Baudžiamoji byla Nr. 1A-325-380/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45257-2021-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1;
(S)
1.2.4.6.2.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 24 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,
dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei,
nuteistojo D. P. gynėjai advokatei Virginijai Pargaliauskienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliaciniu skundu dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo 1 metams bausme, kuri vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta laisvės apribojimo 8 mėnesiams bausmė, įpareigojant 6 mėnesius nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, taikant visiško bausmių sudėjimo principą, subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020-11-05 nuosprendžiu paskirta 52 MGL (2 365,54 Eur) dydžio baudos bausme ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant 6 mėnesius nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir 52 MGL (2 365,54 Eur) dydžio baudos bausmė.
Į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas 2021-12-30 (1 para), ją prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.
Vadovaujantis BK 722 straipsniu D. P. įpareigotas 3 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant įvykdymo terminą – 6 mėnesius.
Nurodyta laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nustatyta, kad paskirtą baudą nuteistasis savanoriškai turi sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Išaiškinta, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškoma priverstinai.
Nurodyta į paskirtą baudą įskaityti savanoriškai sumokėtą ar priverstinai išieškotą baudą pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020-11-05 nuosprendį.
Nurodyta baudos bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nurodyta pradėjus vykdyti laisvės apribojimo bausmę baigti taikyti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. P. nuteistas už tai, kad 2021-12-30, apie 5.25 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Plungėje, virtuvės kambaryje, D. P. konflikto metu rankos delnu tyčia sudavė vieną smūgį į veidą savo sugyventinei V. U., taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šią nusikalstamą veiką D. P. padarė būdamas vidutiniškai girtas, girtumas turėjo įtakos nusikalsti.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. P. gynėja advokatė V. Pargaliauskienė prašo: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-07-29 nuosprendį ir vadovaujantis BK 37 straipsniu D. P. pagal BK 140 straipsnio l dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir bylą nutraukti; 2) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
3. Nuteistojo gynėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiosios parodymais, neatsižvelgė į tai, kad D. P. veiksmus išprovokavo pačios nukentėjusiosios V. U. elgesys, o tai teismas turėjo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas). Pažymi ir tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nevertino BK 37 straipsnio taikymo galimybės.
4. Nurodo, kad pagal byloje esančius duomenis D. P. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ šaltkalviu montuotoju. 2020-01-29 darbe įvyko nelaimingas atsitikimas, kai ant dešinės kojos užkrito 900 tonų blokas, dėl to D. P. buvo sutrupinta dešinė koja. Jam buvo atliktos septynios operacijos, atlikta dešinio blauzdikaulio osteosintezė, blauzdikaulis sutvirtintas metalo konstrukcija. Jį nuolat kamavo kojos skausmai. Būtent 2021-12-29 po kelionės lėktuvu iš Norvegijos, kur lankytasi pas gydytojus, dėl nepalankios kojos padėties skrydžio metu ir grįžtant iš oro uosto į namus atsirado dešinės kojos skausmas, dirginimo požymiai. Skausmas kamavo ir kitą dieną. D. P. nutarė, kad skausmą galėtų apmalšinti alkoholio (degtinės) vartojimas. Grįžusi į namus jo sugyventinė V. U. supyko, kad išmėtyti daiktai, paėmė nuo stalo degtinės butelį ir išpylė alkoholį į kriauklę. Jai nuėjus miegoti D. P. paprašė taksi vairuotojo nupirkti ir atvežti degtinės, ir tai buvo padaryta. Taigi D. P. iki paryčių virtuvėje gėrė degtinę, užsimanė pasiklausyti muzikos, tad ją įsijungė telefone. Į virtuvę atėjo jo sugyventinė, kuri, vėl paėmusi degtinės butelį, likusį jos kiekį išpylė į kriauklę. Dėl šio V. U. elgesio tarp sugyventinių kilo konfliktas, kurio metu D. P. rankos delnu sudavė V. U. į veidą, o ant rankos uždėtas laikrodis kliudė jos nosį, dėl to atsirado nosies įbrėžimas. D. P. buvo nustatytas 1,87 promilių girtumas, o V. U. 1,03 promilės girtumas. Ikiteisminio tyrimo metu V. U. nurodė, kad, kai jai sudavė delnu į veidą, ji pajuto fizinį skausmą, jai degino tą vietą. Liudytoja N. V. nurodė, kad V. U. buvo sutrikusi, ant jos nosies matėsi kraujuojanti žaizdelė. Ši liudytoja nenurodė, kad V. U. būtų išreiškusi skausmo pojūtį dėl D. P. pavartoto smurto. Toliau nuteistojo gynėja plačiai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, susijusią su baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnį taikymo ypatumais.
5. Nuteistojo gynėja nurodo, jog patirto fizinio skausmo intensyvumas paprastai pažymimas paciento medicinos dokumentuose, tačiau V. U. dėl patirto fizinio skausmo į medikus nesikreipė, apie jos ikiteisminio tyrimo metu išsakytą skausmo stiprumą jokiuose medicinos dokumentuose nėra užfiksuota. Taigi byloje nėra patikimų įrodymų visumos, kuri patvirtintų, kad buvo sukeltas fizinis skausmas, o jei buvo, tai toks fizinis skausmas buvo nereikšmingas, trumpalaikis, nesukeliantis ir nepaliekantis jokių neigiamų padarinių. Įvertinus faktinių bylos aplinkybių visumą, galima daryti išvadą, kad nesant jokių objektyviai nustatytų nukentėjusiosios sužalojimų, liekamųjų nepageidaujamų reiškinių, būdingų inkriminuotam sudavimo delnu į veidą veiksmui, D. P. atlikti veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vadovaujantis D. P. ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, akivaizdu, kad pačios nukentėjusiosios V. U. elgesys turėjo esminę reikšmę konflikto tarp jos ir D. P. kilimui ir iš esmės galėjo išprovokuoti D. P. smurtinius veiksmus. Toliau apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu. Nuteistojo gynėja nurodo, kad V. U. veiksmai, kai ji neįspėjusi, be jokios priežasties antrą kartą sunaikino D. P. nusipirktą alkoholį, kuriuo jis siekė numalšinti dirginantį kojos skausmą, iš esmės išprovokavo pastarojo smurtinį elgesį prieš ją. Sudavimas delnu V. U. į veidą buvo jo instinktyvi atsakomoji reakcija į V. U. provokuojamus veiksmus. Nuteistojo gynėjos nuomone, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiosios V. U. provokuojamas elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas).
7. Nuteistojo gynėja plačiai cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, susijusią su BK 37 straipsnio taikymu, ir mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Pažymi, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu pagal BK 37 straipsnį, visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje tik remiantis jos pačios parodymais nustatyta, kad nukentėjusiajai V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, ji dėl atlikto smurtinio veiksmo į medikus nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė. Vertinant veikos pavojingumą, atsižvelgtina į tai, kad D. P. veiksmai prieš nukentėjusiąją nebuvo kryptingi, agresyvūs ir atlikti tyčia, tai buvo jo instinktyvi atsakomoji reakcija į V. U. provokuojamą elgesį. Nuteistojo gynėjos nuomone, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad veiksmas, kurį D. P. atliko, suduodamas delnu į veidą, buvo spontaniškas, kontaktas tarp jų buvo trumpalaikis, neintensyvus, o kokio stiprumo skausmas buvo sukeltas V. U., byloje duomenų nėra.
8. Atsižvelgdama į visas anksčiau aptartas aplinkybes nuteistojo gynėja daro išvadą, kad D. P. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo poveikio priemonių taikymas. Esant tokioms aplinkybėms, manytina, jog ištirtos įvykio aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, likusius padarinius, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas. Nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, kad D. P. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.
9. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
10. Apeliacinis skundas atmestinas.
11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo ginčijama D. P. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jo veiksmus išprovokavo pačios nukentėjusiosios V. U. elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas) ir nepagrįstai neatleido D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
12. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai D. P. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu, yra nepagrįstos. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistojo gynėjai kitaip (subjektyviai ir palankiai nuteistajam) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nesuteikia teisinio pagrindo D. P. išteisinti.
13. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). <...> baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, ???2K-112-458/2020). <...> asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (kaip nagrinėjamu atveju, kraujosruvomis bei nubrozdinimais rankose), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016), o nagrinėjant situaciją, kurią galbūt reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-136-1073/2021).???
14. Šioje byloje D. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2021-12-30, apie 5.25 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Plungėje, virtuvės kambaryje, jis konflikto metu rankos delnu tyčia sudavė vieną smūgį į veidą savo sugyventinei V. U., taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šią nusikalstamą veiką D. P. padarė būdamas vidutiniškai girtas, girtumas turėjo įtakos nusikalsti.
15. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje D. P. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, dėl to pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir pritaikius BK 641 straipsnio nuostatas jam paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, tačiau apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja jau ginčija nuteistojo kaltę – teigia, kad D. P. atlikti veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, D. P. kaltė yra visiškai įrodyta toliau aptariamais įrodymais.
16. Teisiamajame posėdyje D. P. visiškai pripažino savo kaltę ir parodė, kad įvykio metu su V. U. gyveno kaip sugyventiniai. Jis prieš dieną grįžo iš Norvegijos, skaudėjo anksčiau sužeistą ir daug kartų operuotą koją, todėl nuo skausmo sugalvojo išgerti, nusipirko degtinės ir vienas pats gėrė sugyventinės bute. Apie 18–19 val. į namus grįžusi sugyventinė į kriauklę išpylė jo degtinę ir nuėjo miegoti, o jis per taksi užsakymą vėl nusipirko degtinės ir iki paryčių gėrė virtuvėje. Atsibodus vienam sėdėti pasileido muziką per telefono kolonėlę, tada atsikėlė sugyventinė ir vėl išpylė degtinę į kriauklę. Kadangi jis jau buvo girtas, kilo konfliktas, norėjo atimti telefoną, kad V. U. neiškviestų policijos, sudavė sugyventinei delnu, ant nosies jai „paliko“ įbrėžimas nuo laikrodžio, sugyventinę „prispaudė, kad neišeitų“. Sugyventinė policijai paskambino iš kaimynų. Dėl tokio savo poelgio labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios (t. 1, b. l. 168). Teisiamajame posėdyje BPK 291 straipsnio tvarka buvo paskelbti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo D. P., nukentėjusiosios V. U., liudytojos N. V. parodymai (t. 1, b. l. 169). Apklausiamas 2021-12-30 D. P. prisipažino kaltu ir parodė, kad 2021-12-29 buvo sugyventinės V. U. namuose. Grįžus sugyventinei virtuvėje tarp jų kilo konfliktas, sugyventinė priekaištavo jam dėl to, jog jis geria. Supykusi V. nuo stalo paėmė butelį degtinės ir butelyje esantį alkoholį išpylė į kriauklę. Po to, kai ji išpylė alkoholį į kriauklę, jis su V. konfliktavo žodžiais. Jis jai nurodė, jog ji neturi teisės imti ir pilti jo alkoholio į kriauklę. Po žodinio konflikto V. išėjo į miegamąjį kambarį, o jis pasiliko sėdėti virtuvėje. Apie 5 val., tikslaus laiko nepasakys, virtuvėje pasileido muziką iš telefono per garso kolonėlę. Muziką leido pakankamai garsiai, tad netrukus į virtuvę įbėgo V., kuri paėmė muzikos garso kolonėlę, metė ją į sieną, čiupo nuo stalo degtinės butelį ir jame esantį alkoholį išpylė į kriauklę. Jis, tuo metu būdamas ganėtinai apsvaigęs nuo alkoholio, apimtas įsiūčio dėl tokių V. veiksmų, priėjęs prie V. jai rankos delnu vieną kartą trenkė į veidą. Dėl to, kad taip pasielgė, labai gailisi (t. 1, b. l. 108). Apklausiama 2021-12-30 ir papildomai apklausiama 2022-01-04 nukentėjusioji V. U. parodė, kad 2021-12-29, apie 22 val., grįžo namo ir, įėjusi į virtuvę ir pamačiusi, kad D. P. vienas pats geria degtinę, paėmė nuo stalo ten buvusius du butelius degtinės ir išpylė į kriauklę. D., matydamas, kad ji išpylė jo alkoholį į kriauklę, pasakė, jog jis už tai pinigus moka ir ji neturi teisės jo pilstyti. Tuo metu sugyventinis ją pradėjo visaip įžeidinėti, tačiau ji į jį nekreipė dėmesio ir nuėjo į miegamąjį miegoti. Maždaug apie 5.25 val. išgirdo, kaip iš virtuvės sklinda garsi muzika, suprato, kad tai D. leidžia visu garsu muziką, ir pajuto stiprų cigarečių dūmų kvapą. Ji iš karto atsikėlė iš lovos ir nuėjo iki virtuvės, kur sėdėjo D., jis buvo labai girtas. Ant stalo pamatė butelį degtinės. Įpykusi, jog jis girtauja ir kelia triukšmą, paėmusi butelį degtinės nuo stalo, butelyje likusį visą alkoholį išpylė į kriauklę. Tada D., pamatęs, jog ji išpylė alkoholį, atsistojo nuo kėdės ir, priėjęs prie jos, rankos delnu sudavė vieną smūgį jai į veidą, pataikė į nosį. Tuo metu ji pajuto fizinį skausmą, jai degino tą vietą. Nosies viršutinėje dalyje dar ir dabar matosi nubrozdinimas. Po šio suduoto smūgio D., suėmęs abiem rankomis jai už žandų, juos suspaudė ir suko apie porą sekundžių, tačiau fizinio skausmo ji tuo metu ir po to nepajuto. Visą laiką konflikto metu D. garsiai rėkė, jog ji jo degtinės nepilstys. Apimta išgąsčio, nieko nelaukusi, spruko iš buto ir nubėgo pas kaimynus, kurie iškvietė policijos pareigūnus. Į medikus po įvykio nesikreipė (t. 1, b. l. 32–33, 36). Apklausiama 2022-01-05 liudytoja N. V. parodė, kad 2021-12-30, tikslaus laiko nepamena, maždaug apie 6 val. ryto, išgirdo durų skambutį, pro durų akutę pamatė kaimynę V. U., atidariusi duris paklausė, kas jai atsitiko. V. buvo sutrikusi, ant jos nosies matėsi kraujuojanti žaizdelė. V. nurodė, jog prieš ją ką tik smurtavo jos draugas. V. paklausė, ką jai daryti, liudytoja jai patarė skambinti policijai, kurią V. išsikvietė būdama laiptinėje, o liudytoja uždarė savo buto duris (t. 1, b. l. 50). Klaipėdos apskrities VPK Plungės r. PK tyrėjo G. A. 2021-12-30 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuota, kad atvykus policijos pareigūnams V. U. nurodė, kad 2021-12-30 5.40 val. namuose, adresu Plungė, (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje kilusio konflikto metu sugyventinis D. P. jai ranka trenkė du–tris smūgius į veidą ir prabrėžė nosį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą (t. 1, b. l. 12). Klaipėdos apskrities VPK Plungės r. PK 2021-12-30 asmens apžiūros protokole nurodyta, kad 2021-12-30, apie 5.59 val., Plungėje, (duomenys neskelbtini), vizualios V. U. apžiūros metu buvo matyti įdrėskimai jos veide, nosies kairėje pusėje (t. 1, b. l. 22). Prie minėto 2021-12-30 asmens apžiūros protokolo pridėtoje fotonuotraukoje užfiksuotas V. U. veidas su akivaizdžiai matomais įdrėskimais jos nosies kairėje pusėje bei sukrešėjusiu krauju (t. 1, b. l. 24).
17. Aptartų įrodymų visuma patikimai patvirtina, kad D. P. 2021-12-30 konflikto metu rankos delnu tyčia sudavė vieną smūgį į veidą savo šeimos narei sugyventinei V. U., taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir paneigia apeliantės argumentus, jog D. P. atlikti veiksmai neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
18. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad byloje nėra patikimų įrodymų visumos, kuri patvirtintų, kad nukentėjusiajai V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie nukentėjusiosios patirto fizinio skausmo stiprumą, rėmėsi tik jos parodymais, be to, V. U. nesikreipė į medikus dėl patirto fizinio skausmo, apie jos ikiteisminio tyrimo metu išsakytą skausmo stiprumą jokiuose medicinos dokumentuose nėra užfiksuota, liudytoja N. V. nenurodė, kad V. U. būtų išreiškusi skausmo pojūtį. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo sutikti su kasatorės teiginiais, kad jos veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes fizinio skausmo sukėlimas šioje byloje nebuvo konstatuotas teismo medicinos eksperto. BK 141 straipsnyje nurodyta, kad šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. v-298/158/a1-86 patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės) nenurodo fizinio skausmo nustatymo kriterijų. Taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad šiose taisyklėse nurodyti sveikatos sutrikdymo masto – sunkaus, nesunkaus ir nežymaus – nustatymo medicininiai kriterijai. Taisyklių 2 punkte nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele (priedu). Nė viename punkte nėra nurodytas imperatyvas fizinio skausmo sukėlimo faktą nustatyti teismo medicinos ekspertams. Nors Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, tai visiškai nereiškia, kad fizinio skausmo sukėlimo faktas negali būti nustatomas kitokiais būdais. Taigi kasaciniame skunde pateikiamas neteisingas BK 141 straipsnio ir Taisyklių aiškinimas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).
20. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamu atveju pripažįstant D. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos nukrypta nebuvo. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad prieš ją buvo vartotas smurtas ir ji dėl to patyrė fizinį skausmą. Nors nukentėjusioji nesikreipė į medikus pagalbos ir jos patirto skausmo intensyvumas nebuvo užfiksuotas medicinos dokumentuose, tačiau šios nutarties 19 punkte aptarta Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, jog tai nėra būtina sąlyga siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnį. Nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus apie įvykio eigą ir nuteistojo veiksmus, jų pobūdį, taip pat savo patirto fizinio skausmo pobūdį, intensyvumą, šiuos jos parodymus patvirtino liudytoja N. V. ir iš dalies pats nuteistasis, nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes taip pat patvirtina 2021-12-30 tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje ir asmens apžiūros protokolo turinys bei prie minėto asmens apžiūros protokolo pridėtoje fotonuotraukoje užfiksuoti akivaizdžiai matomi įdrėskimai ant V. U. veido. Nukentėjusioji apie jos sugyventinio prieš ją pavartotą smurtą ir patirtą fizinį skausmą netrukus po įvykio nurodė atvykusiems policijos pareigūnams, jos kaimynė liudytoja N. V. taip pat patvirtino, jog iš karto po įvykio pas ją atėjusi nukentėjusioji buvo sutrikusi, prašė patarimo, kaip elgtis, nurodė, kad prieš ją smurtavo jos draugas, ant jos nosies matėsi kraujuojanti žaizdelė. Vertinant jau minėtą byloje esantį objektyvų įrodymą – fotonuotrauką su užfiksuotu nubrozdinimu ant nukentėjusiosios veido, taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog tokio pobūdžio odos nubrozdinimas tokioje veido vietoje galėtų būti neskausmingas. Taigi apeliantės argumentai, jog nukentėjusiosios patirtas fizinis skausmas buvo konstatuotas vien tik remiantis nukentėjusiosios parodymais, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Bylos įrodymų visuma visiškai atitinka šios nutarties 13 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo suformuluotą reikalavimą, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnį reikia, jog nukentėjęs asmuo pajustų fizinį skausmą, o toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą. Nuteistasis, būdamas neblaivus, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, po žodinio konflikto trenkdamas delnu nukentėjusiajai į veidą, suprato, kad tokiais veiksmais sukels jai fizinį skausmą, ir to siekė. Darytina išvada, jog šiuo atveju pagal teismo byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes tinkamai įvertinti ir nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai atsižvelgiant taip pat ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus.
21. Apeliantė teigia, jog V. U. veiksmai, kai ji neįspėjusi, be jokios priežasties antrą kartą išpylė D. P. nusipirktą alkoholį, kuriuo jis siekė numalšinti dirginantį kojos skausmą, iš esmės išprovokavo jo smurtinį elgesį prieš ją, todėl pripažintina nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiosios V. U. provokuojamas elgesys (BK 59 straipsnio l dalies 6 punktas). Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
22. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojamus arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojamu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojamus arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020, 2K-154-495/2022).???
23. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog, priešingai nei teigia apeliantė, nukentėjusioji savo veiksmais nei skatino, nei provokavo nuteistąjį elgtis nusikalstamai. Nėra jokio pagrindo teigti, jog įvykio metu nukentėjusiosios elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis nuteistąjį ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad nuteistasis nusikalto nukentėjusiajai. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog būtent nuteistasis elgėsi nepagarbiai – 2021-12-30, nakties metu (BPK 27 straipsnis), jis dar nuo išvakarių vartojo alkoholį savo sugyventinės nukentėjusiosios namuose (virtuvėje), jai miegant garsiai leido muziką per nešiojamąją garso kolonėlę ir rūkė. Kitame kambaryje miegojusi ir nuteistojo keliamo triukšmo pažadinta nukentėjusioji, kuri dar išvakarėse buvo perspėjusi D. P. jos namuose daugiau nebegirtauti, atėjusi į virtuvę, teisėtai jo pareikalavo nustoti triukšmauti ir vartoti alkoholį, po to išpylė nuteistojo vartojamą alkoholį į kriauklę. Tuo tarpu D. P. atsistojo iš savo vietos prie stalo ir iš karto puolė vartoti smurtą prieš V. U., delnu trenkė jai į veidą ir sukėlė fizinį skausmą. Apeliantės teiginiai, jog nuteistasis vartojo degtinę malšinti kojos skausmui, jo atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos nešalina ir jos kvalifikavimui įtakos neturi. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, toks nukentėjusiosios elgesys negali būti vertinamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme kaip provokuojamas ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys.
24. Apeliantė teigia, kad D. P. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad D. P. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Su šiais argumentais negalima sutikti.
25. BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi kaltininko kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai, kaltininko asmenybės ypatumai taip pat turi esminę reikšmę išvadai apie nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2020).??? ???
26. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojamo konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-219-303/2021).
27. Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299-648/2015, 2K-180-689/2018).
28. Atsižvelgdama į šios nutarties 25–27 punktuose aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliantės nurodomos aplinkybės, kad jeigu nukentėjusiajai ir buvo sukeltas fizinis skausmas, tai toks fizinis skausmas buvo nereikšmingas, trumpalaikis, nesukeliantis ir nepaliekantis jokių neigiamų padarinių, liekamųjų nepageidaujamų reiškinių, būdingų inkriminuotam sudavimo delnu į veidą veiksmui, savaime nelemia veikos mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Šiuo atveju buvo smurtaujama artimoje aplinkoje, o smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms. Veika padaryta tyčia delnu suduodant į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, taip nubrozdinant nukentėjusiosios veidą (nosį), dėl to ji patyrė išgąstį ir fizinį skausmą, šis odos pažeidimas buvo akivaizdžiai matomas, kraujavo. D. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, nusikaltimą D. P. padarė būdamas daug kartų teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (t. 1, b. l. 69–79). Dėl šių priežasčių D. P. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinama BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.??? ???
29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo gynėjos advokatės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
30. 2022-10-11 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), joje nurodoma, kad iš D. P. valstybei priteistinos 111,31 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokatės V. Pargaliauskienės užmokestis.
31. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).
32. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. P. gynėjos advokatės V. Pargaliauskienės apeliacinį skundą, kuriuo ji ginčijo nuteistojo kaltę ir kuris yra atmetamas, nuteistasis yra darbingo amžiaus ir nėra duomenų apie jo sunkią finansinę būklę, teisinė pagalba nuteistajam buvo suteikta tinkamai, todėl apeliacinės instancijos teismas prašomas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš D. P. priteisia.
Teisėjų kolegijos vertinimu, iš D. P. prašoma valstybei priteisti pinigų suma – 111,31 Eur – žymiai D. P. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati ir proporcinga.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo D. P. gynėjos advokatės Virginijos Pargaliauskienės apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš D. P. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 111,31 Eur – valstybei.
Teisėjai Savinijus Katauskas
Eduardas Maškevičius
Aurelija Sadauskaitė