Civilinė byla Nr. e2-297-848/2019

              Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06358-2018-3                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos:2.1.2.;                       2.1.2.4.2.6.;2.1.2.4.2.7.;2.1.6.6.;2.5.1.1.;

          2.5.8.;2.5.8.8.;2.5.10.5.1.;2.5.16.5. (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Kaunas

        Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Eglė Kriaučiūnienė,

sekretoriaujant Danguolei Muravjovienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Granitas“ atstovei advokatei Daliai Stakvilevičiūtei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės atstovui A. S., atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

        teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (naudojant vaizdo konferencijų programą „Zoom“) išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Granitas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Granito tarpininkai“ dėl skolos priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Granito“ tarpininkai priešieškinį dėl dalies sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir piniginių lėšų priteisimo.

        Teismas

n u s t a t ė :        

        ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Granitas“ ieškiniu prašė ieškovei priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Granito tarpininkai“ 11 940,02 Eur skolos, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 269 Eur žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Granitas“ (toliau – ieškovė) procesiniuose dokumentuose, ieškovės atstovė teismo posėdžių metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Granito tarpininkai“ (toliau – atsakovė) buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis). Sutarties pagrindu ieškovė įsipareigojo išnuomoti atsakovei patalpas nurodytas Sutartyje, o atsakovė įsipareigojo už jai perduotas patalpas mokėti nuomos mokestį. Ieškovė savo sutartines prievoles įvykdė laiku bei tinkamai – perdavė patalpas atsakovei, taip pat išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas – faktūras: 2018 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0002318  4 327,13 Eur sumai; 2019 m. sausio 18 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0002326 45,93 Eur sumai; 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0002337  4 384,69 Eur sumai; 2019 m. vasario 20 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0002347 35,56 Eur sumai; 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0002360  4 104,33 Eur sumai. Atsakovė ieškovės pagal Sutartį perduotas patalpas yra priėmusi, iki ginčo dėl pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų tikslumo jokių pretenzijų ieškovei nėra pareiškusi. Savo prievoles ieškovė įvykdė laiku ir tinkamai. Tuo tarpu atsakovė savo pareigą atsikaityti už nuomojamas patalpas vykdė tik iš dalies. Ieškinio parengimo dienai atsakovės skola ieškovei sudarė 11 940,02 Eur. Ieškovė, reaguodama į susidariusį ir vis augantį įsiskolinimą bei atsakovės akivaizdų vengimą įsiskolinimą padengti, ne kartą ragino atsakovę turimas prievoles ieškovei įvykdyti gera valia, padengiant įsiskolinimą, tačiau atsakovė padengti susidariusį įsiskolinimą atsisakė.

        2019 m. lapkričio 28 d. teisme gautas ieškovės ieškinys, kuriuo buvo pakeistas ieškinio dalykas. Ieškinyje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) pranešimu ieškovė vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą Sutartį bei įpareigojo atsakovę iki (duomenys neskelbtini) išsikelti iš ieškovei priklausančių patalpų. Kadangi atsakovė patalpas atlaisvino tik 2019 m. spalio 29 d., vadovaujantis Sutarties 40 p. atsakovė privalo sumokėti už visą naudojimosi patalpomis laikotarpį. Atsižvelgiant į tai ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 33 215,82 Eur skolos, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 761 Eur žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

        Atsakovei bylos nagrinėjimo eigoje dalį skolos apmokėjus, ieškovė 2020 lapkričio 16 d. teismui pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriuo prašė iš atsakovės ieškovei priteisti 13 167,28 Eur skolą, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 761 Eur žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė turi teisę atsisakyti ieškinio. Teismas priima ieškovės atsisakymą ieškinio dalyje bei šioje dalyje bylą nutraukia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 4 punktas).

        Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, atsakovės atstovai teismo posėdžių metu nurodė, jog iš dalies su ieškiniu sutiko, dalį reikalaujamos skolos apmokėjo, todėl už ieškovei priklausančių patalpų nuomą yra atsiskaitę pilnai ir ieškinį prašo atmesti. Nurodė, kad Sutartyje nurodytos patalpos pastate (duomenys neskelbtini) pagal inventorizacijos bylų Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) – 16,87 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 50,50 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 25,24 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 39,93 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 6,38 m2, Nr.(duomenys neskelbtini) – 9,40 m2 bei pastate (duomenys neskelbtini) pagal inventorizacijos bylą Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) - 49,68 m2 ir Nr. (duomenys neskelbtini) - 52,31 m2 Sutartį įtrauktos per klaidą, jomis atsakovė nesinaudojo, o už naudotas  patalpas yra atsiskaičiusi pilnai. Ieškovės per klaidą į Sutartį įtrauktos patalpos atsakovės niekada nebuvo ir dėl savo savybių negalėjo būti naudojamos ta paskirtimi, kaip numatyta nuomos sutartyje. Apie šias aplinkybes ieškovė buvo informuota ne kartą.

        Atsakovė teismui pateikė priešieškinį dėl dalies sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir piniginių lėšų priteisimo. Priešieškiniu atsakovė prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2015 m. gegužės l d. tarp ieškovės UAB „Granitas“ (įmonės kodas - 132084071) ir UAB „Granito tarpininkai“ (įmonės kodas -135739849) sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2 straipsnio, (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Granitas“ ir UAB „Granito tarpininkai“ Nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo ir priėmimo akto ir (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės UAB „Granitas“ ir UAB „Granito tarpininkai“ sudarytos Negyvenamų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priedo Nr. 1 2 straipsnio pakeitimo dalis, kuriomis išnuomojamas UAB „Granito tarpininkai“ - nuomos objektas „Sandėlių patalpos“ pastate (duomenys neskelbtini) pagal inventorizacijos bylų Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) – 16,87 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 50,50 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 25,24 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 39,93 m2, Nr. (duomenys neskelbtini) – 6,38 m2, Nr.(duomenys neskelbtini) – 9,40 m2 bei pastate (duomenys neskelbtini) pagal inventorizacijos bylą Nr.(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) - 49,68 m2 ir Nr. (duomenys neskelbtini) - 52,31 m2, taikyti restituciją. Priteisti atsakovei UAB „Granito tarpininkai“ (įmonės kodas - 135739849) iš ieškovės UAB „Granitas“ (įmonės kodas - 132084071), 11 152,86 Eur piniginių lėšų už permokėtą nuomą laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2018 m. gruodžio 31 d.

        Atsakovės atstovai teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, priešieškinyje, teismo posėdžių metu nurodė, kad pagal Sutartį ir 2015 m. spalio 29 d. Sutarties priedą Nr. 1 (toliau – Sutarties priedas), kurių pagrindu reiškiamas ieškinys, atsakovei faktiškai nebuvo perduota dalis negyvenamųjų patalpų, tokios patalpos niekada nebuvo naudojamos, tačiau nepaisant to, ieškovė eilę metų neteisėtai ir nepagrįstai skaičiavo nuomos mokestį už realiai neperduotas patalpas. Dėl apgaulės ir suklaidinimo atsakovė už neperduotas patalpas ieškovei tris metus mokėjo nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tai, atsakovė šioje byloje reiškia priešieškinį, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Sutarties ir Sutarties priedo dalis, kuriose klaidingai nurodomas nuomos objektas - patalpos, kurios realiai nebuvo išnuomotos ir perduotos. Aukščiau nurodytos sandėlių patalpos pastate (duomenys neskelbtini) atsakovei niekada nebuvo perduotos, o tokių patalpų pastate (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso nėra, nes tai yra broma-pravažiavimas, kuriuo naudojosi visi muitinės klientai. Nesamų patalpų įtraukimas į nuomos sutartį yra akivaizdžiai klaidingas, neteisingas, bei prieštaraujantis atsakovo juridinio asmens tikslams, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Panaikinus atitinkamas sutarties dalis iš ieškovės atsakovei priteistinos piniginės lėšos, kurias dėl apgaulės ir esminio suklaidinimo atsakovė per 3 metus sumokėjo ieškovei, kaip nuomos mokestį už faktiškai niekada neperduotas patalpas.

        Ieškovė atsiliepime į atsakovės priešieškinį, teismo posėdžių metu nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Teismui paaiškino, kad atsakovė visiškai nepagrįstai ginčija patalpų naudojimo ir perdavimo teisėtumą. Abi šalys, būdamos verslo subjektais, sudarė jų valią atitinkančią Sutartį ir vėlesnį jos pakeitimą. Ieškovė nuosavybės teise valdydama statinius, dalį jų teisėtai perdavė atsakovei, pagal atsakovės poreikius. Ieškovės nuomone nėra jokio pagrindo ginčyti Sutarties sąlygų teisėtumą, nes atsakovė išsinuomojo jai reikalingas patalpas. Atsakovė nurodo, kad 4G2p pastate esančiomis patalpomis Nr. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) negalėjo naudotis, nes jos neva nebuvo pritaikytos sandėliavimo veiklai. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios (2001 m.) žinojo kokios patalpos yra pastatuose ir sudarydama Sutartį pati sprendė kiek ir kokių patalpų jai reikės, be to, turėjo teisę bet kada atvykti ir susipažinti su nuomojamomis patalpomis. Ieškovės nuomone visi atsakovės nurodyti sutarčių naikinimo pagrindai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai ieškinys tenkintinas, o priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

        Teismas,

k o n s t a t u o j a:

        ieškinys tenkintinas, priešieškinys atmestinas.

        Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp šalių buvo sudaryta Patalpų nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovė iš ieškovės išsinuomavo sandėlių patalpas pastate (duomenys neskelbtini) patalpas Nr. 105 – 120 1 793,57 m2 po 0,85 Eur/m + PVM,  pastate 15G1p patalpas Nr. (duomenys neskelbtini)-116 (duomenys neskelbtini),28 m2 po 0,60 Eur/m + PVM bei administracines-buitines patalpas pastatuose (duomenys neskelbtini), 1 b2p 333,02 m2 ir 18H1p 12,23 m2 po 1,30 Eur/m + PVM dėl kurių ginčo tarp šalių nagrinėjamoje byloje nėra. 2015 m. spalio 29 d. tarp šalių sudaromas papildomas susitarimas prie Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) Priedas Nr. 1, kuriuo šalys susitaria pakeisti Sutarties Nr.(duomenys neskelbtini) 2 straipsnio 2 p. – 3 p. ir 5 straipsnio 13 p. sekančiai: nuomos objektas - pastate (duomenys neskelbtini) sandėlių patalpas Nr. 105-120 1 793,57 m2 po 0,85 Eur/m + PVM, - pastate 15G1p patalpas Nr. (duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini)826,84 m2 po 0,80 Eur/m + PVM bei administracines-buitines patalpas - pastatuose (duomenys neskelbtini), 1b2p 333,02 m2 po 2 Eur/m + PVM ir 18H1p 12,23 m2 po 2 Eur/m + PVM. 2015 m. spalio 29 d. tarp šalių pasirašomas Nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktas (toliau – Patalpų perdavimo aktas). (duomenys neskelbtini) ieškovė pranešimu Dėl vienašališko (duomenys neskelbtini) negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo atsakovę informuoja apie Sutarties nutraukimą nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tarp šalių pasirašomi Nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo ir priėmimo aktai.

        Atsakovė priešieškiniu prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnyje, 1.82 straipsnyje, 1.90 straipsnyje ir 1.91 straipsnyje numatytais pagrindais pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties ir Sutarties priedo dalis, kuriomis atsakovei ieškovė išnuomavo patalpas Nr. (duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini) pastate (duomenys neskelbtini) ir patalpas Nr. (duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini) pastate 15G1p.

        Dėl suklydimo ir apgaulės sudarant nuomos sutartis. Atsakovė priešieškinyje nurodo, kad sudarant sutartis ieškovės panaudota apgaulė ir atsakovės suklydimas buvo esminis, nes atsakovė buvo suklaidinta dėl pačios sandorio esmės – jo dalyko, t. y. dėl realiai perduotų ir išnuomotų patalpų. Atsakovės teigimu tarp šalių santykiai buvo grįsti pasitikėjimu ir ilgalaikiu bendradarbiavimu, todėl atsakovė negalėjo abejoti ieškovės sąžiningumu ar numanyti, kad bus apgauta. Taip pat atsakovė nurodo, kad ginčo patalpos atsakovei niekada nebuvo perduotos, atsakovė jomis nesinaudojo dėl netinkamos paskirties, ant patalpų priėmimo perdavimo akto nėra nurodyta patalpų perdavimo data, taip pat nenurodytos perduodamos ir priimamos patalpos. Taip pat atsakovė teigia, kad galimai ginčo patalpos Sutartyje buvo įrašytos per klaidą. Šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas nuo 2001 metų, kuris buvo grindžiamas septyniomis sutartimis (neskaitant jų taisymų, pildymų ir pakeitimų), todėl ruošiant ginčijamas sutartis per klaidą, galimai spausdinant vieną ant kitos sutarties tekstus, galėjo likti ginčo patalpos iš senos, tarp šalių sudarytos, sutarties. Atsakovė šiuos sutarčių trūkumus buvo pastebėjusi, apie tai ne kartą informavo ieškovę, tačiau ieškovė vis žadėjo nurodytas klaidas ištaisyti, ar kaip kitaip išspręsti, gal būt pamažinti patalpų nuomos kainą.

        Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu reglamentuoja CK 1.90 straipsnis. Sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suklydimas taip pat yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Tokiais atvejais teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, ar sandorio šalis buvo juridinis asmuo, ar fizinis, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai vertinamos svarbios aplinkybės. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Analogiškai, jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Nurodytos vertinimo gairės lemia tai, kad ir teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Esminio suklydimo vertinimo sąranga sąlygoja tai, kad tik konkrečių aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, jo šalis, sudarymo aplinkybes ir kitus minėtus kriterijus, yra sprendžiama, ar egzistuoja teisiniai pagrindai teigti, jog sandoris buvo sudarytas dėl esminio suklydimo.

        Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, byloje pateiktus įrodymus nesutinka su atsakovės vertinimu, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartys buvo sudarytos esmingai suklydus. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės paneigiančios atsakovės išsakytus argumentus priešieškinio reikalavimams pagrįsti. Teismas nustatė, kad tarp šalių (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta Sutartis, kurioje nurodytos atsakovės išsinuomotos ginčo patalpos. (duomenys neskelbtini) tarp šalių pasirašytas dar vienas sandoris - Sutarties priedas, kuriame patalpos kito, tačiau ginčo patalpos išliko. Ši aplinkybė verčia abejoti atsakovės teiginiais, kad ji atidžiai, kas Sutartyje įrašyta netikrino, juo labiau, kad pasirašytame Sutarties priede kito nuomojamų patalpų kiekis (jų buvo išsinuomota mažiau), taip pat buvo nustatytos už tam tikrų patalpų nuomą didesnės kainos. Iš byloje pateiktų atsakovės atstovo atliktų paskaičiavimų matyti, kad po Sutarties priedo tarp šalių pasirašymo, atsakovė gavo sąskaitas, kuriose nurodyta kita už patalpų nuomą suma, tačiau ir tada atsakovė nesiima veiksmų išsiaiškinti už ką moka. Teismo nuomone nuomojant patalpas, kai kaina yra mokama už patalpų plotus, mažai tikėtina, kad patalpas nuomojantis asmuo nevertina koks plotas jam reikalingas, kiek ploto jis nuomos, nuomoja ir kiek už tai jis gali mokėti ar moka. Tai vertina kiekvienas atidus, rūpestingas, protingas asmuo, juo labiau verslo subjektas. Taip pat turimi byloje įrodymai paneigia atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ginčo patalpos atsirado dėl techninės klaidos perspausdinant sutartis. Ieškovė pateikė  tarp šalių iki ginčo Sutarties 2012 m. vasario 1 d. sudarytą Patalpų nuomos sutartį Nr. 04/12, kurioje ginčo patalpų iš vis nėra. Tai taip pat suteikia prielaidą teigti, jog ginčo patalpos į Sutartį buvo įrašytos sąmoningai, šalims suderinus. Tai, jog dėl ginčo patalpų nuomos šalys buvo susitarę patvirtina ir ta aplinkybė, jog už ginčo patalpas atsakovė visą laiką mokėjo nuomos mokestį. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad šalims nurodžius bylos nagrinėjimo metu bei teismui patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, kad atsakovė dar 2018 m. kreipėsi dėl ginčo sutarties 1 punkto nuostatų pakeitimo prašydama nustatyti, jog „šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis nuomotojas išnuomoja nuomininkui patalpas ir leidžia naudotis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis UAB „Geomatininkai“ paruoštame plane, pažymėtomis indeksais A1-118 kv. m, A2-3 875 kv. m., A3-2 296 kv. m ir A4-120 kv. m plotos. Bei bendro naudojimo žemės dalimis – C-166 kv. m, C2-2 240 kv. m ir C3-664 kv. m ploto“. Prie ieškinio atsakovė pateikė žemės naudojimo planą, kuriame nustatytas žemės plotas prie visų atsakovės nuomojamų patalpų. Nurodyta aplinkybė tik sustiprina teismo abejones, jog atsakovė ruošdama teismui ieškinį dėl tos pačios sutarties pakeitimo, nekėlė klausimo ir dėl ginčo patalpų nuomos, nors, pasak atsakovės, ieškovė jokių žadėtų veiksmų dėl to nesiėmė ir sąskaitos už patalpų nuomą buvo išrašinėjamos neteisingos. Pažymėtina ir tai, jog iš byloje pateiktų planų, schemų matyti, jog Sutartyje nurodytos patalpos Nr. (duomenys neskelbtini)-(duomenys neskelbtini) yra pravažiavimas, kuris atsakovei buvo reikalingas norint patekti prie nuomojamų patalpų,  o aplinkybės jog tai nėra patalpa, atsakovė neginčijo, kaip minėta, už plotą nuomą mokėjo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, neatmestina, kad atsakovę tai tenkino ir už pravažiavimą atsakovė mokėjo ieškovei, jis, kaip minėta buvo reikalingas patekimui prie nuomojamų patalpų.

        Kaip pirmiau minėta, suklydimas iš esmės laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, t. y. suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė sandorį sudarė laisva valia, nieko neverčiama bei įvertinusi sudaromų sandorių sąlygas. Net jeigu ir vertinti, kad atsakovė sandorius sudarė suklydusi, tai šio suklydimo negalima laikyti esminiu, kadangi atsakovė kaip sandorio šalis buvo neapdairi, neatidi ir nerūpestinga. Atsakovės atstovas pats nurodė, jog sutarčių detaliai netikrino, dėl sutarčių panaikinimo niekur nesikreipė, pasitikėjo ieškove, o toks elgesys, teismo nuomone, neatitinka atidaus, rūpestingo ir protingo asmens standartų. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų grasinusi, dariusi ekonominį spaudimą ar kokiais nors kitais būdais vertusi atsakovę sudaryti ginčijamus sandorius, kurie prieštarautų pastarosios valiai. Nėra pagrindo atsakovės elgesio vertinti esminiu suklydimu ir atsižvelgiant į tai, jog šalys bendradarbiavo nuo 2001 metų, patalpas nuomavo taip pat eilę metų, atsakovei gerai turėjo būti žinomos patalpos, jų būklė. Kad patalpos buvo nuomojamos ilgą laiką patvirtino ir liudytoju apklaustas E. S.. Taip pat liudytojas E. S. nurodė, kad ginčijamomis patalpomis atsakovė nesinaudojo, tačiau kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytos sutartys, perimtos patalpos liudytojas paaiškinti negalėjo. Vien ta aplinkybė, kad dalimi ginčo patalpų atsakovė nesinaudojo, nesudaro pagrindą sutartis naikinti. Pasakytina ir tai, kad atsakovė – veikiantis pelno siekiantis kvalifikuotas, specialios patirties turintis juridinis asmuo, kuriam žinoma/turi būti žinoma ne tik sandorių sudarymo, jų keitimo, vykdymo formalioji, faktinė pusė, bet ir galima rizika, susijusi tiek su verslo ypatumais, tiek su įstatymais nustatytų taisyklių nesilaikymu (teisinių santykių neįforminimas/netinkamas įforminimas), pažeistų teisių, interesų gynimu teisme ir kt. (CPK 185 str.). Tuo tarpu atsakovė realių veiksmų realizuoti savo teisių gynimo nesiėmė. Kaip jau minėta, net ir vertinant, jog atsakovė sandorius sudarė dėl suklydimo, byloje pakanka duomenų teigti, jog ji buvo nerūpestinga, neatidi, o toks jos elgesys negali būti laikomas esminiu suklydimu, kas būtų pagrindu sandorius pripažinti negaliojančiais (CK 1.90 straipsnis). Šiuo atveju negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų įmonių. Teismas pažymi, kad sutarties šaliai – nuomininkui, veikiančiam kaip profesionalui, turėjo būti žinoma ir jis turėjo įvertinti, ar išsinuomojamų patalpų būklė yra tinkama komerciniai veiklai vykdyti.

        Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas sandorių sudarymo metu atsakovės suklydimas dėl esminių ginčijamos sutarties sąlygų, t. y. kad buvo ydingai susiformavusi atsakovės valia ginčijamo sandorio sudarymui, tokiu būdu nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudaryto dėl suklydimo.

        CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.  Nagrinėjamu atveju neįrodytas apgaulės dėl sudaromų sandorių buvimo faktas. Visų pirma pats atsakovės atstovas nurodė, kad nemano, jog ginčo patalpos buvo įrašytos į sutartis siekiant apgauti, tyčia, tai, pasak jo greičiau galėjo būti netyčinė klaida. Kitų duomenų, jog ieškovės veiksmai buvo tyčiniai, nesąžiningi, turint tikslą apgauti, atsakovė teismui nepateikė. Šių aplinkybių nepatvirtina ir aukščiau nurodytos teismo nustatytos aplinkybės, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės valios ydingumą. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytus dėl ieškovės apgaulės.

        Dėl viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio ir dėl sandorio prieštaravimo juridinių asmenų teisnumui. Atsakovė priešieškiniu prašo taip pat sudarytų sandorių dalis naikinti CK 1.81 straipsnio ir CK 1.82 straipsnio pagrindais.

        CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis.

        Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.

        Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais.

        CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013).

        Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą.

        Atsakovė prašydama sandorius dalyje naikinti nurodytais pagrindais apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad sutartys buvo sudarytos dėl esminės apgaulės ir suklydimo bei prieštarauja atsakovės veiklos tikslams bei viešajai tvarkai ir gerai moralei, tačiau teismo byloje nustatytos aplinkybės šių atsakovės argumentų nepatvirtino. Priešingai byloje esančių įrodymų pagrindu nebuvo nustatyta esminio suklydimo ar apgaulės aplinkybės, todėl nesant kitų įrodymų negalima teigti, jog sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

        Taip pat atsakovė neįrodinėja nei vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių siekiant sandorius panaikinti CK 1.82 straipsnyje nurodytais pagrindais. Be to byloje nenustatytos ir aiškios, akivaizdžios sandorio nenaudingumo aplinkybės. Kaip teigia ieškovė ginčo patalpos atsakovei buvo reikalingos patekti į kitas atsakovės nuomojamas patalpas. Nenustatytas ir ieškovės nesąžiningumo faktas. Įrodinėjimo pareiga reglamentuojama CPK 178 straipsnyje - šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovė jos nurodytų aplinkybių neįrodė.

        Dėl sutarties laisvės principo, nuomotojo pareigos perduoti nuomininkui nuomos objektą įrodinėjimo ir sutarties aiškinimo. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Tik tuo atveju, jei šalys tokio susitarimo nesudarė, jų teisės ir pareigos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą (CK 6.156 straipsnis).

        Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios. 

Negyvenamųjų patalpų komerciniams nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus teisės normos. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.483 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuomotojo pareiga perduoti sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą, o CK 6.484 straipsnyje reglamentuojamos daikto neperdavimo nuomininkui pasekmės, nustatyta, kad, neperdavus išnuomoto daikto, jo dokumentų ir priedų nuomininkui naudotis, šis turi teisę išsireikalauti tą daiktą arba atsisakyti sutarties. Teismas pažymi, kad nei šiose, nei kitose bendrosiose nuomos santykius reglamentuojančiose CK normose nėra įtvirtinta imperatyvaus reikalavimo nuomojamą daiktą – šiuo atveju negyvenamąsias patalpas – perduoti nuomininkui pagal perdavimo–priėmimo aktą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pareigos pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą, kai nuomojamos negyvenamosios patalpos CK normos imperatyviai šalims nenustato. Šalys gali laisvai pasirinkti patalpų perdavimo būdą. Net jei šalys įtraukia į sutartį nuostatas dėl patalpų perdavimo pagal nurodytą aktą, šios nuostatos turi būti aiškinamos kitų sutarties sąlygų kontekste ir vertinamos atsižvelgiant į bylos duomenis, nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurių gali pakakti išvadai dėl realaus patalpų perdavimo padaryti. Nei vienas iš patalpų perdavimo būdų nesuabsoliutinamas.

        Atsakovės teigimu patalpos priėmimo perdavimo aktu jai perduotos nebuvo. Byloje pateiktas Patalpų perdavimo  aktas yra be datos, jame nėra išvardintos perduodamos patalpos. Ieškovė nurodė, jog patalpų perdavimo aktas surašytas (duomenys neskelbtini).

        Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193-6.195 straipsniuose ir suformuluotas kasacinio teismo jurisprudencijoje. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, svarbu įvertinti ne tik sutarties tekstą, bet ir faktinius šalių veiksmus, kitas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

        Byloje nustatyta, jog tarp šalių buvo pasirašytas Patalpų perdavimo aktas. Akte nurodyta, kad nuomotojas perduoda nuomininkui ir nuomininkas priima (duomenys neskelbtini) pastatus, patalpas, kurios nuomojamos vadovaujantis Patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (2015-09-01 ir Priedas Nr. 1 2015-10-29). Atsižvelgiant į perdavimo akto tekstą tikėtina, kad aktas buvo pasirašytas Sutarties priedo sudarymo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini), ką patvirtina ieškovė. Byloje atsakovės pateikta ieškovės teiktų apmokėjimui sąskaitų analizė, patvirtina, kad sąskaitos buvo išrašomos atitinkamai tiek pagal Sutartyje numatytus nuomojamų patalpų plotus ir kainas, tiek pasikeitus nuomojamų patalpų kiekiui, plotams ir kainai pagal Sutarties priedą. Atsakovė pretenzijų, jog patalpos jai vis dar nėra perduotos, netinkamos naudotis ir už jas nemokės ieškovei pretenzijų nereiškė. Priešingai, tiek pagal Sutartį tiek pagal Sutarties priedą ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas- faktūras, jose nurodydama mokėtiną nuomos mokestį už patalpas, o atsakovė pateiktas sąskaitas už patalpų nuomą apmokėdavo. Tai patvirtina aplinkybę, jog atsakovei faktiškai patalpos buvo perduotos, ji jomis naudojosi. Teismas sprendžia, kad vadovaujantis sutarčių sąlygomis ir pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, atsakovė faktiškai sutiko, kad jai būtų nuomojamos Sutartyje bei Sutarties priede nurodytos patalpos ir ji mokėtų sulygto dydžio nuomos mokestį, o bylos duomenys patvirtina, jog šios patalpos buvo perduotos atsakovei tiek Sutarties pasirašymo metu faktiškai, tiek Sutarties priedo sudarymo metu pasirašant Patalpų perdavimo aktą. Atsižvelgiant į tai prievolė mokėti nuomos mokestį šalims sietina ne su patalpų perdavimo akto pasirašymu, o už vienas patalpas su Sutarties, o kitas - su Sutarties priedo pasirašymo diena.

        Pažymėtina ir ta aplinkybė, jog patalpų perdavimo akte šalys konstatavo, kad nuomojamų pastatų, patalpų ir įrangos išplanavimas atitinka techninės inventorizacijos duomenis, kad nuomojamų pastatų ir patalpų, vidaus santechninių bei inžinerinių tinklų būklė perdavimo nuomoti metu tinkama ir užtikrina patalpų eksploatacinius poreikius.  Atsakovė pasirašydama perdavimo aktą bei patvirtindama nurodytą aplinkybę iš esmės prieštarauja pati sau, teigdama, kad patalpomis negalėjo naudotis. Ar vėlgi atsakovė netikrino nei ant ko pasirašo, nei kokios pareigos jai atsiras.

        Taigi vertinant nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovei patalpos buvo perduotos faktiškai, vienos pasirašius Sutartį, kitos - pasirašius Sutarties priedą (kaip minėta sąskaitos buvo išrašomos bei apmokamos atitinkamiems plotams ir kainoms tiek po Sutarties pasirašymo, tiek po Sutarties priedo sudarymo).

        Kasacinis teismas išaiškinęs, jog teisės normos tiesiogiai nereguliuoja negyvenamųjų patalpų komercinių nuomos santykių, tačiau tai neriboja nuomos teisinių santykių šalių teisės susitarti dėl nuomos objekto (patalpų) perdavimo nuomininkui pagal perdavimo–priėmimo aktą, lygiai kaip ir faktiškai jį perduoti, t. y. nesurašant tokio akto.

        Atmestini atsakovės argumentai, jog negalėjimą patalpomis naudotis patvirtina ir tarp šalių pasirašyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo-priėmimo aktai, kuriuose atsakovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pastate esančios patalpos Nr.(duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) bei pastate (duomenys neskelbtini) patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) - (duomenys neskelbtini) negalėjo būti naudojamos pagal sutartyje numatytą paskirtį  ir nebuvo naudojamos. Šias aplinkybes paneigia byloje jau nustatytos aplinkybės bei išsakyti argumentai, kurių teismas nekartoja. Teismo nuomone (duomenys neskelbtini) patalpų perdavimo akte atsakovė pažymėjo aplinkybę, jog patalpomis nesinaudojo, nurodė, kad jos buvo netinkamos naudotis, tačiau ieškovei buvo perduotos, kas fiksuota pačiame akte.

        Teismas pažymi, kad nuomojamų patalpų perdavimo–priėmimo aktas galėtų būti vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių šalių teisinius nuomos santykius, nuomos objekto perdavimą. Atsakovė teismui pateikė 2016 m. birželio 30 d. raštą ieškovei, kad tam tikromis patalpomis nesinaudoja bei negali naudotis, taip pat nurodė, kad ne kartą kreipėsi į ieškovę dėl patalpų perdavimo. Tačiau šiuo atveju, byloje esant kitų įrodymų, kurie patvirtina įstatyme ir Sutartyje nustatytos nuomotojo pareigos perduoti patalpas nuomininkui įvykdymą, bei nesant duomenų, jog atsakovė būtų naudojusis CK 6.484 straipsnyje nustatytais savo teisių gynimo būdais (pvz., reikalavusi perduoti patalpas, atsisakiusi sutarties) ar ginčijusi pateiktas apmokėti PVM sąskaitas- faktūras, atsakovės nurodyti argumentai laikytini deklaratyviais.

        Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad nuomos objekto (negyvenamųjų patalpų) perdavimo-priėmimo akte datos nenurodymas ar detalus nuomojamų patalpų neišvardinimas esant nuorodai į sudarytus tarp šalių sandorius, savaime negali suponuoti išvados, jog šis objektas nuomininkui nebuvo perduotas, todėl nuomininkas neturi pareigos mokėti sulygtą nuomos mokestį. Šalys gali laisvai pasirinkti patalpų perdavimo būdą, kaip nagrinėjamu atveju tiek pagal aktą, tiek faktinį. Net jei šalys įtraukia į sutartį nuostatas dėl patalpų perdavimo pagal priėmimo-perdavimo aktą, šios nuostatos turi būti aiškinamos kitų sutarties sąlygų kontekste ir vertinamos atsižvelgiant į bylos duomenis.

        Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, teisinį reglamentavimą priešieškinys laikytinas nepagrįstu, neįrodytu, todėl atmestinas.

        Ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovės ieškovei priteisti 13 167,28 Eur skolą, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 761 Eur žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškinys įrodytas byloje aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, šalių paaiškinimais, pateiktais įrodymais – Sutartimi, Sutarties priedu, PVM sąskaitomis-faktūromis: 2019 m. gegužės 31 d. Nr. PAS0002419 2 697,92 Eur sumai, 2019 m. birželio 28 d. Nr. PAS0002437 3 480,57 Eur sumai, 2019 m. liepos 19 d. Nr. PAS0002444 18,93 Eur sumai, 2019 m. liepos 31 d. Nr. PAS0002455 3 480,57 Eur sumai, 2019 m. rugpjūčio 21 d. Nr. PAS0002462 7,26 Eur sumai, (duomenys neskelbtini) Nr. PAS0002473 3 480,57 Eur sumai, 2019 m. rugsėjo 18 d. Nr. PAS0002480 1,46 Eur sumai, viso 13 167,28 Eur sumai.

        Vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 – 6.4 straipsniai).

        Pažymėtina, jog sutartis yra sudaryta laisva valia, šalims sutarus dėl sutarties sąlygų, šalių pasirašyta. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. 6.156 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Prievolė pasibaigia tuomet, kai ji tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).

        Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų, tačiau esminis principas išlieka tas, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei ją vykdyti tampa sudėtingiau, – tai universalus pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

        Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą, nesant duomenų, kad sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovė būtų įvykdžiusi, ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės ieškovei priteistina 13 167,28 Eur skola (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 dalis, 6.1-6.4 straipsniai, 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnis, 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis).

        Šalims nesudarius rašytinės sutarties, tačiau atsakovei mokėjimo prievolės tinkamai neįvykdžius yra pagrindas priteisti palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Įstatymas). Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011 ir kt.). Taigi, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas „visiems <...> komerciniams sandoriams“, kurie atitinka įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamu atveju sandoris, sudarytas tarp dviejų ūkio subjektų, ieškovei teikiant paslaugas už atlygį atsakovei, vertintinas kaip komercinis sandoris Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 1 d. prasme. Atsižvelgiant į tai teismas sprendžia, kad šalių susitarimui taikytinos palūkanos, nustatytos Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme. Pagal 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, pavėlavęs įvykdyti prievolę skolininkas privalo mokėti 8 procentiniais punktais padidintą vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotą palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinę palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Ieškovės teisės į procesines palūkanas atsiradimo metu vėliausiai Europos centrinio banko refinansavimo operacijai buvo taikoma fiksuota 0,00 procentų palūkanų norma, todėl atsakovės mokėtinų procesinių palūkanų dydžiui apskaičiuoti taikytina 8 procentų palūkanų norma (Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 5 d., 3 str. 2 d.).  

        Atsakovei, praleidusiai terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to sprendimą, kyla sutarties neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovei įstatyme numatytas metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis), todėl tenkintinas ir šis ieškinio reikalavimas, iš atsakovės ieškovei priteistinos 8 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (13 167,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

        Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Ieškovė prašė skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovė padavė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį.

        Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Kai byloje dalyvaujančio asmens veiksmai skirti ne siekiant apginti savo pažeistą ar ginčijamą teisę, bet siekiant sukurti nepatogumų kitai šaliai, sudaryti jai spaudimą, daryti įtaką jos elgesiui, tokie veiksmai, nors išoriškai ir atrodo teisėti, turi paslėptą neteisėtą tikslą ir reiškia piktnaudžiavimą teise. Nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, teismas gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skirta kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 str.).

        Pažymėtina, kad procesinio dokumento, su kuriuo nesutinka priešinga šalis, pateikimas savaime nesudaro pagrindo teigti, jog yra piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis. Asmens teisė kreiptis į teismą ginti jo manymu pažeistas teises kyla iš įstatymo (CPK 5 str.), ieškinio netenkinimas taip pat negali būti laikomas pagrindu pripažinti, jog buvo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis.

Teismas atmeta atsakovės prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei paskyrimo nurodydamas, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005), o šioje byloje teismas akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatė.

        Valstybė patyrė 5,24 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį tenkinus iš atsakovės priteisiamos 5,24 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 88 straipsnis, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

        Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 268 - 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

        ieškinį tenkinti.

        Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Granito“ tarpininkai, juridinio asmens kodas 135739849, buveinės adresas Raudondvario pl. 147A, LT-47192, Kaune, ieškovei uždarai akcinei bendrovei „Granitas“, įmonės kodas 132084071, buveinės adresas Elektrėnų g. 16, LT – 51205, Kaune, 13 167,28 Eur (trylikos tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt septynių eurų 28 ct) skolą, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (13 167,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-04-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5,24 Eur (penkis eurus 24 ct) valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

        Priešieškinį atmesti.

Teisėja                                              Eglė Kriaučiūnienė