Baudžiamoji byla Nr. 2K-343/2013

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00039-2010-9

  Procesinio sprendimo kategorijos:

  1.1.12.1

  2.1.3.2

  2.3.2.1.3.5.1

2.4.6.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,

gynėjui Egidijui Bičkauskui ,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Zdzislavo Tuliševskio ir nukentėjusiosios L. G. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis, kuria prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti visiškai, o nukentėjusiosios – iš dalies, panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, išteisintojo gynėjo, prašiusio prokuroro ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. N. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino pagrobti L. G. didelės vertės turtą: 1997 m. sausio 25 d., apie 19.30 val., veikdamas bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, įsibrovė L. G. butą Kaune, (duomenys neskelbtini), kur panaudodamas fizinį smurtą – bendrininkams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, suduodant rankomis ir kojomis ne mažiau kaip šešis smūgius L. G. į veidą ir kūną, pargriaunant nukentėjusiąją ant grindų, užrišant akis ir surišant rankas, smaugiant L. G. , grasindamas peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – įrėmęs peilį nukentėjusiajai į šoną bei pažadėjęs papjauti jos mažametį sūnų, taip atimdamas L. G. galimybę priešintis, sukraudamas į tam paruoštus krepšius L. G. 36 350 Lt vertės turtą: 800 JAV dolerių (3 200 Lt), žiedą su rubinu ir deimantais platinoje 1 500 Lt vertės, auksinį žiedą su deimantais 4 000 Lt vertės, žiedą su deimantu 2 000 Lt vertės, gėlytės formos žiedą su deimantu 2 200 Lt vertės, senovinį žiedą su deimantu 2 000 Lt vertės, žiedą su platinine juostele ir trimis deimantais 2 000 Lt vertės, gėlytės formos auksinius auskarus su deimantais 2 500 Lt vertės, gėlytės formos pakabuką su deimantais 1 500 Lt vertės, auksines grandinėles 500 Lt vertės, vyrišką grandinėlę 2 000 Lt vertės, auksinį kryžių 500 Lt vertės, auskarus kryželio formos su kryželiu ant kaklo 300 Lt vertės, du kryželius 60 ir 100 Lt vertės, auksinį pakabuką su tamsiai mėlynu akmeniu 50 Lt vertės, auksinius auskarus su perlais 250 Lt vertės, 2 poras auskarų su perlais 400 Lt vertės, žiedą su pailga rubino akimi 800 Lt vertės, žiedą su stambia rubino akimi 300 Lt vertės, auksinį žiedą su platinos juostele ir rubino akmenukais 500 Lt vertės, auksinį žiedą 300 Lt vertės, auksinę apyrankę su deimantais 2 000 Lt vertės, sidabrinius auskarus 200 Lt vertės, sidabrinę grandinėlę 100 Lt vertės, vestuvinį žiedą 200 Lt vertės, kailinius 1 800 Lt vertės, muzikinį centrą 1 000 Lt vertės, žaidimų kompiuterį su valdymu 500 Lt vertės, telefono aparatą 200 Lt vertės, telefono aparatą 150 Lt vertės, vaizdo grotuvą 2 000 Lt vertės, vaizdo grotuvą „Akai“ 800 Lt vertės, dujinį pistoletą 350 Lt vertės, šovinius bendros 70 Lt vertės, stiklinę žvakidę 10 Lt vertės, dekoratyvinę žvakidę 10 Lt vertės, pasikėsino šį turtą pagrobti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes L. G. kaimynai išgirdo triukšmą ir sutrukdė pagrobti visus išnešti paruoštus daiktus, privertę M. N. ir bendrininkus, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, palikti dalį turto ir pasišalinti iš buto su pagrobtu 29 460 Lt vertės turtu;

taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad sunkiai sutrikdė piliečio pareigą vykdančio R. G. sveikatą, o būtent: po to, kai 1997 m. sausio 25 d., apie 19.30 val., M. N. bendrininkų grupe su asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasikėsino pagrobti L. G. didelės vertės turtą ir bandė netrukdomai pasišalinti iš nusikaltimo vietos, bėgdamas laiptais išėjimo iš namo Nr. 9 laiptinės link, sudavė R. G. , užstojusiam bendrininkams kelią ir bandžiusiam juos sulaikyti, vieną smūgį peiliu į pilvą, padarydamas pavojingą gyvybei durtinį pilvo sužalojimą su kepenų, skrandžio ir kasos pažeidimu.

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Zdzislavas Tuliševskis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Prokuroras nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nes priimant nuosprendį ir nutartį nesivadovauta BPK 20 straipsnio nuostatomis, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir išspręsti kaltės klausimą. Teismų išvados dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringos, nes vienur konstatuojama, kad įrodymai surinkti BPK nustatyta tvarka ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, kitu – kad atpažinimai buvo padaryti tikėtina, pažeidžiant BPK reikalavimus.

Prokuroras nesutinka su teismų įrodymų vertinimu, nes jis atliktas pažeidžiant BPK                  20 straipsnio nuostatas, įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, o ne kaip visetas. Teismai įrodymus sukritikavo dėl jų nekonkretumo, prieštaringumo ar nepatikimumo atskirai vieną nuo kito ir po to padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų M. N. kaltę. Pirmosios instancijos teismas neigiamai įvertino nukentėjusiosios L. G. parodymus teigdamas, kad po tam tikro laiko mažai tikėtina, jog nukentėjusioji gali išsamiai atsiminti įvykio aplinkybes, tačiau, pasak prokuroro, nebuvo įvertinta tai, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtino kiti liudytojai. Teismai akcentavo nukentėjusiųjų ir liudytojų užpuolikų išvaizdos aprašymo skirtumus kaip parodymų prieštaravimą ir dėl to jų nepatikimumą, neįvertino duomenų įsisavinimo aplinkybių, t. y. kokiomis sąlygomis nukentėjusieji ir liudytojai matė užpuolikus ir M. N., neįvertino kiekvieno jų gebėjimų atsiminti ir atkurti įsimintiną informaciją. Prokuroro manymu, parodymai, esant nežymiems atitikimams, iš esmės patvirtina ir papildo vienas kitą, kiekvienas jų buvo patikrintas kito asmens parodymais ir juos atitiko, t. y. įrodymai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, teismai nepasisakė dėl to, kad proceso dalyviai kategoriškai patvirtino savo parodymus nagrinėjimo teisme metu. Nagrinėjant bylą daug dėmesio skirta M. N. atpažinimo iš nuotraukų kritikai, tačiau, prokuroro manymu, duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais, tokiu atveju būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teises. Teismai, pripažindami atpažinimo iš nuotraukų veiksmą kaip įrodymą, gautą pažeidžiant BPK reikalavimus ir todėl atmestiną, nesvarstė, ar procedūriniai pažeidimai (kad iš anksto prieš oficialų ikiteisminio tyrimo veiksmą, vaikinų nuotraukos buvo parodytos policijos darbuotojo R. G.) turėjo įtakos duomenų patikimumui, ar suvaržė M. N. teises. Prokuroras pažymi, kad nebūtų galima pripažinti įrodymu tokio atpažinimo tuomet, jei būtų parodyta viena M. N. nuotrauka, tačiau šiuo atveju buvo parodytos 4–5 asmenų nuotraukos, iš kurių L. G. atpažino M. N., o tai vėliau buvo užfiksuota protokole, be to, M. N. atpažino iš nuotraukų ir keli liudytojai, patvirtindami L. G. parodymų teisingumą ir patikimumą. Tačiau šie atpažinimai nepripažinti įrodymais, argumentuojant, kad nenurodyti jokie įsimintini veido bruožai arba atpažinti pavėluotai, t. y. praėjus keletui metų po įvykio. Teismai ne kartą akcentavo  veiksmų atlikimo nesavalaikiškumą, kaip aplinkybę leidžiančią abejoti proceso veiksmais kaip įrodymais, bet prokuroras su tokia teismo pozicija nesutinka, nes jos laikantis būtų užkertamas kelias bet kokių senesnių įvykių ištyrimo galimybei. Šioje byloje M. N. kaip vieną iš nusikaltimo dalyvių atpažino penki asmenys, iš kurių du – dar 1997 metais.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad tyrėjų darbo trūkumai, jų neigiamas apibūdinimas yra matas, pagal kurį gali būti vertinami nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymų patikimumas. Tai turi įtakos pavėluotam nusikaltimo ištyrimui, kitų dalyvių nustatymui, senačiai, bet negali daryti įtakos nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų patikimumo ir atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams vertinimo, nes šie parodymai patvirtina, patikrina ir papildo vienas kitą. Prokuroras skunde teigia, kad pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 2012 m. sausio 15 d. M. N. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio  priėmimo senatis, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, tačiau yra procesinė galimybė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti minėtu pagrindu dėl senaties.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji L. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo neteisingai taikyti BPK 191 straipsnio 2 dalis ir 195 straipsnio 3 dalis. Kasatorė nurodo, kad nusikaltimas buvo padarytas 1997 m. sausio 25 d., pirmą kartą ji buvo apklausta 1997 m. sausio 30 d., atliekant atpažinimus tuo metu galiojo ne             2003 m. gegužės 1 d. BPK 195 straipsnio 3 dalis, o tuometinio BPK 186 straipsnis, kitaip reglamentavęs apklausą atpažinimo metu. Kasatorė pabrėžia, kad įrodymai vertinami vadovaujantis įstatymu, o įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teismai įrodymus ir jų gavimo teisėtumą turi vertinti pagal tas teisės normas, kurios galiojo atliekant tam tikrą procesinį veiksmą, o ne pagal vertinimo dieną galiojančias teisės normas. 1997 m. vykę atpažinimai atlikti nepažeidžiant tuo metu galiojusios atpažinimų tvarkos.

Kasatorė nesutinka su teismų argumentais apie tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, jog asmuo nurodytų, iš kokių veido bruožų atpažįsta asmenį. Kasatorė teigia atpažinimo metu nurodžiusi  bendrus nusikaltimus padariusių asmenų bruožus, kaltinamasis neturėjo jokių specifinių bruožų, todėl jį matę, o vėliau atpažinę asmenys jų ir nenurodė, paminėdami tik bendruosius bruožus. Be to, vien duomenų gavimo tvarkos pažeidimai savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais, tokiu atveju reikia vertinti, ar pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pasak kasatorės, pažeidimai įtakos duomenų patikimumui neturėjo ir tai nesuvaržė kaltinamojo teisių, nes, kaip buvo minėta prieš tai, atpažinimai atlikti nepažeidžiant galiojusio BPK 185, 186 straipsnių.

Pirmosios instancijos teismas, neigiamai vertindamas liudytojų parodymus, kaltinančius M. N., vadovavosi iš esmės dvejomis aplinkybėmis – laiko ir proceso dalyvius apibūdinančiomis, tačiau nevertino liudytojų ir nukentėjusiųjų duotų parodymų viseto kaip vienos bendros visumos ir neanalizavo, ar šie parodymai prieštarauja vienai kitiems, ar jie vieni kitus papildo, apeliacinis teismas šių trukumų nepašalino, taip neišnagrinėdamas dalies apeliacinio skundo argumentų.

Taip pat kasatorė nurodo, kad jos duktė E. V. nebuvo iškviesta į teismą, nors ji atpažino M. N., nes jie mokėsi vienoje klasėje, kartu nebuvo kviečiamas ir policijos pareigūnas R. G., kuris yra svarbus šios bylos liudytojas.

Prokuroro ir nukentėjusiosios kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla nutrauktina.

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties instituto taikymo

Teismų praktikoje konstatuota, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nereiškia, jog turi būti palikti galioti neteisėti ir nepagrįsti išteisinamieji nuosprendžiai. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, surašęs nutartį, kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti ir bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2005, 2K-75/2006, 2K-7-114/2011,               2K-P-9/2012). Šie išaiškinimai nagrinėjamoje byloje netaikytini, nes pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis priimtas suėjus senaties terminui.

Išteisintasis M. N. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl nusikalstamų veikų, padarytų 1997 m. sausio 25 d., tačiau šios veikos pagal BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas kvalifikuotos pagal 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Taigi ir baudžiamosios atsakomybės senaties terminai turi būti skaičiuojami pagal to paties kodekso             95 straipsnio nuostatas, o būtent pirminę šio straipsnio redakciją, nes vėlesni pakeitimai, kuriais pailginti senaties terminai, sunkina kaltinamojo teisinę padėtį ir neturi grįžtamosios galios (BK               3 straipsnio 3 dalis). Pirmoji M. N. inkriminuota veika priskirta sunkių, o antroji – labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal pirminę BK 95 straipsnio 1 dalies redakciją asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkiolika metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, ir per tą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Kaltinamasis aktas kartu su bylos medžiaga perduotas Kauno apygardos teismui 2010 m. balandžio 6 d. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismas 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 254 straipsnio 4 dalimi, baudžiamąjį procesą nutraukė, suėjus 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą argumentavo tuo, kad M. N. , žinodamas, jog tiriama byla, kurioje jis taip pat įtariamas, išvykdamas į užsienį ir vengdamas grįžti į Lietuvą, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo. Teismas konstatavo, kad laikotarpis nuo jo išvykimo iš Lietuvos 1997 m. vasario 15 d. iki jo sulaikymo 2007 m. birželio 6 d. sustabdė senaties eigą, tuo metu senaties terminas dar nebuvo suėjęs.

Kauno apygardos teismas bylą nagrinėjo iš naujo ir 2012 m. kovo 30 d. priėmė skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį. Minėta, kad šioje byloje senatis turi būti skaičiuojama pagal 2000 m. BK 95 straipsnio, o ne 1961 m. BK 49 straipsnio taisykles. BK 95 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai senaties eiga buvo sustojusi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Beje, toks pat terminas buvo numatytas ir 1961 m. BK 49 straipsnio                   3 dalyje. Byloje nėra duomenų, kad per tą laikotarpį M. N. būtų padaręs nusikaltimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). M. N. byloje šis terminas suėjo 2012 m. sausio 25 d., o išteisinamasis nuosprendis priimtas 2012 m. kovo 30 dieną, t. y. po to, kai senaties terminas jau buvo suėjęs.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal bylos medžiagą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismams senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyti nusikalstamų veikų požymiai, jų baigtumo momentas) buvo pakankamai aiškios.

Pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 straipsnio 1 punkto redakciją apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pirmesnėje šio punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad, esant toms aplinkybėms, panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina tai, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Šioje byloje tai reiškia, kad, nesant senaties termino ribose priimto nuosprendžio, negali būti svarstomas jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o kasacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), turi apsiriboti baudžiamosios atsakomybės senaties instituto aiškinimu ir taikymu. Dėl to prokuroro ir nukentėjusiosios kasacinių skundų argumentai, kurie susiję vien tik su netinkamu įrodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas M. N. , ištyrimu ir vertinimu, nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso            382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir M. N. bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjai                                                                      Gintaras Goda

                                                                      Armanas Abramavičius

                                                                      Vladislovas Ranonis