Administracinė byla Nr. A-2790-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. G. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo (toliau – ir sprendimas) Nr. SPR-83 dalį, kuria nuspręsta pripažinti A. G. skundą dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“, šių publikacijų komentaruose ir publikacijoje „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas nurodė, kad publikacijose buvo diskutuojama, ar seniūno veiksmai galėjo turėti įtakos asmens mirčiai, ar jis tinkamai atliko savo kaip seniūno pareigas. Antraštė „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ atitinka A. G. žodžius. Nesutiko, kad publikacijose išreikšta pareiškėjo nuomonė buvo neetiška, nesąžininga ir neobjektyvi. Žurnalisto A. L. paviešintą nuomonę, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepadarė visko, jog laiku būtų nuvalytas užpustytas bendrojo naudojimo kelias tam, kad iki M. M. namų būtų galėjusi atvykti greitoji pagalba, pareiškėjas laikė pagrįsta egzistuojančiais objektyviais faktais, paties seniūno pareiškimais, paaiškinimais bei pokalbiais su Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore Z. N. ir Anykščių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja V. P.. Pareiškėjas detaliai nurodė faktų ir įvykių seką, tvirtindamas, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo labai svarbu, jog M. M. kuo greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Atsakovo išvadą, kad pareiškėjas siekė tik pateikti sensacingą informaciją, bet ne sąžiningai informuoti visuomenę reikšmingu klausimu, vertino kaip nepagrįstą. Pabrėžė, kad pareiškėjas veikė sąžiningai ir prieš skelbdamas publikacijas išklausė A. G., kurio pasisakymus iš esmės pateikė pažodžiui. Publikacijos buvo paskelbtos 2012 m. gruodžio 19 d., 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 22 d., todėl pareiškėjas nesutiko, kad jos buvo skelbiamos tendencingai. Publikacijos antraštė „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ yra visiškai teisinga, kadangi A. G. paaiškinimai patvirtina, kad jis pripažino, jog dėl mirusio žmogaus neišgyvena ir nesijaučia atsakingas. Pasak pareiškėjo, atsakovo sprendimo motyvuojamoji dalis prieštarauja jo rezoliucinei daliai, todėl neaišku, ar atsakovas pareiškėjui taikė nuobaudą, ar ne. Sprendimas turėtų būti panaikintas, nes yra nenuoseklus, prieštaringas, todėl neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pripažindamas, jog pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatas, atsakovas paneigė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad A. G. yra viešasis asmuo, todėl jo veiksmus viešojoje erdvėje plačiai galima komentuoti ir kritikuoti. Viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad motyvuojamojoje dalyje aiškiai konstatuojama, jog, skleisdamas nuomones, pareiškėjas ignoravo sąžiningam nuomonių reiškimui keliamus reikalavimus, t. y. pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, nustatantį, kad skleisdami informaciją visuomenei viešosios informacijos rengėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Ši Visuomenės informavimo įstatymo nuostata pažymėta ir sprendimo rezoliucinėje dalyje. Paaiškino, kad poveikio priemonės pareiškėjui buvo taikomos ne dėl kritiškos nuomonės apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskelbimo, bet dėl nesąžiningo naudojimosi teise skleisti informaciją – trečiojo suinteresuoto asmens jam pateiktos informacijos iškraipymo ir tendencingo jos paskelbimo. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra pateikti argumentai, motyvai ir skundžiamų publikacijų vertinimai, kurie patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo taikyta atsakomybė už jo valdomame interneto portale paskelbtų komentarų turinį. Atsakovas neginčijo pareiškėjo teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomones, tačiau pažymėjo, kad ši teisė nepaneigia pareigos informaciją skleisti sąžiningai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų bei duomenų. Pareiškėjas per trumpą laikotarpį paskelbė visą ciklą publikacijų, kurių antraštės, kaip konstatuota sprendime, iš esmės yra panašaus pobūdžio ir stokoja faktinio pagrindimo, įrodo tendencingos ir nepagrįstos informacijos skleidimą, o ne sąžiningą ir garbingą pareiškėjo elgesį. Atsakovas sprendime pažymėjo, kad kritiškos nuomonės apie viešąjį asmenį skelbimas yra galimas ir būtinas, tačiau teisė skleisti nuomonę nėra absoliuti ir skelbiant informaciją turi būti paisoma tarptautiniuose ir nacionaliniais teisės aktuose nustatytų nuomonės raiškos reikalavimų. Atsakovas, atsižvelgęs į publikacijų pavadinimuose perteikiamą toną, vartojamas sąvokas, akcentuojamas detales, padarė išvadą, jog pareiškėjas trečiąjį suinteresuotą asmenį siekė pavaizduoti nejautriu, cinišku ir abejingu seniūnijos, kuriai jis vadovauja, gyventojo sveikatai ir gyvybei, nors ir stokojo faktinio pagrindo tokiam vertinimui padaryti, iškraipė trečiojo suinteresuoto asmens jam suteiktą informaciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SPR-83 „Dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ (2012 m. gruodžio 19 d., www.anyksta.lt), „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 20 d., Nr. 146/8584, www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 24 d.), „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“ (www.anyksta.lt, 2012 m. gruodžio 20 d.), šių publikacijų komentaruose ir „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ („Anykšta“, 2012 m. gruodžio 22 d., Nr. 147/8585) paskelbtos informacijos“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstą išvadą, jog atsakovas administracinį sprendimą priėmė pasibaigus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žurnalistų etikos inspektorius nustatęs, jog pareiškėjas publikacijų pavadinimais („Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“, „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“) siekė pateikti sensacingą informaciją, bet ne sąžiningai informuoti visuomenę reikšmingu klausimu, taip pat, įvertinęs publikacijų pobūdį (publikacijų antraštės stokoja faktinio pagrindo) ir platinimo trukmę (visos publikacijos išplatintos per 6 dienas), sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą. Teismas žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime pažeidimų nenustatė.

Įvertinęs publikacijos „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ antraštę ir turinį, teismas konstatavo, kad tiek publikacija, tiek jos turinys yra proporcingas informacijos skleidimas, tačiau pastebėjo, kad publikacijos pabaigoje teikiama nuoroda į kitas publikacijas, plačiau aprašančias įvykį. Kitoje publikacijoje dėl to paties įvykio matyti jau visiškai kitokia antraštė: „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“. Teismo vertinimu, publikacijos pavadinimas yra visiškai neproporcingas išdėstytos informacijos turiniui ir negali būti laikomas publikacijos pateikimu koncentruota forma. Lingvistinė publikacijos antraštės teksto išraiška skaitytojui akivaizdžiai siekia įteigti, kad A. G. abejingai ir nejautriai reagavo į straipsnyje aprašyto asmens mirtį. To nepatvirtina nei vienas straipsnio šaltinis. Skaitytojams tokio pobūdžio antraštės gali suponuoti išankstinę neigiamą nuomonę apie publikacijoje aprašomą asmenį, nors pačioje publikacijoje nėra kalbama apie seniūno abejingumą ir nejautrumą kito žmogaus mirčiai. Taigi žurnalistų etikos inspektorius pagrįstai įvertino, kad publikacijos „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ antraštė yra nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad antraštės „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“ ir „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ neapibūdina tikrojo straipsnių konteksto pateikiamose publikacijose. Teismas konstatavo, kad per 6 dienų laikotarpį pareiškėjas išplatino 3 skirtingas publikacijas, kurių antraštės iškreipia publikacijų turinį, jose pateikiamus šaltinius bei nuomones, todėl žurnalistų etikos inspektorius ginčijamu sprendimu teisingai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl nustatytų pažeidimų ir tai negali būti laikoma saviraiškos laivės apribojimu.

IV.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, kadangi žurnalistas A. L. nurodė tik tikrovę atitinkančią informaciją, jos neiškraipė, o tik išreiškė nuomonę, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas nepasirūpino laiku nuvalyti užpustytus kelius, todėl nebuvo galima operatyviai suteikti medicininę pagalbą infarktą patyrusiam žmogui. Pažymi, kad vertinamojo teiginio teisingumo įrodyti neįmanoma, o reikalavimas tai padaryti pažeidžia nuomonės raiškos laisvę, garantuojamą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė pateisina tam tikras provokacijas ar hiperbolizaciją. Vietinė spauda privalo turėti galimybę be kliūčių surengti atvirą visuomeninę diskusiją klausimais, kurie yra neigiami regioninės valdžios atžvilgiu. Tai reiškia galimybę vietinei spaudai suvaidinti esmini vaidmenį, užtikrinant tinkamą demokratijos funkcionavimą. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, pažyminčiomis, kad tai autoriaus nuomonė, arba klausiamąja forma, tokiu atveju daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris apie faktus, informaciją, o ne žinia. Publikacijų pavadinimai apibūdina straipsniuose aprašomą situaciją, A. G. pareiškimus. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigia, kad spauda neturi perteikti informacijos vienprasmiais, tiesiogiai suvokiamais žodžiais. Spauda turi padėti plėtoti demokratiją, reikšti įvairias nuomones, skatinti pilietiškumą, kad daugiau asmenų domėtųsi ir diskutuotu valdžios sandaros ar jos tinkamo veikimo klausimais, taip pat ugdyti tautinę kultūrą, puoselėti kalbą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra paaiškinta, kodėl 3 publikacijų paskelbimas per 6 dienas reiškia įstatymo pažeidimą. Nei teisės aktai, nei profesinė etika, nei papročiai nedraudžia apie tą patį įvykį paskelbti kelias publikacijas. Pažymi, kad tos pačios publikacijos buvo skelbiamos keliose visuomenės informavimo priemonėse – laikraštyje „Anykšta“ ir interneto portale www.anyksta.lt. Atsakovo įspėjimas pareiškėjui, nors ir nėra administracinė nuobauda, tačiau pareiškėjui sukelia neigiamas ekonomines pasekmes. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nesvarsto finansavimo projektų, pateiktų tų pareiškėjų, kurie per paskutinius metus teismo, žurnalistų etikos inspektoriaus buvo pripažinti pažeidę Visuomenės informavimo įstatymą ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Pažymi, kad argumentai, susiję su trečiojo suinteresuoto asmens A. G., kaip viešojo asmens, statusu, buvo nurodyti pareiškėjo skunde teismui ir išdėstyti pareiškėjo atstovų paaiškinimuose teismo posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio klausimo visiškai nepasisakė, todėl pareiškėjo skundas išnagrinėtas ne visa apimtimi.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra motyvuotas, objektyvus ir teisėtas. Pagrindiniai visuomenės informavimo principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai, nešališkai. Viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, negali iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Būtent dėl nurodytų teisės nuostatų nesilaikymo žurnalistų etikos inspektorius sprendimu pareiškėją įspėjo, o teismas tokį atsakovo sprendimą patvirtino. Pažymi, kad pareiškėjas, pažeidęs atitinkamas Visuomenės informavimo nuostatas, pats apribojo savo galimybes gauti finansinę paramą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjo publikacijose netiesiogiai (duomenys neskelbtini) seniūnas buvo kaltinamas dėl įvykusios žmogaus mirties, nors, remiantis faktiniais duomenimis, to negalima pagrįsti. Pabrėžia, kad viešieji asmenys taip pat ginami nuo neteisėtų kaltinimų, kol asmens kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Todėl šiuo atveju turėjo būti susilaikoma nuo bet kokių kaltinimų trečiajam suinteresuotam asmeniui. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsnis įpareigoja nuomonę reikšti etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, minėto teisės akto 38 straipsnis draudžia skelbti nepagrįstų faktais ir nepatikrintų kaltinimų. A. G. nuomone, nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu buvo pažeista pareiškėjo teisė skleisti informaciją ar saviraiškos laisvė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Byloje ginčas yra kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SPR-83, kuriuo nuspręsta pripažinti A. G. skundą dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“, šių publikacijų komentaruose ir publikacijoje „Kelių nuvalyta tiek, kiek pageidavo seniūnai“ paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu bei nuspręsta įspėti pareiškėją UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai ginčijamu Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. SPR-83 buvo pripažintas pažeidusiu Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nepažeidė, nes buvo išreikšta publikacijų autoriaus nuomonė, o publikacijų pavadinimai apibūdina straipsniuose aprašomą situaciją. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. G., kaip viešojo asmens, statuso.

Nustatyta, jog Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. SPR-83 konstatavo, kad publikacijų „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ ir „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“ antraštės neatspindi tekste aprašomų įvykių, taip pat kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) per trumpą laikotarpį – 6 dienas, skirtingose visuomenės informavimo priemonėse paskelbė visą ciklą publikacijų, kurių antraštės yra iš esmės panašaus pobūdžio ir stokoja faktinio pagrindimo. Atsižvelgęs į tai, Žurnalistų etikos inspektorius sprendė, kad skleisdamas nuomones viešosios informacijos rengėjas ignoravo sąžiningam nuomonių reiškimui keliamus reikalavimus ir pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojusi, 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo priėmimo metu), viešosios informacijos rengėjai, platintojai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šią nuostatą papildo Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas, įtvirtinantis, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo paskelbtų publikacijų „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ ir „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“ antraštės neatitinka publikacijų turinio. Vertinant minėtų publikacijų pavadinimus, matyti, kad jie formuoja poziciją, jog seniūnas turėtų jaustis kaltas dėl žmogaus mirties, publikacijų autoriaus jis yra netiesiogiai kaltinamas dėl žmogaus mirties. Tačiau iš publikacijų turinio tokios išvados daryti negalima. Publikacijoje „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ aprašant įvykį nurodoma, jog „dėl užpustytų kelių pavėlavus suteikti skubią medicinos pagalbą, <...> nuo širdies ligos mirė (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas <...>“. Cituojant (duomenys neskelbtini) seniūną A. G., publikacijoje nurodomi jo teiginiai „gerai, kad vis dėlto kelią nuvalė. O taip „ant dūšios“ ir būtų žmogaus mirtis“. Taigi publikacijose seniūnui nėra reiškiami jokie panašaus pobūdžio kaltinimai dėl seniūnijos gyventojo mirties, todėl minėtų publikacijų antraštės iš esmės neatitinka pačių publikacijų turinio.

Pareiškėjas teigia, kad žurnalistas A. L. nurodė tik tikrovę atitinkančią informaciją ir išreiškė nuomonę, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas nepasirūpino laiku nuvalyti užpustytus kelius, todėl nebuvo galima operatyviai suteikti medicininę pagalbą infarktą patyrusiam žmogui.

Kaip matyti iš skundžiamo Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SPR-83, Žurnalistų etikos inspektorius taip pat vertino, jog publikacijose buvo skleidžiama nuomonė. Pažymėtina, kad Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje numatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 84 d.).

Pagal minėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė publikacijose, kaip publikacijų pavadinimuose, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada, kad publikacijų antraštėse („(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“) išreikšta nuomonė dėl seniūno atsakomybės už žmogaus mirtį, neturi faktinio pagrindimo. Įvertinus publikacijų turinį ir antraštes kaip visumą, matyti, kad faktinės informacijos, patvirtinančios, jog dėl seniūno neveikimo galėjo mirti žmogus, nėra pateikta. Priešingai, straipsnyje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ cituojamas Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos medicinai V. P. teiginys, jog „ar ligonis laiku nesikreipė dėl užpustytų kelių, informacijos neturime“. Taip pat nurodoma, kad ligos pradžia buvo prieš dvi dienas, kai po fizinio krūvio asmuo jautė skausmus krūtinėje. Greitosios medicinos pagalbos automobilis pas ligonį atvažiavo maždaug per pietus ir jį išvežė, tačiau gyventojas vis tiek mirė. Taigi nei aptartame straipsnyje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, nei kitose publikacijose nėra pateikta faktų, jog asmuo mirė būtent dėl to, jog seniūnas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Pareiškėjo paskelbtų publikacijų pavadinai neatspindi jų turinio, todėl pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“, kaip viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), pagrįstai pripažintas pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, nes skleisdamas nuomonę visuomenei, nesilaikė reikalavimų neiškreipti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014).

Dėl pareiškėjo argumentų, jog seniūnas yra viešas asmuo, pažymėtina, kad vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalimi, viešasis asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas Visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme laikytinas viešu asmeniu. Tačiau informacijos skleidimas visuomenei, kai yra iškraipoma teisinga, nešališka informacija bei nuomonės apie viešąjį asmenį, taip pat gali būti pagrįstai ribojamas. Todėl nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas yra viešas asmuo, ginčo publikacijų pavadinimai „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ ir „(duomenys neskelbtini) seniūnas dirba apgraibomis“, kurie yra nepagrįsti faktiniais duomenimis ir informacija, pateikta publikacijų turinyje, neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo saviraiškos laivė šio atveju nebuvo pažeista. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Tačiau kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel prieš Šveicariją, Nr. 25181/94; 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, skelbdamas Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinkančią informaciją, peržengė saviraiškos laisvės ribas. Todėl pareiškėjui už tokios informacijos paskleidimą teisėtai ir pagrįstai buvo pritaikyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta sankcija – įspėjimas apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė