurodo, kad nesutinka su absoliučiai neteisingomis mokesčių administratoriaus išvadomis, kadangi teismui pateikė objektyvius įrodymus bei išsamius paaiškinimus, paneigiančias padarytas išvadas. Pabrėžia, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiami duomenys nėra oficialūs. VšĮ „Emprekis“ viso labo tėra viešoji įstaiga, kuri nėra kvalifikuotas ekspertas. įgaliotas teikti įrodomąją reikšmę turinčias išvadas. VšĮ „Emprekis“ oficialioje interneto svetainėje aiškiai nurodyta, jog įstaiga negarantuoja duomenų patikimumo, o pateikiamos transporto priemonių vidutinės rinkos kainos yra tik orientacinio pobūdžio, ir tik kai transporto priemonė yra normalios techninės būklės, neapgadinta ir yra vidutiniškai nusidėvėjusi. Pareiškėjai pažymi, jog šie duomenys yra abejotini ir nepatikimi, nesudaro pagrindo realiai automobilių Jaguar X–Type ir Audi A4 kainai įsigijimo metu nustatyti, jie neturi jokios įrodomosios reikšmės, ir nėra jokio pagrindo jais vadovautis, todėl mokesčių administratoriaus daroma prielaida, kad minėtų transporto priemonių įsigijimui Pareiškėjai galimai išleido apie 100 000 Lt (kiekvienam automobiliui galimai po 50 000 Lt), todėl 2009 metų pradžiai galėjo turėti tik nedideles pinigų lėšų sumas yra visiškai nepagrįstos ir neįrodytos, kurių mokesčių administratorius niekaip negalėjo patvirtinti.
Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja tik tas aplinkybes, kad pažyma–sąskaita Nr. 252277 nepagrindžia aplinkybių, jog automobilis Jaguar X–Type buvo įsigytas už 5 000 Lt, kadangi pažymoje nurodyta, kad automobilis 2007 m. spalio 30 d. už šią sumą parduotas. Tačiau VMI visiškai nutyli ir nieko nepasisako apie tai, jog pažyma–sąskaita Nr. 630738 neginčijamai patvirtina, jog kitas automobilis Audi A4 buvo įsigytas už 6 900 Lt. o ne už 50 000 Lt kaip teigia mokesčių administratorius.
Pareiškėjai trumpai išdėsto savo atsikirtimus dėl paskolos būdų gautų piniginių lėšų iš D. V. ir pažymi, nagrinėjimo metu liudytoja D. V. išsamiai paaiškino, jog minėtą 49 000 Lt turėjo namuose grynaisiais pinigais, kadangi jos vyras dirbo (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. grįžęs į Lietuvą parsivežė 17 000 Eur santaupų. Šiuos pinigus - 49 000 Lt buvo sutaupiusi per visą gyvenimą, jų nedeklaravo, nes nesidomėjo teisiniais reikalais. Taip pat išsamiai paaiškino, kad gyvena ūkiškai, visą gyvenimą augino gyvulius, daržoves, todėl iš esmės neperka jokių maisto produktų, todėl nepatiria jokių išlaidų. Namo šildymui kuro gauna iš uošvienės D. V. nuosavo miško, kuri gyvena kartu su jais, ir jos vardu yra įregistruotas ūkis, kuriame auginami gyvuliai. Nors ūkis registruotas D. V. vardu ir jos vardu išrašomi visi dokumentai, realiai visas pajamas už gyvulius gauna liudytoja D. V. ir jos sutuoktinis. Pareiškėjai pažymi, kad siekiant pagrįsti, kad D. V. turėjo visas finansines galimybes sutaupyti ir paskolinti pareiškėjai 49 000 Lt sumą, į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys, kad nuo 1992 m. iki šiol D. V. už supirktus gyvulius gavo pakankamai ženklias pinigų sumas, taip pat išmokas už žemės naudmenų plotus bei kompensacines išmokas. šias aukščiau paminėtas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad yra neatmestina, jog D. V. turėjo finansines galimybes suteikti pareiškėjai 49 000 Lt paskolą, todėl būtina iš naujo atlikti mokestinius tyrimus, įvertinant šias paminėtas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra neatmestina, jog D. V. turėjo finansines galimybes suteikti pareiškėjai 49 000 Lt paskolą, todėl būtina iš naujo atlikti mokestinius tyrimus, įvertinant šias paminėtas reikšmingas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas vienu iš skundo tenkinimo pagrindų įvardijo LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje buvo atliktas Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo aiškinimas, suponavęs nuostatą, kad mokesčių administratorius yra ribojamas laike (penkeri metai, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama/perskaičiuojama/tikrinama), siekiant paneigti/kvestionuoti iki 2005 m. gegužės 1 d. atliktą gyventojo turto deklaravimą pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog mokesčių administratorius atlikęs kontrolės veiksmus paneigė pareiškėjų Vienkartinėje 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaruotus duomenis, o teismas nepagrįstai rėmėsi pavieniu atveju (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu) bei neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką dėl įrodymų, nepatenkančių į tikrintiną laikotarpį, tačiau turinčių įtakos tikrintino laikotarpio mokesčių bazės nustatymui, vertinimo.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Tikrinama administracinė byla iš esmės yra analogiška administracinei byla Nr. A-2667-438/2015, kurioje LVAT priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, todėl siekiant pakeisti Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo aiškinimą, reikalingos objektyvios priežastys ar neišvengiamumas, t. y. kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėjant analogišką bylą, turi nustatyti tokias aplinkybes, kurios lemtų kitokį tos pačios teisės normos aiškinimą, o tam, šiuo konkrečiu atveju, nėra jokio pagrindo. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija iš principo sutinka, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo pagrindu užpildytoje bei mokesčių administratoriui pateiktoje gyventojo turto deklaracijoje nurodyti duomenys negali būti kvestionuojami neapibrėžtą laiko tarpą. Turi egzistuoti teisių ir pareigų vienovė. LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime apibrėžtas laiko tarpas, per kurį gali būti patikrinta ir galbūt paneigta gyventojų turto deklaracija pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, laikytinas teisiškai pagrįstu, nes tik taip gali būti išsaugotas teisinių santykių stabilumas. Iš kitos pusės, manytina, būtų tikslinga papildyti principinę LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime suformuotą nuostatą dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo bei galbūt paneigimo laike, kai yra nustatomi akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike, kas šiuo atveju nenustatyta. Todėl, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo aptariamas skundo tenkinimo pagrindas, lemiantis ir kitokios mokestinės bazės nustatymą, pripažintinas pagrįstu.
Kaip matyti, skundo tenkinimą suponavo ir tai, kad, pirmosios instancijos teismo nuomone, mokesčių administratorius neįvertino papildomų įrodymų, kuriuos pateikė pareiškėjas, t. y. dėl automobilių Jaguar X-Type ir Audi A4 įsigijimo kainų. Mokesčių administratorius apeliaciniame skunde neneigia pastarosios aplinkybės, tik nurodo, kad pateiktoje pažymoje – sąskaitoje Nr. 25227 yra ne įsigijimo kainą patvirtinanti aplinkybė, o kiek buvo gauta lėšų parduodant Jaguar X-Type.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius turi išsamiai bei visapusiškai išnagrinėti tuos faktinius duomenis, kuriuos teikia mokesčių mokėtojas ir dėl to priimti argumentuotą sprendimą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi, būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius privalo remtis objektyvia informacija, nustatoma renkant ir nešališkai vertinant visus įrodymus. Taigi iš naujo atliekant mokestinį patikrinimą turi būti įvertinti visi faktiniai duomenys ir tik tada padaryta išvada dėl ginčo transporto priemonių įsigijimo kaštų.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, tenkindamas skundą, nurodė, jog mokesčių administratorius turėtų papildomai patikrinti, ar D. V. turėjo finansines galimybes suteikti D. K. 49 000 Lt paskolą, nes mokesčių administratoriui nebuvo žinoma aplinkybė dėl D. V. pajamų (realiai perduodamų D. V.) gautų už galvijų pardavimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, aptariamosios faktinės aplinkybės papildomas tikrinimas, atsižvelgiant į D. V. teismo posėdžio metu duotus parodymus, tik padės užtikrinti nuostatos dėl visapusiško bylos išnagrinėjimo įgyvendinimą, todėl ir šia apimtimi skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei aiškino teisę, kas suponuoja apeliacinio skundo netenkinimą – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija turi iš naujo atlikti S. K. ir D. K. mokestinį patikrinimą šiame baigiamajame teisės akte nurodyta apimtimi, laikantis čia suformuluotų nuostatų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė