Civilinė byla Nr. e2A-239-1092/2023

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00080-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1.4; 2.6.11.1; 3.2.4.11

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir M. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ ieškinį atsakovei I. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. L..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Apoil“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės I. R. (toliau – ir atsakovė) 7 008,44 Eur skolą, 254,60 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai ieškovės procesinių dokumentų argumentai:

1.1.                      Ieškovė pagal neapmokėtas sąskaitas atsakovei pardavė 9 696 litrus dyzelino (c klasės, skirto žemės ūkiui). Dyzelinas 2021 m. gegužės 24 d., 2021 m. birželio 21 d. ir 2021 m. birželio 28 d. buvo pristatytas atsakovei (važtaraščių Nr. DID0014569, DID0014820 ir DID0014871) ir jai buvo išrašytos trys PVM sąskaitos faktūros: 2021 m. gegužės 24 d. 1 339,33 Eur PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014569, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. birželio 23 d.; 2021 m. birželio 21 d. 1 946,91 Eur PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014820, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. liepos 21 d.; 2021 m. birželio 28 d. 3 722,20 Eur PVM sąskaita faktūra, serija DAP, Nr. 0014871, kurios apmokėjimo terminas 2021 m. liepos 28 d. Nurodytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas suėję, atsakovė šių sąskaitų neapmokėjo.

1.2.                      Atsakovė yra ūkininkė ir, vykdydama veiklą, kooperavosi su kitu ūkininku A. L., kuris vadovauja žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) „Eko ūkis“. Be to, pas A. L. dirba Č. A. ir jo brolis R. A., kurie taip pat yra ūkininkai, R. bei atsakovė I. R., kuri, be kita ko, yra faktinė A. L. žmona bei jo ūkio apskaitininkė.

1.3.                      A. L. 2020 m. sausio 6 d. atsiuntė savo bei atsakovės rekvizitus krovinių važtaraščiams ir PVM sąskaitoms faktūroms išrašyti ir užsakė kuro abiejų vardu. Vėliau kurą tiek savo, tiek atsakovės vardu nuolat užsakinėdavo tik A. L.. Visi minėti ūkininkai yra PVM mokėtojai, visi jie pirkdavo kurą iš ieškovės. Kurą dažniausiai faktiškai priimdavo ūkyje dirbantys R. (atsakovės brolis) bei A., o kartais ir pats A. L.. Visi šie penki asmenys yra įsiskolinę ieškovei dėl kuro pirkimo ir šiuo metu vyksta kitos civilinės bylos dėl skolų priteisimo (civilinių bylų Nr. e2-2846-941/2022, e2-2689-904/2022, e2-789-750/2022 ir e2-1465-351/2022).

1.4.                      Atsakovė I. R. nuo 2020 m. sausio 7 d. iš ieškovės kurą yra pirkusi iš viso 17 kartų už bendrą 34 631,76 Eur sumą, pagal 14 sąskaitų yra sumokėjusi 27 623,32 Eur sumą, o paskutinių trijų neapmoka. Atlikus kryžminį PVM sąskaitų faktūrų patikrinimą, matyti, jog atsakovė visas tris ginčo sąskaitas yra įregistravusi Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir taip pasinaudojo PVM atskaita susimažindama į biudžetą mokėtiną V. T. atsakovė, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis ir klaidindama teismą, nepagrįstai siekia išvengti 7 008,44 Eur piniginės prievolės, kurios nevykdo ilgą laiką.

2.       Atsakovė I. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad byloje nėra duomenų apie prekių ir ginčo sąskaitų faktūrų pateikimą atsakovei, jos nėra atsakovės priimtos ir pasirašytos. Vien tai, kad A. L. taip pat yra ieškovės klientas bei ūkininkas, dar savaime nereiškia, jog A. L. yra atsakovės verslo partneris.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Tauragės apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 726 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. R. bei 13,44 Eur pašto išlaidų valstybės naudai. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

3.1.                      Teismas nustatė, kad jau kelerius metus ieškovė žodinio susitarimo su trečiuoju asmeniu A. L. pagrindu reguliariai teikdavo kurą penkiems ūkininkams – A. L., atsakovei I. R., I. R. bei Č. ir R. A.. Kurą visiems ūkininkams žodžiu (telefonu) užsakydavo tik A. L.. Visi penki ūkininkai yra atskiri PVM mokėtojai, užsiimantys individualia žemės ūkio veikla, turi atskirus leidimus įsigyti atitinkamą kiekį (limitą) akcizais neapmokestinamo dyzelinio kuro, kurį gali panaudoti, todėl ir sąskaitas faktūras ieškovė išrašydavo kiekvienam ūkininkui atskirai. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys pripažino, kad pasitaikydavo atvejų, kai jie apmokėdavo (padengdavo) vienas kito sąskaitas.

3.2.                      Teismas pažymėjo, kad šios bylos atveju esminiai ieškovės įrodymai apie kuro pardavimą atsakovei yra ieškovės išrašytos PVM sąskaita faktūros ir krovinių važtaraščiai, kurie nėra pasirašyti nei atsakovės (pirkėjos), nei galimo jos atstovo. Ir nors tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai (nuolatinis kuro pirkimas–pardavimas), kurie didžiąja dalimi buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu (anksčiau visos ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nors taip pat nebuvo pasirašytos atsakovės, tačiau paprastai būdavo apmokėtos (atsakovė apmokėjo 14 PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma 27 623,32 Eur), tačiau tai savaime nereiškia, jog, kilus ginčui dėl prekių pateikimo (gavimo) fakto, ieškovei pakanka pateikti tik PVM sąskaitą faktūrą ir nebereikia įrodinėti prekių (kuro) pateikimo fakto.

3.3.                      Pagal tarp ginčo šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką prekes iš ieškovės visiems ūkininkams, tarp jų ir atsakovei, žodžiu užsakinėdavo tik vienas ūkininkas – A. L., jis teismo posėdyje patvirtino, jog ginčo sąskaitų išrašymo laikotarpiu užsakinėjo kurą iš ieškovės, tačiau tvirtino, jog šį kurą užsisakė sau, o ne atsakovei, kuriai, be kita ko, iš esmės verčiantis gyvulininkyste, tokio kiekio kuro minėtu vasaros laikotarpiu niekada net nereikėdavo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, be ieškovės teikiamų VMI duomenų apie galimo užsakyti kuro limitus (jų likučius), byloje nėra jokių tiesioginių (ar netiesioginių) įrodymų, jog ginčo kuras buvo užsakytas būtent atsakovei. Atsakovė teigė, jog minėtu laikotarpiu kuro ji neprašė užsakyti, o trečiasis asmuo A. L., teismo posėdžio metu iš dalies pripažindamas ieškovės reikalavimus atsiskaityti už pateiktą kurą, tvirtino, kad kurą jis užsisakė sau, tačiau nesutiko su ieškovės pristatytu kuro kiekiu, nurodydamas, kad dėl to vyksta ginčas kitoje civilinėje byloje.

3.4.                      Teismas bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovui siūlė apsvarstyti atsakovo šioje byloje pakeitimo galimybę, tačiau ieškovė keisti atsakovo nesutiko.

3.5.                      Teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti ir teismo posėdžio metu akcentuoti netiesioginiai įrodymai: kuro kelionės lapai, sąskaitų registracija VMI posistemyje, susirašinėjimo su trečiuoju asmeniu medžiaga, liudytojos (ieškovės darbuotojos M. U.) paaiškinimai, VMI leidimai įsigyti kurą bei išrašai iš sistemos, nėra pakankami, kad galima būtų daryti išvadą, jog ginčo prekės buvo perduotos (pateiktos) atsakovei. Ieškovės argumentai, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į atsakovės finansinę apskaitą bei pateiktos / užregistruotos VMI posistemyje, nepagrindžia, kad atsakovė pirko ir gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes, kadangi, kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovė, visas el. paštu gautas sąskaitas buhalterė automatiškai įtraukdavo į VMI sistemos apskaitą. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus duomenis apie ūkininko A. L. išnaudotus limitus įsigyti atitinkamą kiekį akcizais neapmokestinamo dyzelinio kuro, pažymi, kad minėti leidimai leidžia spręsti apie ūkininko teisę pirkti atitinkamą kiekį dyzelinio kuro jam netaikant akcizo mokesčio, o ne apskritai apie teisę įsigyti (pirkti) kurą. Taigi limitų išnaudojimas taip pat savaime nepatvirtina, jog šis kuras buvo parduotas (užsakytas ir pristatytas) kitai ūkininkei – atsakovei I. R..

3.6.                      Teismas pažymėjo, kad ieškovė, bendradarbiaudama su atsakove be rašytinės sutarties, savo verslo santykius grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir prekių perdavimo atsakovei neįformindama jokiais dokumentais, prisiėmė riziką, jog, iškilus ginčui (kaip šiuo atveju), bus apsunkintas ginčo prekių perdavimo fakto įrodinėjimas. Taigi, byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų (atsakovės užsakymų, prekių atsakovei gabenimo važtaraščių, prekių perdavimo–priėmimo aktų ir pan.), leidžiančių nuspręsti apie ginčo prekių perdavimą atsakovei, o ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai, kaip jau minėta, atitinkamai ūkininkui skirtas VMI leidimas įsigyti akcizais neapmokestinamą dyzelinį kurą, nėra pakankami šiam faktui pagrįsti, juo labiau jog trečiasis asmuo A. L. teismo posėdžio metu pripažino, jog ginčo sąskaitų išrašymo laikotarpiu užsakė kurą iš ieškovės, tačiau šį kurą užsisakė sau, o ne atsakovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Ieškovė UAB „Apoil“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

4.1.                      Su ieškove buvo susitarimas, kad visi L. ūkio ūkininkai pirks iš ieškovės žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą, užsakymus teiks per A. L., PVM sąskaitos faktūros visiems ūkininkams taip pat bus perduodamos per A. L.. Toks bendradarbiavimo modelis tęsėsi nuo 2019 m. pabaigos iki 2021 m. lapkričio mėnesio, t. y. iš esmės trejus metus. A. L. iš ieškovės kurą pirko 28 kartus už 61 530,55 Eur sumą, pagal 24 sąskaitas sumokėjo 53 422,72 Eur sumą. I. R. iš ieškovės kurą pirko 17 kartų už 31 027,23 Eur sumą, pagal 14 sąskaitų sumokėjo 20 600,38 Eur. Č. A. iš ieškovės kurą pirko 13 kartų už 26 780,87 Eur sumą, pagal 10 sąskaitų sumokėjo 15 116,99 Eur. R. A. iš ieškovės kurą pirko 8 kartus už 14 537,21 Eur sumą, pagal 6 sąskaitas sumokėjo 11 937,21 Eur. Atsakovė I. R. kurą iš ieškovės pirko 17 kartų už 34 631,76 Eur, pagal 14 sąskaitų sumokėjo 27 623,32 Eur, liko nesumokėta 7 008,44 Eur. Bendra visų 5 ūkininkų kuro pirkimo apyvarta – 168 507,62 Eur.

4.2.                      Teismo posėdžio metu atsakovė I. R. nurodė, kad kurą jos vardu užsakydavo A. L., pati neužsakydavo, kada jai reikėdavo, prašydavo, kad A. L. užsakytų. Taigi atsakovei patvirtinus ieškovės teiginius apie kuro užsakymą (byloje nustatyta ir įrodyta faktinė aplinkybė, kad atsakovės I. R. vardu užsakymus kurui pristatyti pateikdavo A. L., atsakovė per A. L. už užsakytą kurą sumokėjo 14 kartų, todėl tarp šalių susiklostė tokia kuro užsakymo bei pardavimo praktika. Kad kurą užsakydavo tiek savo, tiek atsakovės vardu, tame pačiame teismo posėdyje pripažino trečiasis asmuo A. L..

4.3.                      Bylos nagrinėjimo metu atsakovė bei trečiasis asmuo pateikė versiją, kad šiais trimis atvejais kurą iš ieškovės ne tik užsakė A. L., bet ir įsigijo savo, o ne atsakovės I. R. vardu. Taigi byloje neliko ginčo dėl kuro pardavimo fakto, o ginčas liko dėl to, kas yra šio kuro pirkėjas ir kuriam asmeniui – I. R. ar A. L. tenka prievolė sumokėti už prekę. Ieškovės įsitikinimu, teismo proceso metu gimusi versija dėl kuro pirkėjo (pradiniuose procesiniuose dokumentuose atsakovė niekur net neužsiminė, kad tikrasis kuro pirkėjas yra A. L.) yra ne kas kita, kaip teismo klaidinimas, siekiant kaip įmanoma ilgiau vilkinti procesą, kelti vis naujus ginčus, kad atsiskaitymas už kurą būtų nukeltas kaip įmanoma toliau.

4.4.                      Sprendžiant klausimą, kas yra tikrasis kuro pirkėjas, esminę reikšmę turi atsakovės veiksmai deklaruojant visas tris PVM sąskaitas faktūras VMI. Šią aplinkybę ir įrodymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo, nuvertino.

4.5.                      Deklaruodama PVM sąskaitas faktūras, atsakovė I. R. patvirtino, kad ji gavo visas PVM sąskaitas faktūras ir susipažino su jų turiniu, save pripažino ir patvirtino kaip pirkėją, patvirtino kuro pirkimo datas, kuro kiekius ir kainas, mokėtiną PVM mokestį įtraukė į leidžiamą atskaitą, tai reiškia, kad susimažino valstybei mokėtiną PVM mokestį, sąskaitas įtraukė į savo apskaitą, ji įtraukė išlaidas į leidžiamas atskaitas ir susimažino mokėtinus kitus mokesčius (gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį). Nekoreguodama daugiau kaip metus laiko PVM deklaracijų (net ir po to, kai kilo teisminis ginčas) ji dar kartą patvirtino, kad laikė save tinkama nurodyto dyzelinio kuro pirkėja.

4.6.                      Teismas nepagrįstai patikėjo jokiais įrodymais nepatvirtinta atsakovės ir trečiojo asmens versija, kad PVM sąskaitas faktūras per klaidą deklaravo jų buhalterė. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo padaryta klaida. Ši versija apie buhalterės klaidą naudojama visose minėtų ūkininkų civilinėse bylose.

4.7.                      Teismo posėdžio metu atsakovė I. R. nurodė, kad ūkininkavimo veikla verčiasi 12 metų, ji yra verslininkė. Todėl jai taikomas bendrasis atidaus, apdairaus bei rūpestingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio standartas. Atsakovė neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras deklaravo VMI. Akivaizdu, kad joks apdairus asmuo nebūtų deklaravęs pirkimo sąskaitų, jeigu prekės nepirko, nes tai iškraipo buhalterinius duomenis, mokėtinus mokesčius valstybei. Atsakovė 2021 m. pabaigoje, peržiūrėdama savo buhalterinius duomenis, turėjo pastebėti klaidingai į apskaitą įtrauktas sąskaitas ir imtis veiksmų, bet to nedarė. Deklaruodama metines pajamas už 2021 m. iki 2022 m. gegužės mėnesio ji privalėjo susitikrinti visas savo pajamas ir išlaidas ir pateikti teisingus duomenis VMI, t. y. neįtraukti į sąnaudas kuro pirkimo išlaidų, bet to nedarė. Pastebėjusi klaidingai deklaruotas PVM sąskaitas faktūras ji nedelsiant turėjo imtis veiksmų klaidai ištaisyti, nes taip elgtųsi bet kuris protingas ir apdairus asmuo. Atsakovė daugiau kaip metus laiko nekoregavo deklaracijų ir net neketina to daryti, nes teisme laikėsi pozicijos, kad tam turi 5 metus, tačiau tai nedera su atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartu.

4.8.                      Ieškovė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo priėmimo. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriuose nėra nė vieno žodžio apie klaidingą sąskaitų išrašymą arba apie tai, kad kurą pirko ne atsakovė, o kitas asmuo (kitų ūkininkų reakcija civilinėse bylose buvo identiška). Po šio prieštaravimų pateikimo, matydama, kad yra keliamas teisminis ginčas dėl jos skolos, atsakovė nesiėmė jokių veiksmų anuliuoti tariamai nepagrįstas sąskaitas, nes bet koks protingas ir atidus asmuo būtų sureagavęs ir bandęs išsiaiškinti, kodėl kažkas nepagrįstai siekia iš jo prisiteisti virš 7 000 Eur. Atsiliepime į civilinį ieškinį atsakovė vėlgi nenurodė jokių argumentų, kad kurą iš ieškovės pirko ne ji, o jos sugyventinis A. L.. Ieškovė kartu su dubliku pateikė įrodymus, kad atsakovė visas ginčijamas PVM sąskaitas faktūras yra deklaravusi VMI. Tačiau pateikdama tripliką atsakovė net neužsiminė, kodėl ji deklaravo šias sąskaitas, o toliau kartojo, kad sąskaitų negavo, nieko nepasirašė. Dar daugiau, ji teigė su A. L. jokio bendro verslo neturinti, nepripažino, kad jis yra sugyventinis, ir nenurodė, kad būtent jis yra kuro pirkėjas.

4.9.                      Jeigu nėra ginčijamas pats kuro pirkimo faktas, atsakovė ir trečiasis asmuo taip ir nepaaiškino, kodėl negali atlikti mokėjimo vienas už kitą, kai tokia atsiskaitymo tvarka tarp šių ūkininkų buvo ganėtinai įprasta. Tuo labiau, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra sugyventiniai, viena šeima, todėl neaišku, koks skirtumas, kuris iš sugyventinių sumokės už kurą, kurį įsigijo iš ieškovės.

4.10.                      Teismas visiškai be pagrindo pritarė dar vienam A. L. klaidinimui, kad yra kilęs ginčas tarp ieškovės ir jo dėl parduoto kuro kiekio ir šis klausimas nagrinėjamas Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2689-904/2022. Tačiau šiame teisme buvo nagrinėjamas ginčas su A. L. tik dėl jo neapmokėtų 4 sąskaitų ir skolos už kurą priteisimo. Joks kitiems ūkininkams, tarp jų atsakovei I. R., parduoto kuro kiekis nebuvo ginčo tarp ieškovės ir A. L. objektas.

5.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė I. R. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1.                      Ieškovė savo reikalavimą iš esmės įrodinėja tik PVM sąskaitomis faktūromis ir važtaraščiais, kurių atsakovė nėra pasirašiusi ir jų nepripažįsta.

5.2.                      Bylos duomenys, t. y. šalių pripažintos aplinkės, kad kurą (dėl kurio dalies nėra ginčo tarp ieškovės ir trečiojo asmens) užsakė trečiasis asmuo A. L., prekės pateiktos A. L., sąskaitos pateiktos A. L., raginimai apmokėti pateikti A. L. ir kt., patvirtina faktą, kad teisiniai santykiai atsirado tarp ieškovės ir trečiojo asmens.

5.3.                      Byloje nėra jokių duomenų, kad PVM sąskaitos faktūros buvo perduotos I. R., kad I. R. šias sąskaitas įtraukė į buhalterinę apskaitą. Ieškovė nepateikė jokių tiesioginių (ar netiesioginių) įrodymų, jog ginčo kurą užsakė atsakovė I. R..

5.4.                      Ieškovės nurodyti netiesioginiai įrodymai – kuro kelionės lapai, vidinis ieškovės darbuotojų susirašinėjimas ar susirašinėjimas su trečiuoju asmeniu, liudytojų (ieškovės darbuotojų) paaiškinimai, nėra tinkami, pakankami, kad įrodytų, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės atsakovei buvo perduotos ir kad atsakovei atsirado pareiga už jas sumokėti.

5.5.                      Ieškovė, bendradarbiaudama (parduodama, pateikdama kurą) be rašytinės sutarties, verslo santykius su kitais asmenimis grįsdama tarpusavio pasitikėjimu ir prekių perdavimo gavėjams neįformindama dokumentais, prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui (kaip šiuo atveju) bus apsunkintas ginčo prekių perdavimo fakto įrodinėjimas. Taigi, nors tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai (nuolatinis kuro pirkimas–pardavimas), kurie buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, tačiau tai savaime nereiškia, jog kilus ginčui dėl prekių pateikimo (gavimo) fakto, ieškovei pakanka pateikti tik PVM sąskaitą faktūrą ir nebereikia įrodinėti prekių (kuro) pateikimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

7.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

8.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės ieškinį, konstatavęs, kad ieškovės pateikti netiesioginiai įrodymai nėra pakankami, kad galima būtų daryti išvadą, jog ginčo prekės buvo perduotos (pateiktos) atsakovei. Ieškovės argumentai, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į atsakovės finansinę apskaitą ir pateiktos / užregistruotos VMI posistemyje, nepagrindžia, kad atsakovė pirko ir gavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes, kadangi, kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovė, visas el. paštu gautas sąskaitas buhalterė automatiškai įtraukdavo į VMI sistemos apskaitą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus dėl ūkininko A. L. išnaudotų limitų įsigyti akcizais neapmokestinamo dyzelinio kuro, pažymėdamas, kad minėti leidimai leidžia spręsti apie ūkininko teisę pirkti atitinkamą kiekį dyzelinio kuro jam netaikant akcizo mokesčio, o ne apskritai apie teisę įsigyti (pirkti) kurą.

9.       Ieškovė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Pasak ieškovės, su ja buvo sudarytas susitarimas, kad visi L. ūkio ūkininkai pirks iš ieškovės žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą, užsakymus teiks per A. L., PVM sąskaitos faktūros visiems ūkininkams taip pat bus perduodamos per A. L.. Taigi atsakovė I. R. kurą iš ieškovės pirko 17 kartų už 34 631,76 Eur, pagal 14 sąskaitų 27 623,32 Eur sumokėjo, liko nesumokėta 7 008,44 Eur. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiais ieškovės argumentais.

10.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 2.132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad kai sandorį atstovaujamojo vardu sudaro atstovas, laikydamasis prieš tai nurodytų sąlygų (atskleisdamas atstovavimo faktą ir veikdamas neišeinant už suteiktų teisių ribų), atstovaujamajam atsiranda tokių pačių padarinių, kaip ir tuo atveju, jeigu sandorį jis sudarytų pats asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

11.       Atstovui suteiktų teisių apimtis, kaip ir atstovavimo faktas, gali būti aiškiai išreikšti – nustatyti įgaliojime (kai atstovaujama sandorio pagrindu), kituose atstovavimo faktą patvirtinančiuose dokumentuose (kai atstovaujama įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu) arba numanomi iš konkrečių aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.) (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Abiem šiais atvejais sandoriai, sudaryti per atstovą, sukuria teisines pasekmes atstovaujamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2017, 25 punktas).

12.       CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalyse įtvirtinta išimtis, kad kai atstovas neturi realių įgaliojimų arba juos viršija, bet toks sandoris sukuria pareigas atstovaujamajam. CPK 2.133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. CPK 2.133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises.

13.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisės doktrinoje tokie santykiai, kai trečiasis asmuo turi rimtą pagrindą manyti sudarąs sandorį su kito asmens atstovu, turinčiu teisę veikti jo vardu, nors iš tiesų tas asmuo tokios teisės neturi, vadinami tariamu atstovavimu. Tariamas atstovavimas yra bendrosios taisyklės, kad atstovaujamajam teisinių padarinių sukelia tik įgalioto ir įgaliojimų neviršijusio atstovo atlikti veiksmai, išimtis, kuri grindžiama atstovaujamojo elgesio aplinkybėmis – tokiais atvejais turi būti tikrinama, ar atstovaujamojo veiksmai buvo tokie, kad protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius, t. y. turi būti aiškinamasi, ar buvo objektyvių aplinkybių, kurios sudarė rimtą pagrindą asmenį laikyti kito asmens atstovu. Taigi tariamam atstovavimui nustatyti turi būti konstatuoti būtent atstovaujamojo veiksmai, suteikę rimtą pagrindą trečiajam asmeniui manyti, kad sandorį jis sudarė su tokią teise turinčiu atstovu. Kitu atveju (kai tokį pagrindą suteikia tik atstovu prisistatančio asmens veiksmai) sandoris atstovaujamajam teisinių padarinių nesukelia, nebent jis tokį sandorį vėliau patvirtina (CK 2.133 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).

14.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).

15.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 p.).

16.       Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

17.       Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

18.       Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tarp šalių dėl to ginčo nėra, kad ieškovė maždaug nuo 2019 m. žodinio susitarimo pagrindu reguliariai teikdavo žemės ūkio paskirties dyzelinį kurą penkiems ūkininkams – A. L., atsakovei I. R., I. R. bei Česlovui ir R. A.. Kurą visiems penkiems ūkininkams žodžiu (telefonu) užsakydavo A. L., jam ieškovė ir siųsdavo atskiriems ūkininkams išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias apmokėdavo jau patys ūkininkai, tarp jų ir atsakovė I. R.. Kurą iš ieškovės priimdavo ne tik PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais nurodyti ūkininkai.

19.       Kaip paaiškino pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 11 d. posėdžio metu apklausta liudytoja M. U. (UAB „Apoil“ darbuotoja), su A. L. ji susipažino 2019 m., paskui ji nuvyko į L. ūkį, ten M. U. supažindino su kitais ūkininkais, paaiškino, kad visi užsakinės bendrai ir toks bendradarbiavimas tarp ieškovės ir ūkininkų vyko – A. L. užsakinėjo kurą visų ūkininkų vardu, tarp jų ir atsakovės I. R., ir nurodydavo, kokio dydžio kokiam ūkininkui sąskaitą išrašyti, o liudytoja M. U. atlikdavo kuro užsakymą. Toks bendradarbiavimas su ūkininkais vyko ne vienerius metus.

20.       Nors to paties pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 11 d. posėdžio metu atsakovė I. R. nesutiko su ieškovės prašoma priteisti suma, teigdama, jog nebuvo užsakiusi kuro pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, nei šių sąskaitų, nei kuro negavo, tačiau pripažino, kad su ieškove bendradarbiavo 2–3 metus. Atsakovė pati kuro nėra užsakiusi – kai atsakovei reikėdavo kuro, prašydavo, kad A. L. jai užsakytų. Atsakovė taip pat patvirtino, kad A. L. yra jos vaikų tėvas, jie yra pora, t. y. jų santykiai yra artimi. Trečiasis asmuo A. L. to paties pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 11 d. posėdžio metu patvirtino, kad jis telefonu (žodžiu) teikdavo kuro užsakymus tiek už save, tiek ir už atsakovę, taip pat į savo elektroninį paštą gaudavo sąskaitas už kurą, taip pat ir atsakovės vardu. Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje pateikti susirašinėjimai tarp A. L. ir ieškovės darbuotojos M. U..

21.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės kartu su dubliku pateiktas atsakovės apyvartos žiniaraštis patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 7 d. iki 2021 m. atsakovė gan intensyviai per A. L. pirko iš ieškovės kurą ir iš 17 ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjo 14 bendrai 27 623,32 Eur sumai. Šią aplinkybę pripažino ir pati atsakovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks gana intensyvus atsakovės bendradarbiavimas per trečiąjį asmenį A. L. su ieškove, buvęs žodinis susitarimas ir nusistovėjusi tvarka, pagal kurią kurą atsakovei I. R. užsakinėja A. L., ieškovė PVM sąskaitas faktūras už kurą išrašo tiesiogiai I. R. ir jas išsiunčia į A. L. elektroninį paštą, o už kurą sumoka asmeniškai I. R., ieškovei sudarė rimtą pagrindą manyti, kad ginčo kuro tiekimo sandoriai buvo sudaryti su atsakovės I. R. atstovu, turinčiu teisę veikti atsakovės vardu, – A. L.. Todėl toks sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam – atsakovei I. R. (CK 2.133 straipsnio 9 dalis).

22.       Atsakovės I. R. tariamas atstovas A. L. pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 11 d. posėdžio metu neginčijo aplinkybės, kad buvo užsakęs kurą pagal dvi ginčo PVM sąskaitas faktūras, tačiau kėlė klausimą dėl užsakyto kuro kiekio (vienos ginčo sąskaitos faktūros), teigdamas, kad tokio didelio kiekio negalėjo užsakyti. Teisėjų kolegija tokius trečiojo asmens argumentus laiko deklaratyviais, kaip vieną iš trečiojo asmens ir atsakovės gynybinių pozicijų, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

23.       Tuo tarpu tai, kad toks kiekis kuro atsakovei buvo pateiktas, patvirtina ne tik byloje pateiktos 2021 m. gegužės 24 d., 2021 m. birželio 21 d.  ir 2021 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos faktūros ir tos pačios dienos kuro gabenimo važtaraščiai (priešingai, nei nurodo atsakovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, jie buvo pateikti kartu su ieškovės dubliku), bet ir ieškovės pateikti atitinkamų žemės ūkio paskirties dyzelinio kuro kiekių užsakymai tiekėjams ir sunkvežimių kelionės lapai, patvirtinantys kuro pristatymą atsakovei. Atsakovės atitinkamą kuro įsigijimą iš ieškovės netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovės buhalterė yra deklaravusi VMI. Be to, A. L., kuriam buvo pateiktos atitinkamos PVM sąskaitos faktūros, iki pat ginčo teisme kilimo nekėlė klausimo dėl kuro gavimo, jo kiekio, nors ieškovė ne kartą ragino atsiskaityti už patiektą (taip pat ir atsakovei) kurą.

24.       Pirmosios instancijos teisme buvo iškelta versija, kad ginčo kurą trečiasis asmuo A. L. galėjo užsakyti ne atsakovės vardu, bet sau, tačiau teisėjų kolegija laiko sunkiai tikėtina galimybę, kad ieškovė būtų ginčo PVM sąskaitas faktūras išrašiusi atsakovės vardu nesant užsakymo kurą patiekti būtent atsakovei. Pirma, ieškovė neturėjo intereso išrašinėti klaidingas sąskaitas ar sąskaitas ūkininkui, kurio vardu užsakymas nebuvo pateiktas. Antra, byloje nėra įrodymų, kad A. L., kuriam buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, iki ginčo teisme kilimo kėlė klausimą dėl sąskaitose nurodyto pirkėjo tinkamumo ir kreipėsi į ieškovę, prašydamas pataisyti sąskaitas ir perrašyti jas jo vardu, nors ieškovė ne kartą ragino atsiskaityti už patiektą (taip pat ir atsakovei) kurą. Trečia, A. L. buvo išnaudojęs limitus įsigyti atitinkamą kiekį akcizais neapmokestinamo žemės ūkio paskirties dyzelinio kuro, todėl neatrodo tikėtina, kad jis būtų vis tiek jį sau užsakinėjęs. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad trečiajam asmeniui nebuvo apribota teisė įsigyti (pirkti) kurą, tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės, nes nagrinėjamu atveju atsakovei buvo tiekiamas ne bet koks, bet būtent žemės ūkio paskirties dyzelinis kuras. Ketvirta, kaip minėta, ginčo PVM sąskaitas faktūras atsakovės buhalterė deklaravo VMI.

25.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegijos manymu, labiau tikėtina, kad atsakovė per savo (tariamą) atstovą A. L. iš ieškovės įsigijo ginčo kurą ir jis buvo tinkamai pristatytas. Dėl šios priežasties skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies. Ieškovei priteisiama visa 7 008,44 Eur skola, tačiau tik dalis prašomų priteisti palūkanų, nes ieškovė jas netiksliai apskaičiavo. 6 procentų palūkanos už 208 pradelstas dienas pagal 2021 m. gegužės 24 d. 1 339,33 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 45,79 Eur (1 339,33 x 0,06 x 208 / 365). 6 procentų palūkanos už 180 pradelstų dienų pagal 2021 m. birželio 21 d. 1 946,91 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 57,61 Eur (1 946,91 x 0,06 x 180 / 365). 6 procentų palūkanos už 173 pradelstas dienas pagal 2021 m. birželio 28 d. 3 722,20 Eur PVM sąskaitą faktūrą sudaro 105,85 Eur (3 722,20 x 0,06 x 173 / 365). Vadinasi, ieškovei priteistina 209,25 Eur palūkanų, taip pat 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26.       Kadangi į esminius bylos klausimus atsakyta, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, nes jie neturi esminės reikšmės bylos baigčiai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

27.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys patenkintas 99,38 proc., todėl atsižvelgiant į tai paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos.

28.       Ieškovė šioje byloje patyrė 800 Eur išlaidų advokato pagalbai už ieškinio, dubliko parengimą bei atstovavimą teismo posėdžiuose, taip pat sumokėjo 163 Eur žyminio mokesčio. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl 957,03 Eur (800 Eur + 163 Eur) x 99,38 proc.) bylinėjimosi išlaidų suma ieškovės naudai priteistina iš atsakovės. Atsakovei iš ieškovės priteisiama 4,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (726 x 0,62 proc.).

29.       Pirmosios instancijos teisme taip pat patirta 13,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo, t. y. pašto, išlaidų, todėl iš atsakovės valstybei priteistina 13,36 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Iš ieškovės priteistina suma neviršija minimalios valstybei išieškotinos sumos, todėl valstybei nepriteisiama (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

30.       Ieškovė už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 164 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. sausio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2022 m. gruodžio 27 d. ir 2023 m. sausio 27 d. bankinio pavedimo išrašus). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 99,38 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 659,88 Eur (500 Eur + 164 Eur) x 99,38 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

31.       Atsakovė patyrė 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. vasario 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2023 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymą). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 99,38 proc., atsakovei iš ieškovės priteistina 7,50 Eur (1 210 x 0,62 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apoil“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apoil“ 7 008,44 Eur skolą, 209,25 Eur palūkanų, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 7 217,69 Eur sumos nuo 2022 m. sausio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 957,03 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ atsakovei I. R. 4,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės I. R. 13,36 Eur pašto išlaidų valstybės naudai, priteistą sumą įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovės I. R. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Apoil“ 659,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Apoil“ atsakovei I. R. 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.