Administracinė byla Nr. eA-5142-415/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01843-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. C. (O. C.) ir A. C. (A. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. C. (O. C.) ir A. C. (A. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjos padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-587(00305; 00306) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietėms O. C. ir A. C.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjų 2017 m. rugsėjo 21 d. prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (toliau – ir prašymas, prašymai) ir pakeisti joms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimai).
2. Pareiškėjos nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
3. Dėl ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės, kad nebuvo rasta (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), kurios akcininke ir direktore yra pareiškėja O. C., iškaba, pareiškėjos paaiškino, kad visi Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, o Bendrovė registracijos adresu turi „virtualų biurą“. Virtualus biuras – tai paslauga smulkiojo verslo įmonėms, kurios paskirtis yra sukurti jų klientams ir partneriams realaus biuro įspūdį bei atlikti visas realaus biuro funkcijas. Virtualus biuro paslauga apima įmonės registracijos adreso suteikimą (šiuo konkrečiu atveju – Vilniuje), suteikiama pašto dėžutė, virtualaus vadybininko paslaugos ir virtualios administratorės-sekretorės paslaugos, t. y. korespondencijos priėmimas, informavimas apie gautas siuntas, korespondencijos persiuntimas klientui registruotu laišku arba skenavimas ir persiuntimas elektroniu paštu. Taigi šiuo atveju (duomenys neskelbtini) užsiima verslu, kuris gali būti vykdomas nuotoliniu būdu, šiai veiklai vykdyti nėra būtinas fizinis biuras, dėl to visi darbuotojai veiklą gali vykdyti nuotoliniu būdu.
4. Pareiškėjų teigimu, kai kurie (duomenys neskelbtini) darbuotojai neatidarė durų Migracijos departamento pareigūnams dėl to, kad jie dirba nuotoliniu būdu, t. y. teikė pavėžėjo paslaugas, todėl jie negalėjo dirbdami būti dvejose vietose, o dėl darbuotojų kontaktų gavimo galėjo būti užklausta Bendrovės direktorė – O. C. Todėl Migracijos departamento teiginiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus, yra nepagrįsti, kadangi veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys ir nors darbo apimtys nebuvo didelės, tačiau pareiškėja O. C. ir kiti akcininkai, direktorius atliko visus veiksmus, susijusius su Bendrovės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.
5. Pareiškėjos pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos pilietis, valdantis įmonę ir tuo pagrindu vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, darbuotoją priima į darbą tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, ir priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą nei užsienio valstybės pilietis. Todėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
6. Pareiškėjų tvirtinimu, visi Migracijos departamentui pateikti duomenys atitiko ir atitinka tikrovę, ginčijamu Sprendimu yra nepaneigti, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir tuo pagrindu atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Šiuo atveju nebuvo nuslėpti jokie duomenys. Visi dokumentai ir informacija atsakovui buvo pateikti tinkamai. Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to atsakovas net neneigė, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos O. C. nelegalios migracijos grėsmė, yra visiškai nepagrįsta.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Migracijos departamentas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos.
9. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas ne tik įvertino pareiškėjų pateiktus dokumentus, tačiau taip pat iškvietė pareiškėją O. C. į apklausą, atliko Bendrovės veiklos patikrinimą, apklausė Bendrovės darbuotojus ir įvertino kitą Sprendimo priėmimui reikšmingą informaciją, susijusią su Bendrovės steigimu ir kitomis aplinkybėmis. Tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja O. C., kreipdamasi dėl leidimo išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie tai, kad jai būtina būti Lietuvoje vykdant Bendrovės veiklą. Visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. šios užsienietės tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o gauti leidimą ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
10. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad su prašymu pakeisti leidimą O. C. pateikė sutartis, sudarytas su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriose nedirba nė vienas darbuotojas. Minėtos bendrovės siejamos su V. G., kuris Migracijos departamentui žinomas kaip užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Šis asmuo steigia arba perka ir parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tam, kad užsieniečiai galėtų gauti leidimus ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę. Be to, pareiškėja pateikė bendradarbiavimo sutartį, sudarytą su (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė šios bendrovės direktorius I. K., kuris tuo metu nebuvo šios bendrovės direktoriumi. Migracijos departamento duomenimis I. K. yra (duomenys neskelbtini) direktorius, dirbo (duomenys neskelbtini), kuri vykdė buhalterinę apskaitą (duomenys neskelbtini) ir kitoms įmonėms, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti leidimus. Dauguma minėtų bendrovių įsteigtos V. G. Pareiškėja O. C. taip pat nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, galinčių patvirtinti, kad Bendrovė turi išteklius vykdyti sutartis su (duomenys neskelbtini) įregistruotomis bendrovėmis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tuo labiau dokumentų, galinčių patvirtinti, kad šios sutartys iš tikrųjų buvo vykdomos.
11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas (duomenys neskelbtini) akcininko skundą dėl atsisakymo išduoti leidimą, 2018 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4312-556/2018 detaliai išanalizavo (duomenys neskelbtini) ir jos tariamų partnerių (tarp kurių yra ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), t. y. buvo įvertinta ir pareiškėjos Migracijos departamentui pateikta sutartis tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuria ji grindė savo prašymą) tarpusavio ryšius bei konstatavo, kad Migracijos departamentui teikiamais dokumentais buvo siekiama tik imituoti realią ir aktyvią įmonės veiklą, taip siekiant, kad pareiškėjas formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo išdavimo sąlygas.
12. Migracijos departmentas taip pat pažymėjo, kad pagal turimus 2018 m. gegužės 16 d. duomenis darbuotojai, kurių darbo sutartys buvo pateiktos Migracijos departamentui, Bendrovėje nedirba. Bendrovėje yra didelė darbuotojų kaita. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje dirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai nesudarė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Tai reiškia, kad pareiškėja O. C. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą. Šią išvadą paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė ir skunde šios faktinės aplinkybės neginčijo. Be to, vertinant O. C. apklausos rezultatus, turėtų būti pripažinta, kad užsienietė apie savo asmeninį indėlį į Bendrovės veiklą ir į daugelį kitų klausimų, susijusių su Bendrovės veikla, atsakė labai abstrakčiai, todėl kilo pagrįstų įtarimų dėl tikrojo jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.
13. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos, turėdamos galiojančius leidimus, labai mažai būdavo Lietuvoje, tai patvirtino ir pati O. C. apklausos metu teigdama, kad į Lietuvą labai retai atvyksta, kadangi yra tik akcininkė, o Bendrovės akcininkų susirinkimai vykdavo nuotoliniu būdu. Įtarimus, kad O. C. nevykdė ir neketino toliau vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje sustiprino ir ta aplinkybė, kad, pateikusi prašymą pakeisti leidimą, pareiškėja nesikreipė dėl nacionalinės D vizos išdavimo ir nepasiliko vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.
14. Migracijos departamentas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą išaiškino, jog argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais.
15. Atsakovo teigimu, vien tai, kad pareiškėja O. C. turi Bendrovės akcijų, savaime nereiškia, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą išduoti pareiškėjai leidimą. Atsakovo manymu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos O. C. tikslo, jos sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, t. y. užsienietė siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos O. C. nelegalios migracijos grėsmė.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjams leidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) dirba 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. M. K. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 39,09 Eur, balandžio mėn. darbo užmokesčio šis darbuotojas negavo. I. S. darbo užmokestis už 2018 m. kovo mėn. buvo 143,18 Eur, o balandžio mėn. – 450 Eur. O. C. už 2018 m. kovo ir balandžio mėn. gavo po 400 Eur darbo užmokesčio. Todėl bendra šių darbuotojų bruto darbo užmokesčio dydžių suma yra mažesnė negu 2 šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, o tai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.
19. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais.
20. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus Migracijos departamento surinktus duomenis, yra pagrindas išvadai, jog kai kurie apklausti Bendrovės darbuotojai (S. B.) nežinojo tokios bendrovės. Nors pagal verslo planą Bendrovėje turėjo būti samdomi 4 darbuotojai: direktorė, vadybininkė ir 2 vairuotojai, tačiau, apklausus darbuotojus, kad būtų įsteigta vadybininkės darbo pareigybė, nenustatyta, nes vadybininke įdarbinta V. K. faktiškai dirba vairuotoja. Visos šios aplinkybės, įskaitant Migracijos departamento nustatytą aplinkybę, kad Bendrovės automobilių nuomos sutartys, sudarytos su įmonėmis, kurios Migracijos departamento turimais duomenimis yra fiktyvios ir siejamos su V. G., gali būti vertinamos kaip pagrindas išvadai, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja O. C., neatitinka tikrovės, dėl to gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
21. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja dažnai nebūdavo Lietuvoje. Tai reiškia, kad ji, kaip Bendrovės akcininkė, galėjo dalyvauti Bendrovės valdyme ir nuotoliniu būdu (tai ir darė). Todėl ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovės veikla buvo tik siekiama pateisinti pareiškėjos siekį gauti leidimą.
22. Teismas konstatavo, kad, nustačius aplinkybę, jog pareiškėjai O. C. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepakeistas pagrįstai, toks leidimas šeimos susijungimo pagrindu negali būti pakeistas ir jos nepilnametei dukrai A. C. (Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 puktas).
23. Teismo vertinimu, ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir pakeisti joms leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
24. Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Pareiškėjų nuomone, teismas netinkamai aiškino Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat netinkamai aiškino ir taikė kitas teisės normas, reglamentuojančias santykius dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, išsamiai neįvertino ir visų bylai reikšmingų aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (tiek ankščiau galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti Įstatymo redakcija) yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. diskriminuoja užsieniečius ir sukuria užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas rinkoje. Lietuvos Respublikos piliečiai savo valdomose įmonėse gali įdarbinti kiek nori asmenų (ir nepriklausomai nuo jų pilietybės), mokėti atlyginimą, atitinkantį darbuotojų kvalifikaciją, darbuotojus įdarbinti į tokias pareigybes, kokios yra reikalingos ir naudingas verslo vystymui.
26. Pareiškėjos nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas. (duomenys neskelbtini) nėra fiktyvi bendrovė, pareiškėja O. C. tinkamai ir sąžiningai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.
27. Pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai palankiau vertino ne jų, o Migracijos departamento pateiktus argumentus ir duomenis, nors skunde buvo nurodyti visi reikšmingi argumentai ir pateikti visi reikšmingi duomenys. Įsipareigojimas Lietuvos Respublikoje tinkamai vykdyti veiklą pagal Įstatymo nuostatas – tai prievolė dėti maksimalias pastangas rezultatui pasiekti, o pareiškėja O. C. po (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo iš karto ėmėsi veiksmų tinkamai veiklai vykdyti.
28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
29. Migracijos departamentas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne vieną kartą išaiškino, jog argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, yra nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atidžiai ir rūpestingai išnagrinėjo bei tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
30. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
31. Šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
32. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, eiliškumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
33. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).
34. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).
35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
36. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjų apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų O. C. (O. C.) ir A. C. (A. C.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Virginija Volskienė