Baudžiamoji byla Nr. 2K-580-895/2015

                            Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02256-2012-5

                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                            1.2.14.3.1.

                            2.6.7.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. (V. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos ribų ilgiau kaip 7 paroms be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo.

V. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti ne mažiau kaip pusę nukentėjusiajam A. M. padarytos turtinės žalos.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir J. Z. (J. Z.), tačiau dėl jo byla kasacine tvarka neskundžiama.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam A. M. solidariai iš V. S. ir J. Z. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) turtinės ir 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. S. ir J. Z. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už tai, kad kartu su J. Z. panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. jie, 2012 m. birželio 11 d., apie 18 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį A. M. fizinį smurtą, kuris pasireiškė tuo, kad V. S. pargriovė nukentėjusįjį ant žemės ir prispaudė. J. Z. laikė nukentėjusįjį už rankų, taip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, o V. S. iš nukentėjusiojo atėmė 1000 Lt (289,62 Eur) vertės filmavimo kamerą „Sony“, kurią nukentėjusysis laikė prispaudęs prie krūtinės, ir pasišalino, taip pagrobė svetimą turtą ir nukentėjusiajam A. M. sukėlė fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti nuosprendį bei nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymių arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pasak kasatoriaus, jo veika netinkamai kvalifikuota, nes nebuvo nustatyti svetimo turto pagrobimo ir tyčios pagrobti svetimą turtą požymiai.

Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nevertino įrodymų visumos, neanalizavo tarpusavio sąsajos. Turto pagrobimo faktą teismai grindė tik vieno liudytojo V. Z. prieštaringais parodymais, kuris patvirtino tariamai matęs, kaip V. S. išsinešė filmavimo kamerą. Tačiau šio liudytojo, kuris buvo apklaustas tris kartus, parodymai skiriasi. 2012 m. liepos 24 d. apklausos metu jis nurodė, kad matė, kaip du vyrai muša A. M., 2013 m. rugpjūčio 13 d. papildomos apklausos metu paneigė, nurodydamas, kad asmeniškai nematė, kad pirmosios apklausos metu kalbėjo A. M. žodžiais, nes šis jam pasakojo, pats konflikto grumtynių nematė, teismo posėdžio metu jis vėl pakeitė parodymus, tvirtino, kad vis dėlto konfliktą matė, tačiau negalėjo įvardyti, ką konkrečiai matė, smūgių nematė ir konfliktą įvardijo kaip puolimą ant vieno žmogaus. Toks parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų patikimumu ir teisingumu.  Be to, teisme jis nurodė naują aplinkybę, kad filmavimo kamerą V. S. rankose pastebėjo blykstelėjus jos objektyvui, to jis neminėjo nė vienoje apklausoje, be to, pagal tai, kaip padarytas objektyvas, to matyti jis negalėjo. Skunde teigiama, kad keistai atrodo aplinkybė, jog šis liudytojas įvykio metu buvęs išsigandęs, tačiau kamerą apibūdina itin tiksliai, kaip priklausančią A. M.. Liudytoja T. B. visose apklausose tvirtino, kad nematė vaizdo kameros nei V. S., nei A. M. rankose. T. B. parodė, kad sureagavusi į A. M. pagalbos šauksmą atėjo iki A. M. sklypo, kuris jai papasakojo apie įvykį ir tik po 7-10 min. pamatė ateinantį V. Z.. Liudytojų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, todėl teismai klaidingai juos vertino kaip nuoseklius ir patikimus. Be to, teismai nepagrįstai sprendė, kad liudytojų P. M. ir I. M. parodymai patvirtina nukentėjusiojo versiją, nes šių parodymai yra išvestiniai, nė vienas iš jų nedalyvavo įvykyje, jie yra artimi A. M. giminaičiai, juos tiesiogiai liečia nesutarimai tarp kaimynų, jie suinteresuoti bylos baigtimi. Teismų vertinimu, įvykio vietoje rastas dirželis su užsegama dalimi yra būtent A. M. turėtos vaizdo kameros detalė, tačiau byloje tokia reikšminga aplinkybė net nebuvo tiriama, o pats nutiestasis tokį faktą neigė. Vaizdo kameros aprašyme toks dirželis nenumatytas, įrenginys neturi jokio tvirtinimo, prie kurio galėtų būti prisegta metalinė dirželio sagtis. Ištrypta žolė jokiu būdu nepatvirtina turto pagrobimo fakto, o tik pačias grumtynes, kurių neneigia ir patys kaltinamieji.  Taigi nėra objektyvių įrodymų dėl turto pagrobimo fakto.

Kasatorius pažymi, kad jis pateikė kitokią įvykių versiją, t. y. kad jis su J. Z. statė tvorą pagal riboženklius pagal ribų kadastrinius žymėjimus, jiems statant atvyko A. M., kuris pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl statomos tvoros, pradėjo filmuoti. Jiems baigus darbus A. M. pradėjo ištraukinėti kuoliukus, V. S. išsitraukė savo fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti, A. M. plėšė iš rankų fotoaparatą, prasidėjo grumtynės.

Taigi skunde nesutinkama, kad fizinis smurtas buvo panaudotas turint tikslą užgrobti svetimą turtą, siekiant apiplėšti nukentėjusįjį. Teismai netinkamai vertino konflikto atsiradimo priežastį, neanalizavo paskatų, nulėmusių fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama. Konfliktas įvyko nesant tikslo pasisavinti svetimo turto, bet dėl to, kad kasatorius statė riboženklius, dėl kurių nuo seno tarp šių asmenų vyksta ginčas. Fizinis smurtas buvo panaudotas kaip šio konflikto pasekmė, o ne kaip siekis užvaldyti svetimą turtą. Kasatorius neturėjo jokio tikslo sunaikinti įrodymus, kuriuose užfiksuota statoma tvora, priešingai, pats šiuos įrodymus rinko. Taigi jo veiksmai panaudoti fizinį smurtą nebuvo nukreipti siekiant užgrobti svetimą turtą.

Kasatoriaus manymu, teismai, nustatę, kad yra prieštaringų duomenų, turėjo imtis priemonių prieštaravimus pašalinti ir tik po to vertinti įrodymus. Teismai išvadą apie nusikalstamą veiką padarė remdamiesi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys, nepasisakė, kad ir V. S. buvo padaryti sužalojimai, pažeidė in dubio pro reo principą.

Taip pat skunde teigiama, kad teismai buvo šališki. Šališkumą patvirtina tai, kad abu teismai aplinkybes vertino ir aiškino išimtinai nuteistojo nenaudai, iškraipė objektyvius įrodymus, faktines veikos aplinkybes, buvo vertinami tik prokuroro hipotetiniai teiginiai, pamąstymai bei nukentėjusiajam naudingi įrodymai. Kasatoriaus manymu, tarp nukentėjusiojo ir jo atsirado teisiniai santykiai, kurie yra administracinės teisės reguliavimo dalykas. Jo veiksmų trukmė, intensyvumas, pavartotų žodžių pobūdis ir viešumas, galėtų būti vertinami kaip nedidelis pavojingumas, kuris neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes tai buvo natūrali reakcija į atvykusio asmens elgesį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo V. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo, paliktini nenagrinėtini, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo  kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Prokuroras sutinka, kad V. S. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus (nuteistųjų, nukentėjusiojo, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus). Nuosprendyje įrodymai įvertinti kaip visetas ir pateikti pakankami motyvai, kodėl teismas vadovavosi vienais (nukentėjusiojo A. M., liudytojų V. Z., T. B., O. M., I. M. parodymais) ir atmetė kitus įrodymus (nuteistojo V. S., liudytojų T. S., A. S. parodymai).  Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas abejones, kurios aptartos kasaciniame skunde dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo bei jų patikimumo. Nuteistojo gynybinė versija, kad smurtą naudojo neturėdamas tyčios pagrobti nukentėjusiojo filmavimo kamerą, teismo motyvuotai atmesta. Prokuroro teigimu, teismai pakankamai gerai atskleidė subjektyviojo požymio kaltės buvimą veikoje. Teismai įvertino konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo priežastį, konflikto eigą, asmenų atliktus veiksmus bei padarinius. Prokuroras sutinka, kad visi nustatyti V. S. bei kito nuteistojo veiksmai buvo nukreipti būtent į filmavimo kameros užvaldymą, tuo tikslu buvo panaudotas fizinis smurtas. Po kameros užvaldymo kasatorius ją išsinešė su savimi, kameros buvimo vieta nenustatyta. Taigi V. S. veikoje yra visi būtini plėšimo požymiai, nusikalstama veika buvo baigta, kasatorius veikė tiesiogine tyčia užvaldyti svetimą turtą.

Įrodymai, kuriais grindžiama V. S. kaltė, gauti teisėtais būdais, jų patikimumas  patikrintas BPK priemonėmis teisminio nagrinėjimo metu.  Nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Prokuroras nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Priešingai, teismas pakankamai plačiai pasisakė dėl nustatytų bylos aplinkybių, procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo.

Prokuroro manymu, skundo teiginiai dėl šališkumo yra deklaratyvūs, nėra duomenų, kad teismai ar asmeniškai teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar suinteresuoti bylos baigtimi. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo, nepažeidžiant nuteistojo teisių.

Nuteistojo V. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą

V. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis kartu su J. Z., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš A. M. ir iš jo atėmė filmavimo kamerą.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Būtinieji plėšimo objektyvieji požymiai yra turto pagrobimas ir prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) panaudojimas. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą.

Nuteistasis V. S. visą laiką tvirtino, kad sumanymo pagrobti svetimą turtą jis neturėjo ir filmavimo kameros nepagrobė, konfliktas su kaimynu kilo tada, kai šis pradėjo ištraukinėti nuteistojo įkaltus kuolus, žyminčius jų sklypų naujas ribas, o pats V. S. šį jo veiksmą fiksavo savo fotoaparatu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to daromos apibendrinamosios išvados, kurios turi būti vienareikšmiškos, tikslios ir logiškos. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, priimtų sprendimų turinio matyti, kad teismai, tirdami bei vertindami byloje esančius įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrobimo faktas nustatytas remiantis liudytojo V. Z., nukentėjusiojo ir liudytojos T. B. parodymais. Liudytojo V. Z. parodymai pasižymi tam tikromis abejonėmis dėl paties konflikto matymo, jis tvirtina matęs V. S. rankose kamerą jau po konflikto. Liudytoja T. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė mačiusi, kaip V. S. išeidinėjo iš kiemo, ar jis ką nors nešėsi, kai išeidinėjo, nematė, pati kameros nematė, apie ją išgirdo iš A. M.. V. S. teigia turėjęs ir savo fotoaparatą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiasi šių liudytojų parodymais apie įvykį, nors pripažįsta, kad šie liudytojai nematė paties turto užvaldymo momento, apie tai išgirdo iš nukentėjusiojo. Taigi nė vienas liudytojas tiesiogiai neabejotinai nepatvirtino, jog matė, kad V. S. būtų pagrobęs iš A. M. kamerą. Tačiau remiantis šiais liudytojų parodymais apie bendrą jų nuomonę dėl įvykio, suformuotą paties nukentėjusiojo, teismas padarė išvadą dėl turto pagrobimo požymio panaudojant fizinį smurtą.

Kita grupė parodymų, kurias teismas grindė nuosprendį, buvo nukentėjusiojo artimųjų parodymai. Kasatorius teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino vienus išvestinius parodymus, t. y. nukentėjusiojo artimųjų, argumentuodamas tik tuo, kad jie atvyko iš karto į įvykio vietą, o V. S. artimieji apie įvykį sužinojo po keturių valandų.  Pažymėtina, kad nei vieni, nei kiti liudytojai (t. y. nuteistojo ir nukentėjusiojo artimieji) nematė įvykio aplinkybių, jas išgirdo iš V. S. ar A. M.. Taigi neaišku, kodėl vien keletos valandų skirtumas nuo tada, kai liudytojai sužinojo apie įvykio aplinkybes, teismui atrodė itin reikšminga parodymų patikimumą nusakanti aplinkybė ir kodėl būtent šiais parodymais teismas rėmėsi spręsdamas dėl V. S. kaltės.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad įvykį, dėl kurio pareikšti kaltinimai V. S.,  nulėmė esanti konfliktinė situacija tarp A. M. ir V. S. dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Teismas nustatė, kad V. S. veiksmus kildina iš šio konflikto, tačiau iš karto po to konstatavo, kad visi jo veiksmai buvo nukreipti tik į kameros užvaldymą. Daugiau argumentų, kaip pasireiškė V. S. tiesioginė tyčia padaryti plėšimą, nuosprendyje nepateikta.

Pažymėtina, kad plėšimas kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreiptas į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo turi būti susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Plėšimo atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas naudoja smurtą kaip priemonę prieiti prie svetimo turto ir jį užvaldyti, taigi esminis veikos požymis, nulemiantis ir šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Byloje be abejonės nėra nustatyta, kad V. S. tikslas buvo svetimo turto užvaldymas, priešingai, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad jo siekis buvo nutraukti nukentėjusiojo veiklą, kuri jam nepatiko. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp V. S. ir A. M. kuris laikas tęsėsi kaimyninis konfliktas dėl žemės ribų nustatymo, įvykiai, dėl kurių teisiamas V. S., buvo nulemti šio besitęsiančio konflikto. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar tikrai V. S. psichinio santykio su nusikalstamais veiksmais pagrindas buvo svetimo turto užvaldymas, o ne tam tikros kito asmens veiklos nutraukimas naudojant prieš jį smurtą ar galbūt atimant iš jo daiktus. Šios aplinkybės teismas nevertino ir neaptarė, nors ji svarbi nustatant ir pagrindžiant kaltės požymį plėšimo atveju.

Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas plėšimo požymių nepagrindus abejonių nekeliančiais, nuosekliais, neprieštaringais įrodymais. Šiuo atveju nusikalstamos veikos požymiai – svetimo turto pagrobimas ir tai, kad V. S. turėjo tyčią pagrobti svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą – nepagrįsti patikimais, abejonių nekeliančiais, neprieštaringais įrodymais. Šios abejonės ir prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo nebuvo panaikinti ir motyvuotai paaiškinti.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Esminiai jo argumentai buvo susiję su įrodymų vertinimu nurodant liudytojų parodymų nesutapimus, prieštaravimus dėl aplinkybių, kurios svarbios veikos kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų neištaisė, neatsakė į skundo argumentus dėl parodymų prieštaravimo, pažymėdamas, kad šie parodymų nesutapimai yra smulkūs. Nutartyje konstatuota, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir specialisto išvada apie sveikatos sutrikdymo mastą, tačiau pažymėtina, kad paties plėšimo šis įrodymas nepatvirtina, jis suteikia informaciją apie fizinio smurto naudojimo aplinkybę, kurios neneigia ir pats V. S.. Kartu nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nesvarbu, kad rastas dirželis yra ne nuo to modelio kameros, kad tai neturi reikšmės, nes svarbu, kad jis rastas iš karto po įvykių grumtynių vietoje. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl konkretaus daikto pagrobimo fakto ir įrodinėjant, kad įvykio vietoje rasti daiktai gali būti pagrobto daikto dalys, yra svarbu nustatyti, ar tai iš tiesų pagrobtam daiktui priklausanti jo dalis, kitu atveju išvados bus tik prielaidų pobūdžio. Kaltės požymį apeliacinės instancijos teismas pagrindė tik aplinkybe, kad įvykio vietoje nebuvo rastas nei fotoaparatas, nei filmavimo kamera.

Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje yra pagrįstų abejonių dėl plėšimo būtinųjų požymių turto pagrobimo fakto bei kaltininko tiesioginės tyčios pagrobti svetimą turtą nustatymo ir pagrindimo logiška, tarpusavyje vienas kitą papildančių įrodymų visuma. Esant tokiems įrodymams tokių išvadų, kokios yra nuosprendyje ir nutartyje, darymas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismo išvados nagrinėjamos bylos kontekste priimtos nepakankamai įsigilinus į apeliacinio skundo esminius argumentus. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Veikos požymiai pagrįsti remiantis įrodymais, kurių vertinimas kelia abejonių, atsižvelgiant į tai, kad šių abejonių pašalinimas yra susijęs su įrodymų tyrimu ir jų vertinimu, byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje pažeidimus ir iš naujo patikrinti nuteistojo V. S. apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Šis teismas privalo pateikti motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo skundo argumentų, kurie susiję su plėšimo požymių nustatymu ir pagrindimu bylos įrodymais.

Teismas kartu pažymi, kad nors nuteistojo J. Z. kasacinis skundas nepaduotas, tačiau remiantis BPK 376 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar nuosprendis teisėtas ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pateikta pakankamai nuteisimo motyvų dėl šio asmens, iš esmės jo kaltę grindžiant faktu, kad jis buvo įvykio vietoje, apeliacinės instancijos teisme šis trūkumas neištaisytas, byla apeliacinės instancijos teismui grąžintina ir dėl J. Z..

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus  apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                    Audronė Kartanienė

                                                                                   Olegas Fedosiukas

                                                                                   Armanas Abramavičius