Civilinė byla Nr. 2-2619/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria atmestas prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Vista Property“ bankroto byloje Nr. B2-719-565//2011.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas atsakovui UAB „Vista Property“ iškelti bankroto bylą.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 12 d. nutartimi UAB „Vista Property“ iškėlė bankroto bylą, o įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimo centras“.
Kreditorius L. J. kreipėsi į teismą prašymu patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą 1 620 000 Lt sumai ir pripažinti neteisėtu bei nepagrįstu pirmojo kreditorių susirinkimo, turinčio įvykti 2011-01-07 sušaukimą. Nurodė, kad 2009 m. gegužės 28 d. reikalavimo perleidimo sutarties (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis) pagrindu perėmė iš trečiojo asmens R. M. reikalavimo teisę į UAB „Vista Property“ 1 620 000 Lt skolą, atsiradusią trečiajam asmeniui ir atsakovui UAB „Vista Property“ sudarius 2006 m. gegužės 1 d., 2006 m. birželio 1 d., 2006 m. liepos 10 d., 2006 m. rugpjūčio 30 d. ir 2006 m. spalio 9 d. paskolos sutartis. Paskolos pagal minėtas sutartis perdavimo faktą grindė pinigų įnešimu į UAB „Vista Property“ sąskaitą banke ir kasą, taip pat UAB „Vista Property“ avansinėmis apyskaitomis ir kitais kasos dokumentais.
Bankroto administratorius UAB „Verslo administravimo centras“ su kreditoriaus reikalavimu nesutiko. Teigė, jog dalies paskolos suteikimo faktas nėra įrodytas, taip pat nėra šių pinigų panaudojimą įmonės vardu patvirtinančių apskaitos dokumentų. Pažymėjo, jog bendrovė R. M. grąžino 2 093 450,07 Lt suteiktos paskolos. Atsižvelgdamas į tai, kad paskolos grąžinimo dokumentuose nenurodyta, kuri suteikta paskola grąžinama, laikė, kad grąžintos ankščiausiai suteiktos paskolos, t.y. Reikalavimo perleidimo sutartyje nurodytos paskolos.
Trečiasis asmuo R. M. sutiko su kreditoriaus prašymu patvirtinti minėtą reikalavimą. Nurodė, kad jis, būdamas UAB „Vista Property“ direktoriumi, skolindavo įmonei pinigus, kurie buvo naudojami nekilnojamajam turtui įmonės vardu įsigyti ir ne visuomet pinigai būdavo įnešami į įmonės sąskaitą banke ar kasą. Teigė, jog kartais, savo asmeniniais pinigais, įmonės vardu, apmokėdavo už įmonės įsigytą nekilnojamąjį turtą, o pinigų (paskolų) perdavimas įmonei būdavo įforminamas avansinėmis apyskaitomis. Taip pat pažymėjo, kad, sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį, jis atsakovo UAB „Vista Property“ grąžintą sumą įskaitė kaip vėliausiai suteiktų paskolų grąžinimą, todėl liko negrąžintos paskolos pagal tas paskolos sutartis, kurios ir nurodytos Reikalavimo perleidimo sutartyje.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi kreditoriaus L. J. prašymą patvirtinti 1 612 000 Lt kreditorinį reikalavimą ir prašymą pripažinti neteisėtu bei nepagrįstu pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimą atmetė.
Teismas nustatė, jog šalys neginčija aplinkybės, kad pinigai – 130 000 Lt pagal 2006-05-01 paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006-08-30 paskolos sutartį nebuvo įnešti į bendrovės kasą ar pervesti į sąskaitą banke. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymu, teismas pažymėjo, jog visos juridinių asmenų ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, o išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Todėl byloje esančius dokumentus – 2006-05-02, 2006-05-25 ir 2006-10-18 priėmimo – perdavimo aktus ir avansines apyskaitas laikė neatitinkančiais leistinumo reikalavimų, įrodinėjant 130 000 Lt ir 10 000 Lt pagal 2006-05-01 ir 2006-08-30 paskolos sutartis perdavimo UAB „Vista Property“ faktą. Teismas pažymėjo, jog nesant leistinų įrodymų, kad 130 000 Lt paskola buvo perduota UAB „Vista Property“, 2006-05-25 ir 2006-05-02 kasos pajamų orderių kvitus atitinkamai 50 000 Lt ir 80 000 Lt sumai nelaikė pakankamais įrodymais, patvirtinančiais, kad šios sumos buvo sumokėtos būtent iš 130 000 Lt paskolos, o ne iš kitų UAB „Vista Property“ lėšų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog bendrovei pagal 2006-05-01, 2006-06-01, 2006-07-10, 2006-08-30 ir 2006-10-09 paskolos sutartis buvo perduota iš viso 1 472 000 Lt dydžio paskola. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, jog UAB „Vista Property“ nuo 2006-12-05 iki 2008-12-23 grąžino trečiajam asmeniui 2 093 450,07 Lt paskolos, tačiau pinigų priėmimo – perdavimo aktuose nebuvo nurodyta, kuri paskola ar jos dalis grąžinama konkrečia įmoka. Teismas, vadovaudamasis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog skolininkui nepareiškus, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas yra suėjęs. Taip pat, kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai yra suėję, ir nei viena iš jų nėra užtikrinta, laikė, kad grąžinta seniausia skola. Nustatė, jog anksčiausiai trečiojo asmens suteiktos skolos atsirado pagal paskolos sutartis, nurodytas Reikalavimo perleidimo sutartyje. Teismas pabrėžė, jog pagal šias sutartis UAB „Vista Property“ buvo paskolinta 1 472 000 Lt, o bendrovė grąžino 2 093 450,07 Lt, todėl laikė, kad bendrovė iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo grąžino trečiajam asmeniui suteiktas paskolas pagal paskolos sutartis, nurodytas Reikalavimo perleidimo sutartyje, ir UAB „Vista Property“ prievolės pagal šias paskolos sutartis pasibaigė (CK 6.123 str. 1 d.). Atkreipė dėmesį, jog CK 6.55 straipsnio 2 dalyje numatytas šalių susitarimas dėl įmokų paskirstymo turi būti sudarytas prieš sumokant įmoką ar jos mokėjimo metu, todėl trečiojo asmens argumentus, kad sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Vista Property“ grąžintas sumas jis įskaitė paskolos sutarčių, kurios nėra nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje, apmokėjimui dengti, laikė nepagrįstais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
Kreditorius L. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį dalyje, kurioje atmestas jo prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą ir išnagrinėti klausimą iš esmės – patvirtinti 1 612 000 Lt kreditorinį reikalavimą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nebuvo pateikti leistini įrodymai pagrindžiantys trečiojo asmens R. M. pinigų perdavimą bendrovei – 130 000 Lt pagal 2006-05-01 paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006-08-30 paskolos sutartį. Teigia, jog minėtos paskolos sutartys yra rašytinės, atitinka CK 6.871 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties formos reikalavimą. Šių sutarčių atsakovas neginčija, todėl jos yra galiojančios. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas nereglamentuoja paskolos teikimo ar pinigų perdavimo, todėl teismas, vertindamas įrodymų leistinumą, negalėjo juo remtis. Pabrėžia, jog net ir tuo atveju, jei paskolos gavimas bendrovės buhalterijoje nebuvo tinkamai įformintas, toks įforminimas neatleidžia skolininko nuo prievolių įvykdymo ir nedaro paskolos sutartis negaliojančiomis. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų negavo ar gavo mažiau, o tokio fakto atsakovas neįrodė (CK 6.875 str. 1 d.). Teigia, jog pateiktos 2006-05-02, 2006-05-25 ir 2006-10-18 avansinės apyskaitos ir kasos pajamų orderiai patvirtina net tik pinigų gavimo faktą, bet ir jų panaudojimą bendrovės tikslams. Teismas be pagrindo nevertino trečiojo asmens R. M. paaiškinimų, kad jis savo asmeniniais pinigais įmonės vardu apmokėjo už įmonės nekilnojamąjį turtą, o pinigų pervedimą įformino avansinėmis apyskaitomis.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.55 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą. Pažymi, jog minėta nuostata taikoma tik tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo. Teigia, jog įvykdžius mokėjimus, nėra draudžiamas ir vėlesnis susitarimas. Trečiasis asmuo R. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog visas bendrovės grąžintas sumas įskaitė paskolos sutarčių, kurios nebuvo nurodytos 2009-05-28 Reikalavimo perleidimo sutartyje, pagrindu. Atsakovui UAB „Vista Property“ apie reikalavimo perleidimą buvo pranešta 2009-06-10, todėl jam tapo žinomas įmokų įskaitymas atitinkamoms paskoloms padengti, tuo tarpu atsakovas jokių prieštaravimų dėl įmokų įskaitymų nepareiškė, todėl laiko, jog šalys buvo susitarę dėl tokios įmokų skolų įskaitymo tvarkos ir CK 6.55 straipsnio 2 dalis negalėjo būti taikoma. Pabrėžia, jog ta pati nuostata taikoma tik skoloms, kurių grąžinimo terminas yra suėjęs. Teigia, jog iki 2008-12-23, t.y. atsakovo paskolos dalies gražinimo, suėjo tik 2006-05-01 ir 2006-10-09 paskolos sutarčių mokėjimo terminas, t. y. 267 000 Lt sumai, todėl likusiai sumai įskaitymo taisyklė negalėjo būti taikoma, nes skolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs.
3. Nurodo, jog kilus ginčui, pagal kurias paskolos sutartis atsakovas jau yra grąžinęs skolą, kreditorius su trečiuoju asmeniu sudarė 2011-09-15 Reikalavimo perleidimo sutarties patikslinimą, kuriuo nustatė, jog R. M. perleidžiamas reikalavimas į atsakovą UAB „Vista Property“ 1 612 000 Lt sumai kyla iš visų trečiojo asmens ir bendrovės sudarytų paskolos sutarčių.
Atsakovo BUAB „Vista Property“ atstovas bankroto administratorius UAB „Verslo administravimo centras“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog visus sandorius – paskolos sutartis ir pinigų perdavimo-priėmimo aktus, sudarė tas pats trečiasis asmuo, todėl ypatingą reikšmę, tiriant sandorių sudarymo pagrįstumą, turi preciziškas buhalterinės apskaitos vedimą reguliuojančių teisės aktų taikymas. Teigia, jog teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje yra nurodęs, jog valstybėje teisėtai vykdančių veiklą juridinių asmenų buhalterinę apskaitą reglamentuoja viešosios teisės normos, turinčios reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui. Todėl, sudarant paskolos sutartis dėl 10 000 Lt ir 137 000 Lt, reikalavimo teisių perleidėjas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir nesant jo teiginius patvirtinančių įrodymų – kasos pajamų orderių, sprendė, kad lėšos įmonei nebuvo perduotos. Pažymi, jog šis teisinis ginčas yra kilęs iš bankroto teisinių santykių, todėl atvirkščiai nei teigia apeliantas – įrodinėjimo našta tenka kreditoriui. Sutinka su teismo išaiškinimu dėl įmokų grąžinant skolas paskirstymo. Nurodo, jog naujas apelianto susitarimas dėl Reikalavimo sutarties patikslinimo negali būti apeliacinio proceso dalyku, kadangi toks įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.).
- Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.). ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Kreditoriaus pareikštą reikalavimą bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtina tik tuomet, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.
Šioje byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus L. J. 1 612 000 Lt finansinio reikalavimo bankrutuojančiai UAB ,,Vista Property“ pagrįstumo.
Dėl pinigų pagal 2006-05-01 ir 2006-08-31 paskolos sutartis perdavimo
Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda gavėjui pinigus, o gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1, 2 d.). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas, kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma sudaryta paskolos sutartimi.
Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kreditorius L. J. savo reikalavimo teisę į 130 000 Lt pagal 2006-05-01 paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2006-08-30 paskolos sutartį grindžia skolos pinigų perdavimo-priėmimo aktais, 2006-05-02, 2006-05-25, 2006-10-18 avansinėmis apyskaitomis ir kasos pajamų orderiais (2 t., 205, 207-208 b. l.). Pagrįsta yra pirmosios instancijos išvada, jog minėti dokumentai nėra tinkami įrodymai ir negali pagrįsti trečiojo asmens R. M. pinigų perdavimo bendrovei pagal minėtas sutartis fakto.
Pažymėtina, jog paskolos sutartys buvo sudarytos tarp to paties asmens – R. M. (1 t., 24, 35 b. l.). Tuo tarpu apelianto minimi kasos pajamų orderiai nepatvirtino fakto, jog 2006-05-02 ir 2006-05-25 R. M. pinigai į įmonės kasą 50 000 Lt ir 80 000 Lt buvo įnešti paskolos sutarčių pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog kasos pajamų orderio kvito laukelyje, kuriame nurodoma pinigų į įmonės kasą įnešimo kilmė, yra pažymėta, jog pirmu atveju pinigai į įmonės kasą buvo įnešti kaip avansas gautas iš UAB „Ir vėl“ , o antru – UAB „Real Invest“ apmokėjimas pagal 2006-05-02 sutartį. Todėl kreditoriaus argumentai, jog nurodyti kasos pajamų orderiai patvirtina paskolos bendrovei suteikimo faktą yra nepagrįsti ir neįrodyti (207-208 b. l.) (CPK 178 str.).
Ieškovo teigimu, jo pozicijos pagrįstumą (trečiojo asmens paskolos suteikimo atsakovui faktą) taip pat įrodo 2006-08-30 ir 2006-10-09 pinigų priėmimo-perdavimo aktai, patvirtinantys, kad trečiasis asmuo 2006-05-01 ir 2006-10-09 paskolos sutarčių pagrindu suteikė 130 000 Lt ir 10 000 Lt paskolą bendrovei (26, 37-38 b. l.). Tačiau pinigų priėmimo-perdavimo aktuose nurodyti duomenys turi būti pagrįsti įrašais griežtos apskaitos buhalteriniuose dokumentuose, nes pinigai įnešami į įmonės sąskaitą šių dokumentų pagrindu. Kaip ir pirmosios instancijos teismas nustatė, atsakovo buhalterinėje apskaitoje trečiojo asmens bendrovei suteiktos pinigų įplaukos 2006-05-01 ir 2006-08-30 paskolos sutarčių pagrindu į bendrovės kasą nebuvo užfiksuotos, todėl pinigų priėmimo-perdavimo aktuose įrašyti duomenys, kaip ir aplinkybė, kad atsakovas ieškinio nagrinėjimo metu neginčijo pinigų sumokėjimo fakto, neįrodo, jog trečiasis asmuo įnešė pinigus į bendrovės kasą.
Atmestinas kaip nepagrįstas kreditoriaus argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą (onus probandi).
Pažymėtina, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str.), todėl teismų praktikoje laikomasi tokios pozicijos, jog įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Nagrinėjamu atveju kreditoriui neįrodžius fakto, jog pinigai pagal 2006-05-01 ir 2006-08-30 paskolos sutartis nebuvo įnešti į įmonės kasą, paskolos gavėjui – atsakovui neatsirado prievolė įrodinėti ir ginčyti, jog tokios pinigų sumos negavo.
Dėl įmokų įskaitymo
Įmokų paskirstymo, kai yra kelios skolos, taisykles reglamentuoja CK 6.55 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. CK 6.55 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.
Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Apeliantas savo atskirajame skunde nurodo, jog CK 6.55 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi tarp trečiojo asmens R. M. ir atsakovo UAB „Vista Property“ buvo susitarimas įskaityti skolas, kurios nėra nurodytos Reikalavimo perleidimo sutartyje. Tačiau su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas įmokas pagal paskolos sutartis, pagrįstai taikė CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatytas įmokų paskirstymo taisykles.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog atsakovas nuo 2006-12-05 iki 2008-12-23, vykdydamas mokėjimus pagal paskolos sutartis, trečiajam asmeniui pervedė 2 093 450,07 Lt ( I t., 129 b. l.).
CPK 12, 178 straipsnio nuostatos numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Nors apeliantas ir teigia, jog tarp trečiojo asmens R. M. ir atsakovo UAB „Vista Property“ buvo susitarimas įskaityti skolas pagal paskolos sutartis, kurios nėra nurodytos Reikalavimo perleidimo sutartyje, tačiau tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jais vadovautis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys neatliko jokių veiksmų, kurie būtų leidę trečiajam asmeniui (paskolos davėjui) spręsti, jog atsakovas visų pirma ketina sumokėti skolas, atsiradusias vėlesnių, nenurodytų Reikalavimo perleidimo sutartyje, paskolų pagrindu. Kadangi dėl kitokios mokėjimų įskaitymo tvarkos šalys nebuvo susitarusios, o atsakovas konkrečios apmokamos prievolės nenurodė, toks pirmosios instancijos teismo atliktas mokėjimo paskirstymas atitinka CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatas (CPK 185 str.).
Pažymėtina, jog atsakovui vykdant mokėjimus pagal paskolos sutartis, paskolų pagal 2006-05-01 ir 2006-10-09 sutartis grąžinimo terminai buvo suėję 2007-05-31 ir 2007-10-31 (Paskolos sutarčių 1 p.) (1 t., 20-21, 35-36 b. l.). Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes, jog pinigai pagal 2006-05-01 ir 2006-08-30 paskolos sutartis nebuvo pervesti į įmonės kasą ir atsakovas neturėjo prievolės atsiskaityti pagal šias sutartis, konstatuojama, jog pirmiausia turėjo būti dengiama 137 000 Lt skola pagal 2006-10-09 paskolos sutartį, t. y. skolą, kurios mokėjimo terminai suėję (CK 6.55 str. 2 d.). Toliau atsakovo mokėjimai likusioms skoloms pagal 2006-06-01 ir 2006-07-10 sutartis, kurių pagrindu atsakovui atitinkamai buvo paskolinta 560 000 Lt ir 775 000 Lt, turi būti paskirstomi proporcingai kiekvienai jų (CK 6.55 str. 2 d.). Nustačius, jog pagal 2006-06-01, 2006-07-10 ir 2006-10-09 paskolos sutartis atsakovui buvo perduota 1 472 000 Lt, o atsakovo mokėjimais trečiajam asmeniui buvo grąžinta 2 093 450,07 Lt, konstatuojama, jog iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, t.y. iki 2009-05-28, atsakovo prievolės pagal minėtas sutartis pasibaigė (CK 6.123 str.). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą 1 612 000 Lt sumai.
Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties patikslinimo
Teisėjų kolegija nevertina apelianto pateikto susitarimo dėl Reikalavimo perleidimo sutarties patikslinimo (51 b. l.). Pagal CPK taisykles atskirajame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nepasisakyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje (CPK 312 str.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, savo reikalavimo teisę į UAB „Vista Property“ 1 620 000 Lt skolą, grindė 2009 m. gegužės 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ir trečiojo asmens R. M. bei atsakovo UAB „Vista Property“ 2006-05-01, 2006-06-01, 2006-07-10, 2006-08-30 ir 2006-10-09 sudarytomis paskolos sutartimis. Su atskiruoju skundu pateiktu 2011 m. rugsėjo 15 d. Susitarimu dėl reikalavimo perleidimo sutarties patikslinimo kreditorius savo reikalavimą grindžia ne tik anksčiau minėtomis paskolos sutartimis, bet ir kitomis – 2006-11-08, 2007-01-24, 2008-04-08, 2008-09-04 paskolos sutartimis. Pažymėtina, jog šios paskolos sutartys nebuvo ginčo dalykas, nagrinėjant finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teisme, 2011 m. rugsėjo 15 d. Susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties patikslinimo klausimo nagrinėjimo ir skundžiamos nutarties priėmimo metu dar nebuvo sudarytas, taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dėl jų nepasisakė ir pasisakyti negalėjo. Todėl apelianto pateiktas 2011 m. rugsėjo 15 d. Susitarimas ir juo nustatyti teisiniai santykiai skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi (CPK 312 str., 320 str.).
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti L. J. kreditorinį reikalavimą, t.y. klausimą iš esmės išsprendė teisingai. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vytas Milius
Nijolė Piškinaitė
Donatas Šernas