Administracinė byla Nr. eAS-426-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01581-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                   Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninis priežiūros centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skaitmeninis priežiūros centras“ kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. kovo 22 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31?08) 467?69076 (toliau – ir Nurodymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti VMI 2022 m. kovo 22 d. Nurodymo Nr. (23.31?08) 467?69076 galiojimą. Pareiškėjas, cituodamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, jog nesustabdžius Nurodymo galiojimo ir jo pagrindu vykdomo išieškojimo (nurašymo) iš pareiškėjo banko sąskaitų, pareiškėjas patirs neigiamas pasekmes, kurias vėliau bus sunku arba neįmanoma pašalinti. Pareiškėjo teigimu, Nurodymo vykdymas ir priverstinis bet kokių lėšų nurašymas iš pareiškėjo banko sąskaitų, reiškia pareiškėjo veiklos sustabdymą. Pareiškėjas negalės vykdyti jokios veiklos, gauti iš jos pajamų bei išlaikyti darbuotojų, taip pat vykdyti ir kitų prisiimtų finansinių įsipareigojimų, todėl prašo sustabdyti VMI Nurodymo galiojimą iki kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti Nurodymo galiojimą ir, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas bus adekvatus ir proporcingas, atitiks šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III.

Pareiškėjas UAB „Skaitmeninės priežiūros centras“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti VMI Nurodymo galiojimą iki kol įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, į kurią neatsižvelgė ir ją ignoravo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo išanalizuoti asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, finansinę padėtį, vertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų 2021 m. gegužės 20 d. prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pirmosios instancijos teismas neišanalizavo ir jų nevertino.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju inicijavo ne mokestinį ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo jam apskaičiuota mokestinė nepriemoka panaikinimo, bet dėl jau pradėtų bei vykstančių priverstinio mokestinės nepriemokos vykdymo veiksmų, t. y. nurodymo nurašyti lėšas iš pareiškėjo banko sąskaitų. Nesustabdžius Nurodymo galiojimo ir jo pagrindu vykdomo išieškojimo iš pareiškėjo banko sąskaitose esančių lėšų, pareiškėjas patirs neigiamas pasekmes, kurias bus sunku arba net neįmanoma pašalinti. Be to, Nurodymo vykdymas ir su tuo susijęs jo atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose lėšų naudojimo apribojimas bei priverstinis bet kokių lėšų iš jų nurašymas reiškia pareiškėjo veiklos sustabdymą, likvidavimą. Pareiškėjas, be kita ko, neturėdamas jokių lėšų banko sąskaitose, negalės tinkamai atsiskaityti su kontrahentais, paslaugų ir prekių tiekėjais, vykdyti mokėjimus į valstybės biudžetą bei prisiimtus įsipareigojimus pagal paskolos sutartį.

Pareiškėjas nesutinka, jog jis nepateikė konkrečių faktinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų pirmosios instancijos teismui dėl Nurodymo įtakos jo finansinei padėčiai, teismas jų tiesiog nenagrinėjo, todėl yra pagrindas minėtą teismo nutartį panaikinti.

Atsakovas VMI nesutinka su pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais, pažymi, jog iš pateiktos medžiagos matyti, jog Nurodymas buvo įvykdytas, t. y. šiuo metu jis nėra vykdomas, todėl ir negali būti sustabdytas jo galiojimas. Pareiškėjas Nurodymą įvykdė per tris dienas, todėl paneigiami pareiškėjo argumentai, jog jis neturėjo finansinių galimybių padengti 55 981,57 Eur mokestinės nepriemokos iš karto. Pareiškėjo argumentas, jog galiojant Nurodymui, jis negalėjo vykdyti kitų einamųjų mokėjimų atmestinas, kadangi tokie mokėjimai prieštarautų imperatyvioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normoms, pažeistų VMI interesus ir būtų neteisėti. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas teisingai aiškino ir taikė materialiasias teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, todėl pagrindo jos naikinti nėra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš lot. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. 

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies  3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI Nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas prašymą iš esmės motyvavo tuo, kad nepritaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus priverstas nutraukti įmonės veiklą, negalės vykdyti kitų prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Taigi, pareiškėjas savo prašymą grindžia finansinių sunkumų grėsme, ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.

Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamu VMI Nurodymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodyta nurašyti mokestinę nepriemoką 55 981,57 Eur iš pareiškėjo kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių sąskaitų. Atsakovas VMI, teikdamas teismui atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kartu su juo pateikė Oracle vidinės sistemos duomenis, iš kurių matyti, jog Nurodymas įvykdytas: 2022 m. kovo 23 d., nurašius 35 396,59 Eur ir 2022 m. kovo 25 d. nurašius 20 584,98 Eur sumas nuo pareiškėjo banko sąskaitos, todėl šio Nurodymo sustabdymas, jį jau įvykdžius, negalimas.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, jog pareiškėjas galbūt negalės vykdyti kitų prisiimtų finansinių įsipareigojimų, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (iš lot. savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais. Dėl šių priežasčių, pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija 

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninės priežiūros centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

        Arūnas Sutkevičius

        Neringa Švedienė