Pranešėjas Arvydas Stankus Byla Nr.1A-636-138/2010
Teisėja Larisa Tamulionienė Proceso Nr. 65-1-01424-2008 Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.6.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 8 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010-06-29 nuosprendžio, kuriuo:
R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.
R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2008-07-14 nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju; baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Daugiau apeliacinių skundų negauta.
Kolegija išnagrinėjo skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių, ir
n u s t a t ė :
R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis ir A. K. 2008 m. spalio mėn. 28 d., apie 21.00 val., Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), J. G. priklausančiame gyvenamajame name, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia bendrais veiksmais, rankomis, kojomis bei lazda sudavė ne mažiau 32 smūgių į įvairias J. G. kūno vietas, padarydami muštines žaizdas įvairiose kūno vietose, tuo nesunkiai sutrikdė J. G. sveikatą.
R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. už tai, kad jis tuo pačiu metu toje pačioje vietoje užmetė virvelę ant J. G. kaklo ir kartu su A. K. grasino nužudyti J. G. .
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo pakeisti 2010-06-29 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, netaikant realaus laisvės atėmimo. Skunde nurodoma, jog nuosprendis yra nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos. Jis negrasino nužudyti, to nenorėjo, nebuvo jokio realaus pagrindo manyti, kad tai bus įvykdyta. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė, prisipažino padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą. Virvės ant kaklo nemetė, tačiau ja pasinaudojo užmesdamas ant juosmens. Nuteistojo kaltė šioje byloje grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, įvykio vietos apžiūra, kita rašytine medžiaga. Nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta, nes nukentėjusysis atleido kaltininkui, žala atlyginta. Todėl teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prisipažinimo, atsiprašymo bei gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo.
Teismo posėdyje nuteistojo advokatė prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.
Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai R. K. pripažino kaltu, padarius BK 138 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis R. K. be pagrindo teigia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi jis nepadarė jam inkriminuojamos veikos. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o teismo padarytas išvadas patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Nuteistojo argumentas, kad jis negrasino nužudyti, o tik norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi grasinimas buvo konkretus ir realus, nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jis bus realizuotas ir būtent taip suvokė grasinimą. BK 145 straipsnio 1 dalis baudžiamąją atsakomybę numato už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal įstatymą grasinimas turi būti toks, kad nukentėjusysis jį suvoktų kaip realų pavojų jo gyvybei ar sveikatai. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. R. K. pripažino, kad jis su A. K. gąsdino J. G. , sakydami, kad jis ilgai negyvens, kad įmes jį į šulinį, kad užmuš jį. Nukentėjusysis grasinimus nužudyti suprato kaip realius, kadangi jam buvo užmesta ant kaklo virvė, kurią jis laikė rankomis, kad nepasmaugtų, bei buvo grasinama įmesti jį į šulinį. Kelis kartus jis buvo praradęs sąmonę. J. G. turėjo pagrįstą manymą, kad grasinimas gali būti įgyvendintas, kadangi R. K. ir A. K. tyčia sudavė J. G. ne mažiau 32 smūgių į veidą, įvairias kūno vietas, bei R. K. užmetė nukentėjusiajam ant kaklo virvę. Nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad jis bus realizuotas ir būtent taip suvokė grasinimą. Todėl šioje byloje nusikalstama veika pagal BK 145 str. 1 d. yra laikoma baigta. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Objektyvioji nusikaltimo pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan. Grasinimo nužudyti subjektyviosios pusės požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Šioje byloje nukentėjusysis J. G. teisme paaiškino, kad jis grasinimus suprato kaip realius, kadangi jam buvo užmesta ant kaklo virvė, kurią jis laikė rankomis, kad nepasmaugtų, bei buvo grasinama įmesti jį į šulinį. Kolegijai abejonių nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 145 str. 1 d. nekelia, grasinimas nužudyti R. K. inkriminuotas teisingai.
Nepagrįstas skundo argumentas, kad nuteistojo kaltė šioje byloje grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais. Iš nuosprendžio matyti, kad R. K. kaltė grindžiama ne vien nukentėjusiojo parodymais, o ir kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Be pačių kaltinamųjų prisipažinimo, jų kaltė įrodyta nukentėjusiojo J. G. parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kita bylos medžiaga. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos iš proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi tais nukentėjusiojo J. G. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys. Netikėti nukentėjusiojo duotais parodymais, pagrindo nėra. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro R. K. kaltės įrodymų visetą. Kaltinamojo kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais ir LR BPK 273 str. tvarka ištirtais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, netaikant realaus laisvės atėmimo, tačiau toks skundo argumentas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BK 54 str. reglamentuoja bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir šio straipsnio 2 d. nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Iš nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į įstatyme numatytas aplinkybes. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę, jos skyrimą motyvavo, teisingai nurodė atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad R. K. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas teisingai įvertino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe įvertino tai, kad jis padarė veiką bendrininkų grupėje. Visa tai įvertinęs teismas teisingai paskyrė R. K. laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu nėra neteisinga ar per griežta. Dėl to, kad R. K. naują nusikalstamą veiką padarė esant neišnykus teistumui už anksčiau padarytą nusikaltimą, be to, jis nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas teisingai skyrė bausmę atsižvelgiant į BK 56 str. nuostatas. Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Švelninti bausmę R. K. įstatyminio pagrindo nėra.
Skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nepripažino R. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prisipažinimo, atsiprašymo bei gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo. Iš nuosprendžio matyti, kad tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, teismas įvertino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl toks skundo argumentas yra nepagrįstas.
Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma R. K. kaltę patvirtino, įvykdžius nuosprendyje paminėtą nusikaltimą, teismas bausmę paskyrė teisingai, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas abejonių apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekelia.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog visi apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Arvydas Stankus
Teisėjai Regina Cemnolonskienė
Kęstutis Dargužis