Administracinė byla Nr. A-81-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03127-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 9.10; 10.8; 10.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos prekyba“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Arnelitos prekyba“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Arnelitos prekyba“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 44-48), prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2013 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 3KM32/01; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas, MD prie FM) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1A-114; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. S-115 (7-105/2013); 4) atleisti pareiškėją nuo paskirtos 50 333 Lt baudos.

Nurodė, kad 2013 m. sausio 23 d. Kauno teritorinei muitinei pateikė prašymą atleisti nuo Muitinės patikrinimo ataskaita Nr. 3KM320002M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) paskirtos 50 333 Lt baudos, tačiau prašymas nebuvo tenkintas ir 2013 m. vasario 1 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 3KM32/01. Muitinės departamentas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 1A-114 panaikino Muitinės 2013 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 3KM32/01 dalį dėl neatleidimo nuo baudos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir šioje dalyje pavedė Muitinei iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Nesutikdamas su minėtu sprendimu, 2013 m. gegužės 6 d. pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. S-115 (7-105/2013) skundo netenkino ir patvirtino MD prie FM 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 1A-114.

Paaiškino, jog nesutinka su sprendimu, kuriuo neatleidžiama nuo paskirtosios baudos ir manė, kad jis yra nepagrįstas, neteisėtas ir dėl to naikintinas. 2010 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais du kartus importavo į Europos Sąjungą prekes, įsigytas iš Malaizijos bendrovės POWER FASTENERS INDUSTRIES SDN BHD (toliau – ir Malaizijos bendrovė). Uždeklaravęs importą į Europos Sąjungą, sumokėjo visas su importu susijusias mokestines prievoles. Malaizijos bendrovė buvo nauja pareiškėjo verslo partnerė, aktyvi prekyba su šiuo partneriu nebuvo išvystyta. Partnerio patikimumą nustatinėjo betarpiškai bendraudamas su Malaizijos bendrovės atstovais parodoje, tikrindamas internetinio puslapio turinį, išsiaiškindamas veiklos pobūdį. Buvo nustatyta, kad tai gamintojas, tiesiogiai parduodantis savo pagamintą produkciją, o ne prekybinė bendrovė. Taip pat buvo pasirūpinta ir įsigyjamų prekių kilmę įrodančiais dokumentais. Muitinė, vykdydama 2012 m. lapkričio 14 d. pavedimą Nr. 88, atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą, kuris buvo inicijuotas Muitinei gavus Europos Komisijos Kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) atlikto tyrimo rezultatus, ir 2013 m. sausio 7 d. surašė Patikrinimo ataskaitą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad atitinkamų kategorijų prekės, įvežtos iš Malaizijos į Europos Sąjungą, yra Kinijos kilmės, dėl to šioms prekėms turi būti taikomas antidempingo muitas. Prekių kilmė OLAF atliktame tyrime įrodinėta remiantis ne tiesioginiais individualiais prekių požymiais, o netiesiogiai, t. y. įvertinus prekių importo-eksporto srautus iš Kinijos per Malaiziją į Europos Sąjungą. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, valstybių narių muitinėms pavesta įvertinti valstybėse narėse vykdytas Malaizijos prekių importo procedūras ir priimti sprendimus dėl antidempingo muito taikymo. Patikrinimo ataskaitoje Muitinė pripažino, kad 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM02E3A0, 2010 m. lapkričio 22 d. deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM03EAD4 deklaruotų prekių kilmė yra iš Kinijos, papildomai apskaičiavo mokestinę prievolę: 11 177 Lt importo muito, 196 807 Lt galutinio antidempingo muito, 43 677 Lt importo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės priskaičiavo 11 224 Lt importo PVM delspinigių ir skyrė 50 333 Lt (20% nuo papildomai priskaičiuotos sumos) baudą. Pareiškėjas sumokėjo mokestinę prievolę ir kreipėsi į MD prie FM su prašymu atleisti nuo skirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių. MD prie FM neatleido nuo paskirtos baudos Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu.

Europos Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir BMKĮN) 199 straipsnio 1 dalis apibrėžia deklaranto atsakomybę už deklaracijoje neteisingų duomenų pateikimą muitinės procedūrų taikymo pradžiai. Tačiau ši norma nereglamentuoja sankcijų taikymo už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę. Delspinigiai paskaičiuoti ir bauda skirta vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio nuostatomis. Todėl, nagrinėjant atleidimo nuo baudos sąlygas bei aplinkybes, neturi būti vadovaujamasi BMKĮN, nei MD prie FM generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 34 punktu. Iš Muitinės atlikto mokestinio patikrinimo rezultatų, užfiksuotų Patikinimo ataskaitoje, pareiškėjas padarė išvadą, kad papildomai apskaičiuota mokestinė prievolė dėl to, kad buvo pritaikytas antidempingo muitas. Antidempingo muitas taikomas atitinkamoms Kinijos kilmės prekėms, tarp jų ir pareiškėjo importuotoms prekėms, jei jos yra Kinijos kilmės. Europos Komisijos atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog importuotos prekės yra Kinijos kilmės. Nustatinėjant partnerio patikimumą, taip pat pareiškėjai buvo pateiktas Malaizijos tarptautinės prekybos ir industrijos ministerijos išduotas prekių kilmę patvirtinantis sertifikatas su visais reikalaujamais rekvizitais, todėl nebuvo pagrindo abejoti pateiktu dokumentu. Pažymėjo, kad už pirktas prekes mokėjo apie 30% brangiau, nei tuo metu kainavo kiniškos prekės tarptautinėje rinkoje. MD prie FM nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, pareiškėjas veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, nenurodė, kodėl pateikti įrodymai partnerio patikimumui patikrinti yra nepakankami, ką dar reikėjo atlikti, kad būtų įsitikinta importuojamų prekių kilme, suabejota pateiktu sertifikatu. Prekių importo metu pareiškėjas, taikydamas visas jam objektyviai įmanomas prekių kilmės ir partnerio patikimumo patikrinimo priemones, negalėjo nustatyti, kad partneris veikia nesąžiningai, t. y. pateikė Malaizijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijai galimai suklastotus dokumentus dėl prekių kilmės, o ši savo ruožtu išdavė A formos prekių kilmės sertifikatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, išduotas neteisėtai dėl Malaizijos bendrovės veiklos. Pareiškėjas taip pat neturėjo pagrindo abejoti Malaizijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos išduotu A formos sertifikatu, todėl, įvertinus visas aplinkybes, nėra pareiškėjo kaltės dėl padaryto pažeidimo, atitinkamai yra pagrindas atleisti jį nuo paskirtos baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas padarė pažeidimą dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58-59) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nei BMKĮN 199 straipsnio 1 dalis, nei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 34 punktas nereglamentuoja sankcijų taikymo už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę. Tačiau šios normos neatsiejamai turi būti taikomos sprendžiant atleidimo nuo baudos klausimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Pažymėjo, kad ginčo atveju tiek MD prie FM, tiek Komisija skundžiamuosiuose sprendimuose aiškiai nurodė, kodėl vadovavosi BMKĮN 199 straipsnio 1 dalimi ir minėto įsakymo 34 punktu, t. y. minėtais aktais vadovautasi grindžiant mokestinio pažeidimo padarymo aplinkybes ir sprendžiant apie pareiškėjos kaltę, šiuo atveju atleidimo nuo baudos pagrindų buvimą/nebuvimą – MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, BMKĮN 199 straipsnio 1 dalis yra taikytina sprendžiant dėl mokesčio mokėtojo atleidimo nuo baudos klausimą pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Kadangi pareiškėjas importavo prekes ir jas deklaravo muitinėje pateikdamas importo deklaracijas Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir Nr. 10LTKR1000IM03EAD4, vadovaujantis BMKĮN 199 straipsnio 1 dalimi, teisės aktų nustatyta tvarka tapo atsakingas už deklaracijose pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracijomis pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu ne Malaizijos įmonė, o pareiškėjas, importuodamas prekes ir pateikdamas Muitinei jo vardu užpildytas deklaracijas, tapo atsakingas už deklaracijoje pateikiamų duomenų teisingumą. Kartu jam tenka ir atsakomybė už neteisingų duomenų deklaracijoje pateikimą ir nėra pagrindo teigti, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagrindo atleisti jį pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra.

Pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, jog MD prie FM nepateikė jokių argumentų, kodėl pareiškėjas veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai ir pan. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių ir (arba) baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šią taisyklę, yra nurodoma, kad šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Taigi, sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir nenustačius tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit) buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos. Pareiškėjas prašyme dėl atleidimo nuo baudos tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit) nenurodė, o prašyme nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais ir grindžiamos vien tik pareiškėjo prielaidomis dėl „galimai neteisėtų“ trečiųjų asmenų veiksmų. Nenustačius nenugalimos jėgos poveikio (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikio (cas fortuit), nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 60-61) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad BMKĮN 199 straipsnio 1 dalis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1B-329 34 punktas, tai nėra normos, reglamentuojančios sankcijų taikymą už ne laiku įvykdytą mokestinę prievolę, taip pat normos, tiesiogiai nusakančios konkrečios baudos skyrimo ypatumus (MAĮ 139 str.), tačiau šios normos neatsiejamai turi būti taikomos, skiriant baudą (nustatant pažeidimo pobūdį, kitas aplinkybes). Tuo labiau normos aktualios taikant MAĮ 141 straipsnį, t. y. atleidimą nuo baudos, minėtos nuostatos aktualios įrodinėjant kaltę (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.). Be to, minėtu įsakymu patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punkte numatyta, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už...>. Taigi, minėtame punkte tiesiogiai kalbama apie galimybę tokio asmens atžvilgiu taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas. Šiuo atveju MD prie FM ir Komisija ginčijamuose sprendimuose aiškiai nurodė, kodėl vadovavosi minėtais aktais, t. y. grįsdami mokestinio pažeidimo padarymo aplinkybes ir įrodinėdami pareiškėjo kaltę, t. y. šiuo atveju atleidimo nuo baudos pagrindų nebuvimą MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, MD prie FM tokius argumentus pagrindė ir teismine praktika.

Sutiko su Komisijos išvada, kad kitų asmenų (pareiškėjo kontrahentų) neteisėti veiksmai, kurie nagrinėjamu atveju turėjo įtakos pareiškėjo mokestinių prievolių atsiradimui, nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui (ir Europos Sąjungos biudžetui), o ūkio subjektui – pareiškėjui, kuriam ir tenka pareiga vykdyti dėl kontrahentų galimai neteisėtų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas gali dėl galimai neteisėtų kontrahentų veiksmų bylinėtis civiline tvarka, tačiau šiuo atveju tokie galimi neteisėti pareiškėjo kontrahentų veiksmai jokiu būdu negali eliminuoti mokestinės prievolės, o taip pat ir baudos dėl netinkamo deklaravimo valstybei importuotojo, t. y. pareiškėjo atžvilgiu, nes šiuo atveju mokesčių mokėtojas MAĮ bei Bendrijos muitinės kodekso prasme yra importuotojas – pareiškėjas. Todėl MD prie FM visiškai pagrįstai nenustatė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų atleidimo nuo baudos pagrindų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl atleidimo nuo baudos taikymo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu yra ne kartą pažymėjęs, kad nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčio mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti. Šiuo atveju skolos muitinei atsiradimą lėmė trečiųjų asmenų (kontrahentų – Malaizijos įmonės) veiksmai. Taigi, nenustačius tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit), buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad UAB „Arnelitos prekyba“ importavo į Europos Sąjungą prekes, įsigytas iš Malaizijos bendrovės POWER FASTENERS INDUSTRIES SDN BHD, kurias deklaravo muitinės 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaracija Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir 2010 m. lapkričio 22 d. deklaracija Nr. 10LTKR1000IM03EAD4, nurodydama Malaizijos prekių kilmę ir pateikdama A formos kilmės sertifikatus, šiose deklaracijose nurodytų duomenų pagrindu sumokėjo importo mokesčius (MGK byla, b. l. 30-35). Kauno teritorinė muitinė, vykdydama Muitinės departamento 2012 m. lapkričio 14 d. pavedimą Nr. 88, atliko pareiškėjo UAB „Arnelitos prekyba“ patikrinimą, kuris buvo inicijuotas gavus OLAF atlikto tyrimo rezultatus, ir 2013 m. sausio 7 d. surašė Patikrinimo ataskaitą Nr. 3KM3200002M, kuria pripažino, jog 2010 m. rugsėjo 7 d. deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM02E3A0 ir 2010 m. lapkričio 22 d. deklaracijoje Nr. 10LTKR1000IM03EAD4 deklaruotų prekių kilmė yra iš Kinijos, todėl papildomai apskaičiavo 11 177 Lt importo muito, 196 807 Lt galutinio antidempingo muito, 43 677 Lt importo PVM, o nuo papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės priskaičiavo 11 224 Lt importo PVM delspinigių ir skyrė 50 333 Lt (20% nuo papildomai priskaičiuotos mokesčių sumos) baudą (MGK byla, b. l. 30-35). Sumokėjęs apskaičiuotus mokesčius (MGK byla, b. l. 19-21), pareiškėjas 2013 m. sausio 23 d. kreipėsi į Muitinę su prašymu atleisti nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. nesant pareiškėjo kaltės, pažeidimui esant padarytam dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios, taip pat nesant biudžetui padarytai žalai (MGK byla, b. l. 25-26). Muitinei 2013 m. vasario 1 d. sprendimu atsisakius tenkinti šį prašymą (MGK byla, b. l. 23-24), pareiškėjas 2013 m. vasario 25 d. jį apskundė MD prie FM (MGK byla, b. l. 13-15), kuris 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu pripažinęs, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais, Muitinės 2013 m. vasario 1 d. sprendimą panaikino nurodęs, kad iš naujo nagrinėjant prašymą turi būti patikrinta, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl, kaip teigiama, buvusios mokesčių permokos (MGK byla, b. l. 10-12). Pareiškėjas, nesutikdamas su MD prie FM 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu neatleisti pareiškėjo nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais, jį apskundė Mokestinių ginčų komisijai (MGK byla, b. l. 2-6), kuri 2013 m. liepos 9 d. sprendimu jo netenkino (MGK byla, b. l. 44-47).

Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, 141 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011) ir padarė išvadą, jog skundo teiginiai, kad tiek Muitinės, tiek MGK sprendimai priimti klaidingai taikant teisės aktus, t. y. kad nustatant pareiškėjo atsakomybę už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, buvo be pagrindo remiamasi 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 199 straipsnio 1 dalies nuostatomis, yra nepagrįsti. Be to, pripažino, jog nors pareiškėjas teigė, kad ėmėsi visų priemonių įsitikinti pateikiamų duomenų tikrumu – bendravo parodoje su Malaizijos įmonės atstovais, tikrino šios įmonės duomenis internete, importuotų prekių kaina buvo apie 30 % didesnė už tuo metu tarptautinėje rinkoje buvusią analogiškų kiniškų prekių kainą, jokių šį paaiškinimą patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Taip pat teismas neturėjo pagrindo nesutikti su MD prie FM atstovo paaiškinimu teismo posėdyje apie tai, kad pareiškėjas, žinodamas 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 199 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl jo visiškos atsakomybės už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą bei prisiimamos rizikos pobūdį, savo nuožiūra pasirenka tiekėjus ir jų patikrinimo būdus taip, kad dėl to nekiltų jokių problemų muitinės procedūrų vykdymo metu ar vėliau, o paaiškėjus aplinkybėms, sudarančioms pagrindą apskaičiuoti papildomus mokesčius, delspinigius ar baudas, nuo skiriamos baudos, teismo vertinimu, galėtų būti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais atleidžiama esant išskirtinių aplinkybių, kurias patvirtintų pateikti įrodymai, visumai, ko nagrinėjamoje byloje nėra.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Arnelitos prekyba“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86-90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo bylos aplinkybių, dėl ko skirta sankcija pareiškėjui, neįsigilimo į bylos esmę, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Tuo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytos atitinkamos pareigos teismui, priimančiam sprendimus (pareiga vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais, visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu įvertinti įrodymus, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 57 str. 6 d. ir 81 str.).
2. Europos Komisijai (OLAF) nustačius, kad pareiškėjo importuotos prekės yra Kinijos kilmės, nėra būtinybės įrodinėti, kad Malaizijos Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos išduotas prekių kilmės Sertifikatas išduotas neteisėtai. Sertifikato neteisėtumas iš esmės patvirtintas Europos Komisijos tyrimo išvadomis. Remiantis tik šia išvada dėl prekių kilmės, ir buvo pritaikytas antidempingo muitas. Todėl nesuprantamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas. Antidempingo muito taikymą nulėmė vienintelis dokumentas – Sertifikatas. OLAF nustačius, kad prekės Kinijos kilmės, Sertifikatu patvirtinta prekių kilmė tapo bereikšmė.
3. Prekių importo metu pareiškėjas, taikydamas visas jam objektyviai įmanomas prekių kilmės ir partnerio patikimumo patikrinimo priemones, negalėjo nustatyti, kad partneris veikia nesąžiningai – pateikė Malaizijos Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijai galimai suklastotus dokumentus dėl prekių kilmės, o ši savo ruožtu išdavė Sertifikatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra neteisėtai išduotas. Pareiškėjas taip pat neturėjo pagrindo abejoti Malaizijos Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos išduotu A formos sertifikatu. Darytina išvada, kad Sertifikatas neteisėtai buvo išduotas dėl nesąžiningos Malaizijos bendrovės veiklos. Tai, kad Malaizijos bendrovė veikia nesąžiningai, pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių patikrinti, be to, negalėjo numatyti, kad Sertifikatas yra abejotinas. Verslo partnerio nesąžiningumas paaiškėjo tik po Europos Komisijos inicijuoto tyrimo.
4. Pareiškėjo partnerio patikimumą nustatinėjo visais jam įmanomais būdais ir praktikoje pasiteisinusiomis priemonėmis (pareiškėjas tarptautinę prekybą vykdo daugiau kaip 13 metų): betarpiškas bendravimas parodoje, internetinio puslapio patikrinimas, veiklos išsiaiškinimas (buvo nustatyta, kad tai gamintojas, tiesiogiai parduodantis savo produkciją, o ne prekybinė bendrovė). Be to, pareiškėjui buvo pateiktas Malaizijos Tarptautinės prekybos ir industrijos ministerijos išduotas prekių kilmę patvirtinantis Sertifikatas su visais reikalaujamais rekvizitais. Todėl pareiškėjas neturėjo jokių prielaidų abejoti pateiktu dokumentu. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas už iš Malaizijos bendrovės pirktas prekes mokėjo apie 30% brangiau, negu tuo metu kainavo kiniškos prekės tarptautinėje rinkoje, t. y. prekių kaina buvo gerokai didesnė negu tokių pačių kiniškų prekių.
5. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, pareiškėjas veikė nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, nenurodė, ką pareiškėjas dar turėjo atlikti, kad būtų įsitikinta importuojamų prekių kilme, suabejota pateiktu Sertifikatu. Praktikoje pirkėjas neturi jokių galimybių įtakoti ar kontroliuoti Sertifikato išdavimo, kadangi tai yra išimtinai prekių pardavėjo ir kompetentingos institucijos (šiuo atveju Malaizijos Tarptautinės prekybos ir industrijos ministerijos) santykiai, dėl kurių išduodamas Sertifikatas.
6. Pareiškėjas padarė mokesčio įstatymo pažeidimą dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, taip pat pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tai yra pagrindas taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas dėl atleidimo nuo baudos. Be to, sankciją skirianti Kauno teritorinė muitinė, taip pat ir pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo bei teisingumo principais, jais remiantis atleisti pareiškėją nuo baudos.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98-99) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pareiškėjas teigia, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, bet teisės aktai, reglamentuojantys duomenų pateikimą muitinės deklaracijoje, numato konkrečią atsakomybę deklarantams (jų atstovams) bet ne tretiesiems asmenims (verslo partneriams). Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 113-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punkte numatyta, kad „Pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kuriuo vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už...>. Taigi minėtame punkte tiesiogiai kalbama apie galimybe tokio asmens atžvilgiu taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas. Pagal BMKĮN 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Taigi, šiuo atveju visą informaciją apie importuotinas prekes deklarantas privalo išsiaiškinti iki muitinės deklaracijos pateikimo, nes po jų pateikimo visos prievolės, tarp jų ir prievolė mokėti skaičiuotinus bei mokėtinus mokesčius (galimas baudas, delspinigius) priklauso deklarantui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad trečiųjų asmenų veiksmai, sutarties neįvykdymas, nepašalina mokesčio mokėtojo pareigos nustatytu laiku sumokėti mokesčius (nutartys administracinėse bylose Nr. A556-364/2011, Nr. A5-1627/2005). Taigi, pareiškėjo argumentai, kad dėl jo minimų kontrahentų (netinkamo bendradarbiavimo) galėjo atsirasti mokestinė prievolė, yra visiškai nepagrįsti ir neeliminuojantys pareiškėjo prievolės mokėti apskaičiuotus mokesčius; minėti asmenys nėra atitinkamų mokestinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui (ir Europos Sąjungos biudžetui), o ūkio subjektui (pareiškėjui), kuriam ir tenka pareiga vykdyti dėl galimai neteisėtų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Be to, pareiškėjo verslo santykiai, verslo rizika yra privatus jo reikalas, kurį pareiškėjas gali išspręsti civiline tvarka.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl atleidimo nuo baudos taikymo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu yra ne kartą pažymėjęs, kad nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčio mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005; 2005 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-319/2011 (ABTĮ 13 str.)). Kaip matyti iš bylos aplinkybių, skolos muitinei atsiradimą lėmė trečiųjų asmenų (kontrahentų – Malaizijos įmonės) veiksmai. Taigi, nenustačius tokių aplinkybių (force majeure ir cas fortuit), buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, kaip verslininkas, vykdydamas veiklą šioje verslo srityje (dėl geležinių ir plieninių tvirtinimo detalių importo), turėjo prisiimti verslo riziką (ypač dėl verslo rizikos gabenant tokio pobūdžio prekes iš Malaizijos), tuo labiau, kai Europos Komisija priėmė 2010 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 966/2010 dėl galimo antidempingo priemonių, nustatytų Tarybos reglamentu (EB) Nr. 91/2009 tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, vengimo importuojant tam tikras iš Malaizijos siunčiamas geležines arba plienines tvirtinimo detales, deklaruojamas arba nedeklaruojamas kaip Malaizijos kilmės, tyrimo inicijavimo ir įpareigojimo registruoti tokius importuojamus produktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis, numatytomis ABTĮ 136 straipsnyje ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvų, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Bylos ginčas yra dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija, galiojanti nuo 2007 m. liepos 19 d.) taikymo sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl atleidimo mokesčių mokėtojo nuo paskirtos baudos nurodytais pagrindais yra pagrįstas. Minėtos normos numato bendro pobūdžio atleidimo nuo baudos aplinkybes, kurias privalo įrodyti mokesčių mokėtojas ir jos yra vertinamojo pobūdžio dėl jų taikymo konkrečiam atvejui. Tokiam vertinimui yra svarbūs mokesčius nustatantys teisės aktai, kuriuos pažeidė mokesčių mokėtojas ir pagal kuriuos buvo nustatyta prievolė sumokėti mokesčius bei skirti baudas.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant konkretaus mokesčio mokėtojo kaltės dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų klausimą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra pakankami konstatuoti konkretaus mokesčio mokėtojo kaltės dėl konkretaus mokesčio įstatymo pažeidimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011).

Nagrinėjamo ginčo atveju mokesčiai bei bauda buvo paskirta dėl muitus nustatančių mokesčių įstatymų pažeidimo. Todėl atsakomybei dėl jų pažeidimo yra reikšminga bendra nuostata, iš kurios kildinama deklaranto atsakomybė, t. y. Europos Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalis, kuria nustatyta, kad nepažeidžiant baudžiamojo pobūdžio nuostatų, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už: deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Pareiškėjas apskaičiuotus mokesčius sumokėjo, jų apskaičiavimo teisėtumas preziumuojamas, todėl yra pagrindas spręsti dėl atleidimo nuo baudos. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo paskirtos baudos, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Vertinat šį atleidimo nuo baudos pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjas įrodymais nepaneigė savo kaltės, todėl šiuo pagrindu negali būti atleistas nuo baudos.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Šioje normoje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip aplinkybės, šalinančios atsakomybę, ir kiekvienu atveju mokesčių mokėtojo nurodytos aplinkybės vertinamos jų pakankamumo principu, pripažįstant jas ar nepripažįstant jų pakankamumo paneigti mokesčio mokėtojo atsakomybę. Tačiau nei atsakovas, nei teismas, spręsdamas atleidimo nuo baudos klausimą, šiuo pagrindu neprivalo nurodyti, kokius veiksmus privalėjo atlikti mokesčių mokėtojas konkrečiu atveju, kad galėtų išvengti baudos išieškojimo rizikos. Paskirtos sankcijos (baudos) poveikis pareiškėjui yra finansinio pobūdžio, t. y. susijęs su ūkio subjekto materialiniais praradimais, kilusiais iš atitinkamo sandorio, dėl kurio valstybė negali būti atsakinga. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. lapkričio 8 d. prejudiciniame sprendime (C-438/11) dėl prekių kilmės nustatymo konstatavo, kad ūkio subjektai, esant sutartiniams santykiams, privalo imtis būtinų priemonių, kad apsisaugotų nuo paskesnio išieškojimo rizikos (30 p.). Dėl tokių priemonių turinio ir apimties sandorio šalys gali susitarti.

Todėl, vertinant atleidimo nuo baudos klausimą, pakanka konstatuoti, kad duotoje situacijoje mokesčių mokėtojas turėjo galimybę atlikti valingus veiksmus ir, būdamas atidus, turėjo galimybę imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų prekių kilme. Šio ginčo atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nepanaudojo pakankamai galimybių, kurios patvirtintų atsakomybę šalinančias aplinkybes, numatytas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip atleidimo nuo baudos pagrindą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arnelitos prekyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys