Administracinė byla Nr. eA-2052-261/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04237-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.1; 13.7.2; 13.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arijus“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arijus“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Transfina“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company" filialas Lietuvoje) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Arijus“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-150(7-120/2019); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 1A-187; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-463. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. Pareiškėjas ir krovinio siuntėjas GM INTER TOBACCO FZE, pašto dėžutė (duomenys neskelbtini), Jebel Ali laisvoji zona, Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai (toliau – ir Siuntėjas) sudarė krovinių ekspedijavimo sutartį. 2015 m. rugsėjo 28 d. Siuntėjas užsakė krovinio ekspedijavimo paslaugą, užsakyme nurodydamas krovinio paskirties vietą – Rezekne (LV000723), Latvija.
1.2. Pareiškėjas 2015 m. spalio 2 d. pateikdamas garantiją užpildė muitinės tranzito lydinčiuosius dokumentus (toliau – ir TLD) Nr. 15LTLU900014B88C89, nurodydamas, jog konteineris Nr. MRKU5295891 (tabako žaliava, prekės kodas – 2401) į paskirties įstaigą Rezeknėje bus gabenamas pasitelkto faktinio krovinio vežėjo UAB „Transfina” krovininiu automobiliu. Krovinys buvo pristatytas bei priimtas 2015 m. spalio 4 d. paskirties vietoje. Krovinio pristatymą patvirtina Tarptautinio krovinių vežimo keliais krovinio vežimo važtaraštis (toliau – ir CMR) Nr. TF0000653. Pareiškėjas 2015 m. spalio mėnesį papildomai atliko dar dvi tranzito procedūras: 2015 m. spalio 22 d. pateikė garantiją kartu su TLD Nr. 15LTLU900014BFF9D6, pagal kurią nugabeno krovinį į tą pačią paskirties vietą 2015 m. spalio 24 d., ir 2015 m. spalio 28 d. – Nr. 15LTLU900014C22EB2, pagal kurią nugabeno krovinį į tą pačią paskirties vietą 2015 m. spalio 28 d. Pristačius krovinius į paskirties vietą, pareiškėjas muitinės tarpininko buvo informuotas žodžiu, jog tranzito procedūrų užbaigimas bus vykdomas Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų. Krovinių pristatymą į paskirties vietą taip pat įrodo išrašas iš Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NCTS).
1.3. Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. l(LM18)-327 įregistravo pareiškėjui mokestine prievolę: 15 042 Eur importo muitą, 34 748 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 607 Eur muito delspinigių ir 4 979 Eur baudą dėl nustatyta tvarka neužbaigtos tranzito procedūros pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88CS9 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.), Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.), motyvuodama tuo, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina tranzito procedūros pabaigimo, o Latvijos Respublikos muitinė neprisiėmė atsakomybės dėl atsiradusios skolos muitinei įregistravimo teigdama, jog ji nėra atsakinga už skolą, susijusią su pirmiau nurodytomis tranzito operacijomis, nes neturi duomenų apie krovinio atgabenimą/išgabenimą iš Latvijos Respublikos. Muitinės departamentas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1A-335 panaikino minėtą Klaipėdos TM sprendimą motyvuodamas tuo, jog yra pagrindas manyti, kad skola muitinei galėjo būti registruota keliems asmenims, todėl pavedė Klaipėdos TM įvertinti ir vežėjo pripažinimo solidariu skolininku muitinei klausimą. Klaipėdos TM, atlikusi pakartotinį tyrimą, priėmė 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. l(LM18)-745, tačiau pareiškėjui šį sprendimą apskundus, Muitinės departamentas jį panaikino 2019 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1A-15 ir pavedė šiai įstaigai priimti naują sprendimą įvertinant faktines ginčo aplinkybes, skolos muitinei atsiradimo pagrindą bei skolininkų ratą.
1.4. Klaipėdos TM, atlikusi pakartotinį tyrimą, skundžiamu 2019 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. l(LM18)-463 apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjui 15 042 Eur importo muitą, 783 Eur importo muito delspinigius ir 1 504 Eur baudą nuo apskaičiuoto muito bei pareiškėjui ir UAB „Transfina“ (solidariesiems skolininkams) 34 748 Eur PVM, 705 PVM delspinigius ir 3 475 Eur baudą nuo apskaičiuoto PVM. Pareiškėjas teikė skundus Muitinės departamentui ir MGK, bet jie paliko minėtą Klaipėdos TM sprendimą galioti.
1.5. Skundžiamu sprendimu nebuvo tirtos faktinės skolos muitinei atsiradimo aplinkybės, o buvo remiamasi vien nepatikimais duomenimis apie neužbaigtą tranzito procedūrą. Muitinė ir Komisija netyrė įrodymų, patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą: pareiškėjas pateikė TLD nurodytų sąskaitų ir pakavimo lapų kopijas, faktinis krovinio vežėjas UAB „Transfina“ pateikė informaciją, kad prekes nugabeno nurodytu adresu į paskirties vietą. Taip pat pateiktos CMR važtaraščių ir TLD kopijos su Latvijos muitinės spaudu.
1.6. Muitinė rėmėsi tuo, kad nėra duomenų apie pristatymą į paskirties vietą, nėra žinoma prekių buvimo vieta ir yra duomenų apie spaudo klastojimą, tačiau neatlikus išsamaus tyrimo, siekiant išsiaiškinti, kas tiksliai vyko su kroviniu, skolininku įvardytas pareiškėjas. Skundžiamuose sprendimuose nenurodoma jokių teisės aktų, pagal kuriuos Latvijos Respublikos muitinė turėjo teisę ar kompetenciją konstatuoti muitinės spaudo klastojimo faktą. Nėra duomenų apie kitų Latvijos Respublikos institucijų priimtus sprendimus dėl spaudo klastojimo. Latvijos Respublikos muitinė nėra pradėjusi jokių procedūrų ne tik dėl muitinės spaudo klastojimo fakto nustatymo, bet ir dėl tranzito procedūros pažeidimo fakto išsamaus ištyrimo ir atsakingų už tai asmenų išaiškinimo. Prieigą prie NCTS turi vien muitinės pareigūnai ir būtent jie nustatė, jog prekių gabenimas yra būsenoje „Gabenimas užbaigtas“. Tam, jog NCTS būtų nurodyta būsena „Gabenimas užbaigtas“, prekes turėjo patikrinti muitinės pareigūnai.
1.7. Pareiškėjas iš gavėjo ir (ar) krovinio savininko nėra gavęs jokių pretenzijų dėl krovinio nepristatymo į paskirties vietą. Taigi prekės pagal susitarimą buvo pristatytos į gavėjo nurodytą vietą Latvijos Respublikoje, o aplinkybė, jog prekių galutinė pristatymo vieta turėjo būti Kazachstano Respublika, išeina už šio ginčo ribų. Latvijos Respublikos muitinės pateikiama informacija neatitinka objektyvių duomenų, užfiksuotų NCTS sistemoje, kur nurodoma apie visų ginčo krovinių gabenimo pabaigą ir priėmimą paskirties įstaigoje Rezekne, Latvijoje. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1B-298 patvirtintų Tranzito deklaracijos duomenų priėmimo, tikrinimo ir įforminimo, Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą atliekant NCTS sistemos priemonėmis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punkte nurodyta, kad NCTS sistemoje įrašus apie procedūros užbaigimą gali atlikti tik paskirties įstaigos muitinės pareigūnai ir tik po to, kai įsitikina, kad kroviniai (deklaruotos prekės) pristatyti į paskirties įstaigą. UAB „Arijus“ įsipareigojo organizuoti prekių pervežimą tik į paskirties vietą Rezeknėje ir teritorinei muitinei pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas negali turėti įtakos vežėjų ir, tuo labiau, muitinės pareigūnų veiksmams. Latvijos Respublikos muitinė (kaip 2018 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. 1(LM18)-745 nurodo Klaipėdos TM) 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27.20.1-2/10545 patvirtino apie prekių išvežimą geležinkeliais. Tai reiškia, kad Latvijos muitinė pripažino, kad prekės paskirties vietoje buvo gautos.
1.8. Tyrimas dėl prekių neišvežimo buvo atliktas neteisingai, nes remtasi iš Kazachstano gautais duomenimis apie prekių atgabenimą konteineriuose Nr. MRKU5295891 ir Nr. UETU5028759, Nr. MSKU0825007. Po prekių pristatymo į paskirties vietą prekės iš šių konteinerių buvo iškrautos, o nurodytus konteinerius UAB „Transfina“ grąžino į Klaipėdos uostą. Tai rodo, kad jeigu prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, tai ne minėtuose konteineriuose. Bet kokiu atveju prekių nepristatymo į Kazachstaną aplinkybė nėra svarbi, nes tai jau nebuvo pareiškėjo pareiga, be to, ši aplinkybė nepatvirtina aplinkybės, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą Latvijoje.
1.9. Nagrinėjamu atveju taip turėjo būti įvertintos ir Europos Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomas į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 231 straipsnio nuostatos, pagal kurias asmuo atleidžiamas nuo muitų, jeigu asmens veiksmuose nematyti apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu iki termino, per kurį prekės privalo būti pateiktos paskirties įstaigai, išvykimo valstybės narės muitinė negauna pranešimo apie atvykimo patvirtinimą arba jeigu per šešias dienas nuo pranešimo apie atvykimo patvirtinimą gavimo negauna pranešimo apie tikrinimo rezultatus, ši muitinė svarsto galimybę pradėti tyrimo procedūrą. Nesant duomenų apie tai, kad paskirties įstaiga pradėjo tyrimo veiksmus per nustatytą terminą, reikėtų laikyti, kad prekės buvo pristatytos į paskirties įstaigą. Įgyvendinimo reglamento 450 c straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei procedūra nebuvo užbaigta, išvykimo valstybės narės muitinė per devynis mėnesius nuo termino, kada prekės turėjo būti pateiktos paskirties įstaigai, turi pranešti garantui apie neužbaigtą procedūrą. Kadangi nebuvo pranešta garantui, reikėtų laikyti, kad tranzito procedūra buvo užbaigta.
1.10. Klaipėdos TM ir Muitinės departamentas neteisingai taikė Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas, BMK) nuostatas dėl skolos atsiradimo vietos, o MGK to išvis nevertino. Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu, toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 2 d., 215 str. 1 d.). Šiuo atveju muitinės procedūra (faktas dėl prekių atgabenimo) buvo įforminta Latvijos Respublikoje. Yra keliamas ginčas dėl jos teisėtumo, nurodant, kad Latvijos Respublikoje prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Taigi, mokestinę prievolę lemiantys, kad ir ginčijami, veiksniai atsirado Latvijos Respublikoje. Jeigu ir būtų nustatyta, kad skola atsirado, tai jos administravimo procedūras turėtų vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos Respublikos muitinė. Lietuvos Respublikos muitinė iš pradžių kreipėsi į Latvijos Respublikos muitinę su prašymu prisiimti skolos išieškojimą, tačiau Latvijos Respublikos muitinė grąžino minėtą pranešimą nurodydama, jog ji nėra atsakinga už skolos išieškojimą, nes neturi jokių duomenų apie krovinio atgabenimą į Latvijos Respublikos teritoriją. Tokia pozicija kritikuotina, nes Latvijos muitinės pareigūnai į NCTS suvedė duomenis. Klaipėdos TM pripažįsta, kad prekės buvo nugabentos į Latvijos teritoriją, tačiau kritiškai nevertina Latvijos muitinės informacijos.
1.11. Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos, ir kad pateikus šio kodekso 243 straipsnyje nustatytą skundą, šio senaties termino eiga yra sustabdoma visą laikotarpį, kol šis skundas nagrinėjamas teisme. Šiuo atveju pareiškėjo skundai nebuvo nagrinėjami teisme, taigi pranešimas apie skolą pateiktas per vėlai, tik Klaipėdos TM priėmus sprendimą 2019 m. gegužės 24 d.
1.12. Klaipėdos TM taikė skirtingus principus solidariam skolininkui UAB „Transfina“, nes pastarajam tomis pačiomis aplinkybėmis buvo pritaikytos Sąjungos muitinės kodekso 103 bei 104 straipsnių nuostatos ir nuspręsta nepranešti apie 15 042,00 Eur dydžio skolą.
2. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog:
2.1. Latvijos Respublikos muitinė 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 27/20.1-2/10545 informavo Muitinės departamentą, kad tranzito procedūra pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (2015 m. spalio 2 d.), Nr. 15LTLU900014BFF9D6 (2015 m. spalio 22 d.) ir Nr. 15LTLU900014C22EB2 (2015 m. spalio 28 d.) NCTS buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), gavus informaciją apie deklaruotų prekių išvežimą iš Europos Sąjungos geležinkelio transporto, tačiau vėliau papildomai nustatyta, jog deklaruotos prekės nebuvo išgabentos geležinkelio transportu, o prekių buvimo vieta nežinoma.
2.2. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus bylose Nr. C-66/99, C-371/99, C-337/01, C-300/03, C-230/06 skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda ir tuomet, kai prekių siuntos, kuriai įforminta Bendroji tranzito procedūra, nebuvo pateiktos paskirties įstaigai. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino neturinti jokių duomenų apie minėtų TLD ir deklaruotų prekių pateikimą paskirties įstaigai. Pareiškėjo pateikti TLD su Latvijos muitinės spaudais „Nr.014“ buvo atmesti, kaip nepatvirtinantys tranzito procedūros užbaigimo fakto, kadangi Latvijos muitinė, disponuojanti informacija apie turimus ir naudojamus spaudus, informavo, kad Zilupes MKP (LV000723) spaudas „Nr.014“ yra suklastotas. Remiantis Įgyvendinimo reglamento 363 straipsnio 3 dalimi, pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas apie procedūros užbaigimą. Muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta tik esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabentos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai. Pareiškėjas nepateikė muitinei tinkamų dokumentų, kaip to reikalaujama Įgyvendinimo reglamento 365 ir 366 straipsniuose
2.3. Pareiškėjas skunde iškreipia ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus, nurodydamas, kad teritorinės muitinės aiškinimas siejant tranzito procedūros užbaigimą ne tik su prekių pristatymu į paskirties vietą, bet ir su išvežimu iš paskirties vietos, yra nepagrįstai išplėstas. Pareiškėjo atsakomybė yra konstatuota dėl tranzito procedūros nuostatų nesilaikymo – dėl prekių, deklaruotų minėtai procedūrai, nepateikimo paskirties įstaigai ir apie jokį minėtų prekių išvežimą iš paskirties muitinės įstaigos nėra kalbama.
2.4. Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad jis negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų veiksmus, dėl kurių prekės nebuvo pristatytos ar laikomos nepristatytomis tik dėl netinkamo dokumentų įforminimo ir pan. Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Būtent jis atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai (ESTT sprendimas byloje Nr. C-230/06). Teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų, todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo; procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-453/2013). Taigi šiuo atveju užtenka fakto, kad nėra įrodymų apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą.
2.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokestinę prievolę lemiantys, kad ir ginčijami, veiksmai atsirado Latvijoje, todėl skolos administravimo procedūrų vykdymą turėtų vykdyti Latvijos muitinė. Jei pažeidimo arba nusižengimo vietos nustatyti neįmanoma, pagal Įgyvendinimo reglamento 378 ir 379 straipsnius kompetenciją išieškoti muitus turi ta valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą ir jų buvimo vieta nėra žinoma, daroma išvada, jog tiksli nusižengimo vieta nenustatyta, todėl kompetenciją išieškoti skolą turi ta valstybė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga.
2.6. Pareiškėjo skola muitinei buvo įregistruota 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. l(LM18)-327, t. y. nepraleidus trejų metų senaties termino. Klaipėdos TM neprivalėjo teikti trijų atskirų pranešimų, kadangi skola muitinei apskaičiuota vienu sprendimu, todėl ir pranešimas buvo teikiamas vienas.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Klaipėdos TM paaiškino, kad Malkų įlankos jūrų uosto poste tabako žaliava konteineriuose Nr. MRKU5295891, Nr. UETU5028759, Nr. MSICU0825007, naudojantis NTKS priemonėmis buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai. Procedūros vykdytojas – UAB „Arijus“, prekių vežėjas – UAB „Transfina“. Muitinio tranzito procedūros įvykdymui užtikrinti buvo pateikta ADB „Balticums“ Lietuvos filialo bendroji garantija Nr. D75B10000108 (Nr. 13LTMM00G000W0BZ6). Šiuo metu ADB „Balticums“ Lietuvos filialo teises ir pareigas vykdo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje. TLD nurodyta paskirties įstaiga – Zilupės MKP (LV000723). NTKS sistemoje 2015 m. spalio 24 d. paskirties įstaiga pakeista iš Zilupės MKP (LV000723) į Rezeknes 2 MKP (LV000742). NTKS sistemoje nurodytai Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai suteikta būsena „Gabenimas užbaigtas“. Latvijos Respublikos muitinė raštu informavo, kad nurodyta Bendrijos/bendroji tranzito procedūra muitinės poste Rezeknes 2 MKP (LV000742) NTKS sistemoje buvo užbaigta elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės), nes paskirties įstaiga gavo informaciją, kad prekės eksportuotos iš Europos Sąjungos teritorijos geležinkelių transportu, tačiau vėliau Latvijos Respublikos muitinė atliko papildomą tyrimą ir nustatė, kad nurodytos prekės nebuvo išgabentos geležinkelių transportu ir nėra informacijos apie jų buvimo vietą. Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad Bendrijos/bendroji tranzito procedūra yra užbaigta neteisėtai ir Latvijos Respublikos muitinė neturi jokių įrodymų, kad nurodyti TLD ir deklaruotos prekės buvo pateiktos Latvijos Respublikos teritorijoje esančiai paskirties įstaigai. Taip pat Latvijos Respublikos muitinė patvirtino, kad muitinės spaudas Nr. 014 (MKP 0723) ant CMR važtaraščių Nr. TF0000653, Nr. TF0000644 ir TLD Nr. 15LTLU900014B88C89, Nr. 15LTLU900014BFF9D6 kopijų yra suklastotas, Latvijos muitinė neturi patvirtinto muitinės spaudo „Nr. 014“.
5. Klaipėdos TM nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad nei procedūros vykdytojas UAB „Arijus“, nei prekių vežėjas UAB „Transfina“ nepateikė dokumentų, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 366 straipsnyje, kurie patvirtintų, kad prekės, deklaruotos Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai, buvo pateiktos paskirties įstaigai arba fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
6. Klaipėdos TM paaiškino, kad Muitinės departamentas 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 1A-187 nusprendė pakeisti Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. l(LM18)-463 9 punktą ir išdėstyti jį taip: „9. UAB „Arijus” į apskaitą įtraukiama 619,00 Eur importo muito delspinigių, UAB „Arijus“ ir UAB „Transfina“ (solidariems skolininkams) į apskaitą įtraukiama 13 684,00 Eur PVM delspinigių“.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje („InterRisk Viena Insurance Group“ AAS Lietuvos filialo teisių perėmėjas) atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis draudimo liudijimu – bendrąja garantija Nr. D75 B1 0000108 yra nustatyta, kad draudimo liudijimo galiojimo metu nei pareiškėjas, nei atsakovas jokios pretenzijos draudimo bendrovei neteikė, todėl bendrovės įsipareigojimai yra pasibaigę, įvykis nėra draudiminis.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-463 3 punkto dalį dėl 4 976,00 Eur muito, 7 punkto dalį dėl 497,60 Eur muito baudos, 9 punkto dalį dėl 259,00 Eur muito delspinigių; 2) panaikino Muitinės departamento 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 1A-187, MGK 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. S-150(7-120/2019) dalis, kuriomis paliktos galioti šiuo sprendimu panaikintos Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-463 dalys. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 421,93 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
9. Teismas, remdamasis Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 2015 m. lapkričio 24 d. kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 349 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad sprendžiant dėl to, ar tranzito procedūra buvo tinkamai užbaigta, taikytinas Bendrijos muitinės kodeksas.
10. Pasisakydamas dėl prekių pristatymo paskirties muitinės įstaigai teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalimi, tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai. Iš byloje pateiktų CMR važtaraščių ir TLD nėra aišku, kokiu adresu krovinys buvo nuvežtas: CMR važtaraščių 3 langeliuose nurodyta krovinio iškrovimo vieta – Rezekne, Latvija, t. y. netiksli krovinių iškrovimo vieta, 24 langelyje „Krovinys gautas“ nėra pasirašytas gavėjo (CMR 0000653, 0000644), ant kai kurių CMR važtaraščių kopijų matyti datos ir neidentifikuotų asmenų parašai (CMR 0000640). UAB „Transfina“, gabenusi krovinį, atsakydama į Klaipėdos TM užklausimą, 2016 m. rugpjūčio 30 d. paaiškinime labai abstrakčiai nurodė, kad pristatė krovinį ekspeditoriaus nurodytu adresu, tačiau konkretaus adreso nenurodė (Komisijos bylos 66, 67 lapai). Teismas pažymėjo, kad prekių gavėjas nėra identifikuotas, o teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė taip pat negalėjo nurodyti, kas buvo prekių gavėjas, t . y. kam jos buvo pristatytos.
11. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė pranešimo ir dokumentų, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 366 straipsnio 1 dalyje, kuriuos pateikus galima įrodyti, kad procedūra užbaigta iki deklaracijoje nurodyto termino. Byloje nėra duomenų, kokių priemonių pareiškėjas ėmėsi, siekdamas informuoti muitinę apie prekių pristatymą į paskirties vietą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis ar jo pasitelktas muitinės tarpininkas informavo muitinę apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą. Teismo vertinimu, pareiškėjas specializuojasi ekspedijavimo paslaugų teikime, todėl šioje srityje turi pakankamai žinių ir patirties, kad gebėtų sukaupti reikiamus įrodymus ir atliktų tinkamus veiksmus procedūrai tinkamai užbaigti.
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad apie procedūros užbaigimą buvo pažymėta NCTS sistemoje ir tai padarė Latvijos muitinės įgalioti asmenys, teismas įvertino Įgyvendinimo reglamento 365 straipsnio 1–3 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad šiuo atveju tranzito procedūra pažymėta kaip baigta dėl to, kad, kaip nurodoma paskirties muitinės įstaigą atstovaujančios Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Nacionalinės muitinės valdybos 2016 m. birželio 29 d. rašte Nr. 27.20.1-2/10545, muitinės deklaracijos buvo išrašytos elektroniniu būdu (be muitinės kontrolės) paskirties muitinės įstaigai pateikiant informaciją, kad prekės iš Europos Sąjungos muitų teritorijos buvo eksportuotos geležinkeliu. Visgi tame pačiame rašte nurodyta, kad atlikus papildomus patikrinimus padaryta išvada, kad prekės, kurioms buvo įformintos aukščiau nurodytos tranzito procedūros, nebuvo gabenamos su geležinkelio važtaraščiais. Taigi mutinio tranzito procedūros eigoje atžymos NCTS sistemoje atsirado ne pareiškėjo iniciatyva ir ne dėl tiesiogiai su juo susijusios aplinkybės apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą, o buvo remtasi aplinkybe, kad prekės išvyko iš Europos Sąjungos muitų teritorijos (kaip pirmine aplinkybe, kurios pagal Įgyvendinimo reglamento 366 straipsnio 2 dalį pakanka, kad tranzito procedūra būtų laikoma baigta), tačiau vėliau paaiškėjo, kad taip neįvyko. Taigi neliko ir pagrindo atžymai apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą Rezeknėje. Pareiškėjas šioje byloje ir neįrodinėja, kad prekės buvo išgabentos iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) muitų teritorijos. Todėl lieka nepaneigta Latvijos muitinės 2016 m. birželio 29 d. rašte pateikta informacija, kad nėra duomenų, jog prekės buvo eksportuotos iš ES muitų teritorijos ir nėra duomenų apie jų buvimo vietą. Muitinė atliko tyrimą ir nagrinėdama galimą prekių atvežimą galutiniam gavėjui Kazachstane, t. y., buvo pakankamai aktyvi tirdama galimą prekių išvežimą iš ES muitų teritorijos. Pareiškėjas, teigdamas, kad tyrimas nebuvo atliktas tinkamai, nenurodė kokių nors konkrečių duomenų, kuriuos muitinė turėjo surinkti, bei nepateikė kitokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad prekės buvo išgabentos iš ES muitų teritorijos, t. y. nepagrindė, kad tyrimas buvo neobjektyvus. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad muitinė neatliko Įgyvendinimo reglamento 365 straipsnio 1 dalyje ir 450 c straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, tiesiogiai nei įrodo, nei paneigia, kad prekės buvo pristatytos į paskirties įstaigą.
13. Teismas pažymėjo, kad iš esmės vienintelis objektyvus (kurio šaltinis nėra pats pareiškėjas ar jo pavedimu veikę asmenys) prekių pristatymo į paskirties įstaigą ir pateikimo muitinei įrodymas yra Latvijos muitinės antspaudai „Nr. 014“ ant CMR ir TLD. Teismas nenustatė pagrindo nesivadovauti oficialiame dokumente, t. y. Latvijos muitinės 2016 m. birželio 29 d. rašte pateiktais duomenimis, kad Latvijos muitinė nenaudoja muitinės antspaudo, kuriame nurodyta „Nr. 014“ ir dėl to laikytina, kad spaudas yra akivaizdžiai suklastotas. Teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, ar suklastojimo faktas yra įrodytas baudžiamojoje byloje, šalys administracinėje byloje gali remtis ir kitais įrodymais. Šiuo atveju Latvijos muitinės oficialaus rašto, kad atitinkamo spaudo ji net nenaudoja, užtenka daryti išvadai, kad Latvijos muitinė spaudo ant pareiškėjos pateiktų CMR ir TLD neuždėjo. Aplinkybės, ar spaudas buvo suklastotas (kaip tai suprantama baudžiamosios teisės prasme), kas kaltas dėl jo suklastojimo, nėra reikšmingos aplinkybės šioje byloje.
14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad ginčo tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta dėl aplinkybių, kurios priklausė ne nuo pareiškėjo. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką (ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje C-230/06 48 ir 49 punktai, 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Nr. C-154/16, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009), dėl Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies a punkto, 204 straipsnio 1 dalies a punkto ir 3 dalies, pagal kurias tranzito procedūros vykdytojui taikoma objektyvaus pobūdžio prievolė, kuriai atsirasti pakanka fakto, kad prekės paskirties vietoje nebuvo tinkamai pateiktos muitinei, konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku.
15. Teismas, aptaręs Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad šioje byloje skolos muitinei atsiradimo pagrindas buvo objektyvi aplinkybė, kad prekės nepristatytos į paskirties įstaigą. Nesant duomenų, kad prekės buvo pristatytos į Latvijos teritoriją, taikytinas išvykimo įstaigos prezumpcijos principas (pvz., ESTT sprendimo byloje Nr. C-230/06 30, 34–36 p.). Be to, aplinkybė, ar skolą išieško Lietuvos, ar Latvijos muitinė, savaime jos interesų nepažeidžia.
16. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl praleisto Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatyto pranešimo skolininkui įteikimo termino, teismas nurodė, kad skola muitinei atsirado tuo metu, kai paskirties įstaiga suvedė į NCTS sistemą neteisingus duomenis apie tranzito procedūros užbaigimą, nes būtent tuo metu įvyko prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, atimant galimybę jas patikrinti, kaip tai numatyta Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalyje. Taigi, skolų atsiradimo datos pagal atskiras TLD yra: TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 – 2015 m. spalio 4 d., TLD Nr. 15LTLU900014BFF9D6 – 2015 m. spalio 24 d., TLD Nr. 15LTLU900014G22EB2 – 2015 m. spalio 30 d. Atsižvelgęs į ESTT 2006 m. vasario 23 d. sprendimą byloje C-201/04, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju senaties terminui taikytina Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, nes skola muitinei atsirado dar galiojant Bendrijos muitinės kodeksui. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 243 straipsnį, kuris numato skundo pateikimą ir nagrinėjimą ne tik teismui, bet ir ikiteisminio nagrinėjimo institucijai, ir 221 straipsnį, nustatantį, kad skundo pateikimas sustabdo termino eigą nuo pateikimo dienos per visą laikotarpį, kol jis nagrinėjamas teisme, termino sustabdymas siejamas su skundo pateikimu ir nagrinėjimu. Vadinasi, pranešimo dėl skolos terminas buvo sustabdytas tol, kol Muitinės departamentas nagrinėjo pareiškėjo skundus. Pranešimo apie skolą pateikimo terminas eina toliau, kai ginčą nagrinėjanti institucija panaikina priimtą teritorinės muitinės sprendimą, nes grįžtama į situaciją, kai jokio muitinės sprendimo dėl pranešimo apie skolą nėra. Taigi, Muitinės departamentui priėmus 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, kuriuo nurodyta teritorinei muitinei iš naujo atlikti tyrimą, termino eiga tęsėsi toliau nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. iki Klaipėdos TM 2018 m. lapkričio 12 d. priėmė kitą sprendimą. Lygiai taip pat termino eiga tęsėsi nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (Muitinės departamentas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu panaikino Klaipėdos TM 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir vėl įpareigojo atlikti tyrimą iš naujo).
17. Teismas nustatė, kad Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 19 d. priėmus sprendimą iki termino pranešimui apie skolą, atsiradusią pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 (kurios skolos atsiradimo data buvo 2015 m. spalio 4 d., o skolos pranešimo termino pabaiga 2018 m. spalio 4 d.), pabaigos buvo likę 5 mėnesiai ir 16 dienų. Įvertinus tai, kad terminas toliau tęsėsi nuo 2018 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. (2 mėnesius) ir nuo 2019 m. sausio 23 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (4 mėnesius ir 1 d.), t. y. papildomai 6 mėn. ir 1 d., laikytina, kad termino likutis (5 mėnesiai 16 dienų) buvo viršytas. Todėl skolos, kuri atsirado 2018 m. spalio 4 d., atžvilgiu terminas pateikti pranešimą apie skolą 2019 m. gegužės 24 d. jau buvo praleistas. Dėl skolų, susidariusių 2015 m. spalio 24 d. ir 2015 m. spalio 30 d., situacija yra skirtinga, nes šių skolų atžvilgiu 2018 m. balandžio 19 d. iki termino pabaigos buvo likę atitinkamai 6 mėnesiai ir 5 dienos bei 6 mėnesiai ir 11 dienų. Tai reiškia, kad jų atžvilgiu Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas nebuvo praleistas.
18. Teismas konstatavo, kad 2015 m. spalio 4 d. susidariusios skolos atžvilgiu pranešimas apie skolą nebuvo galimas pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį ir skola muitinei negalėjo būti registruojama. Minėtų TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 pagrindu buvo priskaičiuota 4 976,00 Eur muito suma. Skundžiamo Klaipėdos TM sprendimo dalis, susijusi su muitu pagal minėtą TLD, naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės teisinės galios aktui, taip pat naikintina ir sprendimo dalis dėl su šiuo muitu susijusių sumų (Skundžiamo Klaipėdos TM sprendimo 3 punkto dalis dėl 4 976,00 Eur muito, 7 punkto dalis dėl 497,60 Eur muito baudos, 9 punkto dalis, pagal kurią į apskaitą įtraukti delspinigiai nuo TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 pagrindu įregistruoto muito, kaip nurodyta minėto sprendimo priede, t. y. 259,00 Eur).
19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl atleidimo nuo skolos muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį, teismas nurodė, jog Komisija laikėsi pozicijos, kad prašymo grąžinti arba atsisakyti išieškoti muitus, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsniu, pateikimas nėra susijęs su muito įregistravimu, jo apskaičiavimo teisingumu ir pagrįstumu, nes tai yra skirtingos muitinės procedūros. Muito grąžinimo arba atsisakymo išieškoti procedūrai taikytinos teisės akto, galiojančio atitinkamo prašymo padavimo metu, nuostatos, todėl pareiškėjas minėtą teisę gali įgyvendinti vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 120 ir 121 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė iš esmės jokių nesutikimo su tokiu aiškinimu argumentų. Sąjungos muitinės kodekso 120 ir 121 straipsniuose numatyta muito atsisakymo išieškoti arba grąžinimo procedūra. Dėl to laikytina, kad pirma turi būti aišku, ar yra mokėtinas muitas.
20. Teismas nurodė, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyti motyvai išdėstyti taip, kad galima suprasti jų esmę, teisiniai ir faktiniai akto pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus.
21. Teismas nustatė, kad bendra pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 4 213,19 Eur (3427,94 Eur už atstovavimą ikiteisminiame ginčo nagrinėjimo etape + 682,09 Eur už skundo parengimą + 63,89 Eur už kuro sąnaudas vykstant į teismo posėdį + 16,77 Eur už dokumentų vertimus + 22,50 Eur žyminis mokestis). Įvertinęs tai, kad pareiškėjo reikalavimai tenkinti 10 proc. apimtimi (iš skundžiamu aktu papildomai priskaičiuotų 56 257 Eur muitų, mokesčių ir delspinigių panaikinta 5732,6 Eur), teismas pareiškėjui priteisė 421,93 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
23. Be to, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus: UAB „Transfina“ 2019 m. rugsėjo 24 d. patikslintą skundą administracinėje byloje Nr. eI3-1015-596/2020, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI3-1015-596/2020, UAB „Transfina“ 2019 m. rugsėjo 16 d. skundo administracinėje byloje Nr. eI3-1015-596/2020 priedus – paskyras, iš kurių, pareiškėjo teigimu, matyti prekių pristatymo adresas, draudimo liudijimą (polisą) – bendrąją garantiją Nr. D75 B1 0000108 (pareiškėjas nurodo, kad šis įrodymas yra teikiamas tik dabar, kadangi pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog MGK visą su ginču susijusią medžiagą, kartu ir garantiją, pateikė teismui. MGK pateikta medžiaga nebuvo skaitmenizuota ir įkelta į EPP, todėl pareiškėjas negalėjo jos patikrinti, o vykimas į Vilnių vien susipažinti su šia medžiaga būtų pareikalavęs nemažų laiko sąnaudų bei proceso išlaidų. Kaip paaiškėjo iš teismo priimto Sprendimo, kuriame net nėra užsimenama apie šią garantiją, pirmosios instancijos teismas, tikėtina, šio įrodymo net neturėjo, nes jo į bylą MGK nepateikė).
24. Pareiškėjo apeliacinis skundas, be skunde išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Pareiškėjas į bylą pateikė CMR važtaraščius, kuriuose yra nurodyta prekių iškrovimo vieta – Rezekne, Latvia. TLD paskirties įstaiga nurodyta LV00723 – Zilupe. Faktinio krovinio vežėjo UAB „Transfina“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. rašte aiškiai nurodyta, jog prekės buvo nugabentos į Rezeknės miestą, pareiškėjo nurodytu adresu į paskirties vietą. Antstolio J. P. 2018 m. gegužės 9 d. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 11 aiškiai konstatuotos tos pačios aplinkybės. Minėtoms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas teismo posėdyje prašė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus, tačiau teismas šį prašymą atmetė kaip perteklinį įrodinėjant prekių pristatymo aplinkybes. Iš teismo sprendimo matyti, kad byloje visgi nepakanka įrodymų išvadai, kad prekės buvo pristatytos į paskirties įstaigą. Taigi teismas užkirto galimybę pareiškėjui pagrįsti šias aplinkybes. Teismui atmetus prašymą sujungti administracines bylas, pareiškėjas posėdžio metu vadovavosi ir UAB „Transfina“ paaiškinimais, nurodytais jo patikslintame skunde administracinėje byloje Nr. eI3-1015-596/2020. Iš paminėtų rašytinių įrodymų akivaizdu, jog prekės buvo pristatytos į Latvijos Respubliką, buvo pristatytos į konkrečią paskirties vietą ir pateiktos Latvijos Respublikos muitinės pareigūnams.
24.2. Pareiškėjui nėra žinoma, kas NTKS sistemoje pakeitė paskirties įstaigą, tačiau tai nepaneigia paties fakto, jog prekės buvo pateiktos būtent Latvijos Respublikos muitinės patikrinimui. Pateikimas muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 33 punktą yra apibrėžiamas kaip pranešimas muitinei apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba muitinei priimtiną vietą ir galimybė atlikti šių prekių muitinį tikrinimą. Klaipėdos TM ir Muitinės departamento sprendimuose nėra pagrįsta išvada, kad šalia to paties geležinkelio kelių tinklo esantys prekių sandėliai, adresu Rigas iela 16, Rezekne, Latvija, nepatenka i Rezekne 2MKP (LV000742) priežiūros teritoriją ir kad šiuo adresu negalėjo būti pristatomos prekės. Šiuo atveju aplinkybė dėl prekių pristatymo vietos net nebuvo aiškintasi. Pareiškėjas prekių po jų pristatymo nepaliko be priežiūros, o jas paliko muitinės priežiūrai, kuri patikrino atvežtą krovinį. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neinformavo Latvijos Respublikos muitinės apie prekių pristatymo vietą, kai pati muitinė nurodo, jog jai buvo žinoma gabenamų prekių pristatymo vieta.
24.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, sprendime nurodydamas, jog pareiškėjas turėjo įrodyti ne tik tai, kad jis prekes pristatė į paskirties vietą ir tokiu būdu tinkamai buvo užbaigta tranzito procedūra, bet dar ir tai, jog prekės buvo išgabentos iš ES muitų teritorijos. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog pareiškėjas buvo įsipareigojęs prekes pristatyti tik iki paskirties vietos, esančios Latvijos Respublikoje, o ne galutiniam gavėjui ir prekės, jas atgabenus į paskirties vietą ir iškrovus, buvo prižiūrimos muitinės, nes buvo paliktos jos kontroliuojamoje teritorijoje.
24.4. Nėra ginčo dėl to, jog prieigą prie NCTS turi vien muitinės pareigūnai ir būtent jie turėjo pareigą patikrinti pristatytą krovinį, užpildyti reikiamus dokumentus ir tik įsitikinus krovinio pristatymu bei tranzito procedūros užbaigimu, pažymėti sistemoje, jog „Gabenimas užbaigtas“. Todėl nėra pagrindo abejoti šių pareigūnų veiksmais ir tranzito procedūros tinkamu užbaigimu. Kaip teigia UAB „Transfina“, muitinės pareigūnai patys atvyko į prekių pristatymo vietą.
24.5. Į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie Latvijos Respublikos institucijų priimtus sprendimus dėl Latvijos Respublikos muitinės spaudo klastojimo. Dėl minėto įvykio joks ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas.
24.6. Muitinei pradėjus tyrimą, iš pradžių Latvijos Respublikos muitinė išvis neigė pareiškėjo vykdytą prekių įvežimą į Latvijos Respubliką, o vėliau šią aplinkybę nors ir pripažino, bet nurodė, jog prekės esą nebuvo pateiktos tai paskirties įstaigai, kuriai reikėjo, kad nėra duomenų apie prekių išvežimą geležinkeliais iš Latvijos Respublikos už ES ribų, kad ant tranzito dokumentų yra visai ne jai priklausantis, t. y. suklastotas, spaudas. Muitinė sprendimą įregistruoti pareiškėjui mokestinę nepriemoką priėmė remdamasi tik informacinio pobūdžio Latvijos Respublikos muitinės paaiškinimais, kuriuose faktinės aplinkybės kaskart vis skyrėsi, o ne konkrečiais įrodymais. Nebuvo atliktas išsamus tyrimas dėl to, kas tiksliai vyko su kroviniu jį pristačius į Latvijos Respubliką.
24.7. Jei pristačius krovinį į paskirties vietą Latvijos Respublikos muitinės pareigūnai neįformino krovinio pristatymo atitinkama tvarka, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, arba krovinio pristatymas nebuvo įformintas dėl kitų, nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, ar dėl paskirties vietos muitinės antspaudo galimo klastojimo (galimai padarytos nusikalstamos veikos), tai pareiškėjas, kaip procedūros vykdytojas, pagal galiojančius teisės aktus nėra atsakingas. Pareiškėjas teisės aktais nėra įpareigotas ir negali kontroliuoti trečiųjų asmenų veiksų šiems vykdant savo pareigas ar vykdant nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad visais atvejais skolą muitinei turi padengti tranzito procedūros vykdytojas, pažeidžia visų tranzito procedūros vykdytojų teises, kadangi leidžia nenustatytos tapatybės asmenims daryti nusikalstamas veikas ir būti už tai nebaudžiamiems. Akivaizdu, jog kai pati muitinė, kaip šiuo atveju Latvijos Respublikos muitinė, nesiima jokių aktyvių veiksmų aiškinantis visas galimo tranzito procedūros neužbaigimo aplinkybes, galimai padarytas nusikalstamas veikas jos kontroliuojamoje teritorijoje, tai tokios veikos nebūna ištirtos ir tranzito procedūros vykdytojas negali išsiieškoti patirtų nuostolių iš už žalos atsiradimą kaltų asmenų.
24.8. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, jog skolos atsiradimo vieta yra Latvija, rėmėsi išimtinai Latvijos Respublikos muitinės informacinio pobūdžio raštu. Nesutiktina su teismo argumentu, jog aplinkybė, kad skolą iš pareiškėjo išieško Lietuvos, o ne Latvijos muitinė, savaime jo interesų nepažeidžia. Visų pirma, Latvijos Respublikos muitinė privalėtų atlikti daug išsamesnį tyrimą dėl skolos atsiradimo jos muitinėje, nei kad atliko Lietuvos muitinė, t. y. pateikti konkrečius įrodymus, kuriuos Latvijos Respublikoje yra lengviau surinkti, nes tranzito procedūra buvo forminama būtent Latvijos Respublikoje. Antra, Latvijos Respublikos muitinė, atlikusi išsamų tyrimą, gali priimti visiškai kitokį sprendimą dėl skolos muitinei, nei kad jį priėmė Lietuvos muitinė.
24.9. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jog tame pačiame teisme yra nagrinėjama kita administracinė byla Nr. eI3-1015-596/2020 pagal pareiškėjo UAB „Transfina” skundą dėl Muitinės departamento 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 1A-189 ir Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-463 UAB „Transfina” atžvilgiu. Taigi, ir pareiškėjas, ir UAB „Transfina” prašė panaikinti tą patį Klaipėdos TM 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-463, kurio pagrindu buvo priimti vėlesni Muitinės departamento sprendimai. Buvo priimti atskiri Muitinės departamento sprendimai vien dėl to, jog šie asmenys atskirais skundais apskundė tą patį teritorinės muitinės sprendimą. Abejose šiose administracinėse bylose dalyvauja tos pačios šalys, yra remiamasi tais pačiais įrodymais ir skundai yra motyvuojami iš esmės analogiškais motyvais. Nesujungus bylų susidarytų situacija, kai vienoje bylų būtų įvertintas administracinio sprendimo teisėtumas ir būtų priimtas prejudicinis sprendimas ir kitos bylos atžvilgiu. Tačiau teismas atmetė šį prašymą 2020 m. rugpjūčio 11 d. priimdamas rezoliuciją, kurioje nurodė, kad negalima daryti išvados, kad ši byla negali būti išnagrinėta atskirai nuo UAB „Transfina“ skundo (byla eI3-1015-596/2020), nes nėra pateikta argumentų, kad skundžiama UAB „Arijus“ prievolė priklausytų nuo UAB „Transfina“ prievolės. Tuo tarpu, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-1015-596/2020 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartyje konstatavo, jog abejose bylose nagrinėjamas ginčas dėl to paties Klaipėdos TM sprendimo, kuriuo, be kita ko, UAB „Arijus“ ir UAB „Transfina“ yra pripažinti solidariais skolininkais muitinei, todėl, siekiant išvengiant prieštaringo tų pačių faktinių aplinkybių nustatymo ir jų teisinio vertinimo, yra pagrindas stabdyti administracinę bylą Nr. eI3-1015-596/2020 iki įsiteisės teismo sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-1676-1066/2020. Taigi tas pats teismas skirtingose bylose padarė priešingas išvadas dėl bylose nagrinėjamo ginčo ir šių bylų galimybės nagrinėti jas sujungus. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas sujungti administracines bylas turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui, kadangi į administracinę bylą Nr. eI3-1015-596/2020 buvo pateikta nemažai nagrinėjamam ginčui reikšmingų įrodymų. Pareiškėjui buvo užkirsta galimybė tinkamai pasinaudoti rungimosi principu.
24.10. Vien tai, kad Latvijos Respublikos muitinė abejoja prekių paskirties vietos įstaigos spaudų tikrumu, be jokio faktinio ir juridinio fakto neprisiima atsakomybės už atsiradusios skolos muitinei įregistravimą, nesuteikia teisės muitinei konstatuoti įrodymų apie prekių pristatymo į paskirties įstaigą negavimą, procedūros neužbaigimą ir tuo pačiu neteisėtą užbaigimą, juo labiau sieti tai su pareiškėjo ir UAB „Transfina“ atsakomybe pristatyti prekes į paskirties vietą per nustatytą terminą bei taikyti sankcijas. Teismas tik atkartojo valstybės institucijų sprendimų motyvus ir rėmėsi išimtinai Latvijos Respublikos muitinės informacinio pobūdžio raštais, laikė juos neginčytinais, nors jie akivaizdžiai prieštaravo byloje esančių įrodymų visetui. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nepagrįstai išplėtė pareiškėjo atsakomybės ribas.
25. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, ir palikti galioti skundžiamus Komisijos, Muitinės departamento ir Klaipėdos TM sprendimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Teismas neteisingai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio normą ir neteisingai apskaičiavo termino pranešti apie skolą sustabdymo laikotarpį.
25.2. Iš Muitinės departamento 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 1A-335 bei 2019 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1A-15, kuriais buvo pavesta vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinius patikrinimus bei priimti naujus sprendimus, turinio matyti, kad Muitinės departamentas, nustatęs, kad yra įrodymų dėl galimos prekių vežėjo UAB „Transfma“ solidarios atsakomybės dėl neįvykdytos tranzito procedūros, nurodė Klaipėdos TM ištirti mokestinėje byloje turimus įrodymus ir priimti atitinkamus sprendimus. Šiuose Muitinės departamento sprendimuose nebuvo ginčijama paties pareiškėjo, kaip ginčo tranzito procedūros vykdytojo, mokestinė atsakomybė bei mokestinės nepriemokos dydis, taip pat ir Muitinės departamentas niekada neturėjo ir neturi abejonių dėl neužbaigtos tranzito procedūros, pareiškėjo atsakomybės bei jo atžvilgiu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydžio. Skundžiamame teismo sprendime išdėstyti teiginiai dėl to, kad panaikinus vietos mokesčių administratoriaus sprendimą bei pavedus jam atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, grįžtama į situaciją, kai jokio muitinės sprendimo dėl pranešimo apie skolą nėra, yra neteisingi. Pareiškėjas, remiantis Muitinės departamento sprendimais, nebuvo įgijęs jokių teisėtų lūkesčių dėl galimo jo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, mokestinės atsakomybės panaikinimo. Be to, šiame mokestiniame ginče pareiškėjui niekada nebuvo įregistruota didesnė mokestinė nepriemoka nei ta, apie kurią pareiškėjui buvo pranešta Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. l(LM18)-327.
25.3. Teismas, skaičiuodamas skundų nagrinėjimo trukmę Muitinės departamente, nepagrįstai neįskaitė sprendimų apskundimo laikotarpio. Iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 2 dalyje, 158 straipsnio 1 dalyje ir 159 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reglamentavimo akivaizdu, jog centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas privalomą teisinę galią įgyja tik praėjus apskundimo terminui, ir būtent minėto termino pabaiga prilygintina skundo nagrinėjimo Muitinės departamente pabaigai. Vietos mokesčių administratorius galėjo pradėti pakartotinius mokestinius patikrinimus tik įsigaliojus atitinkamiems Muitinės departamento sprendimams. Į pranešimo apie skolą muitinei terminą neįskaičiavus Muitinės departamento sprendimų apskundimo terminų, akivaizdu, kad 3 metų terminas pažeistas nebuvo. Be to, į šį terminą taip pat neturėtų būti įskaičiuojamas ir laikotarpis nuo Muitinės departamento sprendimų priėmimo iki įteikimo pareiškėjui, nes būtent nuo sprendimo gavimo dienos skaičiuojamas sprendimo apskundimo bei įsiteisėjimo terminas.
26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Teismas teisingai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio normą, reglamentuojančią pranešimo apie skolą muitinei pateikimą bei termino pranešti apie skolą sustabdymą, taip pat iš dalies teisingai apskaičiavo termino apie skolą sustabdymo laikotarpį.
26.2. Muitinė tik 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjui mokestinę nepriemoką ir apie ją pranešė, nes iki tol jos visi priimti sprendimai buvo panaikinti. Tačiau akivaizdu, jog nuo tariamos skolos muitinei atsiradimo (paskutinė skola atsirado 2015 m. spalio 30 d.) jau buvo praėję treji metai, dėl ko skola nebegalėjo būti įregistruota.
26.3. Neaišku, kodėl muitinė spręsdama dėl UAB „Transfina“, kuri tuo pačiu skundžiamu aktu pripažinta solidaria skolininke, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 103 bei 104 straipsniais nusprendė nepranešti apie 15 042 Eur dydžio importo muito mokestinę nepriemoką ir šios sumos neįtraukti į apskaitą, o pareiškėjui įregistravo 15 042 Eur importo muito mokestinę nepriemoką bei apskaičiavo 1 504 Eur baudą.
26.4. Terminą pateikti pranešimą apie skolą muitinė praleido ne tik dėl 2015 m. spalio 4 d. skolos, bet ir dėl 2015 m. spalio 24 d. bei 2015 m. spalio 30 d. skolų.
26.5. Tokio senaties termino skaičiavimo, kurį pateikia atsakovas apeliaciniame skunde, nenumato jokie teisės aktai ir atsakovas nepagrindžia, kuo remdamasis jis tokius skaičiavimus atliko. Muitinės departamentas pateiktais skaičiavimais nepagrįstai išplečia senaties termino sustabdymo laikotarpį.
26.6. Aplinkybė, jog muitinė ilgiau kaip 3 metus nesugebėjo tinkamai apskaičiuoti skolos ir apie ją pranešti pareiškėjui, yra susijusi vien su pačios muitinės veiksmais, tinkamai ir laiku neatliekant savo funkcijų. Remiantis Muitinės departamento sprendimais, kuriais buvo panaikinti ankstesni teritorinės muitinės sprendimai, pareiškėjas įgijo teisėtus lūkesčius dėl galimo jo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, mokestinės atsakomybės panaikinimo.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, nurodydamas, kad pritaria šiame apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai ir argumentams.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transfima“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis skundas tenkintinas naikinant skundžiamus sprendimus visa apimtimi.
30. UAB „Transfima“ nurodo, kad ji nėra atsakinga už tranzito procedūros vykdymą. Šias procedūras vykdė ir jas kontroliavo išimtinai pareiškėjas, kuris buvo atsakingas už krovinio tinkamą pervežimo organizavimą iki nurodytos vietos. Todėl kritiškai vertintinas apeliacinio skundo motyvas, kad pareiškėjas negali turėti įtakos vežėjų ir muitinės pareigūnų veiksmams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija fakto, kad UAB „Transfina“ pristatė prekes į pareiškėjo instrukcijose nurodytą vietą. Pareiškėjas per savo pasitelktą muitinės tarpininką ir savo vadybininką bei kitus tarpininkus organizavo ir vykdė tranzito procedūrą, todėl turi turėti visus duomenis apie procedūros eigą. Mokestinę prievolę lemiantys, kad ir ginčijami, veiksmai atsirado Latvijoje, todėl skolos administravimo procedūrų vykdymą turėtų vykdyti ne Lietuvos, o Latvijos muitinė. Byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad prekės buvo pristatytos į Latvijos Respubliką, todėl akivaizdu, kad dėl muitinės priežiūros klausimas iškilo Latvijoje. Pats Muitinės departamentas savo sprendime nurodo, kad skola muitinei susidarė ir prekių paėmimas iš muitinės priežiūros buvo įvykdytas Latvijos muitininkams suvedus tariamai neteisingus duomenis į NCTS sistemą, kad būtent Latvijoje įvedant duomenis į NCTS sistemą įvyko prekių paėmimas iš priežiūros ir tokiu būdu susidarė skola muitinei. Muitinė nepateikė jokių įrodymų, jog Latvijos muitinės pareigūnai, atlikę įrašus muitinės duomenų sistemoje NTKS apie minėtos tranzito procedūros uždarymą, būtų pažeidę teisės aktų nustatytus reikalavimus. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti įrašų muitinės duomenų sistemoje apie minėtos tranzito procedūros uždarymą teisingumu.
31. UAB „Transfima“ kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė papildomus dokumentus – Latvijos respublikos nacionalinės muitinės valdybos Tranzito ir eksporto kontrolės skyriaus Tranzito kontrolės poskyrio vadovo el. laišką.
32. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą priteisti jam iš atsakovo 11 386, 09 Eur bylinėjimosi išlaidų.
33. Pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti administracinę bylą iki kol iš Latvijos Respublikos bus gauti neginčijami įrodymai apie Latvijos Respublikoje galimai padarytus tranzito procedūrų pažeidimus ir/ar nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „Arijus“ vykdyta tranzito procedūra, dėl kurios atsirado mokestinė prievolė. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant byloje šių įrodymų, bylos nagrinėjimas yra negalimas, nes būtų pažeistas šalių rungimosi principas. Klaipėdos TM neatliko jos kompetencijai priskirtų funkcijų ir pareiškėjo vardu įregistravo mokestinę nepriemoką remdamasi vien prielaidomis ir nepatikrintais, tikėtina, melagingais, Latvijos Respublikos muitinės informacinio pobūdžio raštais. Kol nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimo, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nėra patikrinti ir įvertinti teismo, tol tokie duomenys negali būti laikomi pakankamu pagrindu daryti neginčijamas išvadas, jog muitinės tranzito procedūros buvo užbaigtos neteisėtai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pateiktų apeliacinių skundų ribose, kadangi nėra pagrindo nepaisyti pateiktų skundų ribų, numatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje.
Dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arijus“ apeliacinio skundo
35. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo bei teisės aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams.
36. Dėl įrodymų vertinimo pirmiausia pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (ginčui aktualios redakcijos 56 straipsnio atitiktis) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).
38. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas skundo dalį dėl pareiškėjo skolos muitinei ir mokestinės prievolės tinkamai ištyrė visus įrodymus ir pagrindė vertinimą savo išvadomis. Ši teismo sprendimo dalis yra motyvuota, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.
39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi tinkamą įrodymų tyrimo apimtį, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, naujo įrodymų tyrimo bei vertinimo šioje dalyje neatlieka (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
40. Dėl teisės taikymo ginčo santykiams pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, turėjo pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas yra atsakingas už skolą muitinei ir už mokestinę prievolę, kilusią iš tranzito procedūros vykdytojo veiklos, kadangi byloje yra įrodyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas šiame ginče yra prekių tranzito procedūros vykdytojas ir privalėjo vykdyti nustatytas tranzito vykdymo nuostatas.
41. Pagal BMK 96 straipsnio 1 dalies a punktą tranzito procedūros vykdytojas atsako už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą. Jis atsako
už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Taip pat pagal BMK 96 straipsnio 2 dalį tranzito vykdytojas yra atsakingas už prekių pristatymą paskirties įstaigai.
42. Byloje įrodyta, kad tranzito procedūra muitinės poste Rezeknes 2 MKP buvo užbaigta be muitinės kontrolės, nes paskirties įstaigai buvo pateikta informacija, kad prekes bus eksportuotos iš ES teritorijos geležinkelio transportu, tačiau Latvijos Respublikos muitinė patikrinimo metu nustatė, kad prekės iš ES teritorijos geležinkeliu nebuvo išgabentos ir jų buvimo vieta nėra žinoma.
43. Remiantis Įgyvendinimo reglamento 365 straipsnio 2 dalimi pareiškėjas, kaip tranzito procedūros vykdytojas, turėjo pateikti paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame nurodomos prekės ir patvirtinama, kad jos pateiktos paskirties įstaigai. Tačiau tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė ir patikrinimo metu tokių įrodymų nebuvo gauta.
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panaši situacija aiškinama taip, kad Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, vykdymą atsako jos vykdytojas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Tokiu būdu kodeksas aiškiai nurodo, kad procedūros vykdytojas visada atsako už procedūros įvykdymą; 2 dalis numato atvejus, kai už procedūros vykdymą atsako vežėjas arba gavėjas, bet net ir tuo atveju neatleidžia procedūros vykdytojo nuo atsakomybės. Kadangi tranzito procedūros vykdytojas nagrinėjamu atveju yra pareiškėjas, todėl jis privalėjo deramai įvertinti visus faktorius bei riziką, ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus ir prekes paskirties įstaigai. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavę, jog muitinės teisės aktuose nenumatyta procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų, todėl tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, negali pažeisti proporcingumo principo; procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis Civilinio kodekso normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48–51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009 ir kt.) Taigi, pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinių klausimų. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o ikiteisminio tyrimo vykdymo faktas, siekiant nustatyti galimus neteisėtų veikų vykdytojus, nelaikytinas priežastimi, kuri kokiu nors būdu šalintų ar įtakotų procedūros vykdytojo atsakomybę. Todėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo ir galimų neteisėtų kitų asmenų veiksmų vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-453/2013).
45. Remiantis šiomis nuostatomis, įvertinus pareiškėjo iškelto ginčo situaciją, daroma išvada, jog pareiškėjo skola muitinei ir mokestinė prievolė, vadovaujantis BMK 204 straipsnio 3 dalimi, pripažinta ir įtraukta į apskaitą pagrįstai, kadangi pareiškėjas, būdamas atsakingu už tranzito procedūrą, nesilaikė privalomų prekių įforminimo muitinės procedūrų.
46. Šio ginčo atveju, kaip ir paminėtoje panašioje byloje (žr. nutarties 44 punktą), procedūros vykdytojo pareigos tinkamai užbaigti prekių muitinės procedūrą bei vykdyti mokestinę prievolę nešalina galimi kitų asmenų neteisėti veiksmai. Šiais argumentais atmetamas ir pareiškėjo prašymas stabdyti šią bylą remiantis su apeliaciniu skundu pateiktais įrodymais.
47. Šioje dalyje, kiek tai susiję su skolos muitinei bei su tuo susijusios mokestinės prievolės apskaičiavimu, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Dėl pranešimo termino apie skolą muitinei
48. Pareiškėjas prašė taikyti pranešimo apie skolą muitinei trejų metų senaties terminą.
49. BMK 221 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad įtraukus muito sumą į apskaitą, apie ją taikant atitinkamas procedūras turi būti pranešama skolininkui. Taip pat šio straipsnio 3 dalimi (skolos atsiradimo metu galiojusi konsoliduota teisės akto redakcija) nustatyta, kad pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Šis laikotarpis sustabdomas nuo 243 straipsnyje nustatyto skundo pateikimo dienos per visą laikotarpį, kol jis nagrinėjamas teisme.
50. BMK 243 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teise pateikti skundą galima pasinaudoti: a) pradžioje pateikiant skundą muitinės įstaigai, valstybės narės paskirtai vykdyti atitinkamas funkcijas; b) po to vadovaujantis valstybėse narėse galiojančiais teisės aktais pateikiant skundą nepriklausomai institucijai, kuri gali būti teisminė institucija arba jai lygiavertė specializuota institucija.
51. Pažymėtina, kad aptariamas senaties termino stabdymo BMK nuostatas keitusio 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2700/2000 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2700/2000) dvyliktoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad aptariama taisyklė nustatyta siekiant užtikrinti, kad „Bendrijos finansiniai interesai ir apmokestinamo asmens teisės turėtų būti apsaugoti nuo [užsitęsusių teisinių procedūrų]“ (formuluotė patikslinta pagal teisės akto versijas kitomis kalbomis, nes lietuviška versija skiriasi (lietuviškoje versijoje vartojama formuluotė „<...> apsaugoti nuo nepagrįstai užsitęsusio teismo proceso“ ir vertimas į lietuvių kalbą yra akivaizdžiai klaidingas, nes Reglamente Nr. 2700/2000 nėra nuostatų, kurios skirtos saugoti asmenų interesus nuo „<...> nepagrįstai užsitęsusio teismo proceso“).
52. Būtent tikslo apsaugoti Bendrijos interesus nuo nepagrįstai užsitęsusių teisinių procedūrų kontekste akivaizdu, jog BMK 221 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į 243 straipsnį visa apimtimi, t. y. ir į pastarojo straipsnio 2 dalyje numatytą skundo nagrinėjimą muitinės įstaigoje. Iš tiesų nesustabdžius aptariamo senaties termino skundo nagrinėjimo muitinės įstaigoje atveju, kiltų rizika Sąjungos finansiniams interesams atveju, kai šio skundo nagrinėjimas šioje muitinės įstaigoje užsitęstų ir tai sudarytų pagrindą taikyti senaties terminą. Be to, aptariamos rizikos Sąjungos interesams aspektu nėra jokio pagrindo skirtingai vertinti muitinės skolininko skundo nagrinėjimo BMK 243 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytose institucijose.
53. Minėtos teisės akto nuostatos loginė ir lingvistinė konstrukcija dėl senaties termino sustabdymo pradžios momento jį sieja su skundo padavimu, pateikiant nuorodą į visą BMK 243 straipsnį, tuo tarpu, teisės normos versijoje lietuvių kalba „teismas“ minimas, kai kalbama apie sustabdymo laikotarpį. Tokia logikos ir aiškumo aspektais ydinga teisės normos lietuvių kalba versijos formuluotė leidžia abejoti šios versijos (vertimo) teisingumu ir tikslumu, kadangi pagrindinių kalbų versijose tokios nuostatos nėra. Šios nuostatos versijose anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis jokia konkreti ginčą nagrinėjanti institucija, tame tarpe ir „teismas“ nėra nurodyta, o iš esmės nustatyta, kad terminas stabdomas, kol vyksta skundo nagrinėjimas (skundo nagrinėjimo procedūra).
54. Atkreiptinas dėmesys, kad esant neatitikimų tarp Sąjungos teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, EU:C:2007:233, 14 p. ir jame nurodytą praktiką). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (be kita ko, į šios nutarties 51 ir 52 punktuose aptartą teisinio reguliavimo tikslą), pagal BMK 221 straipsnio 3 dalį termino eiga stabdoma, kol vyksta skundo nagrinėjimo procedūra.
55. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes.
56. Nagrinėjamu atveju skolos atsiradimo data nustatyta teisingai, ir dėl to ginčo nėra, – kai paskirties įstaiga suvedė į NCTS sistemą neteisingus duomenis apie tranzito procedūros užbaigimą, prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros. Taigi, skolų atsiradimo datos: pagal TLD Nr. 15LTLU900014B88C89 – 2015 m. spalio 4 d., TLD Nr. 15LTLU900014BFF9D6 – 2015 m. spalio 24 d. ir TLD Nr. 15LTLU900014G22EB2 – 2015 m. spalio 30 d.
57. Senaties termino skaičiavimui yra reikšminga skundų nagrinėjimo termino pradžia ir jų trukmė, kadangi šis terminas stabdo trejų metų senaties termino eigą.
58. BMK 245 straipsniu nustatyta, kad apskundimo procedūros taikymo tvarką nustato valstybių narių nuostatos.
59. Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnyje nustatyta, kad mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (toliau – ikiteisminės mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos) ir teismas.
60. Byloje įrodyta, kad pagal pareiškėjo skundus mokestinis ginčas buvo kelis kartus nagrinėtas Muitinės departamento, Mokestinėje ginčo komisijoje ir teisme. Tačiau byloje nėra pakankamų duomenų, patvirtinančių skundų pateikimo ginčą nagrinėjusioms institucijoms datas, nors tai yra esminė privalomai įrodinėtina aplinkybė šiame ginče.
61. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, privalėjo nustatyti ir ištirti visas svarbias bylai aplinkybes, o nenustačius jų yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl remiantis ABTĮ 147 straipsniu dėl šios pažaidos yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
62. Byloje nesurinkus įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skundų padavimo datas ikiteisminėms mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti senaties termino eigos stabdymo pradžios, todėl byla grąžintina šioje dalyje nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
63. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina išreikalauti duomenis iš ikiteisminių mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų apie pareiškėjo skundų pateikimo datas, išsiaiškinti, ar skundai buvo pateikti tiesiogiai institucijoms ar paštu, nustatyti terminus nuo skundo padavimo dienos iki skundų išnagrinėjimo pabaigos ir tokių būdu eliminavus skundų nagrinėjimo terminą, kaip yra nustatyta BMK 221 straipsnio 3 dalyje, spręsti ar yra pasibaigęs pranešimo apie skolą muitinei pateikimo trejų metų terminas.
64. Šioje dalyje pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl senaties termino pranešimui apie skolą muitinei naikintina ir perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
65. Pareiškėjo prašymas dėl bylos išlaidų atlyginimo nenagrinėtinas, kadangi bylos nagrinėjimas šia teismo nutartimi nėra užbaigiamas.
Dėl atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinio skundo
66. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl senaties termino taikymu pranešimui apie skolą muitinei ir nurodo, kad sprendimo apskundimo terminui taip pat stabdomas senaties terminas. Be to, pareiškėjui apie skolą muitinei buvo pranešta Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. l(LM18)-327.
67. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, remiantis anksčiau išdėstytais argumentais (žr. nutarties 53, 54 punktus), kur nurodyta senaties termino stabdymo pradžia ir tokio stabdymo pabaiga, todėl teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo apeliacinį skundą, dar kartą minėtų argumentų nekartoja, tik pripažįsta, kad jie yra pakankami atsakovo apeliaciniam skundui patenkinti iš dalies.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arijus“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį dėl senaties termino taikymo pranešimui apie skolą muitinei ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius