Civilinė byla Nr. 2- 1655/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 110.;(S).;
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybos patarimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5254-567/2011, pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybos patarimai“ ieškinį atsakovams J. V., L. J., I. R. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo,
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Statybos patarimai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti BUAB „Statybos patarimai“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. R. ir L. J., nuo jos sudarymo momento, negaliojančia; pripažinti I. R. BUAB „Statybos patarimai“ vienintelio akcininko sprendimą, bei vadovo atleidimą iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimą negaliojančiu, nuo jo sudarymo momento; priteisti solidariai iš atsakovų L. J. ir J. V. ieškovui 1 207 484 Lt žalą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimo įvykdymui, prašė nepranešant atsakovams L. J. ir J. V. taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovams L. J. ir J. V. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, jo nesant ar nepakankant lėšas bei turtines teises 1 207 484 Lt sumai, uždraudžiant tokiu turtu ar lėšomis disponuoti (įskaitant, bet neapsiribojant, draudimu parduoti, mainyti, padovanoti, kitaip perleisti, įkeiti ar kitokiu būdu suvaržyti bei iš jo kylančias visas teises), pavedant ieškovo pasirinktam antstoliui priverstinai įvykdyti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad akcijų pardavimo sutartis, perleidžiant I. R. 100 proc. akcijų ir I. R. pasiskyrimas vadovu, priimant 2010-03-25 I. R. vienasmenio akcininko sprendimą, yra fiktyvūs veiksmai siekiant nuslėpti įmonės turtą ir sukurti teisines prielaidas L. J. ir J. V. išvengti atsakomybės už dokumentų dingimą ir įmonės turto pasisavinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo nuomonė, jog atsakovai yra nesąžiningi, savaime neįrodo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl teismo procesinio sprendimo įvykdymo apsunkinimo. Šiuo atveju reikia užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą. 1 207 484 Lt ieškinio sumos dydis ir ieškovo statusas savaime nelemia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, kurie yra fiziniai asmenys. Teismas nurodė, kad šiuo atveju netaikytina Lietuvos apeliacinio teismo 2008-10-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-792/2008, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Teismas pažymėjo, jog dalyvaujančių byloje asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnis), todėl ateityje ieškovui turint įrodymų, pagrindžiančių būsimo teismo sprendimo įvykdymo riziką, ieškovui išlieka teisė prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanimas, preziumuojamas tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių dėl didelės pinigų sumos. Teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nevertino ieškinio sumos, kaip realios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui. Ieškinio suma yra 1 207 484 Lt, o atsakovai yra fiziniai asmenys, todėl sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
2. Teismas, taikydamas LR CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Vilniaus apygardos teismo 2009-01-28 d. civilinė nutartis Nr. 2S-135-115/2009).
3. Kai yra įrodymų, jog reikalavimų suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau bankroto administratorius neturi informacijos apie atsakovų turimą turtą, nežino ir jų ketinimų turimo turto atžvilgiu, todėl kyla grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar pasunkėjimui. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovų turtą ir turtinę padėtį, o 1 207 484 Lt ieškinio suma laikytina didele, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad teismų praktikoje, siekiant užtikrinti sprendimo įvykdymą, fizinių asmenų atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir esant mažesnėms reikalavimo sumoms – 36 000 Lt sumai
4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškiniu ginami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, o tai reiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytinos ir LR CPK 144 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu.
Atsakovė L. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiuo argumentu, kad ieškovo ieškinys pagrįstas prielaidomis, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsakovas J. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo BUAB „Statybos patarimai“ prašymas taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatuodamas, jog ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę dėl teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, bei nurodė, kad šiuo atveju reikia užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą. 1 207 484 Lt ieškinio sumos dydis ir ieškovo statusas savaime nelemia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, kurie yra fiziniai asmenys.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009). Tai pagrindžiama tuo, kad atsakovo pozicija, o taip pat jo finansinis pajėgumas teismui šioje proceso stadijoje dar nėra žinomi, tuo tarpu didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Teisingam šio klausimo išsprendimui turi įtakos, ar atsakovai turi turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan. Tokiu atveju, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovų 1 207 484 Lt žalą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog 1 207 484 Lt ieškinio suma fiziniams asmenims yra labai didelė. Byloje nėra duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Ieškovas šiuo atveju yra bankrutuojanti įmonė, siekianti išieškoti bankrutuojančiai įmonei padarytą žalą, ir tokiu būdu užtikrinti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Bankroto procesas yra susijęs su viešuoju interesu bei visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų gynimu bei pusiausvyra. Sprendžiant ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas neįvertino šių esminių bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos prienonių taikymo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išpręstinas iš esmės – prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkintinas iš dalies.
Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo areštuoti nekilnojamą, kilnojamą turtą ir lėšas, t.y., visą atsakovų turtą, neatsižvelgadamas, jog pritaikius laikinąsias apasugos priemones visam atsakovų turtui, atsakovų galimybės būtų apribotos labai ženkliai, ir neproporcingai, be to, nukentėtų trečiųjų asmenų bei kitų atsakovo kreditorių interesai, kai siekiant patenkinti kasdieninius poreikius, liktų neapmokėtos sąskaitos už komunalinius patarnavimus, ar įmokos pagal kitas sutartis. Situacija, kai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai netektų galimybės patenkti savo kasdieninių poreikių, taip pat netektų galimybės vykdyti visų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nesuderinama su siekiu taikant laikinąsias apsaugos priemones išlaikyti proceso šalių interesų balansą. Aplinkybė, kad ieškovas yra iškėlęs civilinę bylą atsakovui, nesudaro pagrindo ginti tik ieškovo interesus, būtina atsižvelgti taip pat ir į atsakovų teisę patenkinti kasdienius poreikius, ir kitų kreditorių teises bei vadovautis protingumo ir proporcingumo principais. Tokia teisėjų kolegijos išvada atitiktų gausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti iš esmės sutrikdoma atsakovo veikla (kai kalbama apie juridinį asmenį) ir negali būti sukuriama situacija, kai laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nulemia situaciją, kai atsakovas (fizinis asmuo) neturi lėšų, kurias galėtų naudoti tam, kad būtų patenkinti bent minimalūs atsakovo ir jo šeimos poreikiai. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti tenkintas iš dalies, paliekant atsakovams galimybę naudotis kiekvienam gaunamo darbo užmokesčio dalimi ar prilygintomis, darbo užmokesčiui gaunamomis pajamomis – kiekvienam po 1300 Lt per mėnesį. Jeigu vienas iš atsakovų išlaiko abu asmenis, tokiu atveju leisti vienam atsakovui naudotis per mėnesį gaunamo darbo užmokesčio 2600 Lt suma. Teisėjų kolegijos nuomone, 1300 Lt suma vienam asmeniui, atsižvelgiant į minimalų mėnesinį atlyginimą, kuris šiuo metu yra 800 Lt, yra pakankama patenkinti minimalius poreikius, ir leidus atsakovams naudotis darbo užmokesčio dalimi, nesudarytų esminio atsakovų prievolės ieškovui dalies ir iš esmės neįtakotų atsakovų mokumo, vertinant mokumą pagal ieškovo reikalaujamos skolos dydį.
Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas iš dalies – areštuotinas atsakovams nuosavybės teisėmis priklausantis 1 207 484 Lt vertės nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas ir turtinės teisės, pas ką tas turtas bebūtų ir kas jį bevaldytų, uždraudžiant areštuojamu turtu disponuoti. Nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto ir turtinių teisių, areštuotinos atsakovų lėšos, išskyrus gaunamą 1 300 Lt darbo užmokesčio dalį kiekvienam ar jam prilyginamoms pajamoms, esančios bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau suteikiant atsakovams teisę iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu BUAB „Statybos patarimai“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovo BUAB „Statybos patarimai“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.
Ieškovo BUAB „Statybos patarimai“ į.k. 300120312 reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams J. V. a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. J. a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį 1 207 474 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, ir turtines teises.
Nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovų nekilnojamojo, kilnojamojo turto ir turtinių teisių, areštuoti atsakovų lėšas, išskyrus gaunamą 1300 Lt (kiekvienam) darbo užmokesčio dalį ar jam prilyginamas pajamas. Iš areštuotų lėšų leisti atsiskaityti su ieškovu BUAB „Statybos patarimai“ .
Surasti ir aprašyti areštuotą atsakovų turtą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui.
Išaiškinti ieškovui, kad per vieną mėnesį nuo turto arešto akto laikino įregistravimo dienos hipotekos skyriui nepateikus turto arešto akto, kuriame nurodyti visi areštuotą turtą identifikuojantys duomenys, laikinai įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas iš turto arešto aktų registro.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento ir vykdoma skubiai.
Nutarties nuorašą išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registrui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Kazys Kailiūnas
Nijolė Piškinaitė