Civilinė byla Nr. 2-763-516/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00302-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.1.14.8.1; 3.3.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-1123-324/2022 atsisakyta priimti A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teismas        

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. B. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovė) 156 000 Eur padarytos turtinės ir 500 000 Eur patirtos neturtinės žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą pavesti Lietuvos teisingumo ministerijai.

2.       Nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-3103-217/2022 yra savo velionio tėvo V. B. (W. L. B.) testamentinis įpėdinis. Kauno apylinkės teismas 1999 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1341/98 patvirtino taikos sutartį, kuria buvo pripažintos velionių seserų B. A., V. A.-Č. ir A. A.-B. teisės į viso jų velionių tėvų ir jų prarasto dėl politinių represijų turto susigrąžinimą ir jų velionio brolio P. A. atidalinimą iš jų kiemo ūkio 1944 metais. Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-190-212/2007 atmetė ieškovo velionės mamos A. A.-B. ieškinį dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimo, vykdant politines represijas ir padarytos žalos atlyginimo vykdant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atstatymo tvarką ir sąlygas. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-16/2010 Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7-356/2012 atmetė ieškinį dėl prarasto turto sugrąžinimo ir nepagrįsto turto gavimo pripažinimo, nustatydamas, jog l/4 dalis iš 41,58 ha atstatomos nuosavybės teisės natūra ieškovo senelių velionių P. ir L. A. žemės ūkio sklypo (duomenys neskelbtini) arba 10,4 ha buvo paimta teisėtai išmokant 10 226 Lt kompensaciją. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-303-212/2013 atmetė apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-197-739/2017 atmetė skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos sprendimų 2015 m. birželio 12 d. ir 2015 m. rugpjūčio 17 d. pripažinimo neteisėtais ir panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-279-261/2019 atmetė apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.67 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė arba daiktas natūroje gali būti paimtas tik visuomenės poreikiams ir už tai teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo sąlygų ir tvarkos“ nustatyta, kad grąžinamos žemės sklypas negali būti skaidomas dalimis, jeigu tarp pretendentų kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo ir tada joks sprendimas yra nepriimamas iki ginčo neišnagrinės teismas. Atsakovė pažeidė minėtus įstatymus, nes esant ginčui dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo neteisėtai priėmė sprendimą atimti teisę į visos žemės 41,58 ha sklypo nuosavybės teisės atstatymo natūra neliečiamumą ir paėmė l/4 dalį iš 41,58 ha grąžinamo žemės sklypo išmokant už tai kompensaciją pinigais, o bendros ir administracinės kompetencijos teismai organizuotai civilinėse ir administracinėse bylose slėpė nuo atsakomybės neteisėtus atsakovės ir jos institucijų veiksmus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

4.       Iš ieškinio turinio bei jame pareikštų reikalavimų teismas nustatė, kad ieškovas kvestionuoja kitose civilinėse bylose (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-365/2012, Panevėžio apygardos administracinio teismo byla Nr. I-197-739/2017), kuriose atmesti to paties ieškovo reikalavimai pripažinti, jog jo motina ir jos velionės seserys turi teisę į visą tėvo turėtos žemės sklypo grąžinimą natūra, o jų brolio sutuoktinės prašymas atkurti nuosavybės teisę į dalį žemės pinigine kompensacija bei toks atkūrimo būdas yra neteisėtas, jau nustatytus teisinius santykius bei faktus, siekdamas kitokio jų teisinio vertinimo, nors kitoks jo nurodomos bylos aplinkybių įvertinimas galėjo būti atliktas (ir buvo atliktas) tik instancinės teisminės peržiūros tvarka, o ne inicijuojant naują civilinę bylą. Reikšdamas tokį reikalavimą, ieškovas ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo visiems fiziniams bei juridiniams asmenims, valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams principą bei CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, draudžiančias kitoje (naujoje) byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus ir (ar) teisinius santykius. Todėl sprendė, kad toks ieškinys, kokį pareiškė ieškovas, teisme civilinio proceso tvarka nenagrinėtinas.

5.       Teismas taip pat nurodė, kad ieškinio turinys suteikia pagrindą konstatuoti, jog ieškovas netinkamo procesinio elgesio, niekinančiai bei įžeidžiančiai apibūdinant tiek valstybę, tiek teismus, į kuriuos kreipiamasi su ieškiniu, nekeičia, o toks aiškus ir sąmoningas ieškovo piktnaudžiavimas teise eliminuoja ieškinio trūkumų šalinimo institutą.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

6.       Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 12 straipsnį, CPK 18 straipsnį, 279 straipsnio 4 dalį, pažeidė Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsnius, CPK 5, 6, 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 3 dalį. Teismas nenurodė, į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinio reikalavimai būtų išspręsti.

6.2.                      Nagrinėjamas ginčas dar nebuvo išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

6.3.                      Teismai piktnaudžiauja CPK 137 ir 138 straipsnio nuostatomis ir neduoda ieškovo ieškiniams eigos.

6.4.                      Ieškinio priėmimo klausimą sprendė šališka teisėja, kuri galimai susijusi su tiek Utenos, tiek Zarasų rajonų savivaldybių administracijomis.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

8.       Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

9.       Kita vertus, nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – fundamentali, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019, 28 punktas). Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą įgyvendina laikydamasis visų įstatyme nustatytų sąlygų. Jeigu pateiktas ieškinys turi trūkumų, teismas nustato terminą jiems pašalinti (CPK 138 straipsnis). CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

10.       Apeliantas ieškinyje nurodė, kad valstybė pažeidė įstatymų reikalavimus ir priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo atmetė apelianto reikalavimus pripažinti, jog jo motina ir jos velionės seserys turi teisę į visą tėvo turėtos žemės sklypo grąžinimą natūra, o jų brolio sutuoktinės prašymas atkurti nuosavybės teisę į dalį žemės gaunant piniginę kompensaciją yra neteisėtas, tokiu būdu buvo pažeistas viso 41,58 ha žemės sklypo nuosavybės teisės atkūrimo natūra neliečiamumas. Dėl tokių neteisėtų veiksmų apeliantas patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme ir atsisakė jį priimti.

11.       CPK 279

12.       Apeliantas teigia, kad jo inicijuotas ginčas dar nebuvo išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Su tokiu apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti. Iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantas siekia kitaip įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-365/2012, Panevėžio apygardos administracinio teismo byla Nr. I-197-739/2017) nustatytą faktą, kad l/4 dalis iš 41,58 ha atkuriamos nuosavybės teisės natūra ieškovo senelių velionių P. ir L. A. žemės ūkio sklypo (duomenys neskelbtini), arba 10,4 ha buvo paimta teisėtai išmokant 10 226 Lt kompensaciją. Tai, kad apeliantas nesutinka su tokiu teismo įvertinimu, nėra pagrindas inicijuoti naują civilinę bylą. Apeliantas turi atsižvelgti į įstatymų leidėjo nustatytą draudimą, teismo procesiniam sprendimui įsiteisėjus, ginčyti kitoje byloje teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

13.       Atskirojo skundo argumentas, kad teismai piktnaudžiauja CPK 137 ir 138 straipsnio nuostatomis ir neduoda ieškovo ieškiniams eigos, atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju apeliantas pažeidė minėtą CPK nustatytą draudimą naujoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus, siekė kitokio jų teisinio vertinimo, todėl šiuo atveju ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas savaime nereikštų, kad toks ieškinys, pašalinus jo turinio trūkumus (CPK 135 straipsnis), galėtų būti priimtas nagrinėti.

14.       CPK 137

15.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad skundžiamą nutartį priėmė šališkas ir priklausomas teismas (teisėja). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad bylą nagrinėjo teisėja, kuri, pasak jo, galimai susijusi su tiek Utenos, tiek Zarasų rajonų savivaldybių administracijomis, savaime nepagrindžia teismo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliantas, grįsdamas tokį galimą teismo šališkumą, remiasi tik deklaratyviais samprotavimais ir prielaidomis, nenurodo jokių pagrįstų aplinkybių ar argumentų, tikėtinai patvirtinančių, kad teismas buvo šališkas, taip pat jis nepateikia tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

16.       Apibendrinęs pirmiau nustatytas aplinkybes, nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK nuostatas, kuriose reglamentuotas teismo atsisakymas priimti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                    Rasa Gudžiūnienė