Civilinė byla Nr. e3K-3-40-403/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36842-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.8; 2.6.39.2.5.5; 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Taminsko (pranešėjo) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininko),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės „ERGO Insurance SE“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos, atsiradusios dėl automobilių apgadinimo eismo įvykio metu, dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5220,38 Eur žalos atlyginimą, 722,50 Eur delspinigių ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų.
3. Nurodė, kad 2015 m. birželio 15 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis „Volkswagen Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaltu dėl eismo buvo pripažintas automobilio „Toyota Yaris“ vairuotojas. Ieškovė transporto priemonių kasko draudimu buvo apdraudusi automobilį „Volkswagen Touareg“, todėl jo savininkui išmokėjo 20 996 Eur draudimo išmoką, kurią apskaičiavo kaip skirtumą tarp automobilio „Volkswagen Touareg“ vardinės vertės (26 863 Eur), nurodytos 2015 m. rugpjūčio 18 d. išvadoje apie transporto priemonės vardinę vertę, ir šio automobilio likutinės vertės (5867 Eur), nurodytos 2015 m. rugpjūčio 21 d. išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę. Be to, ieškovė turėjo 94,38 Eur automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimo iš eismo įvykio vietos išlaidų. Ieškovė dėl išmokėtos draudimo išmokos ir turėtų automobilio transportavimo išlaidų atlyginimo kreipėsi į automobilio „Toyota Yaris“ valdytojo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudusį draudiką – atsakovę. Atsakovė sumokėjo ieškovei 15 870 Eur, o likusią sumą atsisakė sumokėti, motyvuodama tuo, kad aukciono būdu nustatyta automobilio „Volkswagen Touareg“ likutinė vertė yra žymiai didesnė – 13 130 Eur, be to, atsakovė neturi pagrindo kompensuoti ieškovei automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimo išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 5220,38 Eur draudimo išmoką, 722,50 Eur delspinigių ir 6 proc. procesinių palūkanų.
5. Nurodė, kad, tarp šalių kilus ginčui dėl mokėtinos draudimo išmokos dydžio, kurį šalys nurodė skirtingą dėl taikytinų skirtingų likutinės automobilio vertės apskaičiavimo metodų, byloje buvo paskirta ekspertizė. 2017 m. lapkričio 21 d. Ekspertizės akte Nr. 17/10/31ETP nurodyta, jog iki eismo įvykio transporto priemonės vertė buvo 28 650 Eur, o po eismo įvykio jos likutinė vertė – 6648 Eur.
6. Teismas pripažino, kad byloje atlikta ekspertizė tiksliausiai įrodo transporto priemonės vertę. Kadangi mokėtina draudimo išmoka (iš buvusios transporto priemonės vertės atėmus likutinę vertę) yra 22 202,00 Eur, o ieškovė transporto priemonės savininkui sumokėjo 20 996,00 Eur, teismas laikė, kad ieškovės reikalavimas dėl likusios draudimo išmokos priteisimo yra pagrįstas. Teismas taip pat pripažino įrodytomis ieškovės patirtas transportavimo išlaidas, susijusias su pirmiau nurodytu eismo įvykiu.
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, pripažino, kad viena iš draudimo išmokos (žalos) dydžio įrodinėjimo priemonių gali būti aukciono būdu parduotų automobilio liekanų kaina.
9. Teismas, įvertinęs byloje esančius aukciono vykdymo tvarkos įrodymus, sprendė, kad jie neteikia pagrindo daryti išvadą, jog aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios būtų užtikrinusios automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų pardavimą už didžiausią įmanomą kainą. Vienintelis įrodymas, pagrindžiantis tai, kokia informacija buvo pateikta aukciono dalyviams, yra pašto serverio automatiškai sukurta evgauto.lt pasibaigusio aukciono ataskaita. Šioje ataskaitoje nurodyta automobilio informacija (VW Touareg/2012 m.//2967 cm3//206100 km.) nelaikytina pakankama, kad aukciono dalyviai galėtų tinkamai įvertinti siūlomų parduoti automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų vertę ir pasiūlytų už jas labiausiai šią vertę atitinkančią kainą. Iš šios informacijos apskritai nėra aišku, ar buvo siūlomos parduoti automobilio liekanos, ar automobilis kaip transporto priemonė. Byloje nėra įrodymų, kad su aukcioną laimėjusiu subjektu buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.
10. Kadangi pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu nustatyta automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų vertė (6648 Eur) nežymiai skyrėsi nuo ieškovės apskaičiuotos šio automobilio liekanų vertės (5867 Eur), o atsakovės apskaičiuota „Volkswagen Touareg“ liekanų vertė (13 130 Eur) žymiai skyrėsi tiek nuo ieškovės apskaičiuotos, tiek nuo eksperto nustatytos šio automobilio liekanų vertės, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad šios aplinkybės papildomai paneigia atsakovės nurodytą „Volkswagen Touareg“ liekanų vertę.
11. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų vertė ekspertizės akte buvo nustatyta pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) taisykles, reglamentuojančias transporto priemonių likutinės vertės nustatymą, naudojant šioje metodikoje nurodytas likutinės vertės apskaičiavimo formules, paaiškinant, kodėl liekanų vertė apskaičiuota pagal atitinkamas formules, o ne lyginamosios vertės metodu (dėl didelės darbų apimties ir išlaidų renkant informaciją apie lyginamuosius objektus). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių eksperto naudotos metodikos ar skaičiavimų nepagrįstumą.
12. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 94,38 Eur išlaidos automobiliui „Volkswagen Touareg“ transportuoti iš eismo įvykio vietos įeina į žalos ir mokėtinos draudimo išmokos dydį, nepaisant to, kad šias išlaidas patyrė ne tiesiogiai automobilio „Volkswagen Touareg“ savininkas, o ieškovė pagal su automobilio „Volkswagen Touareg“ savininku sudarytos transporto priemonių draudimo sutarties sąlygas, kadangi tai yra tiesiogiai su eismo įvykiu susijusios išlaidos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Atsakovės pateiktas nuostolių dydžio apskaičiavimo metodas, aukciono būdu įvertinant automobilio liekanų vertę, yra tikslesnis ir teisingesnis, labiau atitinkantis automobilio savininko realiai patirtą žalą:
13.1.1. Atsakovė, nepaisant to, ar ji moka draudimo išmoką pagal savanorišką transporto priemonių draudimo sutartį, ar atlygina žalą kaip kaltininko civilinės atsakomybės draudikė, privalėjo ištirti ieškovės pateiktą informaciją ir įvertinti, ar teorinis automobilio liekanų likutinės vertės apskaičiavimas pagal Instrukciją ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (toliau – tvarka) atitinka realią rinkoje esančią jų vertę (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis).
13.1.2. Sunaikintų transporto priemonių savininkai sąmoningai dažnai siekia įtikinti, kad transporto priemonės liekanos yra nieko vertos, vien dėl tos priežasties, kad gautų didesnę draudimo išmoką, tačiau realiai šias liekanas realizuoja už kur kas didesnę kainą arba suremontuoja automobilius gerokai pigiau ir net grąžina juos į viešą eismą (rinką), parduodami juos ir taip užsidirbdami.
13.1.3. Aukcionas yra individualesnis ir tikslesnis liekanų vertės nustatymo būdas, leidžiantis nustatyti ne teorinę, bet realią konkretaus automobilio liekanų vertę. Būtent toks automobilių liekanų vertės nustatymas leidžia nustatyti automobilio savininko realiai patirtą žalą. Jokie teisės aktai nedraudžia draudimo išmokos apskaičiuoti, naudojant būtent tokį liekanų vertės skaičiavimo būdą.
13.1.4. Aukcionai paprastai vyksta tokiu būdu, kad užsiregistravę vartotojai (kurie gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, pvz., automobilių servisai, įmonės, parduodančios automobilius dalimis ir t. t.) gali įsigyti už minėtas liekanas pasiūlę aukščiausią kainą. Tokiame aukcione gali dalyvauti tik registruoti ir patikrinti dalyviai, sutartiniais įsipareigojimais pagal griežtas taisykles privalantys įsigyti transporto priemonę už pasiūlytą kainą, jeigu transporto priemonės savininkas išreiškia sutikimą parduoti transporto priemonę.
13.1.5. Aukcionas yra tinkamas automobilio liekanų vertės nustatymo būdas dar ir dėl to, jog tokiu būdu yra nustatoma individualaus automobilio vertė, įvertinant jo būklę, esamus defektus ir kt. Aukciono metu yra skelbiamos transporto priemonės nuotraukos, esminė informacija, be to, nurodomi defektai.
13.1.6. Patys turto vertintojai tam tikrais atvejais naudoja būtent tokį liekanų vertės skaičiavimo būdą. Tvarkos 7 punktas nustato, kad vertinimas yra nešališkas transporto priemonės vertės apskaičiavimas, apimantis jos aprašymą, vertintojo nuomonę apie jos būklę ir tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę. Būtent tikėtina piniginė liekanų vertė nustatoma naudojant aukciono metodą.
13.1.7. Pagal Tvarką ir Instrukciją yra apskaičiuojama tik teorinė ir neindividualizuota liekanų vertė, todėl toks skaičiavimas yra su didele paklaida, reikšmingai priklausomas nuo vertintojo subjektyvios nuomonės. Pagal Instrukciją nustatoma liekanų panaudojimo galimybė ir jų vertė, tačiau tai daroma teorinių skaičiavimų būdu.
13.1.8. Ieškovė, nesutikdama su transporto priemonės liekanų rinkos vertės nustatymu pagal realius rinkos pasiūlymus, šį būdą naudoja nustatydama pačios transporto priemonės rinkos vertę.
13.2. Civilinę bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nesilaikė visiško nuostolių atlyginimo principo, nes nukentėjusio asmens patirtos žalos neįvertino individualizuotu būdu:
13.2.1. Nors turto ir civilinės atsakomybės draudimas priklauso nuostolių draudimo rūšiai ir iš esmės remiasi tikslu kompensuoti realius nuostolius nukentėjusiam asmeniui, tačiau turto draudimo draudiko išmokėtas draudimo išmokos dydis per se (pats savaime) netampa žalos atlyginimo suma pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, nes turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus realius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).
13.2.2. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo. Todėl itin svarbu nustatyti realų nukentėjusio asmens žalos dydį, kurį geriausiai pagrindžia faktiniai duomenys: automobilio liekanų pardavimo kaina, atkūrimo sąnaudos, jei klientas vis dėlto nusprendžia atkurti turtą, ir pan. Kadangi byloje nėra minėtų įrodymų, todėl artimiausiais šiems įrodymams laikytini atsakovės pateikti duomenys apie realias panašių automobilių liekanų kainas (pardavimo skelbimai), automobilio sveikų dalių rinkos vertė ir aukciono būdu gautas realus ir neatšaukiamas pirkimo pasiūlymas.
13.2.3. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad žalą būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado, t. y. jam turi būti visiškai atlyginti padaryti nuostoliai. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, jog asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu. Visiškas nuostolių atlyginimas gali būti pažeidžiamas tais atvejais, kai asmeniui yra išmokama didesnė suma, nei asmuo iš tikrųjų patyrė žalos.
13.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, kadangi aiškiai nedetalizavo, dėl kokių priežasčių pirmenybę suteikė ieškovės pasirinktam teoriniam, prielaidomis pagrįstam žalos nustatymo būdui:
13.3.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nėra priskirtina. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
13.3.2. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad byloje atlikta ekspertizė nėra nuginčyta, yra formalus, savaime negalintis suteikti ekspertizei pranašumo atsakovės pateiktų įrodymų atžvilgiu.
13.3.3. Ekspertizės aktas buvo surašytas retrospektyviai, o toks transporto priemonės rinkos vertės iki įvykio apskaičiavimas (kuri yra išvestinis duomuo likutinei vertei apskaičiuoti) yra nepatikimas ir turi būti atliekamas tik išskirtiniais atvejais, kai kitų būdų nustatyti objekto rinkos vertę nėra.
13.3.4. Teismo paskirta ekspertizė atlikta vadovaujantis tapačiais principais, kuriais vadovavosi ir ieškovė, kadangi šiuose skaičiavimuose atsispindi ekonominė vertė, apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir jį lydinčius teisės aktus. Tačiau tai savaime neįrodo ieškovės pasirinkto automobilio liekanų vertės nustatymo metodo viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu (konkrečiai – atsakovės pateikto realaus, ne teorinio, automobilio liekanų vertės nustatymo atžvilgiu). Pati automobilio liekanų kaina, pasiūlyta aukcione, ir automobilio sveikų detalių vertė suponuoja išvadą, kad aukcionas šiuo atveju buvo palankiausias automobilio liekanų realizavimo būdas ir likutinės vertės skaičiavimas pagal Instrukciją neatitinka rinkos realijų.
13.3.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nenurodė, kodėl teismo eksperto apskaičiuota automobilio liekanų vertė turi mažesnę įrodomąją galią, palyginus su ieškovės pateiktais skaičiavimais. Ekspertizėje nurodyta, jog skaičiuojamuoju būdu (t. y. taikant koeficientus ir pasirinktus išvestinius duomenis bei atskirai jų nepaaiškinant) nustatyta liekanų vertė yra 6648 Eur, o tai yra daugiau, nei apskaičiavo ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką (5867 Eur). Todėl, pasitelkus teismo eksperto atliktą teorinį skaičiavimą, ieškovei priklausytų 4439,38 Eur dydžio kompensuotina draudimo suma.
13.3.6. Byloje yra pateiktas neabejotinas įrodymas, jog automobilio liekanos galėjo būti parduotos už gerokai didesnę kainą (13 130 Eur), nei ją nustatė ekspertas. Aukciono patikimumas patvirtintas išsamiais liudytojo parodymais, aukciono taisyklėmis, viešai prieinama informacija apie aukciono organizavimo principus, dalyvių įsipareigojimus ir kitus reikšmingus faktus, kurie patvirtina, kad dalyvis, pasiūlęs aukcione konkrečią kainą, įsipareigoja už šią kainą nupirkti parduodamą transporto priemonę. Aukcione buvo pateiktos tos pačios transporto priemonės apgadinimo nuotraukos kaip ir ekspertams.
13.3.7. Vertinant likusių detalių vertę (tarpinė vertė), ekspertizės metu gauta labai panaši vertė (13 966,88 Eur) į aukciono būdu nustatytą automobilio likutinę vertę ir tik be jokių paaiškinimų ir (ar) pagrindimų nustatyti koeficientai sumažina galutinę apskaičiuotą likutinės vertės sumą.
13.3.8. Transporto priemonė priklausė ir draudimo išmoka buvo išmokėta UAB „Altmeda“, kuri verčiasi naudotų transporto priemonių prekyba, o duomenis, už kiek ši įmonė pardavė automobilį (bylos nagrinėjimo metu buvo praėję jau daugiau nei 2 metai nuo įvykio) ar jį suremontavo, ieškovė atsisakė pateikti į bylą, nes jų nerinko ir neturi. UAB „Altmeda“ turima patirtis vertintina kaip didinanti galimybes realizuoti automobilį už rinkos kainą, kadangi toje pačioje rinkoje veikiantis profesionalas turi ir žinių, ir pakankamą kontaktų bazę, kad pasiektų palankiausią sau rezultatą.
13.3.9. Automobilio aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrino automobilio liekanų pardavimą už aukščiausią įmanomą kainą. Aukciono rezultatai patvirtina, jog, iki potencialiam pirkėjui laimint automobilio liekanų aukcioną, buvo atlikta ne mažiau nei 15 statymų. Tai reiškia, kad buvo ne vienas pirkėjas, kuris būtų sutikęs įsigyti automobilio liekanas už gerokai didesnę kainą, nei įrodinėja ieškovė. Automobilio liekanos buvo įvertintos profesionalių transporto priemonių supirkėjų rinkoje.
13.3.10. Nors draudikas negali daryti įtakos automobilio savininko apsisprendimui laisvai disponuoti jam priklausančiu automobiliu (laikyti, remontuoti, ardyti dalimis, parduoti ar kitaip realizuoti šį turtą), tai savaime neeliminuoja atsakovės byloje pateikto įrodymo (aukciono būdu nustatytos automobilio liekanų vertės).
13.4. Ieškovės reikalavimas dėl jos patirtų automobilio transportavimo išlaidų yra nepagrįstas, o teismai, priteisdami šias išlaidas, nenurodė aiškių motyvų, kokiu pagrindu tokios išlaidos yra priteisiamos, įskaitant jas į nukentėjusio asmens patirtų nuostolių dydį. Minėtas išlaidas patyrė pati ieškovė, o ne jos draudėjas, ir jas ieškovė patyrė tik todėl, kad ji pati Transporto priemonių draudimo sutartimi (kasko) buvo įsipareigojusi įvykio atveju suteikti tokią paslaugą savo draudėjui.
14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įrodinėjimas negali būti begalinis. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu žinojo šiai bylai reikšmingus kasacinio teismo išaiškinimus ir buvo susipažinusi su minėtų išaiškinimų praktiniu taikymu analogiškose bylose, taip pat buvo susipažinusi ir su ekspertizės aktu, tačiau nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, pagrindžiančius jos nurodomas aplinkybes (pavyzdžiui, kviesti teismo ekspertą apklausai teismo posėdžio metu ir išsiaiškinti su teismo ekspertizės turiniu susijusius klausimus, pateikti dokumentus, pagrindžiančius atsakovės nurodomą kainą, ir pan.). Kasaciniame skunde keliamas alternatyvus reikalavimas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ne tik patvirtina atsakovės nurodomos pozicijos nepagrįstumą, bet ir prieštarauja proceso ekonomijos ir koncentruotumo principui.
14.2. Atsakovės pateiktas pasiūlymas ir jo gavimo aplinkybės negali būti laikomi patikimu, o tuo labiau reikšmingu kriterijumi, sprendžiant dėl „Volkswagen Touareg“ liekanų vertės:
14.2.1. Žalos dydžiui nustatyti yra reikšminga automobilio pirkimo–pardavimo sandorio kaina, o ne pasiūlymas. Pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos 57 punktą lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui.
14.2.2. Atsakovės nurodomas aukcionas nėra tikrasis aukcionas, kuriame, aukciono organizatoriui paskelbus laimėtoją, laikoma, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra sudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.421 straipsnis). Aukcioną organizuojanti įmonė yra privatus subjektas, gaunantis komercinę naudą iš aukciono organizatoriaus veiklos, todėl ji suinteresuota pritraukti kuo daugiau pardavėjų: nėra tikrinamas aukciono dalyvių nei mokumas, nei patikimumas vykdant sandorius. Atsakovė siūlė parduoti „Volkswagen Touareg“, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, nes nebuvo automobilio įgijusi nuosavybės teise ir neturėjo įgaliojimo jį parduoti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad aukciono dalyviams apie „Volkswagen Touareg“ buvo pateikta išsami informacija, kuria vadovaudamiesi jie galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl šio automobilio kainos.
14.2.3. Bendradarbiavimo sutartis dėl aukciono paslaugų buvo sudaryta tarp atsakovės ir aukciono organizatoriaus, pagal kurią aukciono organizatorius pats neperka automobilio, o suranda pirkėją. Todėl ši sutartis negalėjo įpareigoti aukciono laimėtojo (pirkėjo) sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį už pasiūlytą kainą. Taip pat šia sutartimi atsakovė neturėjo pareigos parduoti „Volkswagen Touareg“ aukciono laimėtojui.
14.2.4. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nurodė, jog „Volkswagen Touareg“ nebuvo parduotas ir byloje nėra įrodymų, kad aukciono dalyviai galėjo tinkamai įvertinti siūlomų parduoti automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų vertę ir pasiūlyti už jas labiausiai atitinkančią kainą.
14.3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino įrodymus dėl žalos dydžio. Ieškovės pateikti skaičiavimai, teismo ekspertizės aktas ir kitos šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovės nurodomo žalos dydžio nepagrįstumą:
14.3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nelaikė ieškovės skaičiavimų aukštesnės galios įrodymu nei teismo ekspertizės aktas ir pagrįstai, neišeidami už ieškinio ribų, priteisė ieškovės reikalaujamas sumas. Taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekonstatavo teismo ekspertizės akto didesnės įrodomosios galios.
14.3.2. Ekspertizės aktą surašė asmuo, turintis teismo eksperto kvalifikaciją turto vertinimo srityje. Taip pat ekspertizės aktas buvo surašytas remiantis ne tik Instrukcija, bet ir Turto ir verslo vertinimo metodika, tarptautiniais vertinimo standartais bei kitais ekspertui privalomais turto vertinimą reguliuojančiais teisės aktais. Šios aplinkybės pagrindžia didesnį ekspertizės akto patikimumą, palyginus su kitais duomenimis, esančiais kituose šios bylos įrodymų šaltiniuose.
14.3.3. Atsakovė, pasisakydama dėl ekspertizės akto, bando aiškinti tik jo atskiras dalis, neatsižvelgdama į tai, kad ekspertizės aktas yra vientisas ir sisteminis dokumentas ir jo atskiros dalys negali būti aiškinamos atsietai viena nuo kitos.
14.3.4. Atsakovė nepagrįstai kelia abejones teismo ekspertizės akte nurodyta „Volkswagen Touareg“ rinkos verte iki sunaikinimo, kadangi teismo ekspertas naudojo aktualius, remiantis turto vertinimą reguliuojančiais teisės aktais, rinkos vertei nustatyti reikalingus duomenis, kuriuos gavo iš interneto svetainės autoplius.lt archyvo.
14.3.5. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad jei „Volkswagen Touareg“ būtų parduodamas dalimis, jo vertė būtų dar didesnė, ir tai grindžia naudotų detalių kainomis. Vertinant atsakovės pateiktus „Volkswagen Touareg“ pardavimo skelbimus internete, yra reikšminga aplinkybė, kad šioje byloje nagrinėjamas eismo įvykis atsitiko 2015 m. rugpjūčio 7 d., „Volkswagen Touareg“ yra 2012 metų gamybos ir jo rida yra 206 024 km. Tuo tarpu atsakovės pateiktas pasiūlymas iš autoplius.lt svetainės yra 2016 m. gruodžio 15 d., „Volkswagen Touareg“, kurį siūloma pirkti, yra 2015 metų gamybos. Kiti atsakovės pateikti internetiniai pasiūlymai neatitinka CPK keliamo reikalavimo procesinius dokumentus pateikti valstybine kalba, minėtuose pasiūlymuose nėra jų pateikimo datos, automobiliai yra kitų nei „Volkswagen Touareg“ gamybos metų, yra pravažiavę mažesnį kilometrų skaičių nei „Volkswagen Touareg“, juose pateikiami sugadinimai nėra identiški šioje byloje aktualaus „Volkswagen Touareg“ sugadinimams.
14.4. „Volkswagen Touareg“ transportavimo išlaidos patenka į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apimtį ir ieškovė subrogacijos pagrindu įgijo teisę reikalauti jų atlyginimo iš atsakovės. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 23 dalį žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala. Žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudimo išmokos, išmokėtos pagal turto draudimo sutartį, reikšmės sprendžiant draudimo išmokos dydžio klausimą pagal civilinės atsakomybės draudimą
15. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. To paties straipsnio 85 dalyje nustatyta, kad turto draudimas – asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos. Draudimo įstatymo 105 straipsnyje nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek Draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, tiek teisės doktrina suponuoja, kad turto draudimas ir civilinės atsakomybės draudimas priskiriamas nuostolių draudimo sričiai ir jo, kaip ir civilinės atsakomybės draudimo, tikslas yra realiai visiškai kompensuoti asmens patirtus nuostolius. Nors abiejų draudimo rūšių tikslas sutampa, vis dėlto draudimo išmokos dydis gali ir nesutapti. Tai gali nulemti įvairios aplinkybės: turto draudimo sutarties bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygos, aplinkybė, kad turto draudimo sutarties šalys, remdamosi nuostolių kompensavimo principu, gali sutarti dėl turto vertės draudimo sutartyje ir (ar) atitinkamai jos apskaičiavimo principų, draudikų pareigos įsitikinti aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą išmokėti draudimo išmoką, vykdymo tinkamumas ir kitos. Be to, turto draudimo išmokos dydį gali nulemti ir turto draudimo sutarties šalių siekis abipusių nuolaidų būdu susitarti dėl draudimo išmokos dydžio siekiant išvengti perteklinių sąnaudų žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 21 punktas).
17. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010), taip pat ar nebuvo kitų teisėtų pagrindų išmoką mažinti ar jos nemokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 22 punktas).
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui taip pat taikoma Draudimo įstatymo 98 straipsnyje įtvirtinta draudiko pareiga tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas, o kitiems draudimo santykių dalyviams – atitinkamai pareiga pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Tokiu būdu turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai bus pateikiami civilinės atsakomybės draudikui ir bus vieni iš įrodymų, pagrindžiančių draudimo išmokos išmokėjimo sąlygas, įskaitant ir padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 23 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad nors turto ir civilinės atsakomybės draudimas priklauso nuostolių draudimo rūšiai ir iš esmės remiasi tikslu kompensuoti realius nuostolius nukentėjusiam asmeniui, vis dėlto tam tikrais atvejais turto draudimo draudiko išmokėtas draudimo išmokos dydis per se (pats savaime) netampa žalos atlyginimo suma pareiškus reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui. Turto draudimo išmokos išmokėjimą apsprendžiantys dokumentai yra vieni iš įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį sprendžiant draudimo išmokos išmokėjimą pagal civilinės atsakomybės draudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 24 punktas).
20. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei reikalavimas pareikštas kaip draudikei, apdraudusiai už žalą atsakingo transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, sprendžiant dėl žalos dydžio reikšmingas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimas, įtvirtinantis teisės normas, kurios taikomos nustatant žalos dydį.
Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą
21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras), vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
22. Remiantis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, žalos administravimo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 6 punkte nustatyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis Civiliniu kodeksu, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę (toliau vadinama – atsakingas draudikas), ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų šiose Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl žalos atlyginimo arba patvirtinęs taikos sutartį byloje pagal nukentėjusio trečiojo asmens ieškinį dėl žalos atlyginimo, žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į įsiteisėjusį teismo sprendimą arba teismo patvirtintą taikos sutartį dėl žalos atlyginimo. Biuras, vadovaudamasis šiomis Taisyklėmis, administruoja žalą, nustato eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, apskaičiuoja ir moka draudimo išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytais atvejais.
23. Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės.
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatos žalos nustatymo aspektu vertintinos kaip reguliuojančios draudėjo pareigą pateikti atitinkamus dokumentus, reikalingus draudimo išmokai išmokėti, draudiko (Biuro) pareigą juos rūpestingai įvertinti, kitas draudėjo ir draudiko pareigas, taip pat tam tikrus procedūrinius reikalavimus, susijusius su žalos nustatymu ir draudimo išmokos išmokėjimu. Tačiau nėra teisinio pagrindo minėtas teisės aktų nuostatas vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos (įskaitant ir bendrosios draudimo teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos) kaip tik patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktą).
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 38 punktą).
26. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir yra pagrindas mokėti draudimo išmoką, nėra ginčo ir dėl to, kad draudimo išmokos dydis turėtų būti nustatomas iš automobilio „Volswagen Touareg“ rinkos vertės, buvusios prieš eismo įvykį, atėmus šio automobilio likutinę vertę po eismo įvykio. Atsakovė iš esmės neginčija ir automobilio rinkos vertės, buvusios prieš eismo įvykį, tačiau nesutinka su ieškovės įrodinėjama jo likutine verte po eismo įvykio, o tai atitinkamai nulemia skirtingą šalių įrodinėjamą žalos, o kartu ir draudimo išmokos, dydį.
27. Ieškovė automobilio „Volkswagen Touareg“ likutinę vertę apskaičiavo pagal Tvarką ir Instrukciją. Tokiu pat būdu automobilio likutinė vertė apskaičiuota ir teismo paskirtos ekspertizės akte. Atsakovės vertinimu, šio automobilio likutinė vertė lygi aukciono būdu nustatytajai jo vertei, kuri yra žymiai didesnė, t. y. 13 130 Eur, nei ta, kurią nustatė ieškovė (5867 Eur) ar teismo paskirtas ekspertas (6648 Eur).
28. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pripažino, kad viena iš draudimo išmokos (žalos) dydžio įrodinėjimo priemonių gali būti aukciono būdu parduotų automobilio liekanų kaina, tačiau sprendė, kad byloje esantys įrodymai apie aukciono vykdymo tvarką neteikia pagrindo daryti išvadą, jog aukcionas vyko tokiomis aplinkybėmis, kurios užtikrintų automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų pardavimą už didžiausią įmanomą kainą (aukcione pateikta automobilio informacija nelaikytina pakankama, iš jos nėra aišku, ar buvo siūloma parduoti automobilio liekanos, ar automobilis kaip transporto priemonė). Be to, byloje nėra įrodymų, kad su aukcioną laimėjusiu subjektu buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.
29. Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalį Draudimo įstatymo nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip. Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis nustato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 178 straipsnis nustato bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, tuo tarpu materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Nurodyta Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalies nuostata būtent ir yra ta materialiosios teisės norma, kuri nustato kitokią įrodinėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013).
30. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje iškilęs ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu ir nėra susijęs nei su atsisakymu mokėti draudimo išmoką, nei su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
31. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).
32. Dėl eksperto išvados reikšmės įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).
33. Nors, kaip nurodoma ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, atsakovės nurodomas aukcionas nėra tikrasis aukcionas, kuriame aukciono organizatoriui paskelbus laimėtoją yra laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta (CK 6.421 straipsnis), aukcioną organizuojanti įmonė yra privatus subjektas, nėra tikrinamas nei aukciono dalyvių mokumas, nei patikimumas vykdant sandorius, atsakovė siūlė parduoti „Volkswagen Touareg“, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, nes nebuvo automobilio įgijusi nuosavybės teise ir neturėjo įgaliojimo jį parduoti, atsakovė nepateikė įrodymų, kad aukciono dalyviams buvo pateikta išsami informacija apie automobilį „Volkswagen Touareg“, kuria vadovaudamiesi aukciono dalyviai galėtų priimti pagrįstus sprendimus dėl šio automobilio kainos, teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai dėl organizuoto aukciono, jame pasiūlytos kainos buvo pateikti į bylą, todėl turėjo būti išsamiai įvertinti kartu su kitais įrodymais.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai apskritai nevertino byloje apklausto liudytojo parodymų dėl aukciono organizavimo, nenustatė, kokia informacija apie automobilį „Volkswagen Touareg“ buvo pateikta aukciono dalyviams, nors atsakovė įrodinėjo ir kasaciniame skunde nurodo, kad aukciono patikimumas patvirtintas išsamiais liudytojo parodymais, aukciono taisyklėmis, viešai prieinama informacija apie aukciono organizavimo principus, dalyvių įsipareigojimus ir kitus reikšmingus faktus, kurie patvirtina, kad dalyvis, pasiūlęs aukcione konkrečią kainą, įsipareigoja už šią kainą nupirkti parduodamą transporto priemonę, kad aukcione buvo pateiktos tos pačios transporto priemonės apgadinimo nuotraukos kaip ir ekspertams.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nereikalavo įrodymų ir nenustatė aplinkybių, kaip automobilio savininkas pasielgė su po eismo įvykio apgadintu automobiliu „Volkswagen Touareg“ (pardavė, suremontavo ir naudoja ar pardavė, už kokią kainą pardavė, kiek kainavo automobilio remontas ir pan.). Šios aplinkybės nustatymas nagrinėjamoje byloje yra itin reikšmingas, kadangi nuo to priklauso, ar po eismo įvykio apgadintas automobilis vertintinas kaip toks, kurį remontuoti tikslinga, ar priešingai – kaip sunaikintas, t. y. tik automobilio liekanos. Kaip minėta šios nutarties 23 punkte, Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Kaip nurodo atsakovė, automobilio savininkė UAB „Altmeda“, kuriai buvo išmokėta draudimo išmoka, verčiasi naudotų transporto priemonių prekyba, todėl jos turima patirtis vertintina kaip didinanti galimybes realizuoti automobilį už rinkos kainą, kadangi toje pačioje rinkoje veikiantis profesionalas turi ir žinių, ir pakankamą kontaktų bazę, kad pasiektų palankiausią sau rezultatą.
36. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ekspertizės akte, dar neapskaičiavęs automobilio „Volkswagen Touareg“ likutinės vertės ir nesant jokių duomenų apie būtinas automobilio remonto išlaidas (tai ekspertizės metu nebuvo ir neturėjo būti nustatoma), ekspertas jau nurodė, kad šioje ekspertizėje terminu „likutinė vertė“ įvardijama vertinamo automobilio „Volkswagen Touareg“ liekanų vertė po sunaikinimo eismo įvykio metu. Ši aplinkybė reikšminga vertinant eksperto išvadą, kaip tai nurodyta šios nutarties 31–32 punktuose, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
37. Bylą nagrinėję teismai nevertino ir bylos nagrinėjimo metu atsakovės nurodyto argumento, kurį atsakovė nurodo ir kasaciniame skunde, kodėl teismo eksperto apskaičiuota automobilio liekanų vertė turi mažesnę įrodomąją galią, palyginus su ieškovės pateiktais skaičiavimais. Ekspertizėje nurodyta, jog skaičiuojamuoju būdu (t. y. taikant koeficientus ir pasirinktus išvestinius duomenis bei atskirai jų nepaaiškinant) nustatyta liekanų vertė yra 6648 Eur, o tai yra daugiau, nei apskaičiavo ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką (5867 Eur).
38. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista pagal ieškinyje nurodytą iki eismo įvykio buvusią automobilio „Volkswagen Touareg“ vertę ir po eismo jos likutinę vertę apskaičiuota draudimo išmokos dalis, delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismui iš naujo nagrinėjant bylą, tirtinos ir vertintinos šios nutarties 33–37 punktuose nurodytos aplinkybės, esant reikalui pasiūlant šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).
Dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio transportavimo iš eismo įvykio vietos išlaidų
39. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ir 94,38 Eur automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimo iš eismo įvykio vietos išlaidų. Bylą nagrinėję teismai tenkino šį ieškovės reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad 94,38 Eur išlaidos automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimui iš eismo įvykio vietos įeina į žalos ir mokėtinos draudimo išmokos dydį, nepaisant to, kad šias išlaidas patyrė ne tiesiogiai automobilio „Volkswagen Touareg“ savininkas, o ieškovė pagal su automobilio „Volkswagen Touareg“ savininku sudarytos transporto priemonių draudimo sutarties sąlygas, kadangi tai yra tiesiogiai su eismo įvykiu susijusios išlaidos.
40. Atsakovė, nesutikdama su tokiu teismų sprendimu, kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovės reikalavimas dėl jos patirtų automobilio transportavimo išlaidų yra nepagrįstas, o teismai, priteisdami atlyginti šias išlaidas, nenurodė aiškių motyvų, kokiu pagrindu tokių išlaidų atlyginimas yra priteisiamas, įskaitant jį į nukentėjusio asmens patirtų nuostolių dydį. Minėtas išlaidas patyrė pati ieškovė, o ne draudėjas, ir jas ieškovė patyrė tik todėl, kad ji pati Transporto priemonių draudimo sutartimi (kasko) buvo įsipareigojusi įvykio atveju suteikti tokią paslaugą savo draudėjui.
41. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys.
42. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 44 punktas).
43. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad 94,38 Eur išlaidų, kurias ieškovė patyrė dėl automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimo iš eismo įvykio vietos, atlyginimas jai priteistas iš atsakovės teisėtai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas kaip draudimo išmokos dalis 94,38 Eur automobilio „Volkswagen Touareg“ transportavimo iš eismo įvykio vietos išlaidų atlyginimas, paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo dalis, kuria priteista iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834) ieškovės „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialo (į. k. 302916450) naudai 5126 (penkių tūkstančių šimto dvidešimt šešių) Eur draudimo išmoka, 722,50 (septyni šimtai dvidešimt du Eur 50 ct) Eur delspinigių, 6 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (5942,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 134 (vienas šimtas trisdešimt keturi) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas