Administracinė byla Nr. eP-31-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00223-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.9.; 60.3.10.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas) ir prašė: 1) iš atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Administracija) priteisti 15 181,04 Eur turtinei žalai, kilusiai 2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis), atlyginti; 2) iš atsakovo atstovo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai ginčo laikotarpiu, atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Administracija ir Savivaldybė socialinę paramą pareiškėjui teikė netinkamai, priėmė neobjektyvius sprendimus, žeminančius asmens orumą. Pareiškėjas neteisėtų atsakovų veiksmų teigė patyręs 15 181,04 Eur dydžio turtinę žalą ir 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

3.       Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Administracija pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nenurodyta, kokie konkretūs veiksmai buvo neteisėti, kokios teisės normos pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjui, kurio teigimu, dėl tokių veiksmų (neveikimo) padaryta žala, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Savivaldybės darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir pagristi, todėl žalos nesukėlė, o Savivaldybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui žalą. Be to, Administracija nurodė, kad administraciniame teisme buvo išnagrinėta ne viena administracinė byla pagal pareiškėjo skundus, tačiau nė vienoje iš jų nebuvo nustatyti neteisėti savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiksmai.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 20 d. prašymu / skundu „Dėl netinkamos socialinės apsaugos padarytos žalos kompensavimo“ kreipėsi į Administraciją bei prašė atlyginti 15 181,04 Eur dydžio turtinę žalą, padarytą dėl jam netinkamai teiktos socialinės rūpybos 2010 m. lapkričio 1 d.–2020 m. balandžio 31 d. laikotarpiu. Savivaldybės Socialinių reikalų skyrius 2022 m. birželio 28 d. atsakymu Nr. Sr-2182 (25.1.11E) „Dėl 2022 m. gegužės 20 d. prašymo / skundo“ nurodė, kad Skyrius nėra įgaliotas kompensuoti Savivaldybės padarytą žalą, kad jam nesuteikta teisė keisti priimtų teisės aktų ir jis neturi galimybės pakeisti socialinės paramos skyrimo teisinio reguliavimo pagal pareiškėjo siūlymą, bei pranešė, jog pareiškėjo skunde nurodytais klausimais yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas administracinėje byloje.

7.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Socialinės paramos įstatymo nuostatomis, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos priimtais teisės aktais, reglamentuojančiais socialinės paramos teikimą Panevėžio miesto nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, priėjo prie išvados, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto veikla, priimant sprendimus piniginės socialinės paramos klausimais, yra reglamentuota ir privalo atitikti specialiųjų ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas, vertindamas, jog Savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti konkretūs aktai neva pažeisdavo jo teises ir teisėtus interesus socialinės apsaugos srityje, aktyviai gindamas savo teises ir pažeistus interesus socialinės paramos srityje, juos ginčydavo teismine tvarka. Teismai atmetė pareiškėjo skundus, konstatavę, jog Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su pareiškėju susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Socialinės paramos įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius apie neteisėtą Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veiklą socialinės paramos teikimo srityje, nes laikė juos nekonkrečiais, ir sprendė, kad pareiškėjas neįvykdė jam priskirtos pareigos įrodyti keliamo reikalavimo pagrįstumą. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Socialinės paramos skyrius nesikreipė į Administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, kad būtų sprendžiamas vis didėjančios pareiškėjui daromos turtinės žalos atlyginimo klausimas didesniu mastu, nei jau buvo atlyginta, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsniu, analizavo Socialinės paramos skyriaus ir Socialinių išmokų poskyrio vykdomas funkcijas ir priėjo prie išvados, kad Administracijos struktūrinis padalinys nėra įpareigotas atlikti veiksmus, skirtus savo iniciatyva rengti kreipimus į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą ar Administraciją dėl socialinės paramos atskiriems nepasiturintiems gyventojams, įskaitant ir pareiškėją, teikimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog Administracijos viešojo administravimo subjektų veikloje, susijusioje su pareiškėjui skiriama socialine parama, buvo taikytos neteisingos įstatymų nuostatos ir, kad nebuvo išnaudotos visos Savivaldybės viešojo administravimo subjektų galimybės pareiškėjui padarytai turtinei žalai atlyginti. Nenustatęs neteisėtų Administracijos veikų, teismas nusprendė, kad nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

8.       Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skundo, teikto teismui, argumentus ir papildomai akcentavo, jog Savivaldybė ir teismas vadovavosi 11 metų senumo, absoliučiai negaliojančiu Socialinės paramos įstatymu, byloje neatsižvelgta į neteisėtus Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmus, sumažinant (netinkamai nustatant) pareiškėjui socialinės pašalpos dydį. Pareiškėjas vadovavosi CK 6.246 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir, be kita ko, pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tiek teismas, tiek Savivaldybė vadovavosi 2018–2019 m. teisės aktais, nors privalo vadovautis galiojančiais įstatymais atidžiai ir rūpestingai, įvertinant sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas nurodė, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus (Skyrius nesikreipė į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą dėl pareiškėjo įsiskolinimų padengimo ir netinkamos socialinės rūpybos) ir byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjas nurodė, jog jis pagrindė prašomą atlyginti žalą ginčo laikotarpiu, du kartus teismo posėdžio metu prašė leisti parodyti diagramą, kurioje susisteminti duomenys apie padarytos žalos dydį, o tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas taip pat abejojo įteikto teismo sprendimo autentiškumu ir teigė, jog jame nėra jokio procesinės medžiagos tyrimo, t. y. įrodymų vertinimo, todėl jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas, nesąžiningas ir absoliučiai negaliojantis.

10.       Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Administracija palaikė savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodė, jog apeliaciniame skunde nenurodyti aiškūs argumentai, dėl kurių teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjas nepateikė neteisėtų atsakovo veiksmų, savaip interpretavo teisės aktus ir susiklosčiusią situaciją. Administracija akcentavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo teikiama piniginė socialinė parama, buvo suteikiamos būsto šildymo, karšto vandens išlaidų kompensacijos, Savivaldybė nuolat teikė pagalbą pareiškėjui. Savivaldybės veiksmai buvo teisėti, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IV.

11.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neteisėtais Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmais, sumažinant (netinkamai nustatant) pareiškėjui socialinės pašalpos dydį, analizavo Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis apie pareiškėjo ir atsakovo teisminius ginčus šiuo aspektu, užbaigtus įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-174-602/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018; 2021 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021; 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-312-552/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-81-442/2022), aptarė tiek bendrųjų (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo), tiek specialiųjų teisės aktų (Aprašo) keliamus reikalavimus piniginės socialinės paramos klausimais ir priėjo prie išvados, kad Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su pareiškėju susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas.

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėjo, jog teismas atliko išsamią teisės aktų nuostatų analizę, vertino bei pasisakė dėl kitose pareiškėjo administracinėse byloje nustatytų aplinkybių ir išvadų, taip pat jų sąsajumo su nagrinėjama administracine byla, todėl nepagrįstais pripažinti tiek pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas vadovavosi 11 metų senumo, absoliučiai negaliojančiu Socialinės paramos įstatymu, 2018–2019 m. teisės aktais, tiek ir tie argumentai, kuriais kvestionuojamos įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės dėl Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmų teisėtumo. LVAT vertino, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių aptariama pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

14.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo argumentų neišnagrinėjimu, sprendimo nemotyvuotumu (t. y. kad nėra jokio procesinės medžiagos tyrimo), yra abstraktūs ir nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu esminiu skundo reikalavimu Savivaldybei dėl žalos atlyginimo, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti turtinę ir neturtinę žalą, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais (ir jais pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas), t. y. sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

15.       LVAT taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo autentiškumo.

V.

16.       Pareiškėjas V. J. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas) ir 10 punkte nurodytu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį).

17.       Pareiškėjas nurodo, kad iš pateiktų LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutarties teisėjų parašų metaduomenų matyti, jog: teisėja Skirgailė Žalimienė pasirašė nutartį 18:10:01, teisėjas Rytis Krasauskas pasirašė – 13:54:21; teisėja Beata Martišienė pasirašė – 13:51:28. Pareiškėjo teigimu, byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, kadangi posėdžio metu dalyvavo tik du teisėjai, nes teisėja Skirgailė Žalimienė nutartį pasirašė po teismo darbo valandų.

18.       Pareiškėjas taip pat vertina, kad priimant 2024 m. sausio 31 d. nutartį buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėjo teigimu, teismai netinkamai taikė socialinę paramą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kadangi neatsižvelgė į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą minimalių vartojimo poreikių dydį.

19.       Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo nesutinka ir prašo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

20.       Administracija nurodo, kad sprendimo paskelbimą ir priėmimą reglamentuoja ABTĮ 84 straipsnis. ABTĮ 84 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų tariantis pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai. Administracijos teigimu, sprendimas turi būti pasirašytas, tačiau jo pasirašymo laikas nedetalizuojamas. ABTĮ 84 straipsnio 3 dalyje yra nurodoma, kad teismo sprendimas surašomas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo. ABTĮ 84 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kai teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir nė vienas iš proceso dalyvių neatvyko į teisino sprendimo paskelbimą, sprendimo paskelbimui yra prilyginamas bylą išnagrinėjusio teisėjo (teisėjų kolegijos narių) pasirašyto teismo sprendimo pateikimas teismo, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų, į kuriuos paskirti teisėjai ar teisėjas išnagrinėjo bylą, raštinei teismo nurodytą teismo sprendimo paskelbimo dieną. Savivaldybei, atstovaujamai Administracijos, nėra žinomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. administracinėje byloje priimtos nutarties priėmimo faktinės aplinkybės, tačiau tai, kad nutartis teisėjų buvo pasirašyta skirtingu laiku, abejonių teismo nešališkumu ir nutarties pagrįstumu nekelia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

21.       Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

22.       Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

23.       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas procesui byloje atnaujinti, kai konstatuojama, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Šio įstatymo nustatytais atvejais bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali nagrinėti vienas teisėjas. Teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma trijų teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų. Šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytas bylas nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo penkių teisėjų kolegija (ABTĮ 43 str. 3 d.). ABTĮ 43 straipsnio 4 dalis numato, kad teisėjų kolegijos narius, kolegijos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria atitinkamo teismo pirmininkas ar jo paskirtas teisėjas.

24.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu grindžia tuo, kad bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narė teisėja Skirgailė Žalimienė nutartį pasirašė po teismo darbo valandų ir tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad bylą nagrinėjo du teisėjai.

25.       Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė Skirgailė Žalimienė 2024 m. sausio 11 d. nutartimi konstatuodama, kad pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo galima nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, nutarė sudaryti teisėjų kolegiją minėtai bylai nagrinėti, kurią sudarė teisėjai: Rytis Krasauskas, Beata Martišienė ir Skirgailė Žalimienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šios sudėties teisėjų kolegija dalyvavo administracinę bylą nagrinėjant 2024 m. sausio 31 d. rašytiniame teismo posėdyje, visų teisėjų pasirašyta 2024 m. sausio 31 d. nutartis tą pačią dieną buvo paskelbta.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis (ABTĮ 137 str.). Pagal ABTĮ 84 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas surašomas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo. Kaip minėta, visų teisėjų, kurie buvo paskirti rašytinio proceso tvarka nagrinėti pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą, pasirašyta 2024 m. sausio 31 d. nutartis tą pačią dieną buvo paskelbta, taigi ABTĮ 84 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

27.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą dėl to, kad nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

28.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

29.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

30.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, prašyme nenurodo jokių konkrečių materialiosios teisės normų, kurios būtų neteisingai aiškintos ir taikytos administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024.

31.       Pareiškėjas netinkamą materialinės teisės normų taikymą sieja su tuo, kad jam skiriamos socialinės paramos dydis nustatomas neatsižvelgiant į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą minimalių vartojimo poreikių dydį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) minimalių vartojimo poreikių dydis yra vienas iš socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių (Įstatymo 2 str. 1 p.). Pagal Įstatymo 3 dalį bazinė socialinė išmoka negali sudaryti mažiau negu 16 procentų, šalpos pensijų bazė negali sudaryti mažiau negu 56 procentus, tikslinių kompensacijų bazė negali sudaryti mažiau negu 47 procentus, valstybės remiamos pajamos negali sudaryti mažiau negu 50 procentų praėjusių metų minimalių vartojimo poreikių dydžio. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, socialinės pašalpos dydis nėra lygus minimalių vartojimo poreikių dydžiui, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti netinkamo materialiosios teisės normų taikymo.

32.       Kaip yra nurodyta LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartyje, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su neteisėtais Administracijos Socialinių reikalų skyriaus veiksmais, sumažinant (netinkamai nustatant) pareiškėjui socialinės pašalpos dydį, analizavo Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis apie pareiškėjo ir atsakovo teisminius ginčus šiuo aspektu, užbaigtus įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais (žr., pvz., 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-174-602/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018; 2021 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1091-756/2021; 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-312-552/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-81-442/2022), aptarė tiek bendrųjų (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo), tiek specialiųjų teisės aktų (Aprašo) keliamus reikalavimus piniginės socialinės paramos klausimais ir priėjo prie išvados, kad Savivaldybės viešojo administravimo subjektai, spręsdami su pareiškėju susijusius socialinės paramos klausimus, tinkamai taikė tiek specialiuosiuose, tiek ir bendruosiuose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų nuostatas. LVAT sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

33.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 paminėti teisės aktai buvo taikyti netinkamai.

34.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-198-822/2024 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

        Jolanta Malijauskienė

        Dainius Raižys