Civilinė byla Nr. 2A-88-777/2015
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01131-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.4; 75.8; 99.5; 99.7; 99.9; 121.14; 121.21
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
S P R EN D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 21 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės ir Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-09-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui J. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovo J. M. priešieškinį atsakovei I. M. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
n u s t a t ė :
ieškovė ieškiniu prašo pripažinti 2001-07-11 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytą butą, 1/8 dalį ūkinio pastato, ¼ dalį tvarto, esančių adresu (neskelbtinas) (toliau – ginčo pastatai), jos asmenine nuosavybe. Nurodė, kad 1993-12-31 susituokė su atsakovu. Šilutės rajono apylinkės teismo 2003-10-31 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1822-5/2003, šalių santuoka nutraukta. Nutraukiant santuoką nebuvo nustatyta, kad ginčo pastatai yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Minėti ginčo pastatai VĮ Registrų centre yra registruoti ieškovės vardu ir įsigyti iš ieškovės asmeninių lėšų, kurios buvo gautos 2001-06-13 pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusią namo dalį su priklausiniais, adresu (neskelbtinas). Tačiau ginčo pastatai yra įgyti po santuokos sudarymo, todėl formaliai yra laikomi šalių bendrąja jungtine nuosavybe.
Atsakovas priešieškiniu prašo: pripažinti jam teisę į ½ dalį ginčo pastatų; atidalyti jo ½ dalį turto iš bendrosios dalinės nuosavybės; po turto atidalijimo ieškovei paliekant ginčo pastatus, kurių bendra vidutinė rinkos vertė yra 51 725 Lt, natūra, o atsakovui iš ieškovės priteisti 25 862,50 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkančią atsakovo ½ ginčo pastatų dalį. Nurodė, kad 2001 metais su ieškove dar vedė bendrą ūkį, o ginčo pastatų pirkimui buvo panaudotos ir jo asmeninės lėšos. Šias lėšas atsakovas gavo už parduotą asmeninės nuosavybės teise valdytą butą su rūsiu, adresu (neskelbtinas). Ginčo pastatai įsigyti šalių santuokos metu ir yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Santuokos nutraukimo metu šalys nurodė, kad dalytino turto neįgijo, nes ieškovė buvo pažadėjusi, pardavusi butą, teisingai su atsakovu atsiskaityti. Atsakovas iki pat šiol to teisingo atsiskaitymo laukė. Ieškovė realizuodama šalių susitarimą 2013 metų viduryje atvyko pas atsakovą ir nurodė, kad nori parduoti butą, paprašė atsakovo sutikimo, leidžiančio jai parduoti ginčo butą. Tačiau atsakovui paklausus, kada ir kokia forma bus jam sumokėta už jo ginčo pastatų dalį, ieškovė išėjo. Už ginčo pastatus 2001-07-11 buvo sumokėta 12 000 Lt, t. y. 6 000 Lt sumokėti iš lėšų, kurios gautos už ieškovės turto dalies pardavimą, o likę 6 000 Lt buvo sumokėti iš lėšų, gautų už atsakovo parduotą butą pagal 1998-08-21 buto pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl šalių teisės į ginčo pastatus yra lygios, t. y. po ½ dalį. Iš VĮ Registrų centro 2014-07-21 pažymos matyti, kad bendra ginčo pastatų vidutinė rinkos vertė sudaro 51 725 Lt. Ginčo pastatai yra nedalūs, todėl ieškovei natūra priteistini ginčo pastatai, o atsakovui – 25 862,50 Lt kompensacija už ieškovei tenkančią atsakovo ½ dalį ginčo pastatų.
Šilutės rajono apylinkės teismas 2014-09-11 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei paliekant ginčo pastatus natūra, o iš ieškovės atsakovui priteisė 25 862,50 Lt piniginę kompensaciją už jai atitenkančią jo ginčo pastatų dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendron nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Ieškovė neįrodė CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo pastatus jos asmenine nuosavybe. Todėl ginčo pastatai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams. Nutraukiant santuoką šalys turto nepasidalijo, todėl bendroji jungtinė šalių nuosavybė pasibaigė nutraukus santuoką. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad padalijus šalims ginčo butą natūra, nebus padaryta neproporcinga žala buto paskirčiai. Iš šalių atstovų paaiškinimų teismas nustatė, kad butas yra trijų kambarių su vienu įėjimu, bendromis patalpomis. Teismas atsakovo pasirinktą būdą laikė priimtiniausiu, nepažeidžiančiu bendraturčio teisių ir teisėtų interesų, nepadarančiu neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.
Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-09-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o piešieškinį atmesti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad atsakovas 2003-05-06 ieškinyje dėl santuokos nutraukimo buvo nurodęs, jog su ieškove santuokinio gyvenimo nebegyvena jau 2 metus, bendro turto santuokoje neįgijo, po santuokos nutraukimo klausimų dėl turto padalijimo nekils. Ginčo pastatai įsigyti, kai tarp šalių nebuvo bendro šeiminio gyvenimo, ginčo pastatai įsigyti praėjus nepilnam mėnesiui po ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančios namo dalies pardavimo, atsakovas ginčo pastatais nesidomėjo ir juose nesilankė, jų neprižiūrėjo daugiau kaip dešimt metų. Visa tai patvirtina, kad atsakovas nuo pat ginčo pastatų įsigijimo pripažino, jog ieškovė siekė įsigyti ginčo pastatus asmenine nuosavybės teise. Nurodė ir tai, kad atsakovo priešieškinio reikalavimui ieškovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas sužinojo ar turėjo žinoti apie savo pažeistą subjektinę teisę į bendrąją nuosavybę. Šalių ištuoka įregistruota 2003-12-12. Atsakovas per 10 metų nuo suvokimo apie pažeidžiamas turtines teises turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo. Tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo. Atsakovo argumentai apie buvusį susitarimą dėl ginčo pastatų nepagrįsti. Nurodė, kad 2014-05-30 ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ginčo pastatus jos asmenine nuosavybe, nes norėdama parduoti ginčo pastatus, iš notarės sužinojo, kad ginčo pastatai yra formaliai jos ir atsakovo bendra nuosavybė. Nurodė ir tai, kad teismo sprendime nėra jokių motyvų ar argumentų, kurie neleistų 78 m2 ploto trijų kambarių buto padalyti dviem savininkams natūra. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie eliminuotų nuosavybės atidalijimo natūra tarp bendraturčių galimybę, todėl tokiu atveju negalėjo būti taikomas atidalijimo, išmokant piniginę kompensaciją, būdas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodė, kad ieškovė siekia užvaldyti santuokoje įgytus ginčo pastatus. Tuo metu, kai su ieškove iš bendrų santuokoje įgytų lėšų 2001-07-11 nusipirko ginčo pastatus, šalių santykiai dar nebuvo pašliję ir tuo metu jokių ketinimų jiems gyventi atskirai ar skirtis nebuvo. Nurodė, kad santuokos nutraukimo metu susitarė, kad pardavus santuokos metu įgytus ginčo pastatus, gautus pinigus teisingai pasidalys. Tačiau ieškovė šį susitarimą sulaužė. Ieškovė nepaneigė priešieškinyje nurodyto fakto, kad ginčo pastatai įgyti, kai šalys vedė bendrą ūkį, o ginčo pastatų pirkimui buvo panaudotos ir asmeninės atsakovo piniginės lėšos. Nurodė ir tai, kad visą laiką nuo ginčo pastatų įsigijimo (2001-07-11) iki pat šių dienų žinojo ir suvokė, jog jis buvo ir yra lygiateisis buto bendraturtis, su kuriuo ieškovė buvo pažadėjusi atsiskaityti. Ieškovė sąmoningai delsė ilgą laiką, nieko nedarydama su santuokoje įgytais ginčo pastatais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino priešieškiniui pareikšti.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartis 3K-3-453/2008), kad CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, kaip viešame registre turi būti išviešinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės savininkai. Principinė nuostata reikalauja, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkais viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Santuokos sudarymo abiejų ar vieno iš jų vardu įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokio turto savininkai yra abu sutuoktiniai. Ginčo atveju nė vienas sutuoktinis neprivalo įrodyti susituokus įgyto turto bendrumo, nes galioja įstatymo nustatyta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta priešingai (CPK 3.88 straipsnio 2 dalis). Viešame registre pateikiant informaciją apie sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektus gali susidaryti situacija, kad santuokoje įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turtas išviešintas ne kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iškilus ginčui dėl tokio turto teisinio statuso – vertinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ar sutuoktinio asmenine nuosavybe – viešo registro duomenimis besivadovaujantys asmenys be teismo sprendimo, kuriuo turtas būtų pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, negali nesivadovauti viešo registro informacija. Viešo registro informacija turi būti paneigiama teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. notaras M. S., bylos Nr. 3K-3-522/2007). Sprendžiant sutuoktinių tarpusavio ginčą dėl turto priklausymo jiems asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.89 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios reglamentuoja turto įgijimo viena ar kita nuosavybės forma pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-207/2008).
Ieškovė apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji neįrodė CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatytų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo pastatus jos asmenine nuosavybe.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo pastatai įgyti šalių santuokos metu, ginčo dėl šios faktinės aplinkybės tarp šalių nėra.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ginčo pastatai įgyti šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Ieškovė teigė, kad ginčo pastatų įsigijimo metu šalys kartu negyveno, bendro ūkio nevedė. Atsakovas su tuo nesutiko, nurodė, kad ginčo pastatai įgyti šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį. Atsakovas nurodė ir tai, kad tarp šalių buvo susitarimas, santuokos nutraukimo metu nurodyti, jog dalytino turto neįgijo, nes ieškovė buvo pažadėjusi, pardavusi butą, teisingai atsiskaityti. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2003-05-06 ieškinyje dėl santuokos nutraukimo (pridėta civilinė byla Nr. 2-1822-2/2003 b. l. 3), kurį teismui pateikė 2003-07-24, nurodė, jog šalys šeimoje nebegyvena jau beveik 2 metus, gyvenant santuokoje kilnojamojo ir nekilnojamojo turto šalys neįgijo, dalytino turto nėra, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo pastatai įgyti šalims negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio. Juolab, kad įstatyme nustatytas imperatyvus reikalavimas ieškinyje nurodyti duomenis apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti (LR CPK 382 str. 1 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju atsakovas nepaneigė savo 2003-05-24 ieškinyje nurodytų aplinkybių (net nepatikslino, nuo kada šalys kartu nebegyvena), o vien atsakovo nurodyta aplinkybė apie šalių susitarimą nėra pakankama konstatuoti egzistavus minėtą susitarimą. Juolab, kad atsakovas iki atsiliepimo, priešieškinio pateikimo nagrinėjamoje byloje jokių pretenzijų dėl jo nurodyto šalių susitarimo pretenzijų nereiškė.
Iš byloje esančių ginčo pastatų įsigijimo dokumentų matyti, kad šis turtas buvo įgytas pagal 2001-07-11 pirkimo–pardavimo sutartį už 12 000 Lt (b. l. 8–9). Ieškovė teigdama, kad turtas įgytas už jos asmenines lėšas, gautas 2001-06-13 pardavus ieškovei asmenines nuosavybės teise priklausančią namo dalį su priklausiniais už 42 000 Lt, pateikė teismui 2001-06-13 pirkimo– pardavimo sutartį bei 1996-06-27 dovanojimo sutartį. Šie ieškovės pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę iš asmeninių lėšų įsigyti ginčo pastatus. Atsakovas ieškovės galimybės iš asmeninių lėšų įsigyti ginčo patalpas neginčijo, tačiau nurodė, kad 6 000 Lt už ginčo pastatus buvo sumokėti iš jo asmeninių lėšų gautų už jo parduotą butą už 15 000 Lt pagal 1998-08-21 buto pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 19) bei pateikė teismui minėtą pirkimo– pardavimo sutartį. Šalių pateikti minėti rašytiniai duomenys patvirtina, kad ginčo pastatai nebuvo įsigyti už bendras jų lėšas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad butas šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagrindiniai įrodymų vertinimo principai suformuluoti CPK 185 str.: teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant proceso normas dėl įrodymų vertinimo pažymima, jog civilinėje byloje, skirtingai nei baudžiamojoje byloje, nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Civilinėje byloje klausimas, ar faktas įrodytas, sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai visuma įrodymų rodo, kad labiau tikėtina, jog tas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (LAT 2003-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-79/2009.
Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, t. y., kad ginčo pastatai įgyti šalims negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio, ginčo pastatai nebuvo įsigyti už bendras jų lėšas, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatų pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėja (pinigų mokėtoja) nurodyta tik ieškovė, atsižvelgiant dar ir į tai, kad ginčo pastatai Nekilnojamojo turto registre 2001-07-18 įregistruoti tik ieškovės vardu, leidžia konstatuoti, kad ieškovė įrodė CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatytas aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ginčo pastatus ieškovės asmenine nuosavybe. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, tai pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė.
Pažymėtina, kad tuo atveju, jei atsakovas mano, jog yra įdėjęs asmenines lėšas į ieškovės asmeninį turtą, jis turi teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu dėl įdėtų lėšų kompensavimo. Tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovas po ginčo pastatų įsigijimo nesielgė kaip jų savininkas, t. y. nesidomėjo ginčo pastatais, juose nesilankė, jų neišlaikė ir neprižiūrėjo daugiau kaip dešimt metų.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ir tai, kad visą laiką nuo ginčo pastatų įsigijimo (2001-07-11) iki pat šių dienų žinojo ir suvokė, jog yra ginčo pastatų bendraturtis. Todėl ieškovė pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad atsakovas per 10 metų nuo suvokimo apie pažeidžiamas turtines teises turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo. Tačiau per įstatymo nustatytą terminą šia teise nepasinaudojo, t. y. praleido ieškinio senatį. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo savarankišką pagrindą atsakovo priešieškiniui atmesti (LR CK 1.131 str. 1 d.).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl padarytų materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenkintinas, o atsakovo priešieškinis dėl turto pripažinimo bendraja jungtine nuosavybe ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmestinas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje
Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas, todėl keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmojoje instancijoje (CPK 93 str. 5 d.).
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 135 Lt žyminis mokestis už ieškinį ir 2 000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b. l. 51–52), iš viso 2 135 Lt (618,34 EUR).
Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje byloje nėra.
Teismas atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir į tai, kad prašomų ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą, mano, kad šios šalių išlaidos yra pagrįstos.
Ieškinį patenkinus, o priešieškinį atmetus, iš atsakovo ieškovei priteistinas turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 2 135 Lt (618,34 EUR) (LR CPK 93 str. 1 d.).
Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-08-19 nutartimi atsakovui buvo atidėtas 776 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo. Ieškinį patenkinus, o priešieškinį atmetus iš atsakovo valstybei priteistinas 776 Lt (224,75 EUR) žyminis mokestis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 582 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 2 000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b. l. 66), iš viso 2 582 Lt (747,80 EUR).
Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliainėje instancijoje byloje nėra.
Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, jos turėtos 2 582 Lt (747,80 EUR).bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Šilutės rajono apylinkės teismo 2014-09-11 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti 2001-07-11 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytą butą, (neskelbtinas), 1/8 dalį ūkinio pastato, (neskelbtinas), ¼ dalį tvarto, unikalus (neskelbtinas), esančių adresu (neskelbtinas), ieškovės I. M. asmenine nuosavybe.
Priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo J. M. ieškovei I. M. 618,34 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo J. M. ieškovei I. M. 747,80 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo J. M. valstybei 224,75 EUR žyminį mokestį už priešieškinį.
Kolegijos pirmininkė Jolanta Gailevičienė
Kolegijos teisėjos Raimonda Andrulienė
Rimvida Zubernienė