Civilinė byla Nr. 2A-188/2011

                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 45.5 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Konstantino Gurino,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Ramūnui Audzevičiui,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ atstovams advokatams Laurai Šlepaitei, Mariui Juoniui,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei E. M.,

            viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo  Kauno miesto savivaldybės administracijos ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-105-527/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fima“ ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Siemens Osakeyhtio“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Mikrovisatos TV“, uždaroji akcinė bendrovė „Mikrovisatos servisas“, Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, L. R., Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešojo pirkimo komisijos nariai A. J., V. G., D. Č., R. M., R. N., J. S.. Išvadą teikianti Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

             Ieškovas UAB ,,Fima“ 2007-10-15 su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2005-11-23 sutartį Nr. 2223, sudarytą tarp atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybė) ir UAB ,,Siemens Osakeyhtio“ (toliau - UAB ,,Siemens“); 2) priteisti iš atsakovo Savivaldybės 525 048,55 Lt nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas; 3) taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti atsakovą Savivaldybę išmontuoti vaizdo stebėjimo kameras ir grąžinti jas atsakovui UAB „Siemens“; 4) solidariai iš atsakovų priteisti 19 279,97 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei grąžinti 5 299 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Savivaldybė organizavo atvirą konkursą vaizdo stebėjimo sistemos Kauno mieste įrengimo ir eksploatacijos paslaugoms pirkti. Ieškovas 2005-10-10 buvo informuotas, kad viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 sprendimu pirma vieta suteikiama atsakovo UAB „Siemens“, veikiančio pagal jungtinės veiklos sutartį kartu su trečiaisiais asmenimis UAB „Mikrovisatos TV“ ir UAB „Mikrovisatos servisas“, o antroji vieta - ieškovo pasiūlymui.

Ieškovas su konkurso rezultatais nesutiko ir su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kuris ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusiu 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu šį sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino - pripažino atsakovo viešojo pirkimo komisijos sprendimą negaliojančiu. Ieškovas teigė, kad ginčijama Sutartis buvo pasirašyta remiantis negaliojančiu komisijos sprendimu, todėl yra neteisėta ir turi būti pripažinta negaliojančia nuo pat sudarymo momento. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas minėtame 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime nustatė atsakovo Savivaldybės vykdyto viešojo pirkimo pažeidimus, konstatavo, kad buvo pažeista imperatyvaus pobūdžio viešųjų pirkimų tvarka, nustatyta Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau - VPĮ), galiojusio konkurso metu 4 straipsnio 1 dalyje, 28 straipsnio 7 dalyje, 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Atsakovui pažeidus viešųjų pirkimų tvarką, kartu buvo pažeistas VPĮ 15 straipsnis, įpareigojantis perkančiąją organizaciją sudaryti pirkimo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu. Sutartis turėjo būti sudaryta su ieškovu, kuris turėjo būti paskelbtas konkurso nugalėtoju, todėl laikytina, kad sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias VPĮ nuostatas (CK 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas patyrė 525 048,55 Lt žalą, tai yra negautas pelnas, kurią atsakovas privalo atlyginti.

 

Atsakovas UAB „Siemens“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ginčijamos sutarties ex officio nepripažino niekine, o tai leidžia daryti išvadą, kad Sutartis nėra niekinis sandoris. Taip pat teigė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškininius reikalavimus pareiškė praėjus 2 metams nuo sutarties sudarymo. Vykdant Sutartį vaizdo stebėjimo kamerų sistema Kauno mieste yra sumontuota, funkcionuoja. Taigi Sutartį pripažinus negaliojančia, neabejotinai būtų pažeistas viešasis interesas - atsakovas, vadovaudamasis VPĮ nuostatomis, privalėtų skelbti naują konkursą sistemai prižiūrėti, o tuo laikotarpiu sistema, padedanti mažinti nusikalstamumą Kauno mieste, nebūtų prižiūrima ir aptarnaujama. Nutraukus sutartį, atsakovas ir (arba) tretieji asmenys patirs nuostolių, kurių dydis yra 2 574 045,66 Lt su PVM (pirkto turto ir paslaugų kaina), o taip pat negaus pelno pagal sutartį už visą jos galiojimo laikotarpį - 10 metų (pirktos sistemos priežiūra). Teigė, jog Sutarties nutraukimas, restitucijos pritaikymas ir galimybė dalyvauti naujame konkurse nesuteikia jokių garantijų ieškovui, kad jis bus pripažintas naujo konkurso nugalėtoju. Nurodė, kad ieškovas nepagrindė restitucijos taikymo būtinybės, o remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, teismas neprivalo taikyti restitucijos, jeigu jos taikymas po sutarties nutraukimo yra ekonomiškai nepagrįstas, pažeidžiantis protingumo principą bei viešąjį interesą.

 

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė taikyti sutrumpintą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Teigė, jog Lietuvos apeliacinis teismas minėtu sprendimu nekonstatavo niekinio sandorio fakto ir jo pasekmių, ką jis turėjo padaryti ex officio, jei būtų nustatęs imperatyviųjų teisės normų pažeidimus, todėl šiuo atveju Sutartį pripažinus niekine, ji galėtų būti pripažinta negaliojančia tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Restitucijos taikymas ir įpareigojimas išmontuoti vaizdo stebėjimo kameras yra susijęs ne tik su didelėmis ir neprotingomis išlaidomis, bet ir su viešojo intereso pažeidimu. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovas neįvykdė VPĮ ar kituose teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas įvykdė netinkamai. Teigė, jog ieškovo pasiūlyta įrenginių eksploatavimo ir priežiūros kaina buvo 70 737,23 Lt per mėnesį, todėl pasiūlymas būtų atmestas kaip per brangus.

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino 2005-11-23 sudarytą sutartį Nr. 2223 negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, netaikant restitucijos.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimų dėl niekinio sandorio pasekmių, prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą. Atsižvelgdamas į tai, kad Vaizdo stebėjimo kamerų sistemos Kauno mieste priėmimo naudoti aktas buvo pasirašytas tik 2006-10-17, kuris į civilinę bylą Nr. 2-235-436/2006 buvo pateiktas vėliausiai 2006-11-29 teismo posėdžio metu, teismas laikė, kad nuo šios datos ieškovui neabejotinai turėjo būti žinoma apie Sutarties vykdymą. Nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, nustatęs imperatyvių teisės normų pažeidimus, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime galėjo ir privalėjo ex officio pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį konstatuoti niekinio sandorio faktą. To nepadarius, šio ieškinio senatis prasidėjo tik įsiteisėjus šiam sprendimui. Ieškovas į teismą su ieškiniu šioje byloje kreipėsi 2007-10-11, todėl teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Laikė, jog net ir tuo atveju, jei termino pradžia būtų laikytina ne minėta data, šis terminas, atsižvelgiant į ieškinio senaties termino trukmę, esmę ir paskirtį, ginčo pobūdį civilinėje byloje Nr. 2-235-436/2006, turėtų būti atnaujintas, pripažinus, jog ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.).

Teismas nurodė, jog civilinėje byloje Nr. 2-235-436/2006 Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad konkurso nugalėtojo UAB „Siemens“ pasiūlymas turėjo būti atmestas kaip neatitinkantis privalomų pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, todėl tokio sprendimo pagrindu sudarytos Sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas ginčijamą 2005-11-23 sutartį pripažino niekine ir negaliojančia (CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.).

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo taikyti vienašalę restituciją, kuri, teismo nuomone, pažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principą, nes yra visiškai ekonomiškai nepagrįsta, susijusi ne tik su didelėmis ir neprotingomis išlaidomis (Savivaldybė turėtų organizuoti naują konkursą sistemos išmontavimui atlikti ir naują konkursą joms vėl įrengti), bet ir su viešojo intereso pažeidimu. Pagal ginčijamą sandorį didelę dalį paslaugų atsakovas UAB ,,Siemens“ jau yra suteikęs, o pagal 2005-11-23 sutartį už vaizdo stebėjimo kamerų sistemos suprojektavimą, įrengimą ir jų priežiūrą bei eksploataciją nuo 2006-10-31 iki 2009-10-21 atsakovui UAB ,,Siemens“ buvo sumokėta 1 579 490,59 Lt bei likęs susidaręs 226 906,36 Lt įsiskolinimas pagal 2009 m. birželio-rugsėjo mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teismas sprendė, jog restitucijos atveju iš UAB ,,Siemens“ priteisiant atsakovo Savivaldybės jam sumokėtas sumas už suteiktas paslaugas, nepagrįstai pagerėtų Savivaldybės padėtis, o UAB ,,Siemens“ padėtis atitinkamai pablogėtų, nes minėtos paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Sutartį pripažinus niekine, nesant galimybės taikyti restitucijos, teismas sutartį pripažintino negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, nes ieškovas neįrodė, jog pagal pirkimo rezultatus būtent jis turėtų būti paslaugų tiekėju ir kad tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo užkirstas kelias pajamoms gauti. Kauno miesto savivaldybės taryba 2005-06-20 priėmė sprendimą Nr. T-329 ,,Dėl vaizdo stebėjimo kamerų sistemos eksploatavimo paslaugų pirkimo”, kuriuo nusprendė vaizdo stebėjimo kamerų sistemos eksploatavimo paslaugoms pirkti iš viešojo pirkimo konkurso laimėtojo ne daugiau kaip 62 500 Lt per mėnesį. Todėl ieškovo pasiūlymas, kurio kaina 70 737,23 Lt per mėnesį, būtų atmestas kaip per brangus ir neatitinkantis pagrindinio kriterijaus - kainos, kurią atsakovas būtų galėjęs mokėti už vaizdo stebėjimo kamerų sistemos eksploatavimo paslaugas. Civilinėje byloje Nr. 2-235-436 Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu visas Viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 sprendimas yra pripažintas negaliojančiu, todėl, teismo nuomone, neliko jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad būtent ieškovas turi būti laikomas konkurso laimėtoju.

 

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Siemens“ prašo pakeisti tą sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, tai yra 2005-11-23 sudaryta sutartis pripažinta negaliojančia bei spręstas klausimas dėl restitucijos taikymo, ją netaikant, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas:

1.1. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo įsiteisėjimo. Šio termino pradžia skaičiuotina nuo dienos, kada ieškovas sužinojo apie Sutarties sudarymą, o ne jos vykdymą, nes būtent neteisėtos viešojo pirkimo sutarties sudarymas gali pažeisti subjekto teises. Ieškovui apie sutarties sudarymą galutinai tapo žinoma 2006-01-04, kai jis gavo atsakovų atsiliepimus į ieškinį minėtoje byloje, tarp kurių priedų buvo ir Sutartis, nuo kurio teismas turėjo pradėti skaičiuoti vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Ieškovas turėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, arba kreiptis į teismą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia vadovaujantis bendromis CK nuostatomis, jeigu manė, kad šios Sutarties sudarymas pažeidžia jo teises. Tai, kad ieškovas, sužinojęs apie Sutarties sudarymą, nedelsdamas nepareiškė reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, leido pagrįstai tikėtis, jog ieškovas pasirinko kitą teisių gynimo būdą - reikalavimą atlyginti nuostolius.

1.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.130 straipsnio 3 dalies normas, todėl nepagrįstai nustatė, jog ieškinio pareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-235-436/2006 nutraukė ieškinio senaties terminą (CPK 330 str.). Ieškovas minėtoje civilinėje byloje reiškė kitus reikalavimus nei šioje byloje, kurie nėra tapatūs, tuo tarpu ieškinio senatis nutraukiama pareiškus tapačius reikalavimus tik tų asmenų atžvilgiu. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009 ir kt.).

1.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių ir nepateikė jokių tokią išvadą pagrindžiančių motyvų. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo tenka ieškovui (CPK 12 str. ir 178 str.).

2. Teismas nepagrįstai ginčijamą Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia:

2.1. Teismas privalėjo atmesti ieškinį kaip pareikštą netinkamo ieškovo, o to nepadaręs pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamos proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Tik suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Suinteresuotumas - poreikis kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009 pripažino, kad laisvė paduoti ieškinius ginčijant viešojo pirkimo procedūras turi būti ribojama. Priešingu atveju kiltų grėsmė viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo specifiškumui ir stabilumui: tiek perkančioji organizacija, tiek viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pripažintas tiekėjas niekada (ieškinio senaties ribose) nebūtų užtikrinti sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo nepertraukiamumu, nes visi subjektai, parodę netiesioginį ryšį su ginčijamomis viešojo pirkimo procedūromis, galėtų jas kvestionuoti. Teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad nepriklausomai nuo to, kaip viešojo pirkimo procedūrų kontekste būtų įvertintas atsakovo pasiūlymas, ieškovo pasiūlymas būtų buvęs atmestas (dėl per didelės kainos arba dėl kitų priežasčių), o jeigu būtų vykdoma nauja viešojo pirkimo procedūra, nėra garantijos, kad su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad Sutartimi yra pažeidžiamos ieškovo materialinės subjektinės teisės (interesai). Ieškovui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą (CPK 49 str.), todėl laikytina, jog ieškovas neturi teisinio suinteresuotumo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia.

2.2. Teismas, pripažindamas Sutartį negaliojančia, neatsižvelgė į visus tarp ginčijamos Sutarties šalių susiklosčiusius santykius ir dėl to neišsprendė visų atsakovų tarpusavio atsiskaitymo pagal Sutartį ir kitų klausimų. Todėl teismo sprendimo padariniai tampa prieštaraujančiais materialinei ir ekonominei realybei, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogina apelianto padėtį. Teismas teisingai nusprendė, kad šiuo atveju restitucija netaikytina, tačiau sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja motyvams, nes Sutarties objekto kaip visumos nedalomumas yra neišlaikomas. Apeliantas yra įvykdęs didelę dalį Sutartyje numatytų įsipareigojimų. Vaizdo stebėjimo kamerų sistema nebus išmontuota, tačiau už šią sistemą apeliantui dar nėra sumokėta. Apelianto padėtis pablogėja dėl to, kad neatgauna didžiosios dalies įrangos kainos, t. y. beveik 65 procentų įrangos kainos. Be to, sprendime nėra pasisakoma, kas ir kokiu būdu turės vykdyti tolesnę vaizdo stebėjimo kamerų sistemos priežiūrą. Tuo tarpu Savivaldybės padėtis pagerėja dėl to, kad ji yra atleidžiama nuo didelės dalies savo įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo. Tiek teisine, tiek ekonomine prasme, gautų lėšų praradimas yra lygiai toks pat nuostolis (netektis), kaip ir gautinų pajamų netekimas. Nepriklausomai nuo to, kaip buvo įvertintas pasiūlymo atitikimas konkurso sąlygoms, apeliantas pateikė geriausią pasiūlymą, pateikta įranga yra naudojama pagal paskirtį ir veikia tinkamai. Taigi motyvuojamojoje sprendimo dalyje pripažinęs poreikį subalansuoti atsakovų interesus taip, kad nei vienos iš jų padėtis nepagrįstai pagerėtų/nepablogėtų, teismas skundžiamu sprendimu sukuria tokias pasekmes, jog vieno iš atsakovų padėtis akivaizdžiai pagerėja. Tai prieštarauja CK 1.5 ir 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, teisinės valstybės principams, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinam bendram nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principui.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sutarties neteisėtumas kilo ir dėl apelianto UAB ,,Siemens“ kaltės ir neatsižvelgė į viešojo pirkimo procedūrų organizavimo ir vykdymo specifiką bei faktines bylos aplinkybes. Viešųjų pirkimų įstatymas tik perkančiajai organizacijai suteikia teisę spręsti dėl pasiūlymų tinkamumo, tiekėjo kvalifikacijos atitikimą jos reikalavimams. Pasiūlymo pateikimo metu apeliantas buvo įsitikinęs, jog jo kvalifikacija ir pasiūlymas atitinka atsakovo reikalavimus. Be to, apeliantas yra viena didžiausių pasaulyje bendrovių, teikiančių elektrotechnikos, automatikos ir kitas paslaugas, patiekė ir įrengė Sutartyje numatytą įrangą, kuri jau eilę metų yra naudojama pagal paskirtį, o tai įrodo, jog apeliantas turi reikiamą kompetenciją.

 

 

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti šio teismo sprendimo dalį, kuria ginčijama sutartis pripažinta negaliojančia ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas UAB ,,Siemens“. Papildomai nurodoma, jog:

1. Teismas nepagrįstai ginčijamą Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia:

1.1. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.). Tiek Kauno apygardos teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą Nr. 2-235-436/2006 pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl viešojo pirkimo komisijos sprendimų panaikinimo, tiek ir Lietuvos apeliaciniam teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą Nr. 2A-264/2007 pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimo, buvo žinoma apie sudarytą Sutartį. Tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai Sutarties nepripažino niekine. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 11 d. sprendimu konstatuota, jog viešojo pirkimo komisijos veiksmai prieštaravo kai kurioms VPĮ nuostatoms, tačiau imperatyvios teisės normos nebuvo nepažeistos.

1.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustato specialius reikalavimus, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Teismas privalėjo atsižvelgti į 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2d straipsnį, pagal kurį peržiūros institucija gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo sudaryta neteisėtai, nustačius, kad dėl svarbių bendro intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius. Ekonominiai interesai, sprendžiant sutarties galiojimo klausimą, gali būti laikomi viršenybę turinčia priežastimi tik tuo atveju, jei išimtinėmis aplinkybėmis jos negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių.

 

Atsiliepime į atsakovo UAB ,,Siemens“ apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo jį patenkinti.

 

Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas UAB ,,Fima“ prašo atmesti juos kaip nepagrįstus. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1.      Apeliantai nepagrįstai teigia, jog ieškovas nebuvo teisiškai suinteresuotas ginčyti Sutartį, t. y. Sutarties galiojimas niekaip nepažeidė ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Apelianto Savivaldybės viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 dienos sprendimo Konkurso nugalėtoju paskelbti apeliantą UAB ,,Siemens“ neteisėtumas ir negaliojimas buvo konstatuotas ne tik Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2008. Šioje byloje pasisakyta, jog apeliantas Savivaldybė 2005-11-09 sprendimu pažeidė imperatyvias VPĮ nuostatas. Šio sprendimo, pripažinto niekiniu ir negaliojančiu, pagrindu buvo sudaryta Sutartis, tokia Sutartis taip pat yra niekinė ir negaliojanti. Ši aplinkybė pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime nebuvo konstatuotas Sutarties negaliojimas, todėl ieškovas turi teisinį suinteresuotumą reikšti reikalavimą šioje byloje. Tai patvirtina ir nuosekliai formuojama teismų praktika. Šiuo atveju akivaizdu, jog tenkinus ieškovo ieškininius reikalavimus, Savivaldybei atsirastų poreikis skelbti konkursą dėl to paties pirkimo objekto, o ieškovas pagrįstai tikėtųsi dalyvauti naujose viešųjų pirkimų procedūrose ir iš naujo konkuruoti dėl to paties pirkimo objekto.

2.      Apeliantų argumentai, susiję su ieškinio senatimi, yra nepagrįsti. Jei sandoris yra niekinis, teismas turi pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą bei teisines pasekmes. Toks reglamentavimas aiškiai ir akivaizdžiai nukreiptas į tikslą eliminuoti iš civilinės apyvartos niekinius sandorius ir jų teisines pasekmes, nustatant, jog tokio sandorio ir jo pasekmių apskritai nėra (jie neegzistuoja). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojama pozicija, jog niekinio sandorio sudarymas reiškia, kad šalys negalėjo nežinoti, jog jų sandoris prieštarauja teisei, taigi jos visais atvejais nesąžiningos. Tai tiesiogiai seka iš Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies ir CK 1.6. straipsnyje įtvirtinto principo, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Darytina išvada, jog niekinio sandorio atveju nesąžiningoms šalims negali kilti teisėtų lūkesčių dėl tokio niekinio sandorio ir jo teisinių padarinių. Todėl ieškinio senaties institutas apskritai netaikytinas reikalavimams dėl niekinio sandorio fakto konstatavimo ir jo teisinių pasekmių taikymo.

3. Apeliantai skunduose nepagrįstai remiasi CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nurodytu sutrumpintu ieškinio senaties terminu reikalavimams, kylantiems iš konkurso rezultatų. VPĮ nebuvo nurodyta jokių ieškinio senaties terminų būtent pačios viešojo pirkimo sutarties ginčijimui, o 94 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio padavimo terminai taikomi tik ginčijant viešojo pirkimo procedūras iki pirkimo sutarties sudarymo (kas pagal VPĮ 7 str. laikoma viešojo pirkimo procedūrų pabaiga), todėl netaikytini pačios pirkimo sutarties ginčijimui. Pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalį esant CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK nuostatos, išskyrus atvejus, kai CK pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. CK 6.382 straipsnyje nurodyta, jog viešojo pirkimo-pardavimo sutartims CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. Kadangi VPĮ nenumatė ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, laikytina, jog šiems reikalavimams yra nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas - 10 metų. Todėl CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas apskritai netaikytinas iš viešojo pirkimo rezultatų kylantiems reikalavimams, tame tarpe ir reikalavimui dėl niekinio sandorio fakto ir teisinių jo pasekmių. Tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-501/2010 nurodė, jog viešojo pirkimo sutartims ginčyti turėtų būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

4. Teismas pagrįstai laikė, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Ieškovo ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-23543612006 pareikšto reikalavimo tenkinimo atveju teismai turėjo pareigą ex officio pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia, todėl atitinkamai toks reikalavimas laikytinas nutraukiančiu ieškinio senaties eigą CK 1.125 straipsnio 3 dalies prasme. Tai, kad ieškovas kartu su ieškiniu minėtoje civilinėje byloje nepareiškė atskiro reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, negalėjo būti pagrindas apeliantams tikėtis, jog tenkinus ieškinį, Sutartis nebus pripažinta niekine ir negaliojančia ex officio paties teismo, o teismui dėl to nepasisakius – kad ieškovas nepareikš atitinkamo reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

5.      Apeliantas Savivaldybė aplinkybę, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime nepripažino Sutarties niekine ex officio, nepagrįstai traktuoja kaip įrodymą, jog viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 sprendimas nepažeidė imperatyvių teisės normų. Būtent šiame sprendime, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartyje yra konstatuota, jog Konkurso procedūrų pažeidimai yra imperatyvaus pobūdžio (bylos Nr. 3K-3-185/2008). Akivaizdu, jog teismas, esant prejudiciniams faktams, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, turėjo pareigą pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu.

6.      Apeliantas Savivaldybė nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo atsižvelgti į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/06/EB (toliau – Direktyva), 2d straipsnį, reikalaujantį išsaugoti sutarties padarinius, jei išimtinėmis aplinkybėmis jos negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių. ES direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai - ES institucijų priimtą direktyvą valstybės narės turi įgyvendinti pačios pasirinkdamos jos įgyvendinimo formą ir būdus (pvz., priimti įstatymą ar kitokį teisės aktą). Direktyvos priėmimas suponuoja valstybės teisėkūros subjektų pareigą ją įgyvendinti priimant naujas teisės normas ar keičiant senąsias, bet jokiu būdu nesuteikia teismui teisės remtis ja tiesiogiai ir taikyti ginčo santykiams, jei nuostatos nėra tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Apeliantas neaptarinėjo tiesioginio direktyvų veikimo sąlygų ir nepagrindė, kodėl būtent šiuo atveju Direktyva turėtų būti taikoma. Direktyvos nuostatos negali būti taikomos šioje byloje, nes tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybe, bet ne atvirkščiai. Be to, Konkurso ir Sutarties sudarymo metu Direktyva dar net nebuvo priimta, o Direktyvos 2d straipsnio nuostatos į VPĮ inkorporuotos tik 2010-02-11, kurios įsigaliojo 2010-03-02.

7. Šalių tarpusavio atsiskaitymai nėra restitucijos klausimas, todėl teismas neturėjo pareigos jį išspręsti. Savo esme šis šalių tarpusavio atsiskaitymų klausimas išeina už restitucijos taikymo ar netaikymo ribų. Šią nuostatą patvirtina ir teismų praktika, kurioje nurodoma, jog teismas dėl niekinio sandorio teisinių padarinių sprendžia išimtinai šiuos klausimus: ar restituciją apskritai taikyti, jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo - natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Darytina išvada, jog teismui nusprendus netaikyti restitucijos kaip Sutarties negaliojimo pasekmės (su kuo sutiko apeliantai), neturėjo pareigos išspręsti Sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų.

8. Apelianto UAB ,,Siemens“ teiginiai, jog dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo jo padėtis nepagrįstai pablogėja, nes netenka didžiosios dalies pagal Sutartį sumontuotos įrangos kainos, išeina už bylos nagrinėjimo ribų. Vienos iš šalių padėties nesąžiningas pablogėjimas dėl restitucijos taikymo nėra priežastis netaikyti restitucijos. Teismo sprendimas Apeliantams neužkerta kelio tarpusavio atsiskaitymų klausimus spręsti derybomis, o prireikus – ir teisme, civilinės atsakomybės ar nepagrįsto praturtėjimo institutų pagalba. Restitucija nebuvo taikyta, apeliantai pripažįsta, jog teismas pagrįstai jos netaikė, todėl aplinkybės dėl Sutarties šalių kaltės dėl neteisėtos Sutarties sudarymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą ir privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Kaip minėta, teismas skundžiamu sprendimu ieškovo UAB ,,Fima“ ieškinį patenkino iš dalies – pripažino atsakovų Savivaldybės ir UAB ,,Siemens“ 2005-11-23 sudarytą sutartį Nr. 2223 negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, netaikant restitucijos. Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-264/2007 konstatuotu faktu, jog konkurso nugalėtojo UAB „Siemens“ pasiūlymas turėjo būti atmestas kaip neatitinkantis privalomų pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų, teismas sprendė, kad neteisėto sprendimo pagrindu sudarytos Sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Teismas sprendė, jog šiuo atveju restitucija netaikytina, nes didelę dalį paslaugų atsakovas UAB ,,Siemens“ jau yra suteikęs.

Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad teismas privalėjo taikyti sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tarp ginčijamos Sutarties šalių susiklosčiusius santykius ir dėl to neišsprendė visų atsakovų tarpusavio atsiskaitymo pagal Sutartį klausimų, todėl nepagrįstai ginčijamą Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia. Teigia, jog sutarties pripažinimas negaliojančia sukelia neproporcingų padarinių, todėl vadovaujantis protingumo principu ji turėtų būti palikta galioti.

 

Dėl ieškinio senaties

 

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, susijusius su ieškinio senatimi. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str.  5 d.). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad niekinio sandorio klausimas nagrinėjamas viešųjų pirkimų kategorijos byloje. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į VPĮ specifiškumą ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-264/2007 pripažino negaliojančiu atsakovo viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 sprendimą, kuriuo atsakovas UAB „Siemens“ pripažintas laimėtoju. Tačiau minėtoje byloje dėl šiuo negaliojančio sprendimo pagrindu atsakovų 2005-11-23 sudarytos sutarties Nr. 2223 teisėtumo ir galiojimo nebuvo pasisakyta ir šis klausimas yra sprendžiamas nagrinėjamoje byloje. Niekinio sandorio prielaidos buvo konstatuotos minėtame teismo sprendime, tuo tarpu vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šiuo klausimu, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.). Dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju, o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją) taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžiai nepraleistas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. ir kt. v. Tauragės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008). Nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai argumentavo išvadą, jog ieškovas nepraleido jo reikalavimams nustatyto ieškinio senaties termino, apeliantų teiginiai dėl netinkamo ieškinio senaties termino eigos pradžią nustatančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, šio termino pradžios skaičiavimo, eigos nutraukimo ir kt., atsižvelgiant į prieš tai šiuo klausimu teisėjų kolegijos išdėstytus argumentus, nepaneigia paminėtos, iš esmės teisingos teismo išvados (CPK 185 str.).

 

Dėl ieškovo teisinio suinteresuotumo

 

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai, netinkamai aiškindami suinteresuotumo sąvoką šioje byloje, taip pat nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas, neatmetęs ieškinio kaip pareikšto netinkamo ieškovo, pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (CPK 178 str.). Iš tiesų, tik suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Suinteresuotumas bendrąja prasme - poreikis kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas UAB ,,Siemens“, siekdamas pagrįsti argumentus, jog laisvė paduoti ieškinius turi būti ribojama, nes priešingu atveju kiltų grėsmė viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo specifiškumui ir stabilumui, šalys nebūtų užtikrintos sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo nepertraukiamumu, o visi subjektai, parodę netiesioginį ryšį su viešojo pirkimo procedūromis, galėtų jas kvestionuoti, be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, kurioje ginčas kilo dėl neskelbiamų derybų būdu vykusių procedūrų pagrįstumo ir teisėtumo. Šios bylos ratio decidendi yra iš esmės skirtingos nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.  Paminėtoje nutartyje analizuota situacija, kai ieškovas, nedalyvavęs viešajame pirkime, apskritai neteikiantis perkančiajai organizacijai reikalingų įsigyti paslaugų, taigi neturintis tiekėjo statuso, kuris gali pasiūlyti prekes, paslaugas ar darbus, reiškė reikalavimą dėl viešojo pirkimo pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasacinis teismas konstatavo, jog tokiu atveju ieškovas neįrodė savo teisinio suinteresuotumo. Tačiau kartu pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog suinteresuotumo ginčyti viešųjų pirkimų procedūras gali turėti ne tik jose dalyvaujantis subjektas, bet ir subjektas, kuris formaliai jose nedalyvavo, t. y. ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo.

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovas, Savivaldybės viešojo pirkimo komisijos 2005-11-09 dienos sprendimo Konkurso nugalėtoju paskelbti apeliantą UAB ,,Siemens“ neteisėtumas ir negaliojimas buvo konstatuotas ne tik Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje 2A-264/2007, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2008. Šioje byloje pasisakyta, jog apeliantas Savivaldybė 2005-11-09 sprendimu pažeidė imperatyvias VPĮ nuostatas. Šio sprendimo, pripažinto niekiniu ir negaliojančiu, pagrindu buvo sudaryta Sutartis. Taigi akivaizdu, kad minėti procesiniai sprendimai patvirtina ieškovo suinteresuotumą, nes pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo, nors ir nėra garantijos, kad būtent su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai nepagrįstai teigia, jog ieškovas neturi teisinio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje (CPK 178 str.).

 

Dėl sutarties negaliojimo

 

            Kaip minėta, apeliantai nesutinka su teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos pripažinti negaliojančia atsakovų Savivaldybės ir UAB ,,Siemens“ 2005-11-23 sudarytą sutartį Nr. 2223. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendime minėtoje civilinėje byloje 2A-264/2007 nurodė, jog konkurso nugalėtoju pripažinto UAB ,,Siemens“ pasiūlymas neatitiko perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų ir turėjo būti atmestas, tai yra nepateikta licencija priešgaisrinės apsaugos sistemai prižiūrėti, pasiūlytos vieno tipo valdomo vaizdo stebėjimo kameros, tačiau jų techniniai duomenys nurodyti kito tipo vaizdo stebėjimo kameros, kurios techniniai duomenys atitinka perkančiosios organizacijos techninėje specifikacijoje nurodytiems reikalavimams, nepateikta atitinkamo sertifikato ir kt. Teismas šiame sprendime konstatavo, jog šie pažeidimai yra imperatyviųjų Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tikrindamas šio teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2008 m. kovo 28 d. nutartyje konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas teisingai minėtus pažeidimus traktavo kaip imperatyviųjų normų pažeidimus. 

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog paminėtuose teismų procesiniuose spendimuose nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje byloje. Sprendė, jog dėl esminių, imperatyviųjų teisės normų pažeidimų panaikinus atsakovo viešojo pirkimo komisijos sprendimą, tokio sprendimo pagrindu sudarytos Sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Todėl ginčijamą 2005-11-23 sutartį teismas pripažino niekine ir negaliojančia. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, kuriomis siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai paminėtus imperatyvius pažeidimus bei vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, sprendžia, jog teismas turėjo pagrindą pripažinti sutartį negaliojančia (CPK 263 str. 1 d., 185 str.).

Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo vadovautis 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/66/EB (toliau Direktyva), iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2 d straipsnio nuostatomis, o taip pat naujos, nuo 2010-03-03 įsigaliojusios, VPĮ redakcijos 95-2 straipsniu, pagal kurį peržiūros institucija (teismas) gali nepripažinti sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo sudaryta neteisėtai, nustačius, kad dėl svarbių bendro intereso priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius, o sutarties negaliojimas turėtų neproporcingų padarinių.

Atmesdama šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas savo atsiliepime teisingai nurodo, jog ES direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, nes ES institucijų priimtą direktyvą valstybės narės turi įgyvendinti pačios pasirinkdamos jos įgyvendinimo formą ir būdus (pvz., priimti įstatymą ar kitokį teisės aktą). Direktyvos priėmimas suponuoja valstybės teisėkūros subjektų pareigą ją įgyvendinti priimant naujas teisės normas ar keičiant senąsias, bet jokiu būdu nesuteikia teismui teisės remtis ja tiesiogiai ir taikyti ginčo santykiams, jei nuostatos nėra tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Tuo tarpu apeliantai neaptarinėjo tiesioginio šių teisės aktų veikimo sąlygų ir nepagrindė, kodėl būtent nagrinėjamu atveju Direktyva turėtų būti taikoma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje pasisakė dėl netiesioginio veikimo paminėtos direktyvos, kuri ginčijamų santykių metu jau buvo įsigaliojusi, bet dar nebuvo įgyvendinta nacionalinėje teisėje ir nebuvo suėjęs jos įgyvendinimo terminas, sprendžiant viešojo pirkimo sandorio, sudaryto pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir viešųjų pirkimų principus, galiojimo (negaliojimo) ir teisinių padarinių (civilinė byla UAB ,,Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2010; procesinio sprendimo kategorija 45.4). Kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, jog nepasibaigus direktyvų įgyvendinimo terminui, nacionalinė teisė aiškintina ne bendrai pagal direktyvos ar kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, o tik tiek ir tam, kad toks aiškinimas leistų išvengti direktyva siekiamo tikslo pažeidimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog paminėtos direktyvos pagrindinis tikslas - peržiūros procedūrų veiksmingumas, tuo tarpu sandorio negaliojimo nepripažinimas (išsaugojimas) – viena iš šio pagrindinio tikslo įgyvendinimo sąlygų bei tiekėjų gynybos sistemos išimčių, kurią privalo  kompensuoti alternatyviųjų sankcijų taikymas. Pažymėtina, kad šios kasacinio teismo nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra skirtingos, todėl teisėjų kolegija minima nutartimi nesiremia, kaip precedentu (CPK 4 str.), tačiau mano, jog kasacinio teismo suformuluotos išvados dėl Direktyvos aiškinimo bei taikymo yra naudingos taip pat ir svarstomais klausimais.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas kasacinio teismo išvadas bei į tai, jog šioje byloje kilę teisiniai santykiai yra susiklostę iki minėtos direktyvos įgyvendinimo termino pabaigos, sprendžia, kad apeliantų teiginiai, susiję su teismo pareiga šioje byloje taikyti  ar atsižvelgti minimos direktyvos nuostatas, yra nepagrįsti (CPK 178 str.). Kartu pažymėtina, jog naujosios VPĮ redakcijos 95-2 straipsnio nuostatos taip pat netaikytinos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, nes jokios išimtys ar kitokia tvarka nėra nustatyta (CK 1.7 str. 2 d.).

Kaip žinoma, pripažinus sandorį niekiniu, kiekvienu atveju sprendžiama dėl tokio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika. Restitucijos taikymas turi užtikrinti perkančiosios organizacijos ir tiekėjų grąžinimą į prieš pažeidimą buvusią teisinę padėtį. Tačiau, kaip teisingai nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, o taip pat būtų susijęs su didelėmis papildomomis ir neprotingomis išlaidomis (CK 6.145, 6.146 str.).

Kaip minėta, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir ginčijamos Sutarties pobūdį,  bei į tai, kad didžioji šios Sutarties dalis yra įvykdyta, teismas sprendė, jog šiuo atveju netenkintinas ieškovo reikalavimas dėl vienašalės restitucijos taikymo, nes įpareigojimas išmontuoti Sutarties pagrindu suprojektuotas ir įrengtas vaizdo stebėjimo kameras ir grąžinti jas atsakovui UAB „Siemens“ pažeistų CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principą, yra visiškai ekonomiškai nepagrįstas bei susijęs su didelėmis ir neprotingomis išlaidomis ir viešojo intereso pažeidimu.

Apeliantai sutinka su šiomis teismo išvadomis, teigia, jog restitucija netaikyta pagrįstai, to neginčija ir ieškovas, kuris apeliacinio skundo šioje byloje nepateikė. Tačiau apeliantai nurodo, jog teismas, pripažindamas Sutartį negaliojančia, neatsižvelgė į visus tarp ginčijamos Sutarties šalių susiklosčiusius santykius, neišsprendė atsakovų tarpusavio atsiskaitymo pagal Sutartį ir kitų klausimų, todėl teismo sprendimo padariniai tampa prieštaraujančiais materialinei ir ekonominei realybei, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogina apelianto UAB ,,Siemens“ padėtį. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai teisūs teigdami, jog šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl niekinio sandorio negaliojimo padarinių, tai yra restitucijos netaikymo, atsižvelgdamas į Sutarties specifiškumą ir visas su jos vykdymu susijusias aplinkybes, vis tik privalėjo išnagrinėti šiuos klausimus. 

Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog teismai viešojo pirkimo ginčų bylose turi teisę peržengti ieškinio ribas, ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir spręsti ne tik dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių, bet ir atlikti kitus veiksmus, būtinus ginant viešąjį interesą. Kaip nurodyta minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje, plačių, iniciatyvos reikalaujančių teismo įgaliojimų naudojimo galimybė egzistuoja ir sprendžiant dėl viešojo pirkimo sutarties išsaugojimo, siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Netgi  atsižvelgiant į tai, kad ginčo nagrinėjimo metu galiojusiose VPĮ nuostatose teismui tiesiogiai nėra nustatyta tokia galimybė, kaip apginti viešąjį interesą, sprendžiant ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, per se nesudaro kliūčių, priešingai – įpareigoja teismą jį ginti. Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog tokia teismo pareiga – konstitucinė jo priedermė, tiesiogiai kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio – teismai vykdo teisingumą – bei kitų jos nuostatų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-7-70/2011). Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar sutarties pripažinimas negaliojančia nepažeidžia viešojo intereso.

Kaip buvo nurodyta šioje nutartyje pirmiau, ginčijamą Sutartį sudaro paslaugų visuma: vaizdo kamerų sistemos Kauno mieste suprojektavimas, įrengimas nurodytose vietose, derinimas, priežiūra ir eksploatacija, užtikrinant nepertraukiamą vaizdo transliavimą į Kauno m. Vyriausiojo Policijos komisariato Viešosios Policijos Patrulinės tarnybinės rinktinės budėtojų poskyryje įrengiamą centrinį pultą Kaune, Savanorių pr. 144, o taip pat į Kauno m. Vyriausiojo policijos komisariato budėtojų poskyrį Kaune, Vytauto pr. 91. Iš bylos medžiagoje esančio vaizdo stebėjimo kamerų sistemos Kauno mieste priėmimo naudoti akto matyti, jog ši sistema suprojektuota ir įdiegta dar 2006-10-17, tai yra daugiau nei prieš 4 metus (1 t., b. l. 112). Taigi šioje dalyje Sutarties paslaugos jau yra suteiktos. Sutarties 2.2 punkte nustatyta, jog paslaugos (tai yra viso sutarties objekto) vieno mėnesio kaina – 49,999 Lt. Kaip nurodo apeliantas UAB ,,Siemens“, mėnesinį mokestį sudaro dvi sudedamosios dalys – 40 procentų atsiskaitymas už įrangą ir mokestis už įrangos eksploataciją bei priežiūrą. Pagal atsakovo Savivaldybės pateiktus 2009-10-22 duomenis, nuo 2006-10-31 iki 2009-10-21 pagal Sutartį yra sumokėta 1 579 490,59 Lt, tačiau dėl lėšų surinkimo į biudžetą sunkumų yra susidariusi 226 906,36 Lt skola pagal 2009 m. birželio-rugsėjo mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (4 t., b. l. 55). Taigi iš esmės bylos nagrinėjimo metu už įrangą jau yra sumokėta 47 procentai jos vertės. Byloje esantis Kauno miesto VPK 2007-08-21 raštas Nr. 20-1-2838 patvirtina, jog UAB ,,Siemens“ sumontuota vaizdo stebėjimo kamerų sistema ir pačios stebėjimo kameros, kaip sistemos sudėtinės dalys, veikia, vaizdo stebėjimo kamerų sistema savo techninėmis galimybėmis tenkina Kauno miesto VPK sprendžiant viešosios tvarkos ir nusikalstamų veikų prevencijos klausimus, ypač tiriant eismo įvykius, nes tuo atveju, jeigu eismo įvykis įvyko gatvėje - sankryžoje, kuri yra filmuojama vaizdo stebėjimo kameromis, įrodymai, gauti šių priemonių pagalba, turi esminę reikšmę (t. 1, b. l. 113).

Sprendžiant, ar šia sutartimi yra užtikrinamas viešasis interesas, pažymėtina tai, jog gausioje teismų praktikoje šiuo klausimu yra susiklosčiusi nuostata, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas, tai yra bendrąja prasme viešasis interesas reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Kartu yra nustatyta, jog ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio ir jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo viešųjų pirkimų ginčų praktiką viešasis interesas apima tiek visuomenės interesą tam tikru pirkimo objektu (preke, paslauga, darbų rezultatu) ir jo teikiama nauda, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Seven entertainment“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-350/2010, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-505/2009; kt.).

Kaip nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 34 punkte, viena iš savivaldybių funkcijų yra užtikrinti viešąją tvarką, kuriant ir įgyvendinant nusikaltimų prevencijos programas. Taigi, akivaizdu, jog ginčo vaizdo stebėjimo kamerų sistemos naudojimas yra tiesiogiai susijęs su šia funkcija ir padeda užtikrinti visuomenės saugumą Kauno mieste, o tai laikytina viešuoju interesu, kurį nagrinėjamoje byloje būtina užtikrinti (CPK 185 str.). Kartu pažymėtina, jog ginant šį interesą negali būti paneigiami sąžiningo ieškovo interesai. Ieškovas, kaip minėta, reiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurį teismas atmetė kaip nepagrįstą, apeliacinio skundo dėl šio reikalavimo atmetimo nėra pateikta.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje ginčijamos sutarties specifinį objektą, kuris, kolegijos nuomone, yra tęstinio pobūdžio, taip pat į susiklosčiusią išskirtinę situaciją, kai vaizdo stebėjimo kamerų sistema Kauno mieste yra jau įrengta ir atitinka eksploatacijos paslaugų techninę specifikaciją, taigi atlikta didžioji dalis sutartinių įsipareigojimų ir šioje dalyje iš esmės yra įvykdyta, taip pat į tai, jog, kaip jau buvo paminėta, ši sistema yra sėkmingai eksploatuojama jau daugiau kaip 4,5 metus, o pagal 2009-10-21 duomenis už tai jau yra sumokėta net 1 579 490,59 Lt, taip pat į galimų Savivaldybės (o kartu ir valstybės) nuostolių dydį bei sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, - laiko, jog yra būtina išsaugoti Sutarties padarinius, tai yra įrengtas kameras ir šios sistemos funkcionavimą, užtikrinti viešojo intereso (visuomenės saugumo) tęstinumą ir nepertraukiamumą, sudaryti Sutarties šalims galimybę išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymų klausimus, o tuo pačiu ir sąlygas Savivaldybei atitinkamai pasiruošti sklandžiam šio sudėtingo minėtų paslaugų pirkimo naujo tiekėjo nustatymui (CK 1.5 str. 4 d.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į galimo šios bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka laikotarpį.

Todėl vadovaudamasi paminėtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, ir, atmetant jų reikalavimus, susijusius su skundžiama teismo sprendimo dalimi dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, teismo sprendimas keistinas ir teismo pripažintoje negaliojančia Sutartyje nustatytos teisės ir pareigos išsaugotinos iki 2013-04-11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šio laikotarpio apeliantui Savivaldybei turi pakakti pakartotinai atlikti minimo pirkimo procedūras, be kita ko, išrinkti tinkamą konkurso laimėtoją ir su juo pasirašyti sutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apeliantų, o taip pat ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neduoda pagrindo spręsti priešingai (CPK 185 str.).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju teismas ieškinį patenkino iš dalies bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl šalims proporcingai turi būti paskirstomos apeliacinės instancijos teisme jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantai savo skundais iš esmės siekė, jog būtų pakeista teismo sprendimo dalis ir atmestas ieškovo reikalavimas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, tai yra Sutartis būtų palikta galioti. Apeliacinės instancijos teismas šį teismo sprendimą iš dalies keičia, papildomai nustatydamas terminą šalių teisėms ir pareigoms įgyvendinti, nekeičiant sprendimo dalies dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Todėl sprendžiama, jog apeliantų 50 procentų dydžio apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai priteistinos iš ieškovo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka tenkinamų reikalavimų dalis sudaro tik nežymią dalį, o esminis reikalavimas – palikti sutartį galioti, netenkinamas, vadovaujantis protingumo principu sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos nebeperžiūrėtinos (CPK 3 str. 1 d.).

Kaip žinoma, CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidas, teismas taiko ex officio. Pagal teismų formuojamą praktiką, ieškovas, paduodamas teismui ieškinį, kuriuo ginčijama sudaryta viešojo pirkimo sutartis, reiškia turtinio pobūdžio reikalavimą, už kurį mokėtino žyminio mokesčio dydis turi būti nustatomas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 82 straipsnyje įtvirtintas taisykles, o ieškinio suma – pagal ginčijamo sandorio vertę (CPK 3 str. 7 d., 85 str. 1 d. 2 p.). Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad šioje byloje reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančia Sutartį yra neturtinio pobūdžio ir ieškinio pateikimo metu už šį reikalavimą turėjo būti sumokėtas 112 Lt žyminio mokesčio dydis. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis dėl permokėto žyminio mokesčio keistina, ieškovui grąžinant ne 35 327 Lt sumą, o atsižvelgiant į maksimalų žyminio mokesčio dydį, grąžintina 5 299 Lt permokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 82 str., 87 str. 2 d.).

Remiantis pirmiau paminėtomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog apelianto už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalis sudaro 34 410 Lt, proporcingai priteistinas iš ieškovo ir apelianto UAB ,,Siemens“, kuris už apeliacinį skundą sumokėjo tik 132 Lt (CPK 80 str. 4 d.). Pažymėtina,  jog apeliantas UAB ,,Siemens“ nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas advokato pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d., 178 str.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies trečiuoju punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimą pakeisti.

            Pakeisti sprendimo dalį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir išdėstyti taip: ,,pripažinti 2005-11-23 sutartį Nr. 2223, sudarytą tarp atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Siemens“, negaliojančia išsaugant iš jos šalims kylančias teises ir pareigas iki 2013-04-11, netaikant restitucijos.“

            Pakeisti sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Fima“ grąžinimo ir išdėstyti taip: ,,grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Fima“ (kodas 121289694) 5 299  Lt (penki tūkstančiai du šimtai devyniasdešimt devyni litai) permokėto žyminio mokesčio, sumokėto gavėjui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2007-10-12 mokėjimo nurodymu Nr. H4369 ir 2007-10-30 mokėjimo nurodymu Nr. H4633.“

            Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

            Priteisti valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Fima“ 17 205 Lt (septyniolika tūkstančių du šimtai penki litai) ir iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Siemens“ (kodas 111543824) 17 073 Lt (septyniolika tūkstančių septyniasdešimt trys litai) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Virginija Čekanauskaitė       

 

                                                                                                            Audronė Jarackaitė

 

                                                                                                            Konstantinas Gurinas