Administracinė byla Nr. A-772-261/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. liepos 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, todėl tekdavo nuolat gulėti ar sėdėti. Dėl erdvės trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Tokios laikymo sąlygos prilygsta baudimui kankinant. Kamerose neužtikrinamas natūralus apšveitimas, o tai labai kenkia regėjimui. Kamerose drėgna, šalta. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, išvykstant ir atvykstant į / iš Lukiškių TI-K krata daroma antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, ir kitus neigiamus išgyvenimus.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė netikslius duomenis apie kameroje Nr. 291 buvusių asmenų skaičių. Lukiškių TI-K atsiliepime, pateiktame administracinėje byloje Nr. I-9345-426/2014 pagal V. G. (V. G.) skundą, nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 27 d. V. G. perkeltas į kamerą Nr. 291, joje buvo laikomas vienas. Tą pačią dieną pareiškėjas taip pat buvo perkeltas į kamerą Nr. 291, todėl joje buvo du asmenys. Šiai aplinkybei pagrįstai pateikė atsakovo atstovo administracinėje byloje Nr. I-9345-426/2014 pateiktą atsiliepimą. Pažymėjo, kad kamerose trūko vietos prie stalo. Tualetas įrengtas prie durų, todėl nuolat buvo stebimas pareigūnų. Kamerose buvo nuolat drėgna, rūkoma, pats pareiškėjas nerūko.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10-17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia netekusia galios Lietuvos higienos norma 79:1999, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m nustatytas 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimus.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Pažymėjo, Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Nurodė, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 82-87) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 460 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pagal Lietuvos valstybę atstovaujančio Lukiškių TI-K pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. lapkričio 8 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, kurios plotas – 7,49 kv. m (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. (2 asmenys kameroje). 2013 m. lapkričio 11 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2013 m. lapkričio 22 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į tą pačią kamerą (4 asmenys kameroje), kurioje buvo laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d. (4 asmenys kameroje). 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas – 8,03 kv. m (3 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2013 m. lapkričio 26 d. (4 asmenys kameroje). Atsiliepime nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 291, kurios plotas – 7,73 kv. m (1 asmuo kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas laikytas nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. kovo 17 d., joje laikytų asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 4. 2014 m. kovo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 337, kurios plotas – 7,69 kv. m (3 asmenys kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas buvo iki 2014 m. balandžio 2 d., kameroje laikytų asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 4. 2014 m. balandžio 3 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2014 m. balandžio 9 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo uždarytas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 108 (2 asmenys kameroje). 2014 m. balandžio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 283, kurios plotas – 7,69 kv. m (2 asmenys kameroje). Minėtoje kameroje buvo laikytas iki 2014 m. balandžio 16 d., laikytų asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 3. 2014 m. balandžio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 305, kurios plotas – 8,17 kv. m (3 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 305 pareiškėjas buvo laikytas iki 2014 m. birželio 17 d., laikytų asmenų skaičius svyravo nuo 2 iki 4. 2014 m. birželio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 265, jos plotas – 7,87 kv. m (2 asmenys kameroje), kurioje laikytas iki 2014 m. liepos 3 d., laikytų asmenų skaičiaus svyravo nuo 3 iki 4. 2014 m. liepos 4 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.
Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Teismas pažymėjo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2013 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. liepos 4 d.), su trumpais išvykimais į gydymo įstaigą, buvo laikytas 222 dienas, iš jų 209 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (pareiškėjui teko 1,87 – 2,68 kameros ploto). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą (sulaikymo vykdymą) kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3,6 kv. m).
Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo pateiktame atsiliepime nurodyti duomenys apie 2013 m. lapkričio 27 d. kameroje Nr. 291 laikytų asmenų skaičių neteisingi, tą dieną minėtoje kameroje buvo ne vienas asmuo, bet du, t. y. pareiškėjas ir kitas suimtasis V. G. (V. G.). Šią aplinkybę pareiškėjas grindžia Lukiškių TI-K pateiktu atsiliepimu administracinėje byloje Nr. I-9345-426/2014 pagal V. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K (b. l. 73-80). Atsižvelgęs į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimus tiek į pareiškėjo A. R. skundą, tiek į V. G. skundą, nurodė, kad 2013 m. lapkričio 27 d. abu minėti asmenys buvo perkelti į kamerą Nr. 291, pareiškėjo argumentą, jog nurodytu metu kameroje buvo laikyti du asmenys, teismas pripažino pagrįstu. Tačiau minėtas netikslumas esminės įtakos neturi, nes 2013 m. lapkričio 27 d. minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui nebuvo pažeistas (kameros Nr. 291 plotas 7,73 kv. m, todėl kiekvienam iš joje buvusių asmenų teko po 3,87 kv. m).
Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose trūko kietojo inventoriaus, todėl nebuvo galimybių vienu metu valgyti visiems kameroje esantiems suimtiesiems, teismas, atsižvelgęs į Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.6-14.8 punktą, į tai, kad atsakovo atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, suolai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl mažų kamerų ploto ne visada yra galimybių įrengti papildomų spintelių, taburečių ir kitų baldų, ir tai, kad sulaikymo vykdymo metu pareiškėjui teko gyventi perlipdytose kamerose, pripažino tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerose buvo drėgna, tamsu ir šalta, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 24, 26 punktais, atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais, kad patalpos vėdinamos natūraliai per langus; asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, byloje esančiais Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais, b. l. 22-33), kad vienoje iš kamerų buvo nustatytas drėgmės rodiklių pažeidimas (b. l. 24), kitoje – nebuvo dalies lango stiklo, vizualiai matėsi pelėsis, tačiau grįžtamosios kontrolės metu pažeidimai buvo pašalinti (b. l. 27, 29), duomenimis, kad kamerų langai pritaikyti natūraliam vėdinimui (b. l. 24, 30, 32-33), o apšvietimo ir temperatūros rodiklių pažeidimų nenustatyta (b. l. 22-23, 27), pareiškėjas skundų ar prašymų dėl higienos normų pažeidimų (apšvietimo, drėgmės ir kt.) Lukiškių TI-K neteikė (b. l. 18), ir pripažino, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu buvo nustatyti drėgmės rodiklių pažeidimai, tačiau laisvės atėmimo įstaiga ėmėsi priemonių jiems pašalinti. Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kamerų apšveitimo ir temperatūros pažeidimus, byloje nėra, todėl šioje dalyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės teismo pripažintos neįrodytomis.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas rėmėsi ginčo metu galiojusios Higienos normos HN:76:2010 6, 14 punktais, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog kamerose buvo rūkoma. Kaip jau minėta, pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją nesikreipė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu Higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyto draudimo pažeidimų taip pat neužfiksuota (b. l. 22-33). Duomenų, kad pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai kokia nors forma būtų išreiškęs pageidavimą kalėti kartu su nerūkančiais asmenimis, byloje nėra. Aplinkybės, kad dėl galimo buvimo su rūkančiaisiais jo sveikatai kilo neigiamų pasekmių, pareiškėjas neįrodinėjo. Byloje tokių duomenų taip pat nėra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismas nematė pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir Tabako kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimų.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad kameroje esantys tualetai pilnai neatskirti, įrengti prie durų, todėl buvo nuolat stebimas prižiūrėtojų, pareigūnų ir kitų asmenų, teismas rėmėsi Eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, atsakovo atstovo teiginiais (b. l. 15), kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, ir pažymėjo, jog dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Tokią išvadą teismas grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09); 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 81, 82, 90 p.). Teismas pažymėjo, jog, be to, kai kuriose kameros sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu nebuvo atskirti nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 26).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad asmens apžiūros (kratos) daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.), asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, teismas rėmėsi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, (toliau – Instrukcija), galiojusios iki 2014 m. rugsėjo 13 d., 144, 145.1, 146 punktais ir pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl tik skunde nurodytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant į / iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsnių, 6.271 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu (nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. liepos 4 d. su trumpais išvykimais į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) 209 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, privatumas naudojantis tualetu, tikėtinai trūko baldų būtinų poreikių tenkinimui, nustatyti drėgmės rodiklių pažeidimai, todėl aplinkybės, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankamos išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Nors byloje nėra duomenų, kad laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, tačiau atsižvelgęs į pažeidimų visumą bei jų trukmę, teismas konstatavo, jog pažeidimai neabejotinai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Vien minimalus ploto trūkumas ir aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas kameroje su kitais asmenimis, turėjo naudotis iš dalies atskirtu tualetu, yra pakankami, jog lemtų kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir sukelia diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgęs į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A575-1046/2014), kentėjimus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (209 dienos) ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, teismas padarė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 1 460 Eur.
III.
Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95-96), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Pareiškėjo grįstais argumentais nebuvo pilnai įvertinta jo patirta ir nurodyta neturtinė žala. Nebuvo atkreiptas dėmesys į žmogiškuosius principus. Nesutinka, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis galėtų atstoti pareiškėjo patirtus išgyvenimus, pažeminimus, emocinę depresiją.
- Kameroje buvo rūkoma, nors pareiškėjas nerūko, į tai nebuvo atkreipta dėmesio, nebuvo paisoma. Tuo buvo pažeistas Higienos normos HN 76:2010 14 punktas.
- Tualetas buvo įrengtas prie pat durų, todėl pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnų. Pareiškėją labiausiai žemino tai, kad nebuvo jokio privatumo. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniui ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniui. Pareiškėjui tyčia buvo sudarytos netinkamos laikymo sąlygos, ilgą laiką varžant pareiškėjo teises, nesistengiant pašalinti trūkumų.
- Remiasi CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.248 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalimis ir teigia, kad Lukiškių TI-K jam ilgą laiką buvo sudaryti nepatogumai, tyčia ir sąmoningai suvaržytos teisės, nesistengus pašalinti trūkumų, tai prilyginama diskriminacijai dėl pareiškėjo socialinės padėties, taigi, dėl Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų pareiškėjui atsirado neturtinė žala.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino jo patirtą ir nurodytą neturtinę žalą: kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis, tualetas buvo įrengtas taip, kad neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis juo. Teigia, jog Lukiškių TI-K administracija sąmoningai ir tyčia sudarė netinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas ir dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 7334/13)).
Atsižvelgus į tai, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto), būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo neatitinkantis laikotarpis nuo 209 parų padidėja iki 222 parų (t. y. iš esmės viso pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpio), o 190 iš jų – pareiškėjui tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m.
Taigi, šiuo atveju nustatytinas ir sunkesnis pažeidimas (190 paros), pagrindžiantis ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas sąlygas žalai, kylančiai dėl valstybės valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginti, tačiau ir konstatavimą (stipriąją prezumpciją), kad pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 145 p.; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 75 p.).
Todėl nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu pakankamai ilgą laiko tarpą, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 149 p.; 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Jirs?k prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo nr. 8968/08), 64-73 p.; 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Barilo prieš Ukrainą (pareiškimo nr. 9607/06), 80-83 p; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 78 p.).
Dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)tinkamumo apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir išvadoms, juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai juos išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė.
Papildydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai kokia nors forma būtų išreiškęs pageidavimą kalėti kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas, byloje nėra. Aplinkybės, kad dėl galimo buvimo su rūkančiaisiais pareiškėjo sveikatai kilo neigiamų pasekmių, pareiškėjas neįrodinėjo. Byloje tokių duomenų taip pat nėra. Todėl šiuo aspektu negalima konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Dėl privatumo naudojantis tualetu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Todėl tai yra pakankama, jog lemtų kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir sukelia diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą, ir tokiu būdu sukelti neturtinę žalą. Visa tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Kita vertus, byloje nebuvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K sąmoningai ir tyčia siekė sudaryti pareiškėjui netinkamas laikymo sąlygas ar diskriminuoti pareiškėją dėl jo socialinės padėties.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose trukmę (222 paros), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, bei kalinimo sąlygų neadekvatumą (privatumo neužtikrinimą naudojantis tualetu, tikėtiną baldų būtinų poreikių tenkinimui trūkumą, drėgmės rodiklių pažeidimus), į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 460 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas