Administracinė byla Nr. A-2422-492/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02282-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. Ž. skundu 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinė byla perduota nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. kameros buvo perpildytos, jose buvo tamsu, langai nešvarūs, su grotomis. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos neatitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų, nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjui kilo fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, ir tai sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K nedaro įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką jose yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, jiems suteikiamos atitinkamos priemonės, vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Kamerų remontas atliekamas pagal sudarytą planą, gavus tam reikalingas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos, įskaitant sanitarinį mazgą, pagal teisės aktų reikalavimus. Langai pritaikyti vėdinimui, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, todėl jo reikalavimo tenkinti nėra pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 810 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas 287,5 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 1,24 kv. m iki 2,73 kv. m). Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose nebuvo tinkamai užtikrinta.
Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas, apšvietimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma), numatytas vertes. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minėtose kamerose buvo pažeisti higienos normų reikalavimai. Skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą natūralų apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentą dėl nešvarių langų kamerose teismas atmetė kaip nepagrįstą, be to, teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietimo trūkumo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.
Nors pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl teismas vertino, jog administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.
Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste. Vis dėlto teismas sprendė, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nesant informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 810 Eur suma.
III.
Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.
Pareiškėjo teigimu, jis skundą grindė Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, be to, pareiškėjas skunde prašė taikyti 4 kv. m ploto standartą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, nes mano, jog jie yra nemotyvuoti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytais kriterijais, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, ir mano, jog teismas turėjo vadovautis EŽTT praktika, pvz., Canali byla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo 810 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.
Teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad nors pareiškėjas teikia argumentus, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino netaikė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodytu pagrindu neapribojo nagrinėtino laikotarpio, netaikė ieškinio senaties termino, tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį. Šie pareiškėjo argumentai nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis, todėl jie plačiau yra nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės.
Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą E. M. G. S. A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. EŽTT praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių (tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, galimybė mankštintis lauke, fizinių ir psichinių įkalinto asmens savybių ir pan. (žr., pvz., 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36898/03, 92 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kt. prieš Italiją, pareiškimų Nr. 43517/09, Nr. 46882/09, Nr. 55400/09 ir kt., 69 p.). Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63378/00, p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 62208/00, p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje A. F. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 205/02, p. 47–49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 37213/02, p. 50–51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 25664/05, p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje M. S. prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 12934/02, 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje O. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17885/04, 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje V. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 12152/05 ir kt.).
Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui standartu, įtvirtintu Įsakymo 1.3.1 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Pastebėtina, jog kameros inventorius (baldai ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Ši pozicija atsispindi ir EŽTT praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06). Todėl kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.
Atsižvelgiant į visa tai, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistų dienų skaičių bei dienų, kuriomis nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, skaičių. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, patikslina, jog
pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimo, buvo kalinamas ne 287,5, bet 289,5 dienos, taigi šį laikotarpį Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerų dirbtinės ir natūralios apšvietos neatitikties Lietuvos higienos normos 22 ir 23 punktų reikalavimams. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija, nepateikia argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, todėl teisėjų kolegija su jomis sutinka ir šių išvadų papildomai nekartoja.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia jokio konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.
Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (į tai, kad 289,5 dienos pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros ploto), į pažeidimų intensyvumą (asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 1,24 kv. m iki 2,73 kv. m), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 810 Eur suma nelaikytina pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien dėl nustatyto kameros ploto trūkumo, nors kiti pareiškėjo nurodomi pažeidimai ir nebuvo įrodyti byloje, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 2 000 Eur suma.
Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje C. prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos C. prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl yra pagrindas keisti jo sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Virginija Volskienė