Baudžiamoji byla Nr. 1A-264/2013
Procesinis
bylos Nr. 1-64-1-01016-2011-4
Procesinio
sprendimo kategorija 1.2.3.1. (N)
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos
Gaudutienės,
teisėjų
Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
prokurorui Dariui Alinskui,
gynėjai
advokatei Eleonorai Adai Unčiurienei,
nuteistajam
E. P.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E.
P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129
straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos
namuose.
Iš E. P. priteista
nukentėjusiajam G. Z. 1680 Lt turtinei žalai atlyginti
bei
100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
E. P. nuteistas už tai, kad tyrimo
metu tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpyje nuo
2011-08-07 19 val. iki 2011-08-08 8 val. 20 min., bute (duomenys neskelbtini),
tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė nenustatytu aštriu duriančiu-pjaunančiu
įrankiu du smūgius A. L. į krūtinę ir pilvą, padarydamas
jam paviršinę žaizdą krūtinės vidurinėje dalyje, kiauryminę žaizdą pilvo
vidurinėje dalyje, su žarnyno pasaito kraujagyslių pažeidimu, dėl ko, įvykus
ūminiam nukraujavimui į pilvo ertmę, A. L. įvykio vietoje
mirė.
Nuteistasis
E. P. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti.
Nuteistasis
teigia, jog jis nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, nepadarė.
Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo ir liudytojų parodymus, rėmėsi
pirminiais parodymais, kurie gauti darant jam psichologinį poveikį.
Apeliantas
nurodo, jog su nukentėjusiuoju iš vakaro vartojo alkoholį, kitos dienos rytą
jie išgėrė dar beveik butelį, po ko jis išėjo pas seserį, apie 11 val. grįžęs
namo rado nukentėjusįjį sėdintį lauke. Jie susibarė, nes nukentėjusysis paprašė
paskolinti 40 Lt, tuo tarpu nuteistasis pasiūlė jam 10 Lt. Nukentėjusysis
užpyko, pavadino jį necenzūriniu žodžiu, tačiau nuteistasis į kalbas nesileido
ir išėjo į alaus barą. Bare su draugais praleido pusdienį, namo grįžo apie 18
val., nukentėjusiojo namie nebuvo. Jis atsigulė, kiek miegojo, nežino, o
atsikėlęs virtuvėje pamatė pusbrolį V. V. ir pusseserę D. K. bei Ž. V., kur buvo
nukentėjusysis, nežino. Visiems greitai išėjus atsigulė, naktį išgirdo
nukentėjusiojo garsus ir paklausė, kodėl jis nemiega, nukentėjusysis atsakė,
kad jam skauda kepenis. Apeliantas jam pažadėjo nupirkti vaistų. Ryte prabudus
buvo tylu, nuteistasis manė, kad nukentėjusysis išėjo į kitą namo pusę pas
buvusią žmoną, atsikėlęs pamatė jį sėdintį susirietusį, šūktelėjo keltis, o kai
jis nieko nepasakė, pajudino jį ir pamatė, kad nukentėjusysis yra negyvas.
Nuėjęs pas nukentėjusiojo buvusią žmoną atsivedė pas ją buvusią draugę.
Nuteistasis paprašė prie nukentėjusiojo nesiliesti ir paskambinti policijai, o
pats atsisėdo virtuvėje ir laukė policijos. Nuteistasis buvo šoke, todėl išgėrė
likusį alų, tada atvyko policijos pareigūnai.
Nuteistojo
nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kaimynų bei A. L. žmonos parodymus, be to, jį apgavo kriminalistai,
pasinaudoję jo neišmanymu ir tuo, kad jis jau keletą dienų vartojo alkoholinius
gėrimus. Be to, buvo liepta liudytojai pakeisti parodymus, teisme apklausti
tyrėjai taip pat nepasakė tiesos, o Ž. V. nurodyto
liudytojo parodymai nepagrįsti, nes jei jis būtų kaltas, samdytų advokatą, o ne
siūlytų pinigus nepažįstamam.
Nuteistasis
taip pat atkreipia dėmesį, jog specialisto išvadose nurodyta, kad
nukentėjusysis dar keletą valandų buvo veiksnus, be to, jis buvo blaivus. Nuteistojo
nuomone, sužalotas blaivus žmogus šauktųsi pagalbos ir tikrai nelauktų kol
numirs, tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino.
Nagrinėjant
bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti,
nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo
E. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno
apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendis keičiamas dėl
nukentėjusiajam G. Z. neteisingai priteisto civilinio
ieškinio neturtinei žalai atlyginti (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.)
Baudžiamojo
proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos
yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje. ir 301 straipsnyje.
Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie
reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra
subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų
sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto
motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai
duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra
išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis
įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti
įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti
išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje
byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti
įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus
reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias
išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo E.
P., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus
įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas
bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo
kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. E. P. kaltę
padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. tyčia nužudžius A. L., įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje
tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas
išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.
Nuteistasis
E. P. savo apeliaciniame skunde neigia nužudęs A. L., akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas
neatsižvelgė į kaimynų bei N. D. L. parodymus, o nuosprendis
priimtas remiantis jo pirminiais parodymais, kurie gauti darant jam
psichologinį poveikį, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo
žodžius. Iš bylos medžiagos matyti, jog teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustos
dvi liudytojos – O. P. ir D. S.,
gyvenančios netoli Rugių g. 9 buto, kuriame gyveno E. P. ir
A. L.. Liudytoja O. P. parodė, jog 2011-08-08
ji sutiko A. L. buvusią žmoną N. D. L.,
perdavė jai laikraščius, abi stebėjosi, kad kieme nemato A.
L., kuris nuolat sėdėdavo ant kėdutės prie savo buto durų. Tą pačią dieną,
grįžusi iš parduotuvės į namus, ji pamatė prie buto, kuriame gyveno A. L., policijos darbuotojus, sužinojo, jog bute rastas
nužudytas A. L.. Kas jį nužudė ji nežino (t. 4, b. l.
30). Liudytoja D. S. parodė, jog 2011-08-08 prie namo Nr.
9 pamatė policijos darbuotojus ir medikus. Jai paaiškino, kad bute rastas
nužudytas žmogus. Jokio triukšmo tame name ji prieš tai negirdėjo (t. 4, b. l.
30). Liudytoja N. D. L. parodė, jog 2011-08-07 12 val.
matė ant kėdutės sėdintį A. L., kuris tuo metu barėsi su E. P.. 17 val. ji norėjo A. L. paduoti
valgyti, tačiau durys buvo uždarytos, A. L. neišėjo, kad
jis buvo namie suprato iš neuždėto kibiro. Jokių išgertuvių ir triukšmo nematė
ir negirdėjo (t. 4, b. l. 28, 29). Minėti liudytojų parodymai nepaneigia
nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, priešingai,
patvirtina ikiteisminio tyrimo metu E. P. nurodytas
aplinkybes dėl A. L. nužudymo, t. y. 2011-08-09 ir
2011-11-16 apklaustas kaip įtariamasis E. P. prisipažino peiliu
nužudęs A. L. ir parodė, jog jis su nukentėjusiuoju
girtavo 2011-08-04, 2011-08-05, 2011-08-06, o 2011-08-07 apie 15 val. nupirko
du butelius alaus ir du butelius degtinės, kuriuos kartu su nukentėjusiuoju
išgėrė kieme. Apie 19 val. A. L. dar nupirko alkoholio ir
jie gėrė gyvenamojo namo virtuvėje. 2011-08-08 naktį, toliau vartojant alkoholį,
jis su nukentėjusiuoju susipyko dėl buto, kuriame abu gyveno. Besiginčijant A. L. atsistojo ir rankomis pagriebė jį už rūbų, jie
susistumdė, nukentėjusysis pradėjo jį smaugti, o jis pagriebė nuo stalo peilį
ir peiliu dūrė A. L. į pilvą. Kiek kartų dūrė peiliu,
pasakyti negalėjo, nes neatsiminė. Tik atsimena, kad rankoje laikė peilį. Po
dūrio A. L. jį paleido, nuėjo į kambarį ir atsigulė.
Rankose laikytą peilį E. P. metė į kambaryje gulintį nukentėjusįjį,
bet nepataikė, po ko atsigulė į lovą virtuvėje ir užmigo. Miegodamas girdėjo,
kad A. L. dejuoja, skundžiasi skausmu, bet jis nesikėlė.
Atsikėlęs 2011-08-08 ryte, rado kambaryje gulintį A. L.,
kuris jau buvo nebegyvas. Apie tai pasakė A. L. buvusiai sutuoktinei
(t. 3, b. l. 59-60, 84-85). Šiuos parodymus nuteistasis patvirtino parodymų
patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 62-63), fakto, kad nužudė A. L., neneigė apklaustas 2011-11-16 (t. 3, b. l. 86) ir
apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011-08-24 (t. 3, b. l. 79-83). Tuo
tarpu apklaustas 2012-01-24, E. P. patvirtino ankstesnių
apklausų metu nurodytas aplinkybes, tačiau neigė peiliu mirtinai sužalojęs A. L., neigė ir tai, kad į jo namus buvo atėję V. V., D. K. ir Ž.
V. (t. 3, b. l. 89-90). 2012-04-18 papildomai apklaustas kaip įtariamasis E. P. neigė dūręs peiliu A. L. ir
nurodė, jog jis prieš tai kelias dienas gėrė ir nepamena, kas įvyko 2011-08-07
jo bute, tvirtino, jog jokio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo, jie
nesipyko, nesiginčijo ir nekonfliktavo (t. 3, b. l. 94). E.
P. pirmosios instancijos teisme teigė, jog 2011-08-07 nuo 18 val. jis
miegojo, atsikėlęs rado V. V., D. K. ir
Ž. V., nukentėjusiojo nematė, pastariesiems išsiskirsčius
atsigulė, naktį girdėjo A. L. skundžiantis, kad jam
skauda kepenis, o rytą rado jį jau mirusį (t. 4, b. l. 25-26). Taigi, E. P. parodymai prieštaringi, be to, jie prieštarauja ir
nuosekliems liudytojų V. V., D. K.,
V. J. parodymams, todėl teisėjų kolegija E.
P. apygardos teisme parodymų nelaiko teisingais ir jais nesivadovauja. Teisėjų
kolegija neturi pagrindo nesiremti nuteistojo E. P. parodymais,
kuriais jis prisipažino nužudęs A. L. ir kuriuos patvirtina
kita bylos medžiaga. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog
prieš nuteistąjį E. P. buvo vartojama kokia nors
prievarta, pastarasis ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė bei
nepateikė dėl to skundų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant E.
P. pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, parodymų patikrinimo vietoje metu ir
teisme, dalyvavo nuteistojo gynėjas, jokių pastabų dėl užrašytų parodymų
pareikšta nebuvo. Kita vertus, pirmųjų apklausų metu E. P. duoti
parodymai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Liudytojai V. V. ir D. K. viso proceso metu neigė
2011-08-07 buvę pas E. P. namuose ir nematė, kaip buvo
nužudytas A. L. (t. 2, b. l. 61-62, 85-88, t. 4, b. l.
120, 121), kaip minėta, pats nuteistasis 2012-04-24 apklausos metu neigė, kad į
jo namus buvo atėję V. V., D. K. ir
Ž. V.. Apelianto versiją, jog jis atsikėlęs namuose rado
pastaruosius asmenis, paneigia ir liudytojos N. D. L. aukščiau
aptarti parodymai, jog jokių išgertuvių ir triukšmo ji nematė ir negirdėjo. Be
to, iš byloje esančio susirašinėjimo tarp E. P. ir G. K. turinio matyti, kad versija, kurią nuteistasis pateikė
teisiamojo posėdžio metu, buvo nurodyta sesers laiškuose. Esant tokios
aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai rėmėsi ne pakeistais teisme, o būtent
pirmųjų apklausų metu duotus E. P. parodymais.
Nuteistasis
E. P. apeliaciniame skunde teigia, jog liudytojai Ž. V. buvo liepta pakeisti parodymus, tačiau taip pat
nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo žodžius. Pirmosios instancijos
teisme apklaustas kaip liudytojas D. Z. parodė, jog gavęs
bylą ir pamatęs, kad joje apklausta Ž. V. davė skirtingus
parodymus, siekdamas pašalinti prieštaravimus bei patikslinti jos parodymus,
iškvietė Ž. V. į apklausą. Jai atvykus, prieš pradedant
pildyti Ž. V. apklausos protokolą, jis kartu su smurtinių
nusikaltimų tyrimo poskyrio viršininku R. C. kalbėjosi su
Ž. V., tačiau protokolo to pokalbio metu nerašė. Ji
pradėjo painiotis parodymuose, o paprašius apibūdinti, kaip atrodė A. L. peiliu sužalojęs asmuo „triochala“, ji prisipažino,
jog negalinti tokio asmens apibūdinti ir atpažinti, nes melavo tiek prokurorei,
tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ji teigė, jog melavo, kad matė kaip buvo
nužudytas A. L.. Ž. V. jam
papasakojo, jog 2011-08-07 pas E. P. nebuvo ir nematė, kaip
buvo nužudytas A. L., o visas jo anksčiau nurodytas
aplinkybes išsigalvojo ir jai dėl to gėda. Tuomet ji buvo apklausta, darant tos
apklausos metu vaizdo ir garso įrašą. 2012-02-14 apklausos metu Ž. V. prisipažino melavusi, kad buvo A. L.
bute, kuomet šis buvo sužalotas peiliu, pati smulkiai viską papasakojo. Tos
apklausos metu nebuvo panaudoti jokie grasinimai prieš Ž. V. ir
ji parodymus davė gera valia. Jos parodymai buvo fiksuojami protokole bei garso
ir vaizdo įraše (t. 4, b. l. 76, 77, 78). Iš esmės tokias pat aplinkybes parodė
ir kaip liudytojas apklaustas R. C. (t. 4, b. l. 81, 82).
Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta liudytojos Ž. V. skundų
dėl policijos pareigūnų veiksmų, duomenų, patvirtinančių, kad pareigūnai
naudojo fizinį ar psichologinį smurtą prieš Ž. V., byloje
taip pat nėra. Priešingai, byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais
duomenimis – liudytojų V. J. ir R. R. parodymais
nustatyta, jog melagingus Ž. V. parodymus organizavo
liudytoja G. K.. Liudytojas R. R. nurodė,
jog V. J. jam papasakojo, kad E. P. sesuo
G. K. prašė jo melagingai paliudyti, kad A.
L. nužudė ne E. P., o kitas asmuo, siūlė už tai
pinigų. Taip pat pasakojo, jog V. V. jam nurodė, kad A. L. nužudė ne V. V., o kažkoks
Kotkinas. Po to ir Ž. V. jam pasakė, kad A.
L. nužudė kažkoks Kotkinas. Jos teigimu, jai apie tai taip pat sakęs V. V. (t. 4, b. l. 92-93). Šie liudytojo parodymai sutampa
su liudytojo V. J. parodymais, kad Ž.
V. kelis kartus jo prašė patvirtinti, kad jis matė, kaip buvo nužudytas A. L.. Pirmoji jo paprašė teisme melagingai paliudyti G. K., įkalbinėjo kokius 3-4 kartus, už tai žadėjo sumokėti
pinigus (t. 4, b. l. 124).
Dėl
to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo E. P. teisme duotais parodymais, nes jie prieštarauja ne tik
kitiems byloje surinktiems įrodymams, bet ir paties nuteistojo ikiteisminio
tyrimo metu 2011-08-09, 2011-08-24 ir 2011-09-19 duotiems parodymams, kurie
atitiko kitus byloje surinktus bei pripažintus įrodymais duomenis.
Nuteistojo
apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis dar keletą valandų
buvo veiksnus, todėl jis galėjo šauktis pagalbos, E. P. kaltės
tyčia jį nužudžius, taip pat nepaneigia. Be to, kaip nurodė ir pats apeliantas,
jis girdėjo, kaip A. L. naktį dejavo, tačiau jam padėti
nesikėlė.
Šios
pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti
ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad būtent E. P.
tyčia nužudė A. L.. Nuteistojo E.
P. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ir paskirta teisinga bausmė. Skirdamas
nuteistajam bausmę už labai sunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos
teismas BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į
padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas labai sunkus
nusikaltimas), kaltininko asmenybę (baustas administracine tvarka, įrašytas į
psichiatro, narkologo įskaitą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant
alkoholį), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir kitas
bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.
Įgyvendinant
baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas
veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias,
individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas
bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama
sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką
padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas
nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi
įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą
(kasacinė nutartis Nr. 2K-238/2011). Nuteistajam E. P. pagal
BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Ši
bausmė yra mažesnė už šios nusikalstamos veikos sankcijos vidurkį. Todėl
sankcijos ribose dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra BK
62 straipsnio 1 ar 2 dalyse taikymo sąlygų ir pagrindų. Jų nenurodo ir pats
apeliantas. Byloje taip pat nėra BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
galimybės. Tokiu būdu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Ji
atitinka bausmės paskirtį ir teisingumo principą.
Nuteistasis
E. P. apeliaciniu skundu nuosprendžio dėl civilinio
ieškinio neskundžia, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos
nuomone, apygardos teismo priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai
atlyginti dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.
Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl
netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).
Neturtinės
žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2
dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai.
Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio
klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą
padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei
padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias
reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis
nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo
sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo:
jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų
visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog
nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis
Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų
teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008,
2K-420/2007, 2K-209/2007). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms
vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio
pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o
kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias
pasekmes. Taigi neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra
baigtinis, todėl teismai, nustatydami konkretų neturtinės žalos dydį, privalo
atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas
bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir
argumentuotai pagrįsti tokių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis,
vertinti šių kriterijų visumą.
Pirmosios
instancijos teismas sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nemotyvavo,
t. y. nesilaikė reikalavimo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą
neturtinės žalos apibrėžimą, neišvardijo šio straipsnio antroje dalyje nustatytų
kriterijų, neįvertino jų visumos ir kiekvieno atskirai, neanalizavo jų
konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Be to, minėto CK straipsnio
antroje dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį,
atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens kaltę bei jo turtinę padėtį ir remiasi
jau nusistovėjusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Iš bylos medžiagos
matyti, jog apygardos teismas nuteistojo turtinės padėties, nustatant
neturtinės žalos dydį, taip pat nesvarstė. Nagrinėjamoje byloje dėl nusikaltimo
sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam G. Z. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. P. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jo artimam žmogui –
broliui. Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo mirties jo brolis G. Z. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį
stresą, kurie turi būti atlyginti. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis E. P. turto neturi, pajamų taip pat, be to, byloje nėra
jokių objektyvių ir įtikinamų įrodymų, kad dėl patirtų išgyvenimų
nukentėjusiajam pablogėjo sveikata, taigi, atsižvelgiant į visas išvardytas
aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priteistos
neturtinės žalos dydis nevisiškai atitinka civilinės teisės normų,
reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo įstatymo
nuostatų ir susiklosčiusios teismų praktikos (kasacinė nutartis Nr.
2K-118/2013), todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo keistina
dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 328 str. 2 d.) ir nukentėjusiajam
priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4
punktu,
n
u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendį pakeisti:
iš
E. P. priteistą G. Z. 100 000 Lt (šimto
tūkstančių litų) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 40
000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų).
Kitą
nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė Regina
Gaudutienė
Teisėjai Laima
Garnelienė
Kęstutis
Jucys