Civilinė byla Nr. 2-940/2011

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-01583-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

  110.2; 110.5; 122.3

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Logipolijos transportas“ bei atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Railana“ ir A. N. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Logipolijos transportas“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) ieškinį solidariems atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Railana“ ir A. N. dėl nuostolių priteisimo, kuria iš dalies panaikintos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės,.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vieno iš solidarių atsakovų atžvilgiu, ieškovui nepateikus vieno iš solidarių atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Ieškovas UAB „LLG transportas“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Railana“ ir A. N. 195 802 Lt nuostolius ir 6 proc. dydžio palūkanas nuo ieškinio pareiškimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kiekvieno iš atsakovų nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai areštuoti atsakovų kilnojamąjį turtą, turtines teises ir lėšas 195 802 Lt sumai. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudaro didelė ieškinio suma, nes vienas iš atsakovų yra fizinis asmuo, o kito atsakovo nuosavas kapitalas 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė tik 130 974 Lt, ilgalaikis turtas – 14 637 Lt, grynasis pelnas – 80 974 Lt, įstatinis kapitalas – 50 000 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies – pritaikė atsakovams nuosavybės teise priklausančio 195 802 Lt vertės nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto areštą, o jo nesant ar nepakankant - atsakovų lėšų bei turtinių teisių areštą, neviršijant 195 802 Lt sumos, leidžiant atsakovui UAB „Railana“ iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį, mokėti mokesčius, socialinio draudimo įmokas, kitus privalomuosius mokėjimus bei atsiskaityti su ieškovu. Kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą teismas nurodė didelę ieškinio sumą.

Atsakovai UAB „Railana“ ir A. N. pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, sumokant į teismo depozitinę sąskaitą ieškinio sumos dydžio piniginį užstatą arba pateikiant banko garantiją. Nurodė, kad ieškovas neturi nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, jo darbuotojų skaičius yra sumažėjęs per pusę, jo atžvilgiu yra pradėtos bylos dėl skolų išieškojimo, kas patvirtina, kad ieškovas gali būti nepajėgus atlyginti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neišvengiamai pažeis tik atsakovo UAB „Railana“ finansinę būklę, suvaržys galimybę vystyti veiklą, gauti pajamas iš areštuoto turto bei panaudoti veikloje areštuotas lėšas, tiekėjai šį atsakovą priskirs prie didesnės verslo rizikos įmonių grupės, sugriežtės bankų skolinimo politika.

Ieškovas UAB „LLG transportas“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) pateikė atsiliepimą į atsakovų prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad yra areštuotas konkretus atsakovo UAB „Railana“ turtas – 2 automobiliai ir žemės sklypas. Turtas ir lėšos, naudojami šio atsakovo veikloje, nėra suvaržyti, todėl jis jokių nuostolių nepatiria. Ieškovas yra pajėgus sumokėti galimus nuostolius atsakovui, nes jo metinė apyvarta siekia 32 000 000 Lt, jo ilgalaikis turtas sudaro – 125 535 Lt, o trumpalaikis turtas – 6 460 210 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 8 d. nutartimi atsakovų prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, atmetė. Nurodė, kad atsakovas UAB „Railna“ neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas tikrai patirs nuostolių ateityje. Atsakovas neįrodė, kad jis negali disponuoti lėšomis, patiria nuostolius dėl žemės sklypo ir 2 automobilių arešto bei, kad kredito įstaigos atsisakė jam suteikti kreditus.

Atsakovai UAB „Railana“ ir A. N. pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, sumokant į teismo depozitinę sąskaitą 80 000 Lt dydžio piniginį užstatą arba pateikiant banko garantiją. Nurodė, kad nebūtina įrodyti konkretaus nuostolių dydžio, užtenka prognozuoti, kad gali nuostoliai atsirasti. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neišvengiamai pažeidžia tik atsakovo UAB „Railana“ finansinę būklę, nes tiekėjai šį atsakovą priskyrė prie didesnės verslo rizikos įmonių grupės, dėl ko sumažino kredito limitą, pablogino atsiskaitymo sąlygas už tiekiamas paslaugas bei sutrumpino atidėto mokėjimo laikotarpį. To pasėkoje atsakovas sausio ir vasario mėnesiais patyrė 15 495 Lt nuostolių ir vertinant, kad bylos nagrinėjimo trukmė bus apie 18 mėnesių, atsakovas patirs dar 72 000 Lt nuostolių. Areštavus atsakovo automobilius bei 113 302 Lt lėšų, atsakovas negali šio turto ir lėšų realizuoti bei panaudoti pajamų gavimui, dėl ko, atsižvelgiant į 18 mėnesių bylos nagrinėjimo trukmę bei 2,7 proc. dydžio Lietuvos Banko nustatytas palūkanas, atsakovas patirs atitinkamai 3 155 Lt ir 4 526 Lt nuostolius. Be to, ieškovas neturi nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, jo darbuotojų skaičius yra sumažėjęs per pusę, jo atžvilgiu yra pradėtos bylos dėl skolų išieškojimo, per 2009 m. jis patyrė 733 547 Lt nuostolių, kas patvirtina, kad ieškovas gali būti nepajėgus atlyginti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ieškovas UAB „LLG transportas“ (dabartinis teisinis statusas – bankrutavusi) pateikė atsiliepimą į atsakovų prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovas ketina parduoti ar įkeisti areštuotus automobilius, kad UAB „Railana“ tiekėjas yra OAO „Alfa Trans“ bei, kad jis pritaikė atsakovui padidintą mokestį už paslaugas. Be to, neaišku, kiek iš areštuotų lėšų buvo panaudota išmokant darbo užmokestį, mokesčius ir pan., o palūkanos dėl negalėjimo naudotis pinigais nesudaro ženklios sumos. Kreditavimo sąlygos nustatomos pagal finansinius rodiklius, o ne pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 2d. nutartimi atsakovų prašymą patenkino iš dalies ir nustatė ieškovui 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos terminą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 80 000 Lt piniginį užstatą arba pateikti šiai sumai banko garantiją atsakovo UAB „Railana“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui bei pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius nurodyto įpareigojimo įvykdymą. Nurodė, kad atsakovo UAB „Railana“ pateikti įrodymai patvirtina, jog bylos nagrinėjimas gali užtrukti 18 mėnesių, dėl ko per šį laikotarpį gali susidaryti atsakovo UAB „Railana“ 72 000 Lt nuostoliai, mokant 1 proc. padidintą atlyginimo tarifą už paslaugas OAO „Alfa“; 3 155 Lt nuostoliai dėl areštuotų transporto priemonių kainos nuvertėjimo, negalint atsakovui jų realizuoti; 4 526 Lt nuostoliai (paskaičiuoti atsižvelgiant į 2,7 proc. metinių palūkanų dydį), negalint atsakovui disponuoti areštuotomis 113 302 Lt piniginėmis lėšomis.

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2d. nutartis buvo palikta nepakeista.

Atsakovai pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25d. nutartimi, panaikinimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neįvykdė įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2d. nutarties.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašydamas atidėti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo sprendimą iki 2011 m. kovo mėnesio. Nurodė, kad ieškovas 2010 m. spalio 21 d. įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, todėl tik kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimą dėl 80 000 Lt įnešimo į teismo depozitinę sąskaitą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 27d. nutartimi nutarė atsakovų UAB „Railana“ ir A. N. prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti iš dalies - panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25d. nutartimi pritaikytą atsakovo UAB „Railana“ nekilnojamojo, kilnojamojo turto, lėšų ir turtinių teisių areštą 195 802 Lt sumai. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Railana“ atžvilgiu naikintinos dėl to, kad ieškovas neįvykdė per teismo nustatytą terminą nustatyto įpareigojimo įmokėti 80 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti šiai sumai banko garantiją (CPK 147str. 2d.). Be to, 2010 m. spalio 21 d. įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarčiai iškelti ieškovui bankroto bylą, atsakovo UAB „Railana“ galimų nuostolių atlyginimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tapo dar labiau apsunkintas. Tuo tarpu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25d. nutartimi atsakovo A. N. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

III. Atskirųjų skundų, atsiliepimų į atskiruosius skundus ir prašymo skirti baudą argumentai

Ieškovas B UAB „LLG transportas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį. Nurodo, kad ieškovas prašė teismo atidėti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą iki 2011 m. kovo mėnesio, nes ieškovui 2010 m. spalio 21 d. įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, tik kreditorių susirinkimas, kuris įvyks 2011 m. kovo mėnesį, turi teisę spręsti dėl 80 000Lt įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą. Skundžiama nutartimi panaikinus laikinąsias apsaugos priemones liko neapsaugoti ieškovo bei jo kreditorių interesai.

Atsakovai UAB „Railana“ ir A. N. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį dalyje, kuria atsisakyta panaikinti atsakovo A. N. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutartyje neteisingai buvo nurodyta, kad atsakovų prašymas patenkintas iš dalies, kai iš tikrųjų jis buvo patenkintas visiškai. Iš to seka, kad Vilniaus apygardos teismui tenkinus atsakovų prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo visiškai bei ieškovui šios nutarties neįvykdžius, teismas turėjo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi (CPK 150 str. 2 d. 3 p.). Tuo tarpu skundžiama nutarties dalimi teismas pakeitė savo priimtą ir įsiteisėjusią nutartį, dėl o pažeidė CPK nuostatus ir principus bei teismų praktiką.

Ieškovas B UAB „LLG transportas“ pateikė atsiliepimą į atsakovų atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Atsiliepime ieškovas iš esmės atkartoja savo atskirojo skundo motyvus. Papildomai nurodo, kad skundžiama nutartimi bent iš dalies yra ginami ieškovo kreditorių interesai.

Atsakovai UAB „Railana“ ir A. N. pateikė atsiliepimą į ieškovų atskirąjį skundą, prašydami jį atmesti bei paskirti ieškovui baudą. Nurodo, kad nuostolių atlyginimo institutas užtikrina šalių interesų ir procesinių poveikio priemonių, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Ieškovui nesumokėjus piniginio užstato ar nepateikus banko garantijos, laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos (CPK 147 str. 2 d.). Ieškovui nesumokėjus užstato tuomet, kai jam nebuvo iškelta bankroto byla, mažai tikėtina, kad jis sumokės užstatą, kai jam jau iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad atskirojo skundo motyvai sutampa su ieškovo 2010 m. gruodžio 23 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atidėjimo motyvais, ieškovą atstovauja advokatė, be to, ieškovas yra nemokus, atsakovas daro išvadą, jog ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą, siekia vilkinti skundžiamos nutarties vykdymą bei sukelti atsakovui dar didesnius nuostolius. Todėl atsakovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovas prašo skirti baudą (CPK 7 str., 95 str.).

Lietuvos apeliaciniame teisme 2011 m. balandžio 6 d. buvo gautas atsakovų UAB „Railana“ ir A. N. atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą papildymas. Atsakovai nurodo papildomus argumentus, vadovaujantis kuriais įrodinėja ieškinio bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu nepagrįstumą bei būtinumą ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.

CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas, vadovaujantis kuriuo teismas, priimdamas procesinius sprendimus turi leisti šalims vienodai naudotis jų procesinėmis teisėmis bei visais atvejais užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Viena iš šalių interesų pusiausvyros derinimo priemonių yra įtvirtinta CPK 147 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir dėl jų pritaikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių užtikrinimas yra du skirtingi teisės normų institutai, kurių taikymo atveju yra nustatinėjamos skirtingo pobūdžio faktinės aplinkybės. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nustatinėjama, ar egzistuoja reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pasėkoje galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra nustatinėjama reali tokio pobūdžio nuostolių kilimo grėsmė bei vertinamos realios ieškovo galimybės tokius nuostolius atlyginti (CPK 147 str.). Atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo institutas leidžia ne tik užtikrinti, kad ieškinio materialinių reikalavimų netenkinimo atveju atsakovui bus atlyginti jo patirti nuostoliai, bet ir riboja ieškovo galimybes piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis nepagrįstai reikalaujant pritaikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Būtent dėl to CPK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismui nusprendus, jog ieškovui būtina užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galinčius kilti atsakovo nuostolius, tai yra įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, jei ieškovas minėto teismo įpareigojimo neįvykdo per teismo nustatytą terminą. Taigi, ieškovo neįvykdyta pareiga užtikrinti atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimą sudaro savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą. Todėl tokiu atveju sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, vertinamos tik faktinės aplinkybės, lemiančios teismo įpareigojimo įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją neįvykdymo priežastis. Tuo tarpu ar išnyko reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra nustatinėjama. Atsižvelgiant į išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, kuriais jis motyvuoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, tai yra būtinumą taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiant apsaugoti ieškovo kaip bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinius interesus (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas šalių rungimosi principas bei CPK 178 straipsnyje nustatyta šalių įrodinėjimo pareiga, įpareigoja šalį įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai šalis remiasi CPK 182 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Šiuo atveju ieškovui teigiant, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, nes ji buvo priimta iki 2011 m. kovo mėnesį įvyksiančio pirmojo kreditorių susirinkimo, kuris vienintelis turi teisę spręsti dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad šis susirinkimas įvyko bei jame buvo priimtas nutarimas įmokėti į teismo sąskaitą 80 000 Lt ar pateikti banko garantiją minėtai sumai, užtikrinant atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą. Ieškovui nepateikus įrodymo apie šių faktinių aplinkybių egzistavimą, minėti atskirojo skundo argumentai yra atmetami kaip neįrodytos ieškovo prielaidos (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš CPK 323 straipsnyje ir 338 straipsnyje įtvirtintų teisės normų seka, kad pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą yra draudžiama. Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į atskirąjį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Todėl teisėjų kolegija atsakovų atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą papildyme nurodytų naujų argumentų nenagrinėja bei atskirai jų pagrįstumo nevertina.

Atsakovų atskirasis skundas netenkinamas.

Apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys (CPK 301 str.). Iš to seka, kad atskirojo skundo pagrindas gali būti tik tos bylos aplinkybės, kurios buvo nustatinėjamos priimant skundžiamą nutartį (CPK 306 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d., 338 str.). Kaip aukščiau nutartyje minėta, sprendžiant klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dėl to, kad ieškovas neįvykdė pareigos užtikrinti atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimo, nustatinėjamos ir vertinamos tik faktinės aplinkybės, lemiančios teismo įpareigojimo įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją neįvykdymo priežastis. Tuo tarpu klausimas dėl tokių nuostolių kilimo, jų dydžio bei būtinumo užtikrinti jų atlyginimą iš naujo nėra svarstomas. Todėl atsakovų atskirojo skundo argumentai, kuriais jie iš esmės kvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2d. nutartimi nustatytą įpareigojimą ieškovui užtikrinti tik vieno iš atsakovų – UAB „Railana“, o ne abiejų atsakovų, galimų nuostolių atlyginimą, atmetami kaip nepagrįsti ir negalintys sudaryti šiuo atveju atskirojo skundo pagrindo.

Prašymas skirti ieškovui baudą netenkinamas.

CPK 5 straipsnyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju ieškovas atskirąjį skundą pateikė per įstatymo nustatytus terminus, jo turinys atitiko įstatymo keliamus reikalavimus (CPK 306 str., 335 str., 337 str.). Be to, nors ieškovo atskirojo skundo pagrindą sudarė deklaratyvus argumentai, jų negalima pripažinti akivaizdžiai nelogiškais ir nepagrįstais, prieštaraujančiais nusistovėjusiai teismų praktikai ar teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Todėl atsakovų argumentai, kuriais jie įrodinėja, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nesąžiningai pareikšdamas nepagrįstą atskirąjį skundą, atmetami kaip nepagrįsti (CPK 12 ir 178 str.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad ieškovo bei atsakovų atskirųjų skundų argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovo UAB „Railana“ atžvilgiu išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarti galėtų būti naikinama atskiruosiuose skunde nurodytais motyvais, o taip pat nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl ieškovo bankrutavusios UAB „Logipolijos transportas“ atskirasis skundas bei atsakovų UAB „Railana“ ir A. N. atskirasis skundas atmetami, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a :

             Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.        

Teisėjai                                                                                    Artūras Driukas

                      Kazys Kailiūnas

                      Egidijus Žironas