Administracinė byla Nr. A-1410-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02577-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.4; 37.5; 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 2017 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 96-2222, 2017 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 96-2346 ir 2017 m. birželio 1 d. raštą Nr. 96-2523; 2) panaikinti Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 62-462 paskirtą nuobaudą ir 2017 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 24-3279; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2017 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2S-4423 ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2S-5253; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K griežtai laikytis nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais grafiko, pokalbio metu išsakytus nusiskundimus, prašymus ir pasiūlymus fiksuoti, supažindinti su priimtais sprendimais pasirašytinai, imtis realių veiksmų, sudaryti sąlygas apskųsti pareigūnų veiksmus; sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti, turėti ir naudotis elektronine knyga (informacine laikmena), gauti nemokamą informaciją – išrašus, kurių Lukiškių TI-K prašė 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. prašymuose ir jei ateityje bus tokių; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. balandžio 24 d. kameroje, kurioje buvo kalinamas, pareigūnai atliko kratą, tačiau jos metu nieko nerado. 2017 m. balandžio 28 d. krata atlikta pakartotinai, panaudojant metalo detektorių, o pareiškėjas buvo išrengtas bei laikomas laikino sulaikymo kameroje. Dėl tokio įvykio jis patyrė emocinę depresiją ir nepatogumus. Manė, kad tokie pareigūnų veiksmai neteisėti ir jais jam buvo padaryta žala. Pareigūnai kratos metu pas pareiškėją nerado jokių neleistinų daiktų, o pareiškėjas patyrė pažeminimą ir minėtą dieną liko be vakarienės. 2017 m. balandžio 29 d. jam buvo parodyta, kad pas jį buvo rastas cigarečių pakelis, kuriame buvo mobilaus ryšio telefonas, tačiau pareiškėjas nurodė, kad nerūko, todėl nieko apie tai nežino. Drausmės komisijai pareiškėjas taip pat paaiškino, kad rastas mobilaus ryšio telefonas yra ne jo ir kaip jis atsirado kameroje negalėjo pasakyti, tačiau po psichologinio spaudimo, kuris jam buvo daromas drausmės komisijoje, pareiškėjas pripažino, kad rastas telefonas yra jo ir kad jis padarė pažeidimą. Kadangi pas jį buvo rastas draudžiamas laikyti daiktas, pareiškėjui buvo paskirta nuobauda. Su paskirta nuobauda nesutiko, o dėl tokių atsakovų veiksmų pareiškėjui išsivystė lėtinė depresija, panikos sindromas ir kiti sutrikimai. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K kreipėsi, prašydamas susitikti su viršininku dėl minėto incidento, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama ir jis negaudavo jokių atsakymų. 2017 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą dėl išrašų gavimo, nes norėjo gauti informaciją apie laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2017 m. sausio mėn. gautų suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, skundus, pasiūlymus, tačiau jam buvo atsakyta, kad ši paslauga mokama. Skundus teikė ir Departamentui. Pareiškėjui buvo daromas spaudimas, kad jis atsiimtų skundus, tačiau pareiškėjas atsisakė tai daryti. Pareiškėjo teigimu, jam atsiųstas Departamento 2017 m. liepos 4 d. sprendimas Nr. 2S-4423 yra suklastotas, nes jame nurodoma, kad pareiškėjas atsisakė dalies savo skundo ir prašė nenagrinėti pateikto skundo. Dėl Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 2S-5253 nurodė, kad jis priimtas nepakankamai objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus argumentus ir buvo nepagrįstas faktais ir įrodymais.

3.       Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 62-462 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda už drausmės režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. už tai, kad pas pareiškėją kratos metu buvo rastas į cigarečių pakelį įdėtas mobiliojo ryšio telefonas, todėl pareiškėjui buvo skirta nuobauda – draudimas apsipirkti vieną mėnesį pataisos įstaigos parduotuvėje. Dėl asmeninių pokalbių paaiškino, kad asmeninių pokalbių su Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoju, Įskaitos viršininke ir buhalterinės apskaitos skyriaus specialiste metu pareiškėjas reikalavo išduoti pažymas apie gaunamas pajamas be konkrečių sumų. Visos pažymos pareiškėjui buvo išduotos, todėl pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo. Dėl elektroninės knygų skaityklės paaiškino, kad nebuvo galimybės leisti pareiškėjui įsigyti ir turėti elektroninę knygų skaityklę, nes tai būtų teisės aktų pažeidimas, kadangi teisės aktai to nenumatė. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė tik samprotavimais, o ne įrodymais. Nurodytas žalos dydis taip pat nepagrįstas, todėl laikytina, kad pareiškėjas siekė pasipelnyti iš valstybės. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nebuvo.

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6.       Atsakovas nurodė, kad pas pareiškėją kratos metu buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas. Pareiškėjas atsisakė paaiškinti šį faktą raštu. Situaciją paaiškino tik drausmės komisijoje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas kameroje rastu telefonu naudojosi, nes kameroje atliko bausmę vienas. Tokiu būdu pareiškėjas nusižengė teisės aktų reikalavimams ir jam buvo paskirta nuobauda. Dėl pareiškėjo reikalavimo leisti įsigyti ir turėti elektroninę knygų skaityklę paaiškino, kad šie daiktai nėra įrašyti į leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašą. Be to, elektroninė knygų skaityklė nėra prilyginta kompaktiniam diskui ar kitoms informacijos laikmenoms. Dėl Departamento 2017 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2S-4423 pažymėjo, kad šis raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, o 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 2S-5253 Departamentas pareiškėjo 2017 m. birželio 5 d. skundą išnagrinėjo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.  

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu bylos dalį dėl Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 96-2222 ir Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 1 d. rašto Nr. 96-2523 (toliau – ir Raštai) panaikinimo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8.       Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimas (reg. Nr. 29-1263). Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 96-2222 „Dėl asmeninių pokalbių“ pareiškėją informavo, kad su Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotoju V. L. pareiškėjas buvo susitikęs keturis kartus, su Lukiškių TI-K Įskaitos skyriaus viršininke J. M. F. – tris kartus, o su Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyriaus vyriausiąja specialiste N. S. – 20 kartų. Kiekvieno pokalbio metu pareiškėjas reikalavo išduoti pažymas apie pajamas be konkrečių nurodytų sumų. Visos prašomos pažymos pareiškėjui buvo išduotos. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo 2017 m. gegužės 18 d. prašymas (reg. Nr. 29-1547) dėl elektroninės knygų skaityklės įsigijimo, turėjimo ir galimybės ja naudotis. Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 96-2346 „Dėl elektroninės knygų skaityklės“ pareiškėjo prašymo dėl elektroninės knygų skaityklės netenkino, bei pareiškėjas buvo informuotas, kad nepakeitus teisinio reglamentavimo, toks prašymas negali būti tenkinamas, nes teisės aktai nenumato galimybės naudotis daiktais, kurie nėra įtraukti į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – Taisyklės) 18 priede esančių daiktų sąrašą. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu parengti Lukiškių TI-K pildomų registrų / žurnalų išrašus. Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. 96-2523 pareiškėjas informuotas, kad prašomi išrašai parengti ir prašoma patvirtinti, ar pareiškėjas sutinka apmokėti už parengtus dokumentus 3,78 Eur pinigų sumą.

9.       Taip pat teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K direktorius 2017 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 62-462 pareiškėjui buvo skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nes pareiškėjas padarė drausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. 2017 m. balandžio 29 d. apie 21.15 val., kratos metu kameroje Nr. 222, cigarečių pakelyje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Card“ (duomenys neskelbtini) su SIM kortele (duomenys neskelbtini), tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 112 straipsnio 4 dalį bei Taisyklių 18 priedo reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K priimtais raštais ir sprendimu, taip pat su paskirta nuobauda, kreipėsi į Departamentą su 2017 m. birželio 5 d. skundu (gautas 2017 m. birželio 7 d., reg. Nr. 2G-2437), prašydamas atlikti tyrimą ir priimti sprendimą dėl jo kameroje atliktos kratos ir rasto mobilaus ryšio telefono, dėl paskirtos nuobaudos – draudimo apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl galimybės įsigyti ir turėti elektroninę knygų skaityklę, dėl nesudarytų sąlygų susitikti pokalbiui su pareiškėju, dėl pateiktų dokumentų kopijų apmokėjimo. 2017 m. liepos 3 d. Departamente buvo gautas pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. pranešimas (reg. Nr. 2G-2804), kuriuo buvo prašoma jo skundo dalies dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratą pas pareiškėją kameroje nenagrinėti, nes pretenzijų dėl to neturi, be to, visos aplinkybės buvo išsiaiškintos su pareigūnu A. B. žodžiu. Departamentas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 2S-4423 pareiškėjo 2017 m. birželio 5 d. skundo nagrinėjimo procedūrą nutraukė, nes pareiškėjas išreiškė norą, kad jo skundas nebūtų nagrinėjamas ir raštiškas atsakymas jam nebūtų siunčiamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje 2017 m. liepos 18 d. buvo gautas pareiškėjo 2017 m. liepos 11 d. skundas, kuris buvo persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti Departamentui. Departamentas, išnagrinėjęs persiųstą pareiškėjo 2017 m. liepos 11 d. skundą, priėmė 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2S-5253, kuriuo konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija už 2017 m. balandžio 29 d. padarytą režimo pažeidimą pareiškėjui pagrįstai skyrė nuobaudą, taip pat prašydama atsiskaityti už parengtus prašomus pildomų registrų / žurnalų išrašus ir neleisdama naudotis elektronine knygų skaitykle, pareiškėjo teisių nepažeidė.

10.       Teismas, vertindamas ginčijamų Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 22 d. rašto Nr. 96-2222 ir 2017 m. birželio 1 d. rašto Nr. 96-2523 (toliau – ir Raštai) turinį, pažymėjo, kad nustatant, ar administracinėje byloje pareiškėjas skundžia administracinį aktą ar neveikimą, atsižvelgtina į individualaus administracinio akto sąvoką, pateiktą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje (tai – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje Lukiškių TI-K priėmė skundžiamus Raštus iš kurių turinio akivaizdu, kad joks konkretus įpareigojimas šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas. Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 96-2222 pareiškėjas informuotas, kokios pažymos buvo išduotos, be to, buvo nurodyta, kiek kartų jis buvo susitikęs su Lukiškių TI-K administracijos vadovais ir darbuotojais. Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 1 d. raštu Nr. 96-2523 pareiškėjas buvo informuotas, kokie išrašai jo prašymu buvo parengti ir prašoma susimokėti. Teismas įvertino, kad pareiškėjui jokių teisinių pasekmių Raštai nesukėlė, jie buvo tik informacinio pobūdžio – tarpiniai dokumentai, kuriais pareiškėjui suteikiama informacija ir konstatavo, kad Raštai negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl byla šioje dalyje nutraukta.

11.       Teismas dėl Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 96-2346 pažymėjo, kad šis sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju, teismas įvertino skundžiamą Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 96-2346 – jame buvo nurodytas jo teisinis pagrindas, t. y. nurodyta, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaujantis jis buvo priimtas, sprendimas motyvuotas ir pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis. Teismo vertinimu, kadangi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos priimant ginčijamą sprendimą pažeistos nebuvo, jo panaikinti teisinio pagrindo nebuvo.

12.       Iš skundžiamo Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 62-462, teismas nustatė, kad pareiškėjas nubaustas už tai, kad kameroje turėjo cigarečių pakelyje paslėptą mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele. Tokie pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti kaip BVK 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 112 straipsnio 4 dalies bei Taisyklių 18 priedo, reikalavimai. Ginčo įvykiai buvo užfiksuoti pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kratos protokole bei Lukiškių TI-K pareigūnų darytose fotonuotraukose. Iš šios medžiagos teismas nustatė, kad pas pareiškėją kratos metu buvo rastas draudžiamas laikyti daiktas, t. y. mobilaus ryšio telefonas. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jis nerūko, todėl cigarečių pakelis negalėjo būti rastas, kad galimai patys pareigūnai jį atnešė į kamerą, norėdami nubausti pareiškėją. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai buvo teisiškai nereikšmingi ir vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi rastu mobiliuoju telefonu teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėjo advokatas, paaiškindamas, kad pareiškėjas jam skambino iš rasto mobiliojo telefono. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad po psichologinio spaudimo, kuris jam buvo daromas drausmės komisijoje, pareiškėjas pripažino, jog rastas telefonas jo ir, kad jis padarė pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui buvo daromas spaudimas dėl padaryto pažeidimo, todėl pripažino, kad pareiškėjas nevykdė anksčiau paminėtų BVK reikalavimų ir nesilaikė nuteistiesiems nustatytų elgesio taisyklių. Dėl 2017 m. gegužės 26 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 24-3279 pažymėjo, kad tarnybinio tyrimo išvada buvo sudėtinė skundžiamo nutarimo dalis, todėl teismas, spręsdamas paskirtos nuobaudos pagrįstumo klausimą, tuo pačiu įvertino ne tik skundžiamo nutarimo, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį.

13.       Teismo vertinimu, pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo kvalifikuoti tinkamai, todėl Lukiškių TI-K turėjo teisę pareiškėjui skirti nuobaudą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda laikytina proporcinga padarytam pažeidimui.

14.       Dėl Departamento 2017 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 2S-4423 teismas pažymėjo, kad Departamentas teisingai įvertino aplinkybę, jog pareiškėjas, pateikdamas 2017 m. birželio 26 d. pranešimą (reg. Nr. 2G-2804), kuriuo prašė jo skundo dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratą kameroje Nr. 222 nenagrinėti, nes pretenzijų dėl to neturi, be to, visos aplinkybės buvo išsiaiškintos su pareigūnu A. B. žodžiu, priėmė skundžiamą 2017 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 2S-4423, kuriuo pareiškėjo 2017 m. birželio 5 d. skundo nagrinėjimą nutraukė. Teismas nurodė, kad minėtame administraciniame akte motyvų išdėstymas buvo adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

15.       Teismas jokių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatė. Neteisėti veiksmai buvo viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pastarųjų nenustačius, teismo vertinimu, valstybei nekilo pareiga atlyginti žalą.

16.       Teismas pasisakydamas dėl įpareigojimo Lukiškių TI-K griežtai laikytis nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais grafiko, pokalbio metu išsakytus nusiskundimus, prašymus ir pasiūlymus fiksuoti, supažindinti su priimtais sprendimais pasirašytinai, imtis realių veiksmų, sudaryti sąlygas apskųsti pareigūnų veiksmus, pažymėjo, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų kiekvieno asmens teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (būtent pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas.
Lukiškių TI-K įpareigojimas sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti, turėti ir naudotis elektronine knygų skaitykle (informacine laikmena), gauti nemokamą informaciją – išrašus, kurių Lukiškių TI-K prašė 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 4 d. prašymuose, teismo nurodytas, kaip išvestinis iš pirmųjų reikalavimų, todėl netenkinus pirmųjų reikalavimų, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinio.

17.       Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą nebuvo pagrindo.

18.       Dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu pareikšto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė teismui, kokio konkretaus norminio teisės akto teisėtumas turėtų būti ištiriamas, todėl toks pareiškėjo prašymas vertintas kaip nepagrįstas. Kiti pareiškėjo teiginiai, teismo nuomone, niekaip nekeičia teismo padarytos išvados, todėl jie detaliau nebuvo nagrinėjami.

III.

19.       Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ištirti ar BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, gauti eksperto išvadą dėl elektroninės knygų skaityklės priskyrimo prie informacinės laikmenos, pakviesti į teismo posėdį liudytojus, išreikalauti papildomus įrodymus ir kt.

20.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė formalų sprendimą, nesilaikydamas ABTĮ 80 straipsnio nuostatų bei objektyviai neištyręs pareiškėjo skundo, neteisingai atliko įrodymų vertinimą ir neįvertino bylos aplinkybių iš esmės, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes susijusias su kratos atlikimu kameroje ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai šias aplinkybes vertino, kadangi nei tarnybinio tyrimo metu, nei surašytuose tarnybiniuose pranešimuose, nepavyko nustatyti kokiu būdu buvo įgytas telefonas ir kas jį atnešė į kamerą. Be to, nepagrįstai teismas nerinko papildomų įrodymų, neapklausė liudytojų ir neišreikalavo pareiškėjo prašomos informacijos susijusios su telefonu ir SIM kortele. Pareiškėjo nuomone, teisės aktai numato pareigą laikytis pataisos įstaigos tvarkos, su kuria kalintys asmenys supažindinami pasirašytinai, tačiau duomenų, kad pareiškėjas nesilaikė taisyklių ir nevykdė įstatymų reikalavimų byloje nebuvo nustatyta. Todėl, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškindamas BVK nuostatų taikymą, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra padaręs pažeidimą ir tokias išvadas teismas padaro jau ne pirmą kartą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas dėl elektroninės knygų skaityklės turėjo kreiptis į ekspertus ar specialistus, kadangi pats iš esmės neturi specialiųjų žinių teisingai išvadai priimti. Dėl Raštų, pareiškėjas pažymi, kad jie teismo buvo nepagrįstai įvertinti kaip informacinio pobūdžio, kadangi buvo ištirti tik formaliai, nevertinant visų argumentų visumos. Be to, pareiškėjas teigia, kad skundo patikslinime pateikė išsamius paaiškinimus, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir netyrė iš esmės, kaip ir aplinkybių dėl žalos atsiradimo.

21.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22.       Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis ABTĮ nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymėjo, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė pareiškėjo skundžiamą sprendimą.

23.       Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24.       Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, tiesiog pateikiami pareiškėjo samprotavimai apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, nėra konkretizuota, kuo būtent pasireiškia pareiškėjui tariamai padaryta neturtinė žala. Lukiškių TI-K teigimu, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi pataisos įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K Raštų bei Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 62-462 paskirtos nuobaudos, taip pat dėl Departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl žalos atlyginimo.

26.       Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl Raštų panaikinimo nutraukė, o likusioje dalyje pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad Raštai negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl byla šioje dalyje nutraukiama, o Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 96-2346 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 62-462 dėl nuobaudos pareiškėjui skyrimo pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, kaip ir Departamento 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 2S-5253, todėl jokių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta, todėl nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą nėra pagrindo.

27.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28.       Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovų atstovai dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bylos proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose, todėl pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

29.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą ištirti ar BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės normų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą grindžia tik deklaratyviais pasisakymais ir abejonėmis, nenurodydamas jokių teisinių argumentų. Todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

31.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

33.       Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

34.       Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl to, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė