Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pripažinti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 1999 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 230 „Dėl keitimosi nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų ir savivaldybės nuomojamo buto“ prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą bei 30 Eur žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad skunde nurodytas administracinis aktas atitinka norminio teisės akto požymius, kadangi jis orientuotas į ateitį, skirtas neapibrėžtam subjektų ratui, jame nenustatytos konkrečių subjektų teisės ir pareigos, jis visuotinai privalomas visoje Klaipėdos miesto savivaldybėje. Teismas, įvertinęs ABTĮ 112 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, priėjo prie išvados, jog prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nėra susijęs su individualia byla, kadangi pareiškėjas kitų reikalavimų nereiškia. Tokie skundai, kai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo kreipiasi ne ABTĮ 112 straipsnyje išvardinti subjektai, nenagrinėtini teisme ABTĮ nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018; 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-455-575/2020 ir kt.). Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nustatęs, kad pareiškėjas nėra vienas iš subjektų, nurodytų ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 2 d. nutartį.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog pareiškėjo skundo reikalavimas nėra susijęs su individualia byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. kovo 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo skunde nurodytas administracinis aktas atitinka norminio teisės akto požymius ir pareiškėjas nėra vienas iš subjektų, nurodytų ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą, todėl atsisakė priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nesutinka su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, jog pareiškėjo skundo reikalavimas nėra susijęs su individualia byla.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 1999 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 230 „Dėl keitimosi nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų ir savivaldybės nuomojamo buto“ prieštarauja Civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, įvertinę tai, kad pareiškėjas nekelia administracinio ginčo, kurį būtų galima laikyti individualiu, įsiteisėjusia 2023 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4-4034-583/2023 atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, kuriuo jis pareiškė tą patį prašymą kaip ir nagrinėjamoje byloje – pripažinti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės 1999 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. 230 „Dėl keitimosi nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų ir savivaldybės nuomojamo buto“ prieštarauja Civilinio kodekso 348 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktams. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad jei pareiškėjas siekia ginčyti nekilnojamųjų daiktų keitimo pagrindu buvusį individualų aktą ir jo pagrindu sudarytą mainų (keitimo) sutartį, toks ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme kreipiantis ieškininės teisenos tvarka.

Pareiškėjas tikrinamoje byloje prašyme tik papildomai nurodė, kad „pozityviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiama patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio buvimą“, tačiau daugiau nenurodė argumentų dėl savo individualios situacijos, nenurodė tiesioginės sąsajos tarp Klaipėdos miesto savivaldybės 1999 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 230 ir individualaus akto, kuriam jis pritaikytas, nereiškė kitų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės 1999 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 230 negali ginčyti ABTĮ 113 straipsnyje numatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju teisme nenagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str.). Pareiškėjas taip pat nepatenka į ABTĮ 112 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, ratą.

Apibendrinant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija