Administracinė byla Nr. eP-56-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01257-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.10; 60.3.12 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-93/03-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SKP-97 „Dėl E. V. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ susigrąžinimo“ (toliau – ir Agentūros sprendimas); priteisti iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros sprendimu nuspręsta taikyti jam sankciją – susigrąžinti visas išmokėtas paramos lėšas 169 193,45 Eur, nutraukti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ taikomą 2011 metų paraiškoms paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis). Pareiškėjas teigė, kad Paramos sutartį jis pasirašė 2012 m. liepos 13 d., pagal ją pareiškėjo įgyvendinamo projekto „Alternatyvaus verslo kūrimas ūkyje“ Nr. 3VĮ-KK-11-1-008502-PR001 (toliau – ir Projektas) priežiūra vykdoma 5 metus nuo Paramos sutarties pasirašymo datos, t. y. iki 2017 m. liepos 13 d., todėl Agentūros 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimas priimtas jau po to, kai pasibaigė Paramos sutarties priežiūros laikotarpis, t. y. praleidus senaties terminą. Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūra privalėjo sustabdyti pažeidimo tyrimą, nes Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas teigė, jog nėra aišku, ar pasitvirtins FNTT tyrimo metu jam pateikti įtarimai, todėl Agentūra nepagrįstai remiasi dar nepasibaigusio FNTT tyrimo duomenimis. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu turi būti užtikrintas nekaltumo prezumpcijos laikymasis. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra nepagrįstai teigė, jog jis tariamai be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte nurodytai veiklai vykdyti. Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūra ar FNTT nėra nustačiusios faktinių aplinkybių, jog jis pardavė jam priklausiusį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas) uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Matesa“, UAB „Kepa Kepa“ ar kitam trečiajam asmeniui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra, norėdama pagrįsti, jog viešieji pirkimai buvo fiktyvūs, turėtų pateikti atitinkamą poziciją pagrindžiančius įrodymus, aiškiai nurodyti, kokios konkrečiai Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos buvo pažeistos, o sankcijas turėtų taikyti proporcingas pagal Agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. BR1-83 patvirtintą Sankcijų pareiškėjams, paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikos (toliau – ir Metodika) redakciją, kuri galiojo konkretaus tariamo pažeidimo įvykdymo metu (kepimo įranga buvo įsigyta 2013 m. rugpjūčio 5 d., du automobiliai 2013 m. rugpjūčio 30 d.).

3. Pareiškėjas teigė, kad Agentūra nepateikė pagrindžiančių argumentų, kodėl reikia taikyti visos paramos, o ne dalies susigrąžinimą, nepaaiškino, kokie konkrečiai Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su Projekto įgyvendinimu, buvo pažeisti, taigi nepagrindė, kad jo atžvilgiu gali būti taikomas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3 punktas, numatantis paramos ar jos dalies susigrąžinimo sankciją. Pareiškėjas teigė, kad netgi nustačius pažeidimą, su kuo jis kategoriškai nesutiko, jam turėjo būti skirta proporcinga sankcija, kuri turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir faktines aplinkybes.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Agentūra 2017 m. balandžio 18 d. patikros metu nustatė faktines aplinkybes ir 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-47 už nedidelius, smulkius pažeidimus skyrė jam tik 339,07 Eur dydžio sankciją, nusprendė, kad jis tinkamai vykdo Projektą.

5. Pareiškėjo manymu, Paramos sutarties 27.2, 27.4 ir 27.20 punktai yra ganėtinai abstraktūs, nustatantys galimybę taikyti sankcijas, jeigu pažeistos kitos Paramos sutarties sąlygos. Agentūra aiškiai nenurodė, kokios Paramos sutarties sąlygos buvo pažeistos, nepagrindė, kad jis neįvykdė Projekto. Agentūra taip pat nepagrindė, kokiu būdu darbuotojų nuoma galėjo pažeisti Paramos sutartį ar teisės aktus, nes Projekto įgyvendinimo metu galioję teisės aktai nedraudė darbuotojų nuomos. Pareiškėjas pažymėjo, kad siekiant įgyvendinti Projektą buvo būtina pasitelkti papildomus darbuotojus.

6. Pareiškėjas teigė, kad Agentūra, neturėdama prokuroro leidimo naudotis ir skelbti ikiteisminio tyrimo medžiagą, neturėjo teisinio pagrindo ja remtis atlikdama tyrimą ir priimdama 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, todėl sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, pažeidusiu imperatyvias įstatymo normas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 1 d.). Pareiškėjas teigė, jog galimai neteisėti veiksmai turėtų būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK), o ne pagal administracinės teisės normas. Priešingu atveju, galimai būtų pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija neišsamiai išnagrinėjo jo skundą dėl Agentūros sprendimo, taip pat neatsakė į daug pateiktų argumentų. Pareiškėjas teigė, jog jis skunde nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo skirti jam visos paramos susigrąžinimo sankciją, bylos nagrinėjimo metu Komisijoje jo atstovas išsamiai paaiškino, kad pagal teismų praktiką Agentūra privalėjo individualizuoti sankciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija taip pat nepasisakė dėl Agentūros 2017 m. balandžio 18 d. atliktos patikros Nr. V-VK-0922703 ataskaitos 3 punkto nuostatos, kurioje nurodyta, kad jis tinkamai vykdo Projekte nurodytą veiklą.

8. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamento (EB, EURATOMAS) Nr. 2988/95 „Dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnyje yra reglamentuoti patraukimo atsakomybėn senaties terminai. Agentūra pabrėžė, jog turi teisę, o vykdydama Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos funkciją – ir pareigą, pradėti įtariamų pažeidimų tyrimus. Atsakovas teigė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-6-00011-16, susijęs su pareiškėjo Projektu, pradėtas 2016 m. lapkričio 7 d., todėl pareiškėjo atžvilgiu senaties termino skaičiavimas nutrūko nuo 2016 m. lapkričio 7 dienos. Atsakovas teigė, kad Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės), 4 punkto pakeitimas įsigaliojo nuo 2018 m. gruodžio 6 d., o Agentūra pažeidimo tyrimą baigė iki 4 punkto nuostatos įsigaliojimo ir priėmė 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, todėl pareiškėjo argumentas, kad turėjo būti vadovaujamasi Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto pakeitimu, pagal kurį Agentūra privalėjo stabdyti pažeidimo tyrimą, nes FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą, nėra pagrįstas ir turėtų būti atmestas.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teikė Agentūrai nepilną / klaidinančią informaciją. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 27 d. pateiktame mokėjimo prašyme Nr. 3VĮ-KK-11-1-008502-MP004 deklaravo vieną automobilį, tačiau realiai už tą pačią kainą įsigijo du automobilius. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas padidintomis automobilių kainomis klastojo įsigijimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras, o sutarčių priedai ir antro automobilio priėmimo–perdavimo aktas Agentūrai nebuvo deklaruojami. Atsakovas nurodė, kad FNTT yra užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kuriomis rėmėsi Agentūra, priimdama 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, tačiau tai nereiškia, kad Agentūra negali taikyti sankcijų pagal teisės aktus, reglamentuojančius paramos administravimą.

11. Atsakovas nurodė, kad Komisija 2019 m. vasario 25 d. sprendimu patvirtino, jog Agentūra teisėtai bei pagrįstai pritaikė pareiškėjo atžvilgiu išmokėtos paramos susigrąžinimo sankciją, nes nustatė, jog pareiškėjas be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte numatytai veiklai vykdyti, ši aplinkybė pareiškėjo jokiais įrodymais nebuvo paneigta, todėl Komisija 2019 m. vasario 25 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas Projekto neįgyvendino pilna apimtimi. Atsakovas nurodė, kad Komisija 2019 m. vasario 25 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas Agentūrai teikė ne visą / klaidinančią informaciją bei patvirtino, kad Agentūra teisėtai bei pagrįstai nustatė, jog buvo nustatytas dvigubas finansavimas įsigyjant „Škoda“ automobilius, dirbtinai padidintoms automobilių kainoms pagrįsti buvo klastojamos įsigijimo PVM sąskaitos faktūros, o pirkimo–pardavimo sutarčių priedai ir antro automobilio priėmimo–perdavimo aktas Agentūrai nebuvo deklaruojami. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įrodymų, paneigiančių šias Agentūros išvadas, pareiškėjas nepateikė.

12. Atsakovas teigė, kad Agentūra privalo užtikrinti tinkamą Lietuvos Respublikos biudžeto bei Europos Sąjungos lėšų panaudojimą ir įtarusi, kad pareiškėjas galimai pažeidė teisės aktų nuostatas, pagrįstai atliko pažeidimo tyrimą ir priėmė 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą. Atsakovas nurodė, kad priėmė pažeidimams proporcingą sprendimą ir siekia susigrąžinti išmokėtą paramą. Atsakovas teigė, kad pats pareiškėjas turėjo elgtis sąžiningai ir naudoti už paramos lėšas įsigytas investicijas tik pagal paskirtį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui skirta sankcija (paramos susigrąžinimas) nėra vertintina kaip bausmė nacionalinės baudžiamosios teisės prasme, tiesioginės tyčios nustatymas baudžiamosios teisės prasme nėra reikalingas taikant šią sankciją. Šiai sankcijai pritaikyti pakanka konstatuoti Gražintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Gražintinų lėšų taisyklės) 7.1 punktu nustatytus pažeidimus.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad pažeidimų tyrimas buvo vykdomas vadovaujantis Pažeidimų administravimo taisyklėmis. Teismas analizavo Administravimo taisyklių 5.9, 5.14, 197.3.1, 197.3.14, 255 punktus, Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą dėl senaties termino ir nurodė, kad tyrimas dėl pareiškėjo pažeidimo (ar tariamo pažeidimo) buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 7 d., t. y. iki Projekto priežiūros kontrolės pabaigos. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas su Agentūra pasirašydamas Paramos sutartį įsipareigojo iki 2017 m. liepos 13 d. vykdyti Paramos sutartimi prisiimtas pareigas, susijusias su Projekto įgyvendinimu (Paramos sutarties 19.1 p.), įvertino tai, kad FNTT tyrimas dar nėra baigtas ir darė išvadą, kad Agentūra 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu, skirdama pareiškėjui sankciją grąžinti išmokėtą paramą, nepažeidė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto maksimalaus senaties termino.

15. Teismas analizavo Pažeidimų administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d.) 4 punktą, aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką dėl lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) bei lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) principų taikymo ir pažymėjo, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto nuostata nėra sprendžiamas atsakomybės (sankcijų) klausimas, kuriai galėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas. Teismas nusprendė, kad Agentūra pažeidimo tyrimą baigė ir 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą priėmė iki Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto pakeitimo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 6 d.), todėl, priimant 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, vadovautis neįsigaliojusia teisės norma Agentūra neturėjo teisinio pagrindo.

16. Teismas iš Agentūros sprendimo turinio ir byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Agentūra vertino pareiškėjo pateiktą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, 2013 m. gruodžio 20 d. automobilio priėmimo–perdavimo aktą Nr. 13/12-01, o susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga byloje Nr. 07-6-00011-16, paaiškėjo, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013-08-30/001, sudaryta su UAB „Autodeta ir ko“, Agentūrai pateikta ne visa, t. y. remiantis originalia sutartimi, pareiškėjas už tą pačią kainą nusipirko du automobilius, atskira suma už atskirus automobilius nenurodyta, automobiliai įvardijami kaip „Turtas“. Teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 27 d. pateiktame mokėjimo prašyme Nr. 3VĮ-KK-11-1-008502-MP004 deklaravęs vieną automobilį, realiai už tą pačią kainą įsigijo du automobilius, tuo būdu nuo Agentūros nuslėpė visą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir ją Agentūrai pateikė ne visą, todėl Agentūra negalėjo nustatyti, kad pareiškėjas įsigijo ne vieną, o du automobilius. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas dirbtinai padidino pagal Projektą perkamo automobilio kainą tiek, kad į vieno automobilio kainą būtų įskaičiuotas ir antrasis. Teismas darė išvadą, kad Agentūra pagrįstai pareiškėjo veiksmus pateikiant ne visą / klaidinančią informaciją, atsižvelgdama į jos mastą ir sunkumą, įvertino kaip pažeidimą.

17. Teismas iš Agentūros sprendimo turinio ir byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad Agentūra, įvertinusi 2017 m. balandžio 18 d. užsakomosios patikros vietoje ataskaitą, viešojoje erdvėje esančią informaciją nustatė, jog Projekto įgyvendinimo vietoje ant už paramos lėšas pastatyto / rekonstruoto gamybinio-sandėliavimo Pastato, priklausančio pareiškėjui nuosavybės teise, yra reklaminė iškaba „Pizza Express“, o vienas iš šio tinklo restoranų veikia Projekto įgyvendinimo vietoje. Agentūra vertino pareiškėjo (paramos gavėjo) pateiktą paaiškinimą dėl veiklos, sąskaitas faktūras už kepimo paslaugas, suteiktas UAB „Kepa Kepa“ (pirkėjas UAB „Kepa Kepa“, pardavėjas E. V.), kuri nuo 2014 m. vasario 12 d. registruota paramos gavėjo gamybiniame-sandėliavimo Pastate, t. y. pastate, už kurį gauta parama ir kuriame paramos gavėjas planavo vykdyti kepimo veiklą; 2016 m. gruodžio 10 d. paramos gavėjo pateiktą paaiškinimą dėl veiklos rodiklių, kad Projekto įgyvendinimą pradėjo 2014 m. gegužės mėn., paramos gavėjui padėjo ir padeda šeima, taip pat naudojasi darbuotojų nuomos paslauga ir pridėjo 2014 m. gegužės 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. KK 2014-5 dėl darbuotojų nuomos, sudarytą su UAB „Kepa kepa“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), t. y. adresas sutampa su Projekto įgyvendinimo vieta ir realiai veikla vykdoma paramos gavėjo patalpose. Teismas pažymėjo, kad Agentūra vertino Darbuotojų nuomos sutartį ir pagrįstai padarė išvadą, jog kepimo paslaugas pirkusi UAB „Kepa Kepa“ registruota paramos gavėjo gamybinėse patalpose, UAB „Kepa Kepa“ 6 darbuotojus paramos gavėjas išsinuomojo Projekto veiklai vykdyti, nors turėjo darbuotojus įdarbinti pats, t. y. paramos gavėjas be Agentūros sutikimo faktiškai leido UAB „Kepa Kepa“ (išnuomotiems darbuotojams) naudotis už paramos lėšas įsigytomis patalpomis ir įranga, o ne pats faktiškai vykdė Projekte numatytą veiklą. Teismas rėmėsi patikros metu pateiktomis sąskaitomis faktūromis ir darė išvadą, kad pagamintus gaminius paramos gavėjas pardavė išimtinai UAB „Kepa kepa“. Teismas konstatavo, kad Agentūra pagrįstai tokius pareiškėjo veiksmus vertino kaip pažeidimą – paramos gavėjas be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte numatytai veiklai vykdyti. Teismas, įvertinęs pažeidimo tyrimo metu surinktą informaciją ir nustatytas aplinkybes, pareiškėjo pateiktus veiklos dokumentus, nusprendė, kad Projektas nebuvo vykdomas taip, kaip buvo įsipareigota paraiškoje ir verslo plane, visi Projekte numatyti tikslai ir uždaviniai yra praktiškai neįgyvendinti, todėl Agentūra pagrįstai taikė sankciją – susigrąžinti visas išmokėtas paramos lėšas 169 193,45 Eur, nutraukiant Paramos sutartį. Teismas sprendė, kad Agentūros sprendimu skiriama sankcija pakankamai detalizuota ir motyvuota.

18. Teismas aptarė non bis in idem principą, pažymėjo, kad išmokėtos paramos susigrąžinimas savo esme nėra tapatus ekonominėms sankcijoms ar administracinėms nuobaudoms (baudoms), kurių paskirtis nubausti pažeidimą padariusį asmenį, sukeliant jam turtinio pobūdžio nuostolius. Teismas aptarė išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcijos taikymo tikslą ir pabrėžė, kad pareiškėjui skirta sankcija savo prigimtimi ir paskirtimi nėra panaši į bausmes (BK 42 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad imperatyvių Gražintinų lėšų taisyklių reikalavimų pažeidimas, užtraukęs pareiškėjui visų išmokėtų paramos lėšų sugrąžinimą, nutraukiant Paramos sutartį, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį jis galimai bus nubaustas baudžiamojoje byloje, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad non bis in idem principas šiuo atveju buvo pažeistas.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo motyvus dėl Agentūros sprendimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, nusprendė, kad jis atitinka jame įtvirtintus reikalavimus. Agentūros sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

20. Teismas nurodė, kad Komisijos sprendime tinkamai aiškintos ir taikytos teisės aktų nuostatos, teisingai įvertinti pareiškėjo argumentai kaip nesudarantys pagrindo naikinti Agentūros sprendimo, todėl pagrįstai ir teisėtai atmestas pareiškėjo skundas. Teismas teisėtu ir pagrįstu pripažino Komisijos sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III.

21. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Agentūros 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, Komisijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimą, pripažinti, kad Agentūra praleido senaties terminą priimti 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, jog atsakovas praleido Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą senaties terminą. Pareiškėjas rėmėsi Reglamento Nr. 2988/95 nuostatomis ir nurodė, kad pagal Reglamentą Nr. 2988/95 FNTT neturi būti laikoma kompetentinga institucija, kurios pradėtas tyrimas stabdo senaties terminą, nes Reglamentas Nr. 2988/95 yra susijęs su Europos Sąjungos paramos administravimu, o paramos administravimą užtikrina Agentūra. Pareiškėjas darė išvadą, kad Agentūra praleido senaties terminą priimti sprendimą dėl tariamai atlikto dvigubo finansavimo, įsigyjant kepimo įrangą bei „Škoda“ automobilius. Pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį Agentūra neturi teisės patraukti atsakomybėn pareiškėjo už tariamus pažeidimus dėl 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir 2013 m. rugpjūčio 30 d. sudarytų sutarčių, nes yra praėjęs senaties terminas.

23. Pareiškėjas rėmėsi Agentūros sprendime nurodytu Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punktu ir teigė, kad Agentūra turėjo sustabdyti tyrimą iki FNTT ikiteisminio tyrimo pabaigos nepaisant to, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto pakeitimas įsigaliojo tik nuo 2018 m. gruodžio 6 dienos. Pareiškėjas akcentavo, jog nežinia, ar pasitvirtins FNTT tyrimo metu pateikti įtarimai, todėl Agentūra nepagrįstai jais remiasi, pareiškėjo atžvilgiu turi būti užtikrintas nekaltumo prezumpcijos laikymasis.

24. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Agentūra, Komisija bei teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas tariamai be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte nurodytai veiklai vykdyti, nes nei Agentūra, nei FNTT nėra nustačiusios faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas pardavė jam priklausiusį Pastatą UAB „Matesa“, UAB „Kepa Kepa“ ar kitam trečiajam asmeniui.

25. Pareiškėjo manymu, Agentūra skyrė netinkamas sankcijas už tariamus pažeidimus įsigyjant kepimo įrangą ir automobilius, tokiu būdu pažeidė Agentūros direktoriaus Įsakymą Nr. BR1-83. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Agentūra, norėdama įrodyti, jog jis įsigijo kepimo įrangą padidintomis kainomis, privalėjo atlikti ekspertizę, o jos neatlikus, Agentūros ir teismo išvados dėl tariamai padidintų kainų neturi teisinio pagrindo.

26. Pareiškėjo teigimu, Agentūros sprendime nėra pateikta pagrindžiančių argumentų, kodėl nuspręsta taikyti griežčiausią sankciją, t. y., paramos susigrąžinimą. Pareiškėjas akcentavo, kad Agentūra net ir nustačiusi pažeidimą, jam turėjo skirti proporcingą ir individualizuotą sankciją, kuri turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir faktines aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, jo vykdytas dviejų „Škoda“ automobilių įsigijimas nepablogino Projekto rodiklių, tačiau teismas aplinkybių, susijusių su automobilių įsigijimu, nevertino. Pareiškėjas pažymėjo, jog tokiu būdu jis nesiekė sukčiauti, nepažeidė jokių teisės aktų. Pareiškėjas akcentavo, kad dar 2017 m. balandžio 18 d. buvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su Projekto įgyvendinimu, „EkspressPizza“ veikla, „Škoda“ Yeti automobilio įsigijimu, darbuotojų nuoma, tačiau Agentūra, atlikusi tyrimą, 2017 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. SKP-47 skyrė 339,07 Eur dydžio sankciją už nedidelius, smulkius pažeidimus.

27. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų reikalavimų, galimai neteisėti pareiškėjo veiksmai turėtų būti vertinami pagal BK, o ne pagal administracinės teisės normas, nes priešingu atveju, galimai būtų pažeistas non bis in idem principas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Komisija neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Agentūros sprendimo, taip pat neatsakė į daug pareiškėjo pateiktų argumentų.

28. Pareiškėjas rėmėsi ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, akcentavo Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalį ir laikėsi pozicijos, kad kompetentinga institucija reikėtų laikyti tik tokią instituciją, kuri administruoja Europos Sąjungos paramos teikimą. Pareiškėjas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kaip turi būti aiškinama Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, nustatanti, kad senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui, nes pareiškėjas, Agentūra ir teismas skirtingai aiškina sąvokos „kompetentinga institucija“ turinį, todėl, pareiškėjo manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

29. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose atkreipė dėmesį, kad Projekto įgyvendinimo vietoje už paramos lėšas pastatytas / rekonstruotas gamybinio-sandėliavimo Pastatas yra padidintas, t. y. pareiškėjas papildomai pastatė 29 kv. m už nuosavas lėšas, taigi padidino Pastato plotą apytikriai 36 proc. Pareiškėjo teigimu, padidintą Pastato plotą jis galėjo naudoti savo nuožiūra ir nederindamas su Agentūra. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra 2017 m. balandžio 18 d. atliktos patikros Nr. V-VK-0922703 ataskaitos 3 punkte konstatavo, jog Pareiškėjas tinkamai vykdo Projekte nurodytą veiklą. Pareiškėjas įsitikinęs, jog galima teigiamai vertinti jo sugebėjimą įsigyti du automobilius už vienam automobiliui skirtą pinigų sumą ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas automobilius įsigijo už didesnę sumą nei Agentūra skyrė, tačiau neprašė jų kompensuoti.

30. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnyje yra reglamentuoti patraukimo atsakomybėn senaties terminai – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atsakovas darė išvadą, kad Agentūra turi teisę, o vykdydama Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos funkciją – ir pareigą, pradėti įtariamų pažeidimų tyrimus. Kadangi ikiteisminis tyrimas, susijęs su Projektu, pradėtas 2016 m. lapkričio 7 d., atsakovo teigimu, tą dieną pareiškėjo atžvilgiu nutrūko senaties skaičiavimas.

31. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Agentūra turėjo sustabdyti pažeidimo tyrimą, nes FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto pakeitimas įsigaliojo nuo 2018 m. gruodžio 6 d., o Agentūra pažeidimo tyrimą baigė ir priėmė 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą iki minėtos nuostatos įsigaliojimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punktas nėra sietinas su atsakomybe, kaip tai aiškinama teisės principo lex benignor retro agit aspektu. Atsakovo teigimu, išmokėtos paramos susigrąžinimas savo esme nėra tapatus ekonominėms sankcijoms ar administracinėms nuobaudoms (baudoms), kurių paskirtis nubausti pažeidimą padariusi asmenį, sukeliant jam turtinio pobūdžio nuostolius.

32. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas teikė Agentūrai nepilną / klaidinančią informaciją, padidintomis automobilių kainomis klastojo įsigijimo PVM sąskaitas faktūras, o sutarčių priedai ir antro automobilio priėmimo–perdavimo aktas Agentūrai nebuvo deklaruotas. Atsakovas teigė, kad FNTT yra užfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kuriomis rėmėsi Agentūra, priimdama 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, ir tai nereiškia, kad Agentūra negali taikyti sankcijų pagal teisės aktus, reglamentuojančius paramos administravimą.

33. Teismas sprendimu patvirtino, kad Agentūra teisėtai bei pagrįstai pritaikė pareiškėjo atžvilgiu išmokėtos paramos susigrąžinimo sankciją, nes nustatė, jog pareiškėjas be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte numatytai veiklai vykdyti, t. y. pareiškėjas be Agentūros sutikimo faktiškai leido UAB „Kepa Kepa“ (išnuomotiems darbuotojams) naudotis už paramos lėšas įsigytomis patalpomis ir įranga, o ne pats vykdė Projekte numatytą veiklą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė, Projekto neįgyvendino pilna apimtimi taip, kaip numatyta Paramos sutartyje, aprašyta Paraiškoje bei verslo plane. Teismas sprendimu konstatavo, kad Agentūra teisėtai bei pagrįstai nustatė, jog buvo nustatytas dvigubas finansavimas įsigyjant „Škoda“ automobilius, o pareiškėjas įrodymų, paneigiančių šias Agentūros išvadas, nepateikė.

34. Atsakovas darė išvadą, kad Agentūra priėmė pažeidimams proporcingą sprendimą ir siekia susigrąžinti išmokėtą paramą, todėl skirta sankcija atitinka padarytus pažeidimus. Atsakovas pažymėjo, kad Agentūros sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo nėra pagrindo.

IV.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamų Agentūros ir Komisijos sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, iš esmės teisingai išnagrinėjo ir įvertino Agentūros sprendimo turinį, todėl teisėjų kolegija pripažino tikslinga aptarti tik esminius apeliacinio skundo aspektus, t. y. dėl senaties termino taikymo, sąvokos „kompetentingos institucijos“ aiškinimo Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos aspektu, dėl būtinybės Agentūrai atlikti ekspertizę prieš konstatuojant tariamus pažeidimus (dirbtinį kainų padidinimą) įsigyjant kepimo įrangą ir automobilius bei pareiškėjui taikytos sankcijos proporcingumo.

37. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, Reglamentu Nr. 2988/95 nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 1 d.). Reglamento Nr. 2988/95 taikymo srityje „pažeidimas“ yra suprantamas kaip bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 2 d.). Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad patraukimo atsakomybėn senaties terminas – ketveri metai nuo tada, kai buvo padarytas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas. Atskirų sektorių taisyklėse gali būti nustatytas trumpesnis senaties terminas, tačiau ne trumpesnis kaip treji metai. Jeigu pažeidimai daromi nuolat ir pakartotinai, senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo baigtas. Vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Senaties eiga nutrūksta, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Senaties eiga atsinaujina po kiekvieno ją nutraukusio veiksmo. Tačiau senaties terminas įsigalioja ne vėliau kaip tą dieną, kai pasibaigia laikotarpis, lygus dvigubam senaties terminui, per kurį kompetentinga institucija nepaskyrė nuobaudos, išskyrus tuos atvejus, kai administracinė procedūra laikinai sustabdoma pagal 6 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad valstybės narės išlaiko teisę taikyti ilgesnį laikotarpį nei atitinkamai numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse (Reglamento Nr. 2988/95 3 str. 3 d.).

38. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Teisingumo Teismas savo formuojamoje jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog, priimdamas Reglamentą Nr. 2988/95, ypač jo 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Bendrijos / Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti bendrą šiai sričiai taikomą senaties termino taisyklę, kuria siekė apibrėžti visose valstybėse narėse taikomą minimalų terminą ir atsisakyti galimybės susigrąžinti iš Bendrijos biudžeto nepagrįstai gautas sumas, nuo ginčijamoms išmokoms reikšmingo pažeidimo padarymo praėjus ketveriems metams (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Corman, C 131/10, 39 p.; 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo Ze Fu Fleischhandel et Vion Trading, C 201/10 ir C 202/10, 24 p.; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Chambre de commerce ir d'industrie de l'Indre, C-465/10, 52 p.). Esant Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 3 dalyje numatytai galimybei valstybės narės išlaiko didelę diskreciją nustatyti ilgesnius senaties terminus, kuriuos ketina taikyti, kai padaromas Europos Sąjungos finansiniams interesams kenkiantis pažeidimas (Teisingumo Teismo sprendimo byloje Corman, C-131/10, 54 p., sprendimo byloje Ze Fu Fleischhandel ir Vion Trading, 26 p.).

39. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, siekiant tinkamai įvertinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl praleisto senaties termino, būtina įvertinti tai, ar egzistavo aplinkybės, nutraukusios prasidėjusį senaties terminą, ir pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą patraukimo atsakomybėn senaties terminas gali būti nutrauktas, jeigu kompetentinga institucija imasi bet kokio su pažeidimo tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusio veiksmo, apie kurį pranešama atitinkamam asmeniui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-155-858/2017, pažymėjo, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos formuluotėje nenurodyta nieko, iš ko būtų galima teigti, kad ši institucija turi būti ta pati, kuri yra kompetentinga skirti sumas ar šias sumas išieškoti, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Europos Sąjungos finansinius interesus. Nesant Europos Sąjungos teisės normų kiekviena valstybė narė pagal nacionalinę teisę turi paskirti kompetentingas institucijas, kad būtų imtasi su pažeidimų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį, tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už juos susijusių veiksmų. Todėl valstybės narės gali savo nuožiūra suteikti įgaliojimus patraukti atsakomybėn už pažeidimus kitai institucijai nei ta, kuri skiria sumas ar šias sumas išieško, jei jos neteisėtai gautos pažeidžiant Europos Sąjungos finansinius interesus (Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG prieš Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, C 52/14, 29-32 p.). Kita vertus, Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje numatytas senaties terminas atlieka teisinio saugumo funkciją, o tokia funkcija nebūtų visiškai įgyvendinta, jei šis terminas galėtų būti nutraukiamas dėl kiekvieno nacionalinės administracijos bendro patikrinimo, neturinčio ryšio su įtarimais padarius pažeidimus, susijusiais su pakankamai konkrečiai apibrėžtomis operacijomis (Teisingumo Teismo sprendimo SGS Belgium ir kt., C 367/09, EU:C:2010:648, 68 p.). Tačiau, kai nacionalinės valdžios institucijos pateikia asmeniui ataskaitą apie nustatytą jo padarytą pažeidimą, susijusį su konkrečia operacija, prašo pateikti su šia operacija susijusią papildomą informaciją, ar skiria jam su šia operacija susijusią nuobaudą, jos imasi pakankamai konkrečių veiksmų, susijusių su pažeidimo tyrimu, ar patraukimu atsakomybėn už jį, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą (Teisingumo Teismo sprendimo SGS Belgium ir kt., C 367/09, 69 p. ir sprendimo Chambre de commerce et d’industrie de l’Indre, C 465/10, 61 p.). Tam, kad veiksmas būtų laikomas „su tyrimu ar teisminiu nagrinėjimu susijusiu veiksmu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, juo turi būti pakankamai tiksliai apibrėžtos operacijos, su kuriomis susiję įtarimai padarius pažeidimus. Tačiau pagal šį tikslumo reikalavimą nebūtina, kad minėtu veiksmu būtų nurodyta galimybė skirti konkrečią administracinę nuobaudą ar priemonę.

40. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą, vienas iš FNTT uždavinių yra užtikrinti nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų, susijusių su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir panaudojimu, atskleidimą ir tyrimą. FNTT funkcija yra įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas bei kitus teisės pažeidimus, susijusius su Europos Sąjungos ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir panaudojimu (Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 7 str. 3 p.). Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog nesant Europos Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė pagal nacionalinę teisę turi paskirti kompetentingas institucijas, kad būtų imtasi su pažeidimų, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį, tyrimu ar patraukimu atsakomybėn už juos susijusių veiksmų (Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo Pfeifer & Langen GmbH & Co. KG prieš Bundesanstalt für Landwirtschaft und Ernährung, C 52/14, 32 p.).

41. Teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių nei dėl sąvokos „kompetetinga institucija“ aiškinimo, nei dėl FNTT kompetencijos Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos aspektu, todėl įvertinusi tai, kad teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio), pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą atmetė kaip nepagrįstą.

42. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas laikytinas susijusiu su byloje vertinamais konkrečiais atsakovo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendime nurodomais pareiškėjo pažeidimais, t. y. atliekamas ikiteisminis tyrimas, be kita ko, apima ir pareiškėjo vykdyto Projekto tyrimą, ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktas pareiškėjo veiksmų vertinimas dėl konkretaus įsigyto turto (kepimo įrangos bei dviejų automobilių), pareiškėjas supažindintas su FNTT atliekamu tyrimu ir dėl jo aplinkybių buvo apklaustas. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, kad FNTT 2016 m. lapkričio 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukė Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto senaties termino eigą.

43. Teisėjų kolegija rėmėsi Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklių, susijusių su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL 2011 L 25, p. 8), su aktualiais pakeitimais, padarytais 2012 m. spalio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 937/2012 (OL 2012 L 280, p. 1) 4 straipsnio 8 dalimi ir konstatavo, kad įstatymai draudžia tokius veiksmus, kuriais siekiama gauti asmeninės naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti.

44. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, sudaręs Paramos sutartį su Agentūra, įsipareigojo nepažeisti Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jos susijusios su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Teisėjų kolegija nustatė, kad Agentūra rėmėsi FNTT užfiksuotomis reikšmingomis aplinkybėmis (nustatytais apgaulės faktais pareiškėjui įsigyjant kepimo įrangą, už kurią Agentūra paramos lėšas skyrė trims skirtingiems projektams, bei pagal Projektą perkamo automobilio kainą dirbtinai padidinant tiek, kad į vieno automobilio kainą būtų įskaičiuotas ir antrasis), ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis vertino kartu su turima informacija po to, kai pareiškėjui paskirta parama jau buvo išmokėta, pateikus išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kepimo įrangos bei automobilio pirkimo–pardavimo sutartis) bei mokėjimo prašymus ir atsižvelgusi į nustatytus pažeidimus, nusprendė susigrąžinti visas išmokėtas paramos lėšas 169 193,45 Eur, nutraukti Paramos sutartį.

45. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad Agentūra skyrė netinkamas sankcijas už tariamus pažeidimus įsigyjant kepimo įrangą ir automobilius, tokiu būdu pažeidė Agentūros direktoriaus Įsakymą Nr. BR1-83, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sankcijų paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodika, patvirtinta Įsakymu Nr. BR1-83 (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d.) (toliau – ir Metodika), buvo taikoma Agentūrai vertinant pirkimo procedūras, atliktas perkančiųjų organizacijų, vykdančių pirkimus pagal Viešųjų pirkimų įstatymą ir neperkančiųjų organizacijų, vykdančių pirkimus pagal Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 (Metodikos 3 p.). Nagrinėjamu atveju Agentūros sprendimas atsakovo buvo priimtas ne vertinant viešųjų pirkimų, kurių metu pagal 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutartį buvo įsigyta kepimo įranga, o pagal 2013 m. rugpjūčio 30 d. sutartį – du automobiliai „Škoda“ Yeti, procedūras, o remiantis ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktu pareiškėjo veiksmų vertinimu dėl konkretaus įsigyto turto ir jo įsigijimo aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl Metodikos, patvirtintos Įsakymu Nr. BR1-83, taikymo teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą.

46. Teisėjų kolegija rėmėsi Administravimo taisyklių 5.10 punktu ir pažymėjo, kad Agentūrai suteikta teisė vertinti paramos gavėjų atliktas pirkimų procedūras, kilus įtarimams dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių kainų, atlikti ekspertizę dar iki priimant galutinį sprendimą dėl paramos lėšų skyrimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Agentūros sprendimas buvo priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktu pareiškėjo veiksmų vertinimu dėl konkretaus įsigyto turto po to, kai pareiškėjui paskirta parama jau buvo išmokėta, todėl skirti pareiškėjo reikalaujamos ekspertizės Agentūrai nebuvo pagrindo.

47. Teisėjų kolegija vadovavosi Administravimo taisyklių 197, 197.3 punktais, Administravimo taisyklių normomis, kurias taikė atsakovas nagrinėjamu atveju, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu, ir darė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė esminių Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir Projekto tikslų, dėl kurių jam suteikta parama, todėl nepripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui paskirta nepagrįsta ir neproporcinga sankcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kuriais teisinami atsakovo nustatyti pažeidimai, nesudaro pagrindo pareiškėjui pritaikyti švelnesnės sankcijos.

48. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų (dėl to, kad Agentūra turėjo sustabdyti tyrimą iki FNTT ikiteisminio tyrimo pabaigos nepaisant to, kad Pažeidimų administravimo taisyklių 4 punkto pakeitimas įsigaliojo tik nuo 2018 m. gruodžio 6 d., dėl Pastato perleidimo, dėl non bis in idem principo ir kt.) teisėjų kolegija pritarė skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir jų nekartojo.

49. Atsisakiusi tenkinti pareiškėjo skundą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į proceso išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 punktą, todėl pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

V.

50. Pareiškėjas E. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020.

51. Pareiškėjas tvirtina, kad paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos anksčiau. Pareiškėjas nurodo Vilniaus apygardos prokuratūros 2020 m. birželio 3 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 07-6-00011-16 dėl dalies nusikalstamų veikų (toliau – ir Prokuratūros nutarimas). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Prokuratūros nutarime nurodoma, jog paramos gavėjo E. V. ūkis nebuvo fiktyvus, taip pat minėtame nutarime nenustatyta duomenų, kad E. V. neketino įgyvendinti projektų, o būtų siekęs savo asmeninei naudai užvaldyti Europos Sąjungos lėšas, pažymėta, kad visi E. V. tiriami projektai buvo įgyvendinti, transporto priemonės ir įranga, dėl kurių ir prašyta kompensuoti projektuose numatytas investicijas, buvo įsigyta, pabrėžta, kad E. V. gautas lėšas planavo investuoti savo ūkyje ir tai darė, vienintelis ir pagrindinis E. V. tikslas buvo savo vykdomai veiklai įgyti kuo didesnių lėšų, o ne siekis slėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu gautą turtą, prieita išvada, kad E. V. projektas buvo įgyvendintas tinkamai, transporto priemonės ir įranga įsigyta, nustatyta, kad E. V. nesiekė savo naudai užvaldyti ES lėšų, visas lėšas ketino investuoti savo ūkyje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad toks FNTT tyrimas paneigia Agentūros sprendimo teismo nutarties išvadas, jog E. V. nevykdė projekto. Kadangi Agentūros sprendimas buvo priimtas remiantis ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktu pareiškėjo veiksmų vertinimu, Prokuratūrai nutraukus tyrimą dėl dalies E. V. nusikalstamų veikų, pareiškėjo manymu, turėtų būti peržiūrėtas Agentūros sprendime nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumas. Pareiškėjas pažymi, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui nuo 2016 m. iki 2020 m. buvo paneigta daug pradinio ikiteisminio tyrimo metu iškeltų faktinių aplinkybių, kuriomis atsakovas grindė Agentūros sprendimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad Prokuratūros nutarime paneigiamos Agentūros ir teismo prielaidos, jog pareiškėjas tariamai įvykdė Agentūros nurodytus pažeidimus.

52. Pareiškėjo manymu, Agentūra turėjo sustabdyti tyrimą iki FNTT ikiteisminio tyrimo pabaigos, neteisingomis prielaidomis pagrįstas Agentūros sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal naujai įsigaliojusius pakeitimus, kai tyrimą atlieka FNTT reikia sustabdyti Agentūroje atlieką tyrimą iki FNTT pateiks duomenis apie atliekamo tyrimo baigtį ir priimtus sprendimus. Pareiškėjo manymu, Agentūra turėjo sustabdyti atliekamą tyrimą iki iš FNTT bus gauti duomenys apie atliekamo ikiteisminio tyrimo baigtį, nepaisant to, kad nauji pakeitimai įsigaliojo nuo 2018 m. gruodžio 6 d., nes tuo metu dar nebuvo aišku, ar pasitvirtins FNTT tyrimo metu pateikti įtarimai E. V., o Agentūra nepagrįstai rėmėsi dar nepasibaigusio FNTT tyrimo duomenimis. Pareiškėjas pabrėžia, kad ir dabar Prokuratūros tyrimas dar nėra baigtas, todėl egzistuoja tikimybė, jog Prokuratūra gali nuspręsti atsisakyti dar didesnės dalies kaltinimų E. V. atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, Agentūros teiginys, jog E. V. tariamai perleido tretiesiems asmenims už paramos lėšas įsigytą nuosavybę tiesiogiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėjo manymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad buvo būtina individualizuoti sankciją E. V.. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-683-662/2018 ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kodėl buvo skirta pati griežčiausia sankcija, nors Projektas yra iš esmės įvykdytas.

53. Pareiškėjas taip pat prašo laikinai sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 vykdymą, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

54. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo prašymą atmesti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį šioje administracinėje byloje palikti nepakeistą.

55. Atsakovo manymu, pareiškėjas iš esmės siekia dar kartą nagrinėti tuos pačius aspektus, kuriuos išsamiai išnagrinėjo teismas. Atsakovo teigimu, nepaisant to, kad buvo priimtas Prokuratūros nutarimas nutraukti dalį nusikalstamų veikų, tai nereiškia, kad Agentūra negali taikyti sankcijų pagal teisės aktus, reglamentuojančius paramos administravimą. Atsakovas pažymi, kad išmokėtos paramos susigrąžinimas savo esme nėra tapatus ekonominėms sankcijoms ar administracinėms nuobaudoms (baudoms), kurių paskirtis nubausti pažeidimą padariusį asmenį, sukeliant jam turtinio pobūdžio nuostolius. Atsakovas akcentuoja, kad išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcijos taikymu pirmiausia yra siekiama Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos, tinkamo paramos administravimo, t. y. kad paramos lėšos nebūtų skiriamos nepagrįstai, kad skirta parama būtų naudojama pagal tikslinę paskirtį. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1124-575/2017 ir nurodo, kad pareiškėjui skirta sankcija (paramos susigrąžinimas) nėra vertintina kaip bausmė nacionalinės baudžiamosios teisės prasme, tiesioginės tyčios nustatymas baudžiamosios teisės prasme nėra reikalingas taikant šią sankciją. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymo argumentai dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra nepagrįsti ir atmestini.

56. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo ir Agentūros teisinius santykius dėl paramos gavimo, tuo metu nenumatė teisės ar pareigos Agentūrai sustabdyti galimo pažeidimo tyrimą, kai tuo pačiu ikiteisminį tyrimą pradeda teisėsaugos institucijos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas prašyme nesutinka su teismo nutartimi, jo dėstomi nesutikimo motyvai nėra teismui nauji ir buvo žinomi tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl neturėtų būti vertinami kaip pagrindas įsiteisėjusio galutinio sprendimo peržiūrėjimui. Atsakovas pabrėžia, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Atsakovas daro išvadą, kad prašyme atnaujinti procesą nepateikta akivaizdžių argumentų, patvirtinančių teismų padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus. Atsakovo manymu, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kadangi pareiškėjas nesusiejo ir išsamiau nepaaiškino savo prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose pateiktų išaiškinimų su nagrinėjamos bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei konkrečiai nepagrindė, kokiais aspektais buvo nesilaikyta suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai nepatvirtina nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kiek tai susiję su reikalavimų individualiam administraciniam aktui nuostatų aiškinimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas E. V. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

58. Pareiškėjas šį prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų ir motyvuotų argumentų, kodėl būtent priimto prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo stadijoje turėtų būti rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 161 str. 4 d.), turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtus prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėja rašytinio proceso tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-77-1062/2017; 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-48-525/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas dėl žodinio nagrinėjimo netenkinamas ir klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

59. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

60. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

61. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą

62. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pabrėžtina, jog esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie kurias pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; ir 4) kurios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-140/2011; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P44-143/2015; 2017 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-12-502/2017).

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt.; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

64. Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo Vilniaus apygardos prokuratūros 2020 m. birželio 3 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl dalies nusikalstamų veikų (toliau – ir Prokuratūros nutarimas). Kaip matyti iš pareiškėjo nurodomo dokumento, priimto jau po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, FNTT buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamų veikų, nustatytų BK 203 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje, požymius. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl dalies E. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų, o perkvalifikavus veikas E. V. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą nutarta tęsti pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

65. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstyta pozicija, jog Prokuratūros nutarime prieita prie išvados, kad E. V. projektas buvo įgyvendintas tinkamai, transporto priemonės ir įranga įsigyta. Prokuratūros nutarime buvo nurodyta, jog visi tiriami projektai buvo įgyvendinti, transporto priemonės ir įranga, dėl kurių paprašyta kompensuoti projektuose numatytas investicijas, buvo įsigyta, tik vertinant, ar paramos gavėjo veiksmai atitinka sukčiavimo, įtvirtinto BK 182 straipsnyje, požymius. Prokuratūros nutarime nurodoma, kad jų kainos buvo dirbtinai padidintos, o siekiant nuslėpti neteisėtus veiksmus nuo Agentūros, suklastoti tikri ar pagaminti netikri dokumentai ir jie pateikti Agentūrai. Taip pat Prokuratūros nutarime nurodoma, kad E. V. paramos lėšas gavo neteisėtu būdu, pateikdamas suklastotus dokumentus, kuriais norėjo pagrįsti savo investicijas, žymiai padidindamas įgyjamos įrangos kainas. Prokuratūros nutarime padaryta išvada, kad E. V. paramos lėšas gavo neteisėtu būdu, pateikdamas suklastotus dokumentus ir taip apgaudamas Agentūros atstovus, E. V. pateikė Agentūrai ne visą ir žinomai netikrą informaciją apie automobilių bei įrangos įsigijimą. Prokuratūros nutarime konstatuota, kad E. V. veiksmai atitinka ne BK 182 straipsnio 1 ar 2 dalyse, 300 straipsnio 1 dalyje, o BK 207 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog Nutarime nustatyta, kad E. V. nesiekė savo naudai užvaldyti ES lėšų, o visas lėšas ketino investuoti savo ūkyje, buvo konstatuota vertinant E. V. veiką pagal BK 182 straipsnį, be to, ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnį buvo nutrauktas E. V. veiksmus perkvalifikavus į BK 207 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo tvirtinimu, kad Nutarimas paneigia Agentūros sprendimo ir teismo išvadas, jog E. V. tariamai nevykdė projekto, kadangi toks vertinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas siekiant nustatyti, ar E. V. veikoje yra BK 182 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių. Kaip matyti, Agentūra atliko tyrimą, vadovaudamasi Pažeidimų administravimo taisyklėmis, o sankciją skyrė pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisykles, o ne BK.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe negali būti vertinamas ir pareiškėjo teiginys, kad Nutarime nenustatyta aplinkybių, jog E. V. tariamai perleido kitiems asmenims savo turėtą nuosavybę. Kaip matyti iš Agentūros sprendimo turinio, Agentūra rėmėsi ne tik FNTT užfiksuotomis reikšmingomis aplinkybėmis (nustatytais apgaulės faktais pareiškėjui įsigyjant kepimo įrangą, už kurią Agentūra paramos lėšas skyrė trims skirtingiems projektams, bei pagal Projektą perkamo automobilio kainą dirbtinai padidinant tiek, kad į vieno automobilio kainą būtų įskaičiuotas ir antrasis), bet ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis vertino kartu su turima informacija po to, kai pareiškėjui paskirta parama jau buvo išmokėta, pateikus išlaidas pagrindžiančius dokumentus (kepimo įrangos bei automobilio pirkimo–pardavimo sutartis) bei mokėjimo prašymus. Agentūros sprendime išvados dėl Projekto netinkamo vykdymo, jame numatytų tikslų ir uždavinių neįgyvendinimo, daromos remiantis pažeidimo tyrimo metu surinkta informacija ir nustatytomis aplinkybėmis, paramos gavėjo pateiktais veiklos dokumentais. Tokios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginį, kad teismas konstatavo, jog Agentūros sprendimas priimtas remiantis vien pradinėje ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktu E. V. veiksmų vertinimu.

67. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės Prokuratūros nutarime neatitinka būtinų kriterijų, kuriems esant galėtų būti konstatuota, jog naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, t. y. ikiteisminio tyrimo metu priimti sprendimai nutraukti E. V. atžvilgiu inkriminuojamos nusikalstamos veikos tyrimą ir perkvalifikuoti šios nusikalstamos veikos tyrimą pagal kitas BK nuostatas, Prokuratūros nutarime nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas, todėl tokios aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

68. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

69. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

70. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

71. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Prašyme teigiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Agentūra turėjo sustabdyti tyrimą iki FNTT ikiteisminio tyrimo pabaigos, E. V. manymu, teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, jog pareiškėjas perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte numatytai veiklai vykdyti, neįvertino aplinkybės, kad Agentūra neturėjo teisės įpareigoti pareiškėją grąžinti visą gautą paramą.

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009; 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Be to, pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui arba apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo sprendimų motyvus.

73. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04) 40–41 p.).

74. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

75. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

76. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriomis panaikinti Agentūros sprendimai tais atvejais, kai Agentūra pažeidė sankcijų individualizavimo pareigą, ir sankcijos skyrimo klausimas perduotas Agentūrai nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1481-662/2018, skirtingai nei administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020, buvo konstatuotas Agentūros veiksmų nenuoseklumas, nesiderinantis su gero administravimo principu, taip pat tik iš dalies pagrįstais pripažinti Agentūros argumentai, kad nebuvo pasiektas projekto tikslas ir rezultatas. Vėlgi, skirtingai nei administracinėje byloje, kurioje procesą siekia atnaujinti pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-970-502/2018 buvo konstatuota, kad tik dalis nurodytų pažeidimų įrodyti, o pasibaigus projekto įgyvendinimo terminui, pareiškėjui buvo išduoti leidimai veiklai vykdyti, patvirtinantys galimybę teikti paslaugas. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-683-502/2018 taip pat tik iš dalies pagrįstais pripažinti Agentūros argumentai, kad nepasiektas projekto tikslas ir rezultatas.

77. Kadangi pareiškėjas prašyme nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

78. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

79. Netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutarties vykdymo stabdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2372-629/2020 pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.