Civilinė byla Nr. 3K-3-572/2010                                                               

Procesinio sprendimo kategorija

45.6                                         (S)

                                                                                                

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM (perėmusiai Kauno apskrities viršininko administracijos procesines teises), P. J., tretiesiems asmenims Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriui, VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo, suformuotų žemės sklypų ir jų teisinės registracijos panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės pirkti valstybinės žemės sklypą asmenims, kuriems žemė asmeniniam naudojimui buvo suteikta jiems esant santuokoje.

Ieškovė kreipėsi į teismą 2007 m. kovo 20 d. ir prašė pripažinti, kad žemės sklypas yra V. J. ir P. J. bendroji jungtinė nuosavybė; suformuotus sklypus, t. y. sklypą, kurio plotas 1,59 ha, ir sklypą, kurio plotas 1,36 ha, ir jų teisinę registraciją panaikinti; patvirtinti žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, t. y. patvirtinti, kad 1995 m. birželio 29 d., Kauno apskrities viršininko administracijos ir V. bei P. J. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl 2,98 ha dydžio žemės sklypo.

Ji nurodė, kad Kaišiadorių rajono Paparčių apylinkės Tarybos 1991 m. balandžio 12 d. sprendimu P. J. vardu, per 3 vietas buvo išskirtas 2,98 ha dydžio žemės plotas, atitinkamai: 1,0 ha, 1,58 ha ir 0,4 ha ploto. Ieškovė su atsakovu 1995 m. birželio 29 d. į valstybės biudžetą pervedė 104,70 rublių. Ši suma buvo sumokėta ieškovės investiciniais čekiais, kuriuos ieškovė pervedė iš savo sąskaitos į P. J. sąskaitą, o jis šią sumą pervedė į valstybės biudžetą, t. y. ši suma už žemę sumokėta iš ieškovės lėšų. Žemės plotas iš valstybės fondo yra išskirtas ieškovei ir atsakovui, įgyta žemė yra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė nuosavybė, liko sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Kauno apskrities viršininko administracija neprieštarauja sudaryti tokią pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tik P. J. vardu. Motyvuojama tuo, kad vienkartines įmokas už žemę sumokėjo P. J.. Žemės pirkimo-pardavimo metu ieškovė ir atsakovas buvo santuokoje, t. y. žemės plotas įgytas santuokos metu. Iš planų matyti, kad kai buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, buvo suformuotas parduodamas žemės plotas, t.y. suformuoti trys sklypai. Jie nurodyti ir atliekant žemės įvertinimą. Jais naudojosi ieškovė ir atsakovas. Tačiau 2006 m. balandžio 19 d. buvo suformuoti ir įteisinti nauji sklypai. Šie naujai suformuoti sklypai yra skirtingų dydžių, jie yra ir skirtingose vietose. Tai padaryta be ieškovės, kaip bendraturtės, sutikimo. Toks naujų sklypų suformavimas prieštarauja sutarties sąlygoms. Ieškovė prašė patvirtinti sutartį teismine tvarka, kuri turėtų būti įforminta V. J. ir P. J. vardu, nes minimą sklypus jie įgijo ir už juos sumokėjo, būdami santuokoje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Paparčių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 12 d. sprendimu P. J. buvo suteiktas 3 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, nenurodant vietovės. 1994 m. birželio 21 d. P. J. pateikė prašymą Paparčių apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl 3 ha žemės pirkimo, tačiau jis nebuvo išspręstas, Kaišiadorių rajono valdybos Žemėtvarkos tarnyba 1995 m. vasario 13 d. mokėjimo pranešimu P. J. pranešė apie jo perkamos žemės kainą, kurią pasiūlė sumokėti prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, P. J. sumokėjo 1995 m. birželio 29 d. pranešime nurodytą sumą į ŽŪB, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, nes tuo metu žemės sklypai nebuvo paženklinti vietoje. Teismas sprendė, kad P. J. įgijo teisę žemės sklypus pirkti tik nuo 2006 m. balandžio 5 d., nes pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, t. y. 1,59 ha ir 1,36 ha žemės sklypai suformuoti ir nuosavybės teise įregistruoti Lietuvos Respublikai (patikėjimo teisė registruota Kauno apskrities viršininko administracijai) Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu, o 1995 m. birželio 29 d. dar nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties objekto – žemės sklypo kaip atskiro objekto. Kadangi 1995 m. birželio 29 d. Kauno apskrities viršininko, ieškovės ir atsakovo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudaryta, suformuoti 1,59 ha ir 1,36 ha ploto žemės sklypai (iš viso 2,95 ha ploto) priklauso valstybei, tai teismas atmetė ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą pripažinti, kad žemės sklypas 2,98 ha ploto, yra V. J. ir P. J. bendroji jungtinė nuosavybė. Ieškinio reikalavimus panaikinti suformuotus sklypus ir jų teisinę registraciją teismas taip pat atmetė, nes teisinės registracijos panaikinimas nesukurs ieškovei padarinių – galiojant Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 5 d. įsakymui, žemės sklypai ir nuosavybės teisės į juos galės būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre pakartotinai, suteikiant jiems unikalų ir kadastrinį numerius.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės V. J. apeliacinį skundą 2010 m. liepos 2 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių santuoka nutraukta 2000 m. spalio 16 d., 2002 m. gegužės 2 d. sprendimu padalytas šalių turtas, tačiau naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka nenustatyta. Kadangi šalių santuoka nutraukta, tai ieškovė negali būti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo turtas nebuvo įregistruotas nė vieno iš sutuoktinių vardu, jis buvo valstybės, o valstybės turtas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise.  Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, t. y. 1,59 ha ir 1,36 ha žemės sklypai, suformuoti ir nuosavybės teise įregistruoti Lietuvos Respublikai Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu. Taigi tik nuo šio momento atsakovas P. J. įgijo teisę šiuos sklypus įsigyti. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad žemės sklypas, kuris pradžioje buvo suformuotas ir išdėstytas trijose vietose, buvo pirkimo-pardavimo dalykas. Teismo teigimu, nustačius, kad 1995 m. birželio 29 d. Kauno apskrities viršininko, ieškovės ir atsakovo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, ieškovės V. J. ieškinio reikalavimas pripažinti, kad žemės sklypas yra V. J. ir P. J. bendroji jungtinė nuosavybė, atmestas pagrįstai.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai, keisdami ieškinio dalyką, pažeidė CPK 141 straipsnio nuostatas.Teismų teigimu, sudarant 1995 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sklypas nebuvo suformuotas. Jis buvo suformuotas tik 2006 m. balandžio 19 d. apskrities viršininko sprendimu, ir tai padaryta po V. J. ir P. J. santuokos nutraukimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendime rašoma, kad sudarant žemės pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo atliktas žemės sklypo paženklinimas sudarant paženklinimo parodymų aktą ir, antra, kad tai nebuvo suderinta su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu. Aiškinimas, kad 1995 m.birželio 29 d. suformuotas sklypas, kaip atskiras objektas, nebuvo suformuotas ir nebuvo patvirtintas, yra neteisingas, nes, Vyriausybei priėmus 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, sutuoktiniams buvo pasiūlyta šį sklypą įsigyti nuosavybėn. Tuo tikslu buvo sudaryti parduodamos žemės ploto planai. Juos sudarė Kaišiadorių rajono Žemėtvarkos skyrius. Šie planai įstatymo nustatyta tvarka buvo patvirtinti.

3. Teismų išvada, kad V. J. neturi teisės pretenduoti į pirmiau nurodyto sklypo dalį, yra neteisinga, nes, kaip matyti iš 1994 m. kovo 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ turinio, žemės sklypai lengvatinėmis sąlygomis buvo parduodami šeimai. Jeigu būtų priešingai, 1994 m. kovo 16 d. nutarimo 2.7.1 punkte nebūtų nutarta, kad buvę sutuoktiniai, išsiskyrę po 1990 m. liepos 26 d., su kuriuo liko gyventi vaikai, turi teisę lengvatinėmis sąlygomis pirkti 2/3 dalis šeimos naudojamo asmeninio ūkio žemės.

4. Teismai darydama išvadas, kad ieškovė negali būti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo šalimi, ne tik pablogino ieškovės padėtį, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, atėmė teisę dėl būsimo ieškinio kreiptis į teismą, taip pat sklypo įsigijimo nuosavybėn teisę, pažeidė teisę šiais klausimais kreiptis į teismą, kaip tai nustatyta CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Padarius išvadą, kad ieškovė dėl santuokos nutraukimo prarado teisę ir į valstybinės žemės įsigijimą nuosavybėn, pažeista konstitucinė teisė į nuosavybės įsigijimą.

5. Santuoka nutraukta galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). SŠK 40 straipsnyje nustatyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Tačiau 2000 m. spalio 6 d. teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kaip tuo metu nustatyta SŠK 109 straipsnio, civilinės metrikacijos organuose nebuvo ir nėra įregistruotas. Teisės literatūroje, komentaruose rašoma, kad teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsigaliojimas jos nenutraukia. Iki ištuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organe santuoka laikoma galiojančia su visais iš to išplaukiančiais teisiniais padariniais. Taigi, V. J. ir P. J. santuoka, sudaryta 1987 m. vasario 14 d., galioja, dėl to kolegijos išvada, kad ji nutraukta ir kad dėl to ieškovė negali būti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo šalimi, yra neteisinga.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo pareikštą kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės palaikomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai.   

 

 

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

 

Dėl santuokos nutraukimo pagal SŠK nuostatas

 

CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus.

Iki CK įsigaliojimo šeimos santykius Lietuvoje reglamentavo SŠK. Pagal SŠK 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis įregistruoja santuokos nutraukimą Civilinės metrikacijos įstaigoje (toliau – CMĮ). Santuokos nutraukimas registruojamas vienam iš sutuoktinių pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Įregistravus santuokos nutraukimą išduodamas ištuokos liudijimas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 straipsnį savaime nesukelia santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas CMĮ.

Byloje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nebuvo įteiktas CMĮ santuokos nutraukimui įregistruoti, ištuokos liudijimas neišduotas. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo priimtas ir įsiteisėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, bet iki šiol neįregistruotas CMĮ, todėl laikytina, kad santuokos nutraukimo procedūra nebaigta. Tai reiškia, kad, CMĮ neįregistravus ištuokos, 2000 m. priimtas sprendimas pagal galiojusio SŠK nuostatas santuokos nenutraukia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovės santuoka nebuvo nutraukta.

 

Dėl sutuoktinių teisės pirkti valstybinės žemės sklypą, suteiktą asmeniniam naudojimui

 

            Santuokoje esantys asmenys bendrosios jungtinės nuosavybės teise gali įgyti bet kokį civilinių teisių objektu galintį būti turtą: daiktus, turtines teises, pinigus, vertybinius popierius ir kt. Žemės naudojimo teisė, kaip turtinė teisė, taip pat gali būti civilinių teisių objektas, jei jos apyvarta nėra ribojama ir ji nėra asmeninio pobūdžio turtinė teisė, kaip kad, pavyzdžiui, uzufrukto teisė. Žemės sklypą suteikus naudotis santuokoje esantiems asmenims, ši naudojimosi teisė tampa abiejų sutuoktinių turtu, priklausančiu jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

            Žemė individualiam naudojimui pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ Nr. I-411 1 straipsnį kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiama žemės sklypais iki 3 ha vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims asmeniniam ūkiui buvo suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Jeigu žemės sklypas buvo suteiktas asmeniniam ūkiui pagal šį teisės aktą, tai individualaus (asmeninio) naudojimo subjektai yra šeimą sudarantys asmenys. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnį asmeninio ūkio žemės naudotojai gali šią žemę įsigyti privatine nuosavybėn, t. y. pirkti. Jeigu sklypas naudojamas sutuoktinių, tai asmenys, turintys teisę jį pirkti, yra sutuoktiniai kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės dalyviai, kuriems priklauso teisė naudoti žemės sklypą. Jei žemės sklypas įgyjamas nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, tai asmeniniam ūkiui skirtą žemę turi teisę nusipirkti lengvatinėmis sąlygomis iš šeimos tik vienas asmuo. Ši įstatymo nuostata, kai šeimai naudotis suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą perka santuokoje esantis asmuo, aiškinama kartu su SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, jeigu sprendžiama, ar gali būti pripažinta galiojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, vienai šaliai ją iš dalies įvykdžius 1995 metais sumokant pinigus. Pagal SŠK 21 straipsnio 3 dalį turtas, įgytas santuokoje vieno iš sutuoktinių vardu, yra laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nors įformintas tik vieno iš jų vardu. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 4 dalies nuostata, kad žemę gali pirkti tik vienas sutuoktinis, nereiškia, kad vieno iš santuokoje esančių sutuoktinių pirktą asmeninio naudojimo šeimai suteiktą žemės sklypą nuosavybės teise įgyja tik sutartį sudaręs sutuoktinis, o kitas sutuoktinis jo neįgyja. Šios nuostatos tikslas kitas – užtikrinti, kad šeima pasinaudotų teise pirkti žemę lengvatinėmis sąlygomis vieną kartą, todėl yra nustatytas ribojimas pirkti vienam šeimos nariui. Taigi vykdant pirkėjo pareigas atliktas mokėjimas už perkamą sutuoktinių asmeninio naudojimo žemės sklypą sukuria teisę sutuoktiniams įgyti perkamą žemės sklypą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Jeigu neįrodyta, kad išpirkimo metu vienas iš sutuoktinių aiškiai atsisakė savo teisių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyti perkamą sklypo dalį (pavyzdžiui, sudarė dėl to susitarimą; perduodamas asmenines lėšas (pinigus, čekius), nurodė, kad nepretenduos į perkamą žemės sklypą kaip savininkas), tai turi būti vertinama, kad iš valstybės perkamas asmeninio naudojimo žemės sklypas, nors ir įformintas vieno sutuoktinio vardu,  yra įgyjamas abiejų sutuoktinių kaip bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl to, jog ieškovė turi teisę pretenduoti į sklypo dalį, yra pagrįsti.  

 

Dėl nuosavybės į ginčo sklypus įgijimo

 

Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Jeigu nurodytų aplinkybių, apibūdinančių sutarties dalyką, nėra, sutartis negali būti pripažinta sudaryta. Pagal 1995 m. birželio 29 d. galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 2 straipsnį žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas ir pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį privaloma bet kurio žemės sandorio dalis – žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Visi žemės sandoriai per tris mėnesius įregistruojami valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose įstatymų nustatyta tvarka. Tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė išperkama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ji patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“. Šio nutarimo 1 punkte reglamentuojama, kad žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos ir pirkimo–pardavimo objektas, kuris pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas minėtoje pirkimo tvarkoje nustatytu būdu.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių (valstybės ir sutuoktinių) susiklostė ikisutartiniai žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiai, kur viena šalis (pirkėjas) iš dalies įvykdė savo prievolę atsiskaityti, o kita šalis – pardavėjas, sutikdamas daiktą parduoti, jį perdavė naudotis. Nors šie faktai rodo šalių ketinimą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir perleisti žemės sklypą pirkėjui, tačiau jie savaime nereiškia, kad sutartis buvo sudaryta, nes, siekiant perleisti nekilnojamąjį daiktą, papildomai tenkintini imperatyviųjų teisės normų reikalavimai, vienas iš kurių – pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus pardavimui suformuoti ir teisiškai įregistruoti sutarties dalyką – žemės sklypą.

Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo įforminimas tapo galimas tik nuo 2006 m. balandžio 5 d., kai valstybinės žemės sklypai buvo suformuoti ir teisiškai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu. Atlikus mokėjimus už 2,81 ha žemės pirkimą 1995 m. birželio 29 d., dar nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties objekto – žemės sklypo kaip atskiro objekto. Ieškovė į bylą pateikė tik laikinus žemės sklypo planus ir neįrodyta, kad buvo surašytas asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktas; kad įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymas buvo suderintas su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“. Be to, pati ieškovė pripažino, jog sudarytos sutarties tuo metu nebuvo ir dabar ji nesudaryta. Jos teigimu, Kauno apskrities viršininko administracija neprieštarauja sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau tik P. J. vardu, motyvuojant tuo, kad vienkartines įmokas už žemę sumokėjo P. J.; žemės plotas iš valstybės fondo yra išskirtas ir naudojamas, tačiau liko sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Teismai, spręsdami, ar pripažinti galiojančia nuo 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo sudarytą  valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagrįstai netaikė 1964 m. CK 58 straipsnio nuostatos dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, kai viena sutarties šalis pirkimo santykių įforminimo metu sutarties įvykdymui sumokėjo pinigus už perkamą žemę, nes įstatymo nustatyta tvarka tuo metu buvo nesuformuotas sutarties dalykas – perkamas žemės sklypas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pagrindo patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį pagal byloje pareikštą reikalavimą nebuvo, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su sutarties pripažinimu galiojančia, atmestini. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši kasacinio teismo pozicija nepaneigia sutuoktinių teisės pirkti žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka.  

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškovės teisę įgyti valstybinės žemės sklypą nuosavybės teise, tačiau konstatuoti materialiosios teisės normų pažeidimai neturėjo įtakos iš esmės teisingam bylos išsprendimui, todėl pagrindo tenkinti kasacinį skundą nėra.

 

Kasaciniu skundu ieškovė ne tik prašė kasacine tvarka peržiūrėti teismų sprendimą ir nutartį, bet ir kėlė naują reikalavimą – padalyti priteistą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų teisinių reikalavimų kėlimas kasaciniame teisme negalimas (CPK 7 straipsnis, 347 straipsnio 2 dalis). 

 

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra. Kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

Prašymų priteisti kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas negauta. Kasaciniame procese valstybė patyrė 59,23 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatorės.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš V. J. (a. kodas (duomenys neskelbtini) 59,23 Lt (penkiasdešimt devynis litus 23 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Sigitas Gurevičius
	Algis Norkūnas
	Juozas Šerkšnas