Baudžiamoji byla Nr. 1A-516-307/2015

     Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00549-2009-4

    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.16.;

     2.4.6.; 2.4.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų: Svajūno Knizlerio, Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjui advokatui Regimantui Špelveriui,

civilinio ieškovo BUAB „K. h.“ bankroto administratoriaus UAB „R.“ įgaliotam asmeniui A. U.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo BUAB „K. h.“ (toliau tekste – civilinis ieškovas) bankroto administratoriaus UAB „R.“ (toliau tekste – bankroto administratorius) įgalioto asmens V. U. (toliau tekste ir - apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 246 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinio ieškovo bankroto administratoriaus UAB „R.“ civilinis ieškinys dėl 1031500,00 Lt (vieno milijono trisdešimt vieno tūkstančio penkių šimtų litų) turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

D. J. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai perleido areštuotą didelės vertės turtą, o būtent, kad jis, būdamas UAB „K. h.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, vykdančiuoju direktoriumi bei 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2009 m. lapkričio 29 d. UAB „K. h.“ generalinio direktoriaus įgaliojimu įgaliotas bendrovės vardu pasirašyti įmonės dokumentus, veikdamas kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, nuo 2009 m. gegužės 14 d. žinodami, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi UAB „K. h.“ piniginės lėšos areštuotos, ir su areštuotomis piniginėmis lėšomis leista vykdyti atsiskaitymus su ieškovu UAB „H.“, išmokėti atlyginimus darbuotojams ir mokėti valstybės nustatytus mokesčius, o nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pakeitus 2009 m. gegužės 11 d. nutartį ir leidus UAB „K. h.“ iš areštuotų lėšų atsiskaityti taip pat ir su ieškove UAB „T.“, nevykdė šios teismo nutarties, bei po nutarties gavimo nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. įmonės pinigines lėšas neteisėtai perleido, tai yra pasirašė dokumentus dėl apmokėjimų vykdymo kitiems asmenims, tai yra:

1. Laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d. patvirtino asmens, kuriam baudžiamoji byla išskirta, „prašymus ūkio išlaidoms“, kurių pagrindu asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, pagal kasos išlaidų orderius buvo išmokėta 1 031 500,00 Lt avansas ūkio išlaidoms. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 11 d. UAB „K. h.“ vardu pasirašė su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, paskolos sutartį, kurios pagrindu suteikė 1 289 732,44 Lt paskolą, taip pagrindžiant iš UAB „K. h.“ asmeniui, kuriam baudžiamoji byla išskirta, iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. kaip atskaitingam asmeniui ūkio išlaidoms išmokėtų, bet nepanaudotų pinigų panaudojimą.

2. Laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. patvirtino UAB „K. h.“ direktorės finansams K. K. prašymus „Skirti grynų sumokėti tiekėjams“, kurių pagrindu UAB „K. h.“ buhalterė-kasininkė J. D. vykdė apmokėjimus įmonėms už įsigytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu įvykdant teismo apribotų atsiskaitymų už 1 603 324,44 Lt.

3. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. patvirtino UAB „K. h.“ direktorės finansams K. K. prašymus „Skirti grynų sumokėti tiekėjams“, kurių pagrindu UAB „K. h.“ buhalterė L. A. vykdė apmokėjimus įmonėms už įsigytas prekes ir suteiktas paslaugas, tokiu būdu įvykdant teismo apribotų atsiskaitymų už 652 595,05 Lt.

Tokiu būdu D. J. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi areštuotą UAB „K. h.“ didelės vertės turtą – 3 545 651,93 Lt pinigines lėšas – neteisėtai perleido kitiems asmenims, patvirtindamas atsiskaitymus, kurie teismo nutartimi buvo apriboti.

Išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, D. J. nėra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, kuriam areštuotas turtas buvo patikėtas pasirašytinai saugoti. Išteisintasis nebuvo paskirtas UAB „K. h.“ vadovu, be to, jis nebuvo materialiai atsakingas už šios įmonės turtą, nebuvo paskirtas areštuoto turto saugoju.

Apeliaciniame skunde civilinio ieškovo bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - D. J. pripažinti kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį bei tenkinti civilinio ieškovo BUAB „K. h.“ civilinį ieškinį - BUAB „K. h.“ naudai iš D. J. priteisti 298 743,05 Eur (1 031 500,00 Lt) dydžio žalos atlyginimą.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šioje byloje kaltinimai taip pat buvo pateikti ir buvusiam UAB „K. h.“ generaliniam direktoriui P. J.. Išteisintajam ir P. J. pareikšti kaltinimai yra susiję ir, apelianto įsitikinimu, turėjo būti nagrinėjami vienoje byloje, tačiau byla dėl kaltinamojo P. J. buvo išskirta į atskirą bylą, o jos nagrinėjimas atidėtas, kol minėtas kaltinamasis bus surastas bei jam atlikta paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Taigi, baudžiamoji byla išnagrinėta tik dėl D. J. pareikštų kaltinimų, kad jis, būdamas UAB „K. h.“ vykdančiuoju direktoriumi, žinodamas apie teismo nutartimi areštuotas UAB „K. h.“ pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d. neteisėtai patvirtino UAB „K. h.“ generalinio direktoriaus P. J. prašymus ūkio išlaidoms, kurių pagrindu iš kasos jam buvo išmokėtas 1 031 500,00 Lt avansas. P. J. nepateikus išlaidas patvirtinančių dokumentų, išteisintasis 2009 m. lapkričio 11 d. UAB „K. h.“ vardu pasirašė su P. J. paskolos sutartį, kurios pagrindu suteikė pastarajam 1289732,44 Lt paskolą, taip pagrindžiant iš UAB „K. h.“ ūkio išlaidoms išmokėtų pinigų tariamą panaudojimą. Dėl tokių išteisintojo veiksmų bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad dalis minėtos paskolos buvo pasisavinta. 2010 m. spalio 29 d. UAB „K. h.“ sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, pagal kurias UAB „K. h.“, atstovaujama P. J., nusipirko keturis žemės sklypus Ignalinos ir Zarasų rajonų savivaldybėse už bendrą 1905000,00 Lt sumą. Pirkimui tariamai panaudotos P. J. turėtos lėšos, todėl 1895000,00 Lt suma sumažinta P. J. skola UAB „K. h.“. Apelianto įsitikinimu, byloje pateikti įrodymai (teismo posėdžio protokolo kopija iš Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) liudija, kad už paminėtus keturis žemės sklypus jų pardavėjų atstovui realiai buvo sumokėta tik 10 000,00 Lt. Taigi, pagal UAB „K. h.“ buhalterinius duomenis P. J. įsiskolinimas įmonei UAB „K. h.“ nepagrįstai sumažintas likusia 1 895 000,00 Lt suma, į kurią įeina ir 1031500,00 Lt, kurie D. J. pagalba P. J. išduoti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, jog D. J. nebuvo UAB „K. h.“ vadovu, nebuvo paskirtas šios įmonės areštuoto turto (piniginių lėšų) saugotoju ir jam pasirašytinai nebuvo įteikta nutartis dėl UAB „K. h.“ turto arešto, nepagrįstai susiaurina BK 246 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėtį, sudaro galimybes asmenims piktnaudžiauti ir sąmoningai nevykdyti teismo nutarčių dėl arešto taikymo, perleisti areštuotas įmonės lėšas, taip darant žalą tiek pačiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad veikos padarymo metu D. J. iš esmės buvo faktinis UAB „K. h.“ vadovas, atsakingas už įmonės lėšas, jų perleidimą. Jis vienasmeniškai ar kartu su savo tėvu P. J. priiminėjo sprendimus dėl piniginių lėšų perleidimo, jo žinioje buvo įmonės kasos lėšos, jis sprendė dėl jų panaudojimo. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių D. J. teiginius, neva jis buvo priverstas perleidinėti areštuotas lėšas. Tuo tarpu išteisintojo kaltę padarius BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką patvirtina 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2009 m. lapkričio 29 d. P. J. jam išduoti įgaliojimai, D. J. rašytiniai patvirtinimai tenkinti P. J. prašymus tariamoms ūkio išlaidoms ir jų pagrindu išduotos milijoninės UAB „K. h.“ priklausančios piniginės lėšos iš bendrovės kasos, 2009 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartis. Išteisintojo kaltę taip pat patvirtina liudytojų K. K., L. A., J. D., D. B., L. R. parodymai, 2011 m. lapkričio 29 d. specialisto išvada bei ją parengusios specialistės V. L. parodymai, iš kurių matyti, kad nutartys, kuriomis areštuotas UAB „K. h.“ turtas, nebuvo vykdomos, paskolos išmokėjimas P. J. padarė įtakos įmonės finansinei būklei, dėl ko nebuvo vykdomi atsiskaitymai su kitomis įmonėmis. Nurodyti bylos duomenys, apelianto vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad D. J. žinojo apie Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. priimtą nutartį areštuoti UAB „K. h.“ pinigines lėšas bei vėlesnius jos pakeitimus. Išteisintasis veikė kaip įmonės vadovas, priiminėjo sprendimus dėl mokėjimų atlikimo tiek iš įmonės kasos, tiek iš įmonės sąskaitų bankuose, duodavo nurodymus įmonės darbuotojams, buvo laikomas atskaitingu asmeniu įmonėje. Apelianto teigimu, net ir suvokdamas, kad įmonės lėšos yra areštuotos, D. J. savo užimamų pareigų pagrindu vis tiek atliko neteisėtus veiksmus - įmonės vardu išdavė savo tėvui, generaliniam direktoriui P. J., pinigines lėšas iš įmonės kasos ir vėliau įmonės vardu pasirašė su P. J. paskolos sutartį. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, paaiškinimai, kad išteisintasis nebuvo pasirašytinai supažindintas su teismo nutartimi ar antstolio turto aprašu ir paskirtas areštuoto turto saugotoju, negali būti vertinami kaip paneigiantys jo atsakomybę pagal BK 246 straipsnio 2 dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „K. h.“ veikė du vadovai – P. J. ir D. J., - o paskutiniu laikotarpiu faktinis įmonės vadovas buvo būtent išteisintasis. Kaip įmonės vadovas jis buvo atsakingas už tinkamą įmonės veiklą, teismo nurodymų vykdymą, įmonės turto išsaugojimą. Būtent jo neteisėti veiksmai, atlikti veikiant kartu su P. J. lėmė 1 031 500,00 Lt žalos UAB „K. h.“ atsiradimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintojo D. J. gynėjas advokatas Regimantas Špelveris (toliau tekste ir - gynėjas) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Gynėjas atkreipia dėmesį, jog D. J. nebuvo kaltinamas dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo aplinkybių, UAB „K. h.“ turto iššvaistymo. Kaip matyti iš 2008 m. lapkričio 26 d., 2009 m. lapkričio 29 d. įgaliojimų turinio, išteisintajam nebuvo patikėtos UAB „K. h.“ nuosavybės teise priklausančios lėšos ir kitas įmonės turtas. Byloje nėra duomenų, kad D. J. buvo atsakingas už UAB „K. h.“ turtą, t. y. nėra duomenų, kad jis būtų supažindintas su kokiais nors šios bendrovės vidiniais lokaliniais aktais. Niekur nenustatyta išteisintojo pareiga saugoti patikėtą bendrovės turtą bei atsakomybė už šio turto neišsaugojimą, nes UAB „K. h.“ vykdančiojo direktoriaus pareiginių nuostatų įmonėje nebuvo. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutarties rezoliucinėje dalyje išdėstytas išaiškinimas adresuotas UAB „K. h.“ vadovui, kuriuo išteisintasis nebuvo. Vadovaujantis šia nutartimi UAB „K. h.“ grynųjų pinigų kasa nebuvo aprašyta ir areštuota. Antstolis tik 2010 m. kovo 20 d. patvarkymu įpareigojo raštu pateikti duomenis (dokumentus) apie įmonės turtinę padėtį bei nurodyti tikslią įmonės turto buvimo vietą.

Apibendrindamas gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2013, 2K-131/2013, 2K-259/2007, 2K-170/2010, 2K-146/2011), taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisingai ir objektyviai įvertino įrodymų visetą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdžio metu išteisintojo gynėjas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo bankroto administratoriaus atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Civilinio ieškovo bankroto administratoriaus įgalioto asmens apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu apeliantas nurodo, kad D. J., faktiškai būdamas UAB „K. h.“ vadovu, galimai vykdė nusikalstamas veikas kartu su savo tėvu, P. J.. Dėl to baudžiamoji byla dėl P. J. pareikštų kaltinimų turėjo būti ne išskirta, o nagrinėjama kartu su D. J. byla. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad D. J. nėra tinkamas BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, pagrįstai išteisino D. J. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija, baudžiamosios bylos medžiagos kontekste įvertinusi išteisinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, o nuosprendyje pateiktas BK 246 straipsnio nuostatų aiškinimas visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose. Tuo tarpu aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados neatitinka apelianto lūkesčių, nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto teigimu, išteisintajam ir P. J. pareikšti kaltinimai yra susiję ir turėjo būti nagrinėjami vienoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teisme byla dėl kaltinamojo P. J. buvo išskirta į atskirą bylą, o jos nagrinėjimas atidėtas. BPK 254 straipsnio 2 dalis reglamentuoja bylų išskyrimo sąlygas esant keliems kaltinamiesiems. Šioje dalyje įtvirtinta, kad kai byloje yra keli kaltinamieji, bylą galima išskirti ir atidėti dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėti toliau dėl kitų kaltinamųjų. Vis dėlto, jeigu atskiras nagrinėjimas kenkia nagrinėjimo teisme išsamumui, visos bylos nagrinėjimas atidedamas. Teismui, nagrinėjančiam bylą, privalu derinti greitumo ir išsamumo principus bei priimti tokį sprendimą, kuris padėtų teisingai išnagrinėti bylą ir užtikrinti kaltinamųjų teises. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisiškai logišką sprendimą dėl P. J. bylos išskyrimo. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartyje motyvavo, kad baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teisme gauta 2013 m. birželio 3 d., tačiau P. J. į teismo posėdžius neatvykdavo dėl sveikatos būklės. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi jam buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau P. J. nustatytu laiku į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių, kuriam buvo pavesta atlikti minėtą ekspertizę, neatvyko, šaukimai į kitus teismo posėdžius šiam kaltinamajam įteikti nebuvo. Šios aplinkybės teismo buvo įvertintos kaip objektyvi kliūtis greitam D. J. bylos išnagrinėjimui, kuri galėjo būti pašalinta tik išskyrus bylą. Aplinkybių, kad baudžiamoji byla būtų buvusi išnagrinėta neišsamiai ir nešališkai nenustatyta, to apeliaciniame skunde nenurodo ir pats apeliantas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išskirti D. J. ir P. J. bylas nepažeidė BPK nuostatų, atitiko baudžiamojo proceso principus.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama P. J. veiksmų analizei, teigiama, kad jis, veikdamas kartu su D. J., galimai pasisavino UAB „K. h.“ turtą, į kurį patenka ir 1 031 500,00 Lt, kurie D. J. pasirašius atitinkamus finansinius dokumentus buvo P. J. išduoti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2009 m. rugsėjo 28 d. Kaip jau buvo minėta, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla dėl P. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 246 straipsnio 2 dalyje, buvo išskirta, o skundžiamas apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis priimtas tik dėl D. J. inkriminuotos BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos konstatavus, kad išteisintasis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį D. J., skirtingai nei P. J., pareikšti nebuvo. Taip pat nė vienam iš šių asmenų nebuvo pateiktas kaltinimas pasisavinus UAB „K. h.“ turtą. Taigi, sprendžiant, ar apygardos teismas D. J. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį išteisino pagrįstai, nėra jokio pagrindo nagrinėti šio asmens vaidmens galimai padarant BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kuri buvo inkriminuota tik P. J.. Priešingu atveju būtų pažeisti BPK 255 straipsnio reikalavimai, numatantys, kad baudžiamoji byla nagrinėjama pareikšto kaltinimo ribose.

Pagal BK 246 straipsnio 2 dalį D. J. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „K. h.“ vykdančiuoju direktoriumi bei 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2009 m. lapkričio 29 d. UAB „K. h.“ generalinio direktoriaus įgaliojimu įgaliotas bendrovės vardu pasirašyti įmonės dokumentus, veikdamas kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta, nuo 2009 m. gegužės 14 d. žinodami, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi UAB „K. h.“ piniginės lėšos areštuotos, ir su areštuotomis piniginėmis lėšomis leista vykdyti atsiskaitymus su ieškovu UAB „H.“, išmokėti atlyginimus darbuotojams ir mokėti valstybės nustatytus mokesčius, o nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pakeitus 2009 m. gegužės 11 d. nutartį ir leidus UAB „K. h.“ iš areštuotų lėšų atsiskaityti taip pat ir su ieškove UAB „T.“, nevykdė šios teismo nutarties, bei po nutarties gavimo nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. įmonės pinigines lėšas neteisėtai perleido, tai yra pasirašė dokumentus dėl apmokėjimų vykdymo kitiems asmenims – P. J. bei kitoms nei teismo nutartyse nurodytoms įmonėms, ir tokiu būdu, patvirtindamas atsiskaitymus, kurie teismo nutartimi buvo apriboti, D. J. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi areštuotą UAB „K. h.“ didelės vertės turtą – 3 545 651,93 Lt pinigines lėšas – neteisėtai perleido kitiems asmenims.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu išteisintasis pripažino, kad atliko visus jam inkriminuotus veiksmus. Šiuos D. J. teiginius patvirtina tiek rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, tiek liudytojų parodymai. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytuose išteisintojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Apeliaciniame skunde, nepagrįstai nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai taikė BK 246 straipsnio 2 dalį, nes išteisino D. J. dėl šiame straipsnyje aprašytos veikos, motyvuodamas tuo, kad šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti tik asmuo, kuriam perleistas turtas buvo patikėtas pasirašytinai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas šios nusikalstamos veikos subjektu laiko bet kurį asmenį, kuris dėl fizinio kontakto su aprašytu ar areštuotu turtu, dėl savo teisinio santykio su tokiu turtu, dėl savo einamų pareigų, atliekamo darbo ar kitais pagrindais turi tiek sąlygas, tiek galimybes priimti sprendimus ar atlikti veiksmus dėl to turto perleidimo kitam asmeniui. Tuo tarpu BK 246 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį straipsnį atsako tik tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą turtą (antroje dalyje – didelės vertės turtą) arba turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą perleido kitam asmeniui. Taigi, šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šios veikos subjektas yra specialusis – tai asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota. Taigi, be turto arešto, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnį būtina nustatyti ir tokio areštuoto turto patikėjimo kaltininkui aplinkybę, reikšmingą sprendžiant tiek dėl šiame straipsnyje numatytos veikos subjekto, tiek dėl jos dalyko požymių. Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, patikėjimas asmeniui yra specialus procesinis veiksmas, kuris įforminamas Baudžiamojo proceso ir (ar) Civilinio proceso kodeksuose nustatyta tvarka ir, kurio metu asmuo įgyja specialaus subjekto statusą, t. y. tampa aprašyto, areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, saugotoju.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi ieškovės UAB „H.“ ieškiniui dėl bankroto bylos iškėlimo užtikrinti areštuotos atsakovei, UAB „K. h.“, priklausančios piniginės lėšos, sąskaitos bankuose, nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei turtinės teisės, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, taip pat sustabdyti išieškojimo veiksmai iš šio turto. Su areštuotomis pinigų sumomis atsakovei leista atlikti tik atsiskaitymus su ieškove, mokėti darbo užmokestį ir privalomus mokėjimus valstybei. Laikinosios apsaugos priemones nuspręsta taikyti visų UAB „K. h.“ kreditorių reikalavimų įvykdymui užtikrinti ir jos paliktos galioti iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Nutartį pavesta skubiai vykdyti ieškovės UAB „H.“ pasirinktiems antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. UAB „K. h.“ vadovui išaiškinta, kad jis atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą įregistravimo Turto arešto aktų registre momento (t. 6, b. l. 185–186). Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatytas lėšų naudojimo būdas pakeistas –iš UAB „K. h.“ areštuotų lėšų leista atsiskaityti taip pat ir su ieškove UAB „T.“.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo 2008 m. lapkričio 14 d. UAB „K. h.“ valdybos sprendimu generaliniu direktoriumi paskirtas P. J. (t. 6, b. l. 177). Tuo tarpu D. J. 2008 m. lapkričio 25 d., su juo sudarius darbo sutartį, pradėjo eiti UAB „K. h.“ vykdančiojo direktoriaus pareigas (t. 6, b. l. 174–176). Jokių duomenų, kad išteisintasis būtų buvęs materialiai už įmonės turtą atsakingu asmeniu, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Vien ta aplinkybė, kad 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2009 m. lapkričio 29 d. UAB „K. h.“ generalinis direktorius P. J. įgaliojo vykdantįjį direktorių D. J. priimti, pateikti ir gauti dokumentus, bendrovės vardu pasirašyti visus reikalingus dokumentus, bendrovės interesais atlikti bet kokius kitus, įgaliojime nurodytus, veiksmus (t. 6, b. l. 178, 179), neduoda pagrindo išvadai, kad išteisintasis buvo paskirtas ar faktiškai ėjo UAB „K. h.“ vadovo pareigas. Juo labiau, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba. Be to, iš 2009 m. gegužės 15 d. antstolio G. J. pranešimo dėl turto arešto bei prie jo pridėto turto aprašo matyti, kad jis adresuotas ne D. J., ar P. J., kaip UAB „K. h.“ vadovui, o tiesiog UAB „K. h.“, kaip skolininkui. Turto apraše nurodyta, jog yra areštuojamos visos UAB „K. h.“ piniginės lėšos esančios, atitinkamuose bankų sąskaitose (t. 6, b. l. 126-128). Tuo tarpu įmonės kasoje esančios lėšos į areštuoto turto aprašą įtrauktos nebuvo, tai patvirtina ne tik 2010 m. kovo 20 d. antstolio G. J. patvarkymas (reikalavimas) UAB „K. h.“ įpareigoti raštu pateikti duomenis (dokumentus) apie įmonės turtinę padėtį bei nurodyti tikslią turto buvimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 133), bet ir paties antstolio parodymai, duoti teisme. Kolegija pažymi ir tai, kad nei UAB „H.“ nei UAB „T.“, pagal kurių civilinius ieškinius buvo priimtos minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. nutartys, jokių pretenzijų dėl netinkamai vykdomo areštuoto turto saugojimo nepateikė, į antstolį, kuris vadovaudamasis CPK 683 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui, nesikreipė. Taigi, tiek iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutarties, tiek iš 2009 m. gegužės 15 d. antstolio G. J. sudaryto UAB „K. H.“ turto aprašo matyti, kad areštuotas šios įmonės turtas D. J. nebuvo perduotas saugoti, jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą arba neteisėtą perleidimą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad BK 246 straipsnio prasme negali būti pripažinta, jog minėtas turtas jam būtų buvęs patikėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nepakanka to, jog asmeniui būtų žinoma apie turto areštą. Tuo atveju, jeigu asmuo nebuvo paskirtas areštuoto turto saugotoju bei pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą, negali būti pripažinta, kad BK 246 straipsnio prasme turtas jam buvo patikėtas.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju D. J. nėra tinkamas BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjektas. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir kad dėl to reikėtų išteisinamąjį nuosprendį naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėtu paliko civilinio ieškovo bankroto administratoriaus pareikštą civilinį ieškinį 1031500,00 Lt sumai. Vis dėlto nurodytas teismo sprendimas neužkerta kelio civilinio ieškovo bankroto administratoriui atitinkamą ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Civilinio ieškovo BUAB „K. h.“ bankroto administratoriaus UAB „Restrus“ įgalioto asmens V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Albinas Bielskis

Teisėjai                                                                                                                                             Svajūnas Knizleris

                                                                                                                                                          Aloyzas Kruopys