Administracinė byla Nr. eAS-678-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02063-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.1; 43.2; 43.3; 43.5; 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja A. I. 2017 m. birželio 19 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą atlikti Informatikos ir ryšių departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tarnybinį patikrinimą. Priteisti iš Lietuvos Valstybės, atstovaujamos LR Vidaus Reikalų Ministerijos moralinę, fizinę, emocinę žalą, kurią patiria pareiškėjos sūnelis V. B..

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas pasisakė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad su tokiu reikalavimu kreipėsi į atsakovę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, o atsakovė atsisakė pareiškėjos prašomus veiksmus atlikti. Todėl, sprendė, kad pareiškėjai nereiškus reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo (kuriuo buvo atsisakyta atlikti prašomus veiksmus), negali būti reiškiamas ir reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, todėl pareiškėjos reikalavimą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi, prašo ją panaikinti.

Nurodo, kad teismui pareiškėja pateikė atsakovo atsisakymus atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino ABTĮ 5, 24, 25, 35 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Atitinkamai ABTĮ 24 bei 25 straipsniuose nustatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Remiantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalimi, skunde pareiškėjas, be kita ko, privalo nurodyti savo reikalavimą ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7–8 p.). Tai užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012 ir kt.). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, LVAT biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Pabrėžtina, jog teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012 ir kt.). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011, LVAT biuletenis Nr. 22, 2011 m.). Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009 ir kt.).

Šiame kontekste akcentuotina, kad tuo atveju, jeigu skundas (prašymas) neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 24, 25 ir 35 straipsniuose, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Tuo tarpu įvertinusi pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos pateiktas skundas neatitinka ABTĮ 24, 25 bei 35 straipsnių reikalavimų. Nors pareiškėja skunde, suformulavo reikalavimus – įpareigoti atlikti veiksmus bei priteisti žalą, tačiau, iš jų nebuvo aišku ar pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus, ar yra nepatenkinta pateiktų atsakymų turiniu, kokio pobūdžio ir dydžio žalos siekia, ar byloje siekia apginti savo asmeninius ar savo vaiko interesus.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nors pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, vis dėlto teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.) (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009 ir kt.). Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą, vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010), o esant būtinybei – nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 33 str. 1 d.).

Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnyje įtvirtinta pareiga, turėjo pasiūlyti pareiškėjai patikslinti skundo dalyką ir skundo pagrindą, ir tik pareiškėjai juos patikslinus ar atsisakius tai padaryti, galėjo spręsti skundo priėmimo klausimą. Tuo tarpu nepasiūlius pareiškėjai pašalinti skundo trūkumų, galėjo būti nepagrįstai apribota jo teisė ginti galbūt pažeistas teises.

Todėl, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, esant neaiškiam (nepakankamai apibrėžtam) pareiškėjos skundo dalykui/pagrindui, neprašydamas pareiškėjos juos tikslinti ir (ar) nenustatydamas termino skundo trūkumams pašalinti, t. y. byloje iš esmės nesant minimalios būtinos informacijos, leidžiančios preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą, netinkamai įvertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes ir priėmė iš esmės nepagrįstą nutartį.

Atitinkamai teismas pareiškėjai išaiškina, kad jeigu ji neturi galimybių savarankiškai apginti savo galimai pažeistų teisių, jai siūlytina kreiptis teisinės pagalbos į profesionalius teisininkus.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl naikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 154 str. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį ir pareiškėjos A. I. skundo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Artūras Drigotas

                                                                                                            Dalia Višinskienė