Administracinė byla Nr. A-1370-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01250-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui M. Z., trečiajam suinteresuotam asmeniui G. Z. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir BĮ Palangos miesto rinkliavų centras, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–5) priteisti iš atsakovo M. Z. (toliau – ir atsakovas) 132 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąsias savivaldybės funkcijas atliekų tvarkymo srityje, 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei pavedė pareiškėjui rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Be to, pažymėjo, kad remiantis minėtais Nuostatais, vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Atitinkamai pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis atsakovas Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja ½ dalimi nekilnojamojo turto objekto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų). Todėl atsakovui buvo suformuotas ir išsiųstas vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas, o vėliau priminimas sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau atsakovas jos nesumokėjo. Papildomai paaiškino, kad atsakovas 2012 m. rugpjūčio 16 d. ir 2013 m. birželio 17 d. kreipėsi į pareiškėją su prašymais suteikti jam 100 proc. vietinės rinkliavos lengvatą už minėtą nekilnojamojo turto objektą, tačiau pareiškėjo prašymai buvo tenkinti tik už 2011–2012 metus.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 39–41) pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 132 Lt (38,22 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 1 punktu, o šio sprendimo 2 punktu (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, pakeistu 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350) patvirtinti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo nuostatai. Palangos miesto savivaldybės taryba 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtino naują Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) redakciją. Remdamasis Nuostatų 5 punktu, teismas akcentavo, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus juridinius asmenis ir jų padalinius, turinčius leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje atliekų tvarkymo sistemoje. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, todėl jis pagal Nuostatų 5 punktą yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atitinkamai 2011 m. lapkričio 22 d. ir 2013 m. lapkričio 20 d. priminimais atsakovas buvo informuotas, jog privalo mokėti vietinę rinkliavą, o byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovui tik už 2011–2012 metus buvo suteikta 100 proc. vietinės rinkliavos lengvata už minėtą nekilnojamojo turto objektą. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas privalo vykdyti įstatymu nustatytą prievolę, t. y. mokėti vietinę rinkliavą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl 132 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo tenkintinas.

III.

Atsakovas M. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–45), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas pažeidus procesinės teisės normas ir neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių bei netinkamai taikant materialinės teisės normas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepranešus apie ją atsakovui ir nesudarius galimybės jam susipažinti su pareiškėjo prašymu bei pateikti atsiliepimą. Tvirtina, jog apie teismo posėdžio laiką jam taip pat nebuvo pranešta, o tai sudaro savarankišką ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Be to, atkreipia dėmesį, jog jokio priminimo iš pareiškėjo apie vietinės rinkliavos mokėjimą jis nebuvo gavęs. Akcentuoja, kad nuo pat 2006 metų negyvena adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ir yra pateikęs pareiškėjui prašymus dėl lengvatos taikymo nuo pat 2010 metų bei metines pažymas apie elektros energijos ir geriamojo vandens suvartojimą, todėl mano, jog 100 proc. lengvata už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą jam, be kita ko, taikytina ir už 2010 metus bei 2013 metus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 132 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovo M. Z. už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 132 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už minėtus laikotarpius. Tačiau atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad jam už minėtus laikotarpius turėjo būti taikoma 100 proc. lengvata. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir neturėjo galimybės susipažinti su pareiškėjo prašymu bei pateikti atsiliepimą.

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 73 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Remiantis ABTĮ 73 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. <...> Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Tam teismas priima nutartį, kurioje nurodoma procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu data. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Teismo šaukimo ar pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje diena laikoma teismo šaukimo ar pranešimo minėtiems asmenims įteikimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovui teismo šaukimas į 2014 m. spalio 27 d. teismo posėdį buvo išsiųstas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (b. l. 10, 33), tačiau laiškas grįžo neįteiktas. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2014 m. lapkričio 10 d. ir nutarta apie teismo posėdžio vietą bei laiką paskelbti specialiame internetiniame tinklalapyje (b. l. 34, 36). Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad atsakovas, priešingai, nei jis tvirtina, buvo tinkamai informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą. Tačiau į 2014 m. lapkričio 10 d. teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, todėl Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 27 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, teisėtai ir pagrįstai nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 37). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su pareiškėjo prašymu, pateikti atsiliepimą, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus ir pan. Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog jis nebuvo tinkamai informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdžio laiką ir neturėjo galimybės susipažinti su pareiškėjo prašymu bei pateikti atsiliepimą, atmestini kaip nepagrįsti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog atsakovas, kaip minėta, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, jog jam už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo būti taikoma 100 proc. lengvata, kadangi jis nuo pat 2006 metų negyvena adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ir yra pateikęs pareiškėjui prašymus dėl lengvatos taikymo nuo pat 2010 metų bei metines pažymas apie elektros energijos ir geriamojo vandens suvartojimą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys duomenys iš esmės patvirtina minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes (b. l. 11–17). Iš byloje esančio atsakovo 2013 m. kovo 30 d. prašymo (BĮ Palangos miesto rinkliavų centre gautas 2013 m. birželio 17 d., gavimo registracijos Nr. (4.6)C22-469), be kita ko, matyti, kad atsakovas prašė suteikti jam 100 proc. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatą nekilnojamojo turto objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, už 2000–2012 metus, kartu nurodydamas, jog minėtas nekilnojamasis turtas yra nenaudojamas nuo 1999 metų (b. l. 14). Atitinkamai pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo fiziniams ir juridiniams asmenims tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktą Rinkliavų centras, priėmęs sprendimą dėl Lengvatos suteikimo, per 20 darbo dienų patikslina Vietinės rinkliavos mokėtojo registro duomenis, Mokėjimo pranešimą ir apie tai raštu informuoja Vietinės rinkliavos mokėtoją. Tuo tarpu tais atvejais, kai nors vienas iš šio Aprašo 8 ir 9 punktuose nurodytų parametrų viršija nurodytą dydį, išskyrus, kai kiti dokumentai pagrindžia, kad nekilnojamasis turtas praėjusiais kalendoriniais metais buvo nenaudojamas, Rinkliavų centras per 5 darbo dienas raštu informuoja Vietinės rinkliavos mokėtoją apie prašymo suteikti Lengvatą netenkinimą (Aprašo 10 p.). Tačiau byloje iš esmės nėra jokių duomenų apie pareiškėjo priimtą atitinkamą sprendimą ir paties sprendimo dėl minėto atsakovo prašymo, nors pagal minėtas nuostatas pareiškėjas, be kita ko, apie priimtą sprendimą atsakovą turėjo informuoti raštu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių iš esmės neanalizavo ir netyrė, o rėmėsi tik pareiškėjo prašyme nurodyta informacija, kad atsakovui lengvata už ginčo nekilnojamojo turto objektą buvo suteikta tik už 2011–2012 metus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, byloje esant duomenų, kad atsakovas nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją dėl vietinės rinkliavos lengvatos jam taikymo ginčo nekilnojamojo turto objektui už ginčui aktualų laikotarpį, ir nesant atitinkamo pareiškėjo sprendimo dėl minėto atsakovo prašymo, pirmosios instancijos teismas tokių duomenų neišreikalavo, nors ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis inter alia įtvirtina, kad prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi nagrinėjamu atveju visapusiškam skundo išnagrinėjimui yra būtina rinkti papildomus įrodymus, o vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo M. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Romanas Klišauskas

              Ričardas Piličiauskas