Administracinė byla Nr. eAS-807-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01622-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, P. T., P. D. R. ir B. T. (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė „Šiaulių regiono keliai“) dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui padavė pareiškimą, prašydamas:

1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ dalį, kuria atkurtos P. D. R. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybės teise 0,0183 ha ploto valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 16,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r.;

2) pripažinti negaliojančia 2000 m. gegužės 8 d. sutarties, notarinio registro Nr. 4353, patvirtintą Šiaulių rajono II-ojo notarų biuro notarės B. Š., dalį, kuria P. T. nuosavybės teise įgijo 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 16,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r.;

3) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. V-4984 „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“ dalį, kuria 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalis įtraukta į suformuotą 16,0594 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r.;

4) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. V-607 „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pertvarkymo projekto patvirtinimo Šiaulių rajone“ dalį, kuria 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalis, patenkanti į 16,0594 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., įtraukta į žemės sklypo pertvarkymo projektą;

5) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. V-1033 „Dėl iš žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotų žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo Šiaulių rajone“ dalį, kuria į 129 021 kv. m žemės sklypą Nr. 135-1 (12,9021 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Šiaulių r.) įtraukta 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalis;

6) taikyti restituciją: grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0183 ha valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 12,9021 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams P. T. ir B. T. 42,09 Eur.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo, dėl 2000 m. gegužės 8 d. sutarties, notarinio registro Nr. 4353, patvirtintos Šiaulių rajono II-ojo notarų biuro notarės B. Š., dalies dėl nuosavybės teisių perleidimo į 0,0183 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Pareiškėjas nurodė, jog tyrimas dėl galbūt pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2016 m. gegužės 27 d. gavus valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Šiaulių regiono keliai“ 2016 m. gegužės 25 d. raštą Nr. 5-741(7.35) dėl žemės sklypų, patenkančių į valstybinės reikšmės kelių juostas, įvertinimo ir viešojo intereso gynimo, kuriame buvo teigiama, jog 2015 metais atlikus valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad į kelio Nr. 4006 atkarpą nuo 16,348 iki 18,038 km patenka 11 privačių žemės sklypų dalių ir 1 valstybinės žemės sklypo dalis, kurių bendras plotas – 0,1146 ha, įsiterpusių į kelią Nr. 4006. Prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis, reikalingus tyrimui atlikti, visi iš institucijų reikalauti duomenys gauti 2016 m. birželio 22 d. Tyrimui šie dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie administracinių aktų bei sandorių neteisėtumą, jo apimtį. Pareiškėjo teigimu, kreipimosi į teismą terminas nepraleistas, nes vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. birželio 23 d.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų terminas nėra naikinamasis ir tam tikrais atvejais jis gali būti atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – kelio Nr. 4006 dalis yra perleista privačion nuosavybėn administraciniu aktu ir sandoriu, kurie buvo priimti / sudaryti daugiau kaip prieš 10 metų, tačiau tokia teisinė situacija yra negalima, nes valstybinės reikšmės kelias, kaip ir visa išimtine valstybės nuosavybės teise priklausantis turtas, yra išimtas iš civilinės apyvartos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai sprendžiamas klausimas dėl valstybei išimtine teise priklausančio turto, viešasis interesas gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo (2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013). Be to, valstybinės reikšmės kelio N. 4006 dalis (0,0183 ha) persidengia, t. y. ji patenka ne tik į privatų žemės sklypą, bet ir į žemės sklypą (kelio Nr. 4006 atkarpa nuo 18,038 iki 24,531 km), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Šiaulių r. sav. teritorijoje, o tai yra dar viena svarbi priežastis, dėl kurios susidariusi situacija turi būti sprendžiama. Pareiškėjas apie tai, kad pažeidžiami valstybės interesai perleidžiant valstybinės reikšmės kelių plotus, sužinojo tik 2016 m. birželio 23 d., t. y. jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, ir tai laikytina svarbia aplinkybe, nes dėl jos pareiškėjas objektyviai negalėjo apginti laiku valstybės interesų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačion nuosavybėn reiškia tinkamos teisės naudotis keliais, kuri suprantama kaip visų juridinių ir fizinių asmenų teisė naudotis keliais bei jų infrastruktūra, pažeidimu bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimu, nes minimalios kelio juostos susiaurinimas kelia grėsmę saugiam eismui. Nagrinėjamu atveju kelio Nr. 4006 juostos plotis pagal teisės aktus turėjo būti 18 m, tačiau susiaurėjo nuo 17,95 iki 17,53 m. Pareiškėjo teigimu, išdėstytos aplinkybės yra pakankamai svarbios, sudarančios pagrindą daryti išvadą, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas atnaujinti terminą paduoti teismui pareiškimą dėl administracinio akto dalies panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Atsakovai B. T. ir P. T. prašė pareiškėjo prašymą tenkinti ir atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), prašė pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino pareiškimui paduoti atnaujinimo netenkinti bei atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą neturėtų būti tenkinamas dėl senaties (ABTĮ 30 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, praėjus 18 metų nuo sprendimo priėmimo, jo naikinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir mažintų asmenų pasitikėjimą valstybės institucijomis, o sutarties dalies naikinimas po jos sudarymo praėjus 16 metų, pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumą. Atsakovas pažymėjo, kad nėra požymių, jog buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos, ir kad viešąjį interesą galima apginti ir nenaikinant 1997 metų sprendimo bei 2000 metų sutarties dalių, o nagrinėjant kitus pareiškėjo pareiškime pareikštus reikalavimus. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ši byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, nes sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra ne tik administracinis aktas, bet ir sandoris, kuriuo žemės sklypas perleidžiamas privačion nuosavybėn, t. y. šioje byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ prašė tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog VĮ „Šiaulių regiono keliai“ apie susiklosčiusią neteisėtą situaciją sužinojo 2016 m. gegužės 18 d., pareiškėjas VĮ „Šiaulių regiono keliai“ raštą gavo 2016 m. gegužės 27 d. ir itin operatyviai sprendė pareiškimo pateikimo teismui klausimą bei surinko reikiamą medžiagą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymo netenkino, termino pareiškimui paduoti dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo neatnaujino, pareiškėjo pareiškimo dalį dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo atsisakė priimti, nes pareiškimas paduotas praleidus nustatytą pareiškimo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintas, kitą pareiškimo dalį priėmė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškimą teismui pateikė 2016 m. liepos 7 d. Teismo vertinimu, ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas naikinamasis terminas, kurio atnaujinimo galimybė įstatyme įtvirtinama tik vieninteliu atveju – kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateiktame pareiškime nenurodė aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis netaikyti naikinamojo termino ir atnaujinti pareiškimo padavimo terminą. Įvertinęs pareiškimo priėmimo medžiagą, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, tačiau toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Teismas netenkino prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo ir šią pareiškėjo pareiškimo dalį atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimui dėl 2000 m. gegužės 8 d. sutarties, notarinio registro Nr. 4353, patvirtintos Šiaulių rajono II-ojo notarų biuro notarės B. Š., dalies dėl nuosavybės teisių perleidimo į 0,0183 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamas sandoris nėra administracinis aktas. Sprendžiant klausimą, ar šiuo atveju pareiškėjas nėra praleidęs kreipimosi į teismą termino, taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. Teismo vertinimu, taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo terminas. Nustatęs, kad pareiškėjui apie skundžiamo sandorio turinį tapo žinoma tik 2016 m. birželio 22 d., teismas sprendė, jog pareiškėjas į teismą su pareiškimu 2016 m. liepos 7 d. kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą ir įvertinęs tai, jog šiuo momentu nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2016 m. birželio 22 d. turėjo pakankamai informacijos apie skundžiamo sandorio turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido termino pareiškimui paduoti dėl 2000 m. gegužės 8 d. sutarties, notarinio registro Nr. 4353, patvirtintos Šiaulių rajono II-ojo notarų biuro notarės B. Š., dalies dėl nuosavybės teisių perleidimo į 0,0183 ha valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

III.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo paduoti bei atsisakyta priimti šią pareiškimo dalį, bei išspręsti klausimą iš esmės: atnaujinti terminą pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo paduoti ir šią pareiškimo dalį priimti.

Pareiškėjas pakartoja pareiškime nurodytus argumentus ir papildomai nurodo, kad tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms, nors ir konstatuojamas pareiškėjų praleistas naikinamasis terminas, išskirtinėje teisinėje situacijoje konstatuojama žemesniųjų instancijų teismų teisė spręsti praleisto nustatyto termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą (2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007). Kasacinės instancijos teisinas nepateikia sąrašo aplinkybių, kurioms esant susiklosčiusi teisinė situacija vertintina kaip išskirtinė ir netoleruotina.

Pareiškėjo teigimu, valstybinės reikšmės objektų, įskaitant valstybinės reikšmės kelių, perleidimas privačion nuosavybėn vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė, administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti terminą pareiškimui dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 dalies panaikinimo ir atsisakydamas šią pareiškimo dalį priimti, pažeidė ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtintą teisės principą bei vieną iš fundamentaliųjų teisės principų – ex injuria ius non oritus (iš neteisės teisė neatsiranda), sudarė prielaidas tęstis neteisėtai situacijai, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pareiškime nurodytas aplinkybes ir dėl to padarė klaidingą išvadą, kad praleisto termino atnaujinimas yra negalimas. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias terminų skundui paduoti atnaujinimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo atskirojo skundo motyvai yra nepagrįsti. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundžiamam administraciniam aktui paduoti, nes nuo skundžiamo Šiaulių apskrities viršininko sprendimo priėmimo yra praėję 18 metų, t. y. suėjęs naikinamasis terminas. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo aplinkybių, kurios patvirtintų, kad yra pagrindas atnaujinti terminą praėjus daugiau kaip 10 metų po skundžiamo administracinio akto priėmimo. Pareiškėjo teiginys, kad vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas atnaujinti terminą, laikytinas nepagrįstu, t. y. nėra pagrindo atnaujinti termino, nes suėjusi senatis. Nėra jokių įrodymų, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų buvusi nustatyta nusikalstama veika, susijusi su skundžiamo sprendimo priėmimu. Nepagrįstais laikytini atskirojo skundo teiginiai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atėmė galimybę apginti viešąjį interesą, nes Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė kitą pareiškimo dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis, kuria neatnaujinus pareiškimo padavimo termino, pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą (skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas) atsisakyta priimti pareiškėjo Šiaulių prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo dalį dėl Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ dalies, kuria atkurtos P. D. R. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybės teise 0,0183 ha ploto valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 16,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., panaikinimo.

Pareiškėjas pareiškime ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 10 metų nuo skundžiamo Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ priėmimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino dėl svarbių priežasčių praleisto pareiškimo padavimo termino, kuris, pareiškėjo teigimu, nėra naikinamasis ir gali būti atnaujinamas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis pareiškimo teismui pateikimo terminų.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai ABTĮ redakcijai (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), iš esmės pakito praleistų skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminų atnaujinimo teisinis reglamentavimas. Šiuo metu galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip 10 metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenustatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016).

Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016 pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo pareiškimo ir atskirojo skundo argumento, kad nustatytas 10 metų terminas nėra naikinamasis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu 2016 m. liepos 7 d., prašydamas, be kita ko, panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ dalį, kuria atkurtos P. D. R. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybės teise 0,0183 ha ploto valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 16,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl akto, kuris priimtas žymiai daugiau kaip prieš 10 metų, dalies nuginčijimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo 10 metų termino ir spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 10 metų nuo skundžiamo Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ priėmimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai neatnaujino termino paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo dalies panaikinimo ir atsisakė šį reikalavimą priimti. Todėl pareiškėjo argumentas, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias terminų skundui paduoti atnaujinimą, atmetamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad situacijos teisinio vertinimo nekeičia ir aplinkybė, kad į teismą su pareiškimu kreipėsi prokuroras, kuris siekia apginti viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas pareiškimo dalies, pažeidė vieną iš fundamentaliųjų teisės principų – ex injuria ius non oritus (iš neteisės teisė neatsiranda) bei sudarė prielaidas tęstis neteisėtai situacijai. Šie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes nagrinėjamu atveju buvo sprendžiami tik pareiškimo dalies dėl administracinio akto panaikinimo padavimo termino atnaujinimo ir jo priėmimo klausimai, o ne byla iš esmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas kitų pareiškimo reikalavimų neatsisakė priimti. Taigi pareiškėjo pareiškimo dalis dėl viešojo intereso gynimo yra priimta nagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjo nurodytoje 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007 pripažino, jog byloje yra susidariusi išskirtinė, neįtikėtina teisinė situacija, ir dėl to šioje išskirtinėje teisinėje situacijoje konstatavo žemesniųjų instancijų teismų teisę nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškimo priėmimo medžiagą ir proceso šalių paaiškinimus, šioje stadijoje nenustatė, kad būtų susidariusi pareiškėjo nurodoma ekstarordinari situacija, kuriai nebūtų kitų būdų išspręsti.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2016 m. liepos 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimo dalį dėl reikalavimo panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 31-7190 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje P. D. R.“ dalį, kuria atkurtos P. D. R. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybės teise 0,0183 ha ploto valstybinės reikšmės kelio – rajoninio kelio Nr. 4006 (duomenys neskelbtini) dalį, patenkančią į 16,45 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė