Administracinė byla Nr. A-2902-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05420-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. I. skundą atsakovui Lietuvos auditorių rūmams, trečiajam suinteresuotam asmeniui biudžetinei įstaigai Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja G. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 3–15), prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos auditorių rūmų 2014 m. birželio 11 d. nutarimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo, auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo bei pareiškėjos išbraukimo iš auditorių sąrašo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu nutarimu panaikintas pareiškėjos auditoriaus vardas biudžetinės įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 (toliau – ir Įsakymas) pagrindu. Kartu panaikintas pareiškėjos auditoriaus pažymėjimo galiojimas bei pareiškėja išbraukta iš auditorių sąrašo. Pagal ginčo santykių reguliavimą, auditorius netenka auditoriaus vardo Lietuvos auditorių rūmų sprendimu. Skundžiamu sprendimu atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą nurodymą laiko privalomu vykdyti, o savo pareigą priimti sprendimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo laiko formalaus pobūdžio funkcija. Tai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, dėl to pareiškėja faktiškai neteko auditoriaus vardo ne atsakovo sprendimu, bet trečiojo suinteresuoto asmens sprendimu, kurį formaliai skundžiamame akte įformino atsakovas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos audito įstatymo (toliau – ir Audito įstatymas) 14 straipsnio nuostatas. Atsakovas faktiškai nepriėmė galutinio individualaus administracinio akto, bet atliko formalaus pobūdžio veiksmą, formaliai įvykdė tarpiniame trečiojo suinteresuoto asmens dokumente pateiktą nurodymą. Tai, kad atsakovas turi pareigą iš esmės svarstyti auditoriaus išbraukimą iš sąrašo ir dėl to priimti sprendimą patvirtina ir tai, jog skundžiamą aktą balsuojant priėmė jo prezidiumas, nors vien formalų išbraukimo iš sąrašo veiksmą galėjo atlikti sąrašą administruojantys darbuotojai. Skundžiamame akte nėra išreikšta atsakovo valia, jis nepagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas tinkamai nevertinant faktinių bei teisinių aplinkybių, dėl to jis neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Skundžiamas nutarimas negali būti laikomas motyvuotu, nes jame yra tik pateikta nuoroda, kokio akto pagrindu jis priimamas, tačiau nepateikiami jokie motyvai. Tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. įsakyme Nr. VAA-12, kuriuo grindžiamas skundžiamas aktas, nėra pateikta informacija apie Tarnybos tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, jų vertinimą. Pažeidimai, už kuriuos skiriama ginčijama nuobauda, nustatyti nepagrįstai. Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“, už kurios auditą pareiškėjai taikoma atsakomybė, sėkmingai vykdo veiklą. Pareiškėja pateikė tinkamas išvadas dėl šios kredito unijos, nesuklaidino informacijos vartotojų dėl kredito unijos finansinėse ataskaitose pateiktų duomenų. Pareiškėjos atlikto audito trūkumai turėjo būti traktuojami kaip nereikšmingi, kadangi visos tyrimo metu vertintos aplinkybės yra lengvinančios. Taip pat paskirta nuobauda nėra proporcinga, nes ji parinkta nevertinus pareiškėjos nepriekaištingos reputacijos bei ilgalaikės patirties, nebuvo atsižvelgta į tai, kad kredito unija nėra viešo intereso įmonė. Paaiškino, kad Europos Parlamento ir Tarybos audito direktyvoje dėl nustatytų audito trūkumų auditoriams nėra numatyta tokia sankcija kaip vardo panaikinimas, griežčiausios nuobaudos yra laikinas draudimas atlikti auditą, piniginė sankcija. Skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje ir Auditorių rūmų prezidiumo darbo reglamente įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir tarnybinės pagalbos principus. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo iš esmės įvertinti susijusias aplinkybes, o ne vien formaliai pritarti Tarnybos įsakymui, jis turėjo diskreciją priimti kitokį sprendimą, negu nurodytas įsakyme. Pareiškėja rėmėsi Audito įstatymo 43 straipsniu ir nurodė, kad atsakovui nedraudžiama priimti savarankišką sprendimą. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 7 straipsnio nuostatos, taip pat Auditorių rūmų statuto 37 punkto nuostatos. Pareiškėja teigė, kad priimant skundžiamą sprendimą atsakovo prezidiumas pažeidė Prezidiumo darbo reglamento 3 punkto nuostatas, nes balsuojant nebuvo išreiškiama prezidiumo narių objektyvi valia, jie nevertino nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, t. y. veikė formaliai, dėl ko negalėjo priimti objektyvaus sprendimo. Nurodė, jog vienas narys, kuris atstovavo atsakovą Tarnyboje, balsavo prieš pareiškėjos auditoriaus vardo panaikinimą, o vėliau, jau Auditorių rūmuose, balsavo už vardo panaikinimą. Pareiškėja, išanalizavusi dėl kokių priežasčių Tarnyba siūlė panaikinti jai auditoriaus vardą, nurodė, kad Tarnyba nepagrįstai nurodė esant pareiškėjos išvardinamus pažeidimus. Taip pat atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Tarnyba nepagrįstai įvertino nustatytus trūkumus kaip reikšmingus. Pareiškėja pažymėjo, kad dalis medžiagos yra įslaptinta, o dėl to nei ji, nei atsakovas nežino, kuo pareiškėja yra kaltinama.
Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai (toliau – ir Auditorių rūmai) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 110–114) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal ginčo santykių reguliavimą, teisė atlikti auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimą yra priskirta išimtinai Audito ir apskaitos tarnybai, o atsakovui tokia teisė nesuteikta. Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte teisė skirti drausminę nuobaudą, susijusią su auditoriaus vardo panaikinimu, yra deleguota Audito ir apskaitos tarnybai, o Lietuvos auditorių rūmai atlieka šios nuobaudos privalomo nurodymo realizacijos funkciją – patikslina auditorių sąrašą iš jo išbraukiant auditoriaus vardo netekusius asmenis. Skundžiamas nutarimas atitinka VAĮ 3 ir 8 straipsnių keliamus reikalavimus. Jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. Tarnybos įsakymu, pagrįstas teisės normomis, motyvuotas, aiškiai nurodant, kad yra priimtas vykdant Tarnybos nurodymą. Auditorių rūmams nesuteikta teisė revizuoti Audito ir apskaitos tarnybos priimtų sprendimų, todėl atsakovas neturėjo pareigos įvertinti jos priimto įsakymo pagrįstumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo biudžetinė įstaiga Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba (skundo padavimo metu – Audito ir apskaitos tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 188–192) prašė bylą nutraukti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad teisės aktais auditorių ir audito įmonių viešosios priežiūros funkciją yra pavesta atlikti Audito ir apskaitos tarnybai, o Auditorių rūmams šioje srityje įstatymų leidėjas nėra suteikęs jokių įgaliojimų, Lietuvos auditorių rūmai neturi teisės atlikti audito tyrimų ar skirti auditoriui drausmines nuobaudas. Jiems nesuteikta diskrecija nepritarti Audito ir apskaitos tarnybos paskirtam nurodymui, Lietuvos auditorių rūmai tik atlieka formalų veiksmą vykdydami Tarnybos paskirtą nurodymą. Lietuvos auditorių rūmai visiškai nedalyvauja atlikto tyrimo procese, jie nenagrinėja su tyrimu susijusios medžiagos, todėl neturi galimybės ir teisės vertinti aplinkybių, kuriomis remiantis paskirta drausminė nuobauda. Lietuvos auditorių rūmai patys priima sprendimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo kitais, Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose nurodytais atvejais. Traktuojant, kad nagrinėjamu atveju tiek Tarnyba, tiek Lietuvos auditorių rūmai yra įgalioti vertinti nuobaudos skyrimo pagrįstumą, būtų dubliuojama ta pati funkcija, tas pats veiksmas atliekamas skirtingų institucijų atskirais sprendimais. Skundžiamas Lietuvos auditorių rūmų sprendimas turėtų būti vertinamas ne kaip viešojo administravimo institucijos valios išreiškimas, o tik kaip formalus Tarnybos privalomo sprendimo vykdymas. Pareiškėjos skundžiamas Auditorių rūmų sprendimas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir byla nutrauktina.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu (III t., b. l. 119–128) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo panaikinti pareiškėjos auditoriaus vardą ir jos auditoriaus pažymėjimo galiojimą bei išbraukti iš auditorių sąrašo. Skundžiamas sprendimas yra išdėstytas 2014 m. birželio 13 d. Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo posėdžio Nr. 11 protokole Nr. 1.4-33 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodyta posėdžio data 2014 m. birželio 11 d., nurodytas posėdžio organizavimo būdas: elektroniniu paštu. Taigi ginčijamas yra Lietuvos auditorių rūmų nutarimas.
Teismas nurodė, kad Lietuvos auditorių rūmų kompetencija yra detaliai apibrėžiama Audito įstatyme ir susijusiuose teisės aktuose. Audito įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje pateikiamas sąvokos kompetentinga institucija išaiškinimas – tai įstaiga, Auditorių rūmai <...> , kurioms pavesta atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą arba atlikti su auditorių ir audito įmonių audito veikla susijusias funkcijas. Auditorių rūmų kompetencija įtvirtinama ir Audito įstatymo trečiajame skirsnyje (Auditoriaus vardo suteikimas ir netekimas) ir ketvirtajame skirsnyje (Audito įmonės įrašymas į audito įmonių sąrašą). Nagrinėjamu atveju svarbus yra auditoriaus vardo netekimo ir auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo reguliavimas Audito įstatyme, t. y. šio įstatymo 14 straipsnyje (redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu). Šiame straipsnyje nustatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų sprendimu, išvardinami 8 galimi atvejai, tarp jų nurodomas atvejis, nustatytas šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte: kai atlikto audito tyrimą atlikusi ir konstatavusi reikšmingus audito atlikimo trūkumus, įstaiga priima sprendimą nurodyti auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą, tai įvardinama kaip nuobauda skiriama auditoriui. Nagrinėjamas atvejis yra būtent tokio pobūdžio, apie tai sprendžiama iš skundžiamo nutarimo turinio. Protokole, kuriame išdėstytas skundžiamas nutarimas, nurodoma svarstyta darbotvarkė – dėl Audito ir apskaitos tarnybos paskirtos drausminės nuobaudos auditorei G. I. bei nurodymo audito įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Revizorius“ (toliau – ir UAB ,,Revizorius“). Toliau protokole dėstomos faktinės aplinkybės: Audito ir apskaitos tarnyba 2014 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (8.15)-2-470 (nurodyta, kad dokumentas pridedamas) informavo, jog atlikus audito įmonės UAB „Revizorius“ ir auditorės G. I. atlikto kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 m. finansinių ataskaitų audito tyrimą, priėmė sprendimus, kurie toliau išvardinami. Sprendimai tokie: nurodyti audito įmonei UAB „Revizorius“ iki 2015 m. kovo 31 d. ištaisyti trūkumus, atsižvelgiant į Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 1 punkte nurodytus atlikto audito tyrimo metu nustatytus trūkumus parengti priemonių planą 1-ojo Tarptautinio kokybės kontrolės standarto nuostatoms įgyvendinti, ir iki 2014 m. spalio 31 d. minėtą priemonių planą suderinti su Audito ir apskaitos tarnyba, bei iki 2015 m. kovo 31 d. informuoti Auditorių rūmus apie šio priemonių plano įgyvendinimą (dėl šios Įsakymo dalies vyko administracinis ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, 2016 m. lapkričio 3 d. įsiteisėjo 2015 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4121-281/2015, priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1362-438/2016, Įsakymas paliktas nepakeistas). Kitoje Įsakymo dalyje nurodyta Auditorių rūmų auditorei G. I. panaikinti auditoriaus vardą. Taip pat pateikiamas paaiškinimas dėl Audito įstatymo nuostatų, susijusių su Audito ir apskaitos tarnybos įgaliojimais, nurodyta, kad įstatymas nesuteikia teisės Auditorių rūmams pritarti ar nepritarti Tarnybos paskirtam nurodymui, o Auditorių rūmai atlieka tik formalų sprendimą – vykdo Tarnybos paskirtą nurodymą. Protokole nurodoma, kad Auditorių rūmai nenagrinėja šio nurodymo, nes Tarnyba, kaip institucija atsakinga už tyrimų atlikimą, atliko procedūras numatytas Audito įstatyme, reikalingas tokiai drausminei nuobaudai skirti. Toliau dėstomos techninės priemonės, kurių Auditorių rūmai imsis vykdydama Tarnybos nurodymą. Pareiškėja ginčija šį nutarimą, kadangi, pasak pareiškėjos, jis priimtas formaliai, visai nevertinta nei jos profesinė veikla, nei padaryti pažeidimai ar kitos svarbios aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ir tai, kad pareiškėjos atliktas auditas nesukėlė neigiamų pasekmių). Teismas pareiškėjai siūlė ginčyti Tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12, jai sutikus šį klausimą svarstyti, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, tačiau pareiškėja kategoriškai atsisakė papildyti skundą ir ginčyti įsakymą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes padaryta išvada, kad Auditorių rūmai priimdami skundžiamą nutarimą neturėjo Tarnybos atlikto tyrimo dėl pareiškėjos padarytų pažeidimų, ataskaitos (taip pat ir dėl UAB „Revizorius“). Jie turėjo tik Įsakymą ir 2014 m. gegužės 12 d. Tarnybos raštą Nr. (8.15)-2-470 „Dėl paskirto nurodymo ir drausminės nuobaudos“. Priimdami nutarimą tiesiogiai nurodė, kad nevertino nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, kurias nustatė Tarnyba. Kita vertus, pačiame nutarime, jo teksto išdėstyme, yra pateikiamas atitinkamas dokumentinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas, kas laikytina faktinių aplinkybių išdėstymu, todėl negalima teigti, kad nutarimas yra visiškai formalus ir visiškai niekuo nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad Įsakymas pareiškėjai buvo žinomas, pareiškėja bandė paduoti teismui skundą dėl Įsakymo, tačiau toks jos skundas nebuvo teismo priimtas, o pareiškėja apeliacinei instancijai neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti skundą dėl Įsakymo panaikinimo (duomenys yra ir teismų informacinėje sistemoje Liteko). Visgi Auditorių rūmų nutarimas yra pagrįstas jame nurodytas dokumentais, kas laikytina jo faktinės pusės pagrindimu, o iš nutarimo turinio matyti, kad Auditorių rūmai tokiu atveju taiko Audito įstatymo nuostatas, kuriose nurodyta, kaip Auditorių rūmai privalo vykdyti atitinkamą konkretų nurodymą, šiuo atveju atsakovas laikėsi Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nei vienas iš kituose šio straipsnio punktuose nurodytas pagrindas netekti auditoriaus vardo šiuo atveju netinka ir nebuvo taikomas. Dar taikyta 14 straipsnio 2 dalis, kurioje jau reguliuojami tolimesni veiksmai – auditoriui netekus auditoriaus vardo, auditoriaus pažymėjimas panaikinamas ir auditorius išbraukiamas iš auditorių sąrašo ir kt.
Teismas tiek šioje byloje, tiek teismų informacinėje sistemoje Liteko susipažinęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-4121-281/2015) ir LVAT 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1362-438/2016) nustatė, kad įmonė UAB „Revizorius“, kurios direktorė buvo G. I., atliko kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 metų finansinių ataskaitų auditą (šį auditą atliko pati pareiškėja). Tarnyba atliko šio audito tyrimą ir 2014 m. vasario 20 d. pateikė ataskaitą Nr. 19-5. Remiantis šia ataskaita, Tarnybos direktorius 2014 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. VAA-12 3 punkte pripažino auditorės G. I. padarytus pažeidimus. 3.2 punkte apibendrinti visi 3 punkte išvardyti pažeidimai ir daroma išvada, kad tyrimo metu nustatyti reikšmingi audito atlikimo trūkumai, nes auditorė G. I. nesurinko pakankamų audito įrodymų, jog pagrįstų „Galutinių sumų (suteiktų paskolų)“ srityje dokumentuotus rezultatus ir reikšmingus kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 metų finansinių ataskaitų audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas, ir auditoriaus išvadoje dėl kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 metų finansinių ataskaitų pateikė neteisingą ir nepagrįstą auditoriaus nuomonę, klaidinančią kredito įstaigos – visuomenei svarbios finansų institucijos – finansinių ataskaitų vartotojus. Įsakymo 4 punktu nurodoma Lietuvos auditorių rūmams auditorei G. I. panaikinti auditoriaus vardą. Taigi visos paminėtos Įsakymo nuostatos ir vertintinos kaip skundžiamo nutarimo motyvuojamoji dalis, kadangi nutarime tai tiesiogiai ir nurodyta.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Auditorių rūmų nutarimą ginčija nurodydama jo neteisėtumo keletą pagrindų. Pirma, tai procedūriniai argumentai, jog Auditorių rūmai negalėjo priimti tokio sprendimo neištyrę vėl iš naujo ir iš esmės visų nustatytų pažeidimų, taip pat tai, jog Tarnyba tyrimo metu netinkamai taikė tyrimo atlikimo metodiką. Taip pat pareiškėja aiškina, kad nebuvo kviečiama duoti paaiškinimus. Dėl pastarosios aplinkybės daroma išvada, kad Auditorių rūmai, atliekant balsavimą elektroniniu būdu, negalėjo pareiškėjos pakviesti, tačiau pareiškėja dalyvavo atliekant jos audito tyrimą Tarnyboje ir ten teikė detalius paaiškinimus (pareiškėja teikė paaiškinimus 2014 m. balandžio 17 d. Tarnybos Audito priežiūros komisijos posėdyje). Taip pat pareiškėja nesutinka su Įsakyme padarytomis išvadomis, pirmiausiai dėl skiriamos nuobaudos neproporcingumo, po to pareiškėja (įvairiuose jos pasirašytuose teismo procesiniuose dokumentuose) kaltina kredito uniją, kuri nepateikė visų būtinų dokumentų, nurodė, kad tyrimo metu Tarnybos specialistė parinko netinkamą TAS (Tarptautinį audito standartą), jog buvo iškreiptos atitinkamų TAS redakcijos, kad ataskaitoje tirti duomenys neatitinka Įsakyme išdėstytų išvadų, ginčija nepažeidusi Įsakyme nurodytų TAS, aptaria kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ finansines operacijas, taip pat įvertina tyrimo ataskaitą, nurodo, jog pareiškėjos poziciją patvirtina aplinkybė, kad kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ sėkmingai veikia iki šiol.
Teismas visų pirma nurodė, kad pareiškėja, teikdama savo argumentus, dėsto savo supratimą apie audito atlikimą, tarptautinių audito standartų aiškinimą ir taikymą, kuris nėra pagrindžiamas jokiais objektyviais įrodymais, o grindžiamas tik pareiškėjos nuomone. Pareiškėjos dėstoma nuomonė laikytina suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja gina jos atlikto audito teisėtumą, todėl tokia nuomonė nėra objektyvi ir nešališka, juo labiau, kad ji nepatvirtinama jokiais objektyviais įrodymais (nepriklausomų specialistų paaiškinimais, teisminiais precedentais dėl TAS taikymo ir pan.). Teismas, vertindamas įrodymus nagrinėjamoje byloje, atsižvelgė į LVAT 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį (administracinė byla Nr. A-1362-438/2016), kurioje teismas nurodė, kad finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, bei Audito ir apskaitos tarnybos sprendimai (išvados), priimti atlikus auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras, yra susiję su specialių žinių, finansų ir buhalterinės apskaitos srityje, panaudojimu. Toks šių dokumentų pobūdis lemia, kad juose pateiktų išvadų teisingumas, jų atitikimas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, reikalavimams teismine tvarka, paprastai, gali būti patikrintas taip pat tik panaudojus specialias žinias šioje srityje. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomi argumentai dėl Tarnybos nustatytų jos atlikto audito trūkumų yra grindžiami tik pareiškėjos nuomone, nepateikiant į bylą jokių dokumentų, netgi pareiškėjos atlikto kredito unijos audito, nepateikiant jokių duomenų iš nepriklausomų specialistų, iš audito atlikimo taikant tarptautinius standartus teorinių aprašymų ar pan., kuriuose būtų paaiškinama, kaip turėtų būti taikomi atitinkami standartai, patvirtinama pareiškėjos nuomonė ar paneigiamas Tarnybos atliktas įvertinimas, kuris aiškiai ir detaliai išdėstytas Įsakymo dalyje dėl pareiškėjos, kuriuo grindžiamas skundžiamas nutarimas. Antra, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos nuomone, jog kredito unija nėra viešojo intereso įmonė. Audito įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje nurodyta, kad viešojo intereso įmonė yra įmonė, svarbi visuomenei dėl savo veiklos masto ar pobūdžio, klientų skaičiaus. Toliau pateikiamas tokių įmonių sąrašas nėra baigtinis. Pareiškėja neįrodė, kad „Mėmelio taupomosios kasos“ veiklos mastas yra nedidelis, jog nedidelis buvo jos klientų skaičius. Taigi Tarnyba nustatė, kad būdama asmeniu, atsakingu už kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ 2012 metų finansinių ataskaitų audito koordinavimą ir atlikimą, audito įmonės UAB „Revizorius“ auditorė G. I. pažeidė Audito įstatymo bei Tarptautinių audito ir užtikrinimo standartų valdybos Tarptautinio audito standartų (TAS) reikalavimus. Įvertinusi padarytus pažeidimus, Tarnyba nurodė Auditorių rūmams panaikinti pareiškėjos auditoriaus vardą. Tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas priimtas remiantis Tarnybos 2014 m. balandžio 17 d. posėdyje (2014 m. gegužės 5 d. protokolas Nr. 25-5) priimtu nutarimu pripažinti, kad atlikto audito trūkumai reikšmingi ir už juos skirtina nuobauda pareiškėjai panaikinti auditoriaus vardą, kaip minėta pirmiau, pareiškėja nurodytame posėdyje dalyvavo ir teikė paaiškinimus. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, padaryta išvada, kad skundžiamo Auditorių rūmų nutarimo motyvuojamąja dalimi laikytinas Tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12, kuriame aiškiai išdėstyti pažeidimai, nurodant teisinį ir faktinį tokių išvadų pagrindą. Kadangi pareiškėja pažeidimus ginčija išdėstydama savo nuomonę taip pat detaliai, reiškia ji supranta pažeidimų esmę, todėl pareiškėjos teisės nėra pažeidžiamos tuo, kad ji nežino, už ką taikyta nuobauda. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl to, kad skundžiamas nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o taip pat su tuo, jog Auditorių rūmai negalėjo priimti skundžiamo nutarimo iš naujo neįvertinę visų padarytų pažeidimų, pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jos nepriekaištingo darbo anksčiau.
Teismas nurodė, kad Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų sprendimu šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju. 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad atlikto audito tyrimą atlikusi ir konstatavusi reikšmingus audito atlikimo trūkumus, Įstaiga (Tarnyba) gali skirti auditoriui ir (arba) audito įmonei vieną iš šių nuobaudų: priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą arba priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams atimti audito įmonės pažymėjimą ir išbraukti audito įmonę iš audito įmonių sąrašo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tarnybos 2014 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. VAA-1 patvirtintos Atlikto audito tyrimo metodikos 73.1 punkte. Auditorių rūmų prezidiumo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1.4-71.1.1 patvirtinto Atestuoto auditoriaus pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo, atnaujinimo ir galiojimo panaikinimo, informacijos, reikalingos atestuotų auditorių sąrašui parengti, atnaujinti ir skelbti, pateikimo tvarkos aprašo 17 punkte nustatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų prezidiumo sprendimu Tarnybai priėmus sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą. Audito įstatymo 55 straipsnyje nustatyta, kad Auditorių rūmai yra viešasis juridinis asmuo, vienijantis auditorius ir įgyvendinantis auditorių profesinę savivaldą. Auditorių rūmai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Audito įstatymu, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu tiek, kiek šis įstatymas nenustato ko kita, kitais teisės aktais ir Auditorių rūmų statutu. Auditorių rūmų narių visuotinio susirinkimo patvirtinto Lietuvos Auditorių rūmų statuto (toliau – ir Statutas), (Juridinių asmenų registre įregistruotas 2009 m. gruodžio 9 d.) 1 punkte nustatyta, kad Auditorių rūmų tikslas yra vienyti visus atestuotus auditorius Lietuvoje, koordinuoti jų veiklą, atstovauti jų interesams ir juos ginti, įgyvendinti auditorių profesinę savivaldą bei tenkinti kitus viešuosius interesus. Statuto 11–13 punktuose įtvirtinta, kad pagrindiniai Auditorių rūmų tikslai ir uždaviniai yra koordinuoti auditorių veiklą; įgyvendinti auditorių profesinę savivaldą bei tenkinti kitus viešuosius interesus; Auditorių rūmų funkcijos įgyvendinant savo tikslus ir uždavinius yra audito atlikimo kokybės ir auditorių profesinės veiklos gerinimas; kvalifikacinių auditoriaus egzaminų (įskaitant kvalifikacinių auditoriaus egzaminų programas ir užduotis) rengimas; auditorių ir audito įmonių pažymėjimų išdavimas; informacijos apie auditorius ir audito įmones rinkimas, kaupimas, apibendrinimas, platinimas ir ryšiai su visuomene. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-115 patvirtintų ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1K-394 pakeistų Audito ir apskaitos tarnybos nuostatų 8 ir 9.7 punktuose buvo numatyta, kad Tarnybos veiklos tikslas – įgyvendinti valstybės politiką finansinės atskaitomybės, audito ir buhalterinės apskaitos srityse; siekdama jai nustatyto veiklos tikslo, kartu su Lietuvos auditorių rūmais įgyvendina auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės užtikrinimą, atlieka tyrimus, skiria nuobaudas ir duoda nurodymus teisės aktų nustatyta tvarka. Audito įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad auditorių ir audito įmonių viešoji priežiūra yra visuma priemonių, kuriomis Įstaiga (Tarnyba) siekia užtikrinti finansinių ataskaitų audito kokybę ir patikimumą. Audito įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimą atlieka Įstaiga (Tarnyba). Auditorių rūmų įgaliojimai auditorių veiklos priežiūros srityje yra apibrėžti Audito įstatymo 34 straipsnio 7 dalyje, 36 straipsnyje. Iš viso nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Auditorių rūmai gali atlikti audito tyrimą, tačiau visais atvejais nustačius pažeidimus, privalo tyrimą perduoti Tarnybai, t. y. inicijuoti tyrimą Tarnyboje, arba dėl savo nustatytų trūkumų gauti Tarnybos įvertinimą ir tik po to taikyti atitinkamas priemones. Visas nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Audito rūmams nepavesta atlikus audito tyrimą spręsti dėl nuobaudų skyrimo, nepavesta iš naujo patikrinti Tarnybos atliktą tyrimą ir spręsti, ar jis atliktas tinkamai, ar nurodymas dėl nuobaudos taikymo yra teisėtas ir pagrįstas, ar nuobauda proporcinga. Už reikšmingus pažeidimus (kokie buvo nustatyti ir pareiškėjos veikloje) nuobaudos auditoriams skiriamos vadovaujantis Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 39 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Nustatyta tvarka inicijuotą atlikto audito tyrimą atlikusi Tarnyba gali priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą. Tokiu atveju, pagal 14 straipsnio 2 dalį, Auditorių rūmai šį nurodymą įgyvendina ir auditorius netenka auditoriaus vardo, auditoriaus pažymėjimo galiojimas panaikinamas ir auditorius išbraukiamas iš auditorių sąrašo. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, jog Auditorių rūmai tokio pobūdžio Tarnybos nurodymo, koks buvo duotas nagrinėjamu atveju, neprivalėjo besąlygiškai vykdyti, nes privalėjo atlikti savo tyrimą. Kita vertus, toks pareiškėjos teiginys išvedamas iš jos nurodomos aplinkybės, jog, jos manymu, priimtas nutarimas yra formalus ir nemotyvuotas. Kaip minėta, motyvai yra išdėstyti nutarime nurodytame kitame akte – Tarnybos įsakyme, kuris skundžiamame nutarime yra įvertinamas ir aptariamas.
Teismas pažymėjo, kad Auditorių rūmams Audito įstatymo 23, 24 straipsniais yra priskirta funkcija tvarkyti auditorių ir audito įmonių sąrašus. Pagal Audito įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, sprendimą suteikti auditoriaus vardą priima Auditorių rūmai. Taigi toks reguliavimas, kuris nustato, kad auditoriaus vardas yra suteikiamas ir panaikinamas to paties subjekto, atitinka teisės sistemiškumo principą. Šis principas nedraudžia įstatymų leidėjui pavesti auditorių veiklos kontrolės funkciją Tarnybai. Auditorių rūmai iš esmės yra profesinės savivaldos įstaiga, kuriai Audito įstatymu pavesta atlikti ir tam tikras viešojo administravimo funkcijas. Visgi negali būti paneigiama ir Audito rūmų pareiga įsitikinti, kad yra Audito įstatyme nurodytas pagrindas taikyti tokią nuobaudą, kokia taikyta pareiškėjai. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo patikrinta, nutarime nurodyta, kokių Tarnybos priimtų aktų pagrindu Audito rūmai priima tokį nutarimą. Teismas įvertino, jog buvo visos sąlygos, kurioms esant toks skundžiamas nutarimas galėjo būti priimtas, tuo metu pareiškėja tinkamais įrodymais nenuginčijo Įsakyme išdėstytų išvadų, jog buvo padaryti jame išvardyti pažeidimai. Be to, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nutarimas buvo priimtas nesilaikant nustatytos tvarkos. Tai, kad vienas Auditorių rūmų prezidiumo narys anksčiau, svarstant tą patį klausimą Tarnyboje, buvo prieš nuobaudos taikymą, nereiškia, jog po to šis asmuo, įvertinęs teisinį reguliavimą, visumą pateiktų dokumentų, balsavo priešingai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad Auditorių rūmų nutarimas priimtas įvertinus visumoje Tarnybos Įsakymą (ne vien šio Įsakymo 3.2 ir 4 punktus), kuriame sprendimas dėl auditoriaus vardo atėmimo yra pagrįstas teisiniais argumentais ir faktiniais duomenimis, todėl nutarimas atitinka Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 39 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei VAĮ reikalavimus (nustatytus 3 ir 8 straipsniuose), o pareiškėjos argumentai dėl nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo yra atmestini. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (III t., b. l. 132–150) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą; priteisti iš atsakovo Lietuvos auditorių rūmų pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas du kartus atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Tarnybos 2014 m. gegužės 9 d. direktoriaus įsakymo, nes šis administracinis aktas yra tarpinis prieš priimant galutinį administracinį sprendimą dėl pareiškėjos auditoriaus vardo panaikinimo, jis nesukelia pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių. Galutinis administracinis sprendimas, sukėlęs pareiškėjai materialines teisines pasekmes, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas auditoriaus vardas – atsakovo (Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo) priimtas nutarimas, dėl kurio teisėtumo yra kilęs šios bylos ginčas.
2. Teismo sprendime yra nurodyta, kad pareiškėjai posėdžio metu buvo siūlyta papildyti skundo dalyką, dėl to bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, bet pareiškėja kategoriškai atsisakė siūlymo papildyti skundo dalyką. Ši su bylos nagrinėjimu susijusi aplinkybė neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų posėdžio metu pareiškėjai buvo pasiūlyta pakeisti bylos atsakovą, nutraukti tuo pagrindu jau 2,5 metu nagrinėtą bylą, pateikti teismui prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo bei iš naujo skųsti Tarnybos, o ne Auditorių rūmų administracini aktą. Pareiškėja atsisakė tokio siūlymo, nes dėl bylos įsiteisėjusių teismo sprendimų, LVAT nutarčių toks teismo siūlymas yra neteisėtas. Bylos įsiteisėjusių sprendimų yra aiškiai nurodyta, kad negali būti skundžiamas tarpinis administracinis aktas ir tai yra įstatymo galią turintis išaiškinimas.
3. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendime, kuriuo antrą kartą atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, motyvus, visai nepasisakė dėl tų pačių bylos nagrinėjimui itin svarbių aplinkybių, taip pat neatsižvelgė į įsiteisėjusiu teismo sprendimu išaiškinimą dėl susijusio teisinio reguliavimo, tad sprendimas iš esmės yra pagrįstas tais pačiais motyvais, kurie buvo pateikti ir 2015 m. vasario 4 d. teismo sprendime, kuris LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi yra panaikintas.
4. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, nepaisant LVAT nutartyje pateiktų išaiškinimų. Kaip nurodyta LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tarpinio administracinio akto buvimas yra ta sąlyga, esant kuriai atsakovas galėjo priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjos auditoriaus vardo panaikinimo, bet teismas ir antrą kartą (LVAT grąžinus bylą nagrinėti iš naujo), nepaisant bylos įsigaliojusių teismo sprendimų išaiškinimų dėl susijusio teisinio reguliavimo, netinkamai taikė, aiškino VAĮ, Audito įstatymo nuostatų taikymą. Teismo sprendime yra pateiktas neteisingas aiškinimas ir dėl atsakovo sprendimo panaikinti auditoriaus vardą įgyvendinimo, t. y. dėl atsakovo formalios funkcijos atlikimo, techninės auditorių sąrašo tvarkymo funkcijos, teisinio reguliavimo. Pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Auditorių rūmai išbraukia auditorių iš sąrašo, panaikina jo pažymėjimo galiojimą, įgyvendindami savo paties (Auditorių rūmų) prezidiumo priimtą sprendimą, kuriuo auditorius netenka vardo. Teismo sprendime yra nurodyta priešingai, kad pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 2 dalį atsakovas įgyvendina trečiojo suinteresuoto asmens sprendimą. Tai dar kartą įrodo, kad teismas netinkamai vertina atsakovo vaidmenį administracinių sprendimų priėmimo procese, neteisingai aiškina teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pagal susijusį teisinį reguliavimą, gali būti įgyvendindamas tik galutinis administracinis sprendimas, o ne tarpinis, procedūrinis sprendimas, todėl ir materialines teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent Auditorių rūmų sprendimas.
5. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Atsakovas, priimdamas galutinį individualų administracinį sprendimą, pažeidė visus pagrindinius viešojo administravimo principus. Teismas priimdamas sprendimą neįžvelgė to, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas iš esmės, priimant jį buvo pažeisti VAĮ 3 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Skundžiamas aktas neatitinka, objektyvumo, proporcingumo, teisingumo principams, jis priimtas pažeidžiant pagrindinius tokiems aktams keliamus reikalavimus. Akivaizdu, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas. Teismas iš viso nepasisakė dėl administracinio sprendimo teisėtumo baudos proporcingumo požiūriu. Pagal Tarnybos viešai paskelbtą statistiką, kitiems auditoriams Tarnybos buvo nustatyti reikšmingi audito atlikimo trūkumai, tačiau jiems buvo skirtos švelnesnės nuobaudos. Be to, pareiškėjos nuomone, teismas turėjo būti aktyvus, imtis iniciatyvos bei pasiūlyti šalims baigti ginčą taikos sutartimi, bet to nepadarė ir šių ginčo aplinkybių neatskleidė sprendime, dėl to nepasisakė.
6. Atsakovo prezidiumas, priimdamas administracinį sprendimą, pažeidė Prezidiumo reglamento 32 punkto reikalavimus dėl nutarimų priėmimo, dėl balsavimo procedūrų organizavimo, t. y. priimdamas skundžiamą aktą netinkamai organizavo balsavimą. Balsavimo procedūros organizavimo trūkumai yra tokio reikšmingo masto, kad balsavimo rezultatai iš principo negali būti laikomi teisėtais. Balsavime dalyvavę prezidiumo nariai negavo medžiagos, reikalingos nuomonei išreikšti. Kaip nurodyta prezidiumo posėdžio protokole, balsuodami prezidiumo nariai negalėjo pritarti arba nepritarti tarpiniam procedūriniam dokumentui, todėl priėmė formalų sprendimą, t. y. neišreiškė savo valios dėl sprendžiamo klausimo, o tai reiškia, kad faktiškai nebalsavo.
7. Teismas neteisingai aiškina Audito įstatymo 2 straipsnio 24 dalį dėl juridinių asmenų priskyrimo viešo intereso įmonių kategorijai, pateikia klaidingą šio teisinio reguliavimo aiškinimą. Kredito unijos nepriskiriamos viešo intereso įmonėms, jų teisinis statusas – kooperatyvas. Nagrinėjant bylą nebuvo susipažinta su svarbiausiais bylos dokumentais, nes Tarnyba vertindama pareiškėjos neva padarytus pažeidimus, atliekant kredito unijos „Memelio taupomoji kasa“ auditą, vertindama jų reikšmingumą, Audito priežiūros komiteto posėdžio protokole aiškiai nurodo, kad kredito unija nėra viešo intereso įmonė. Tai yra nurodyta ir kituose tyrimo medžiagos dokumentuose.
8. Teismas neteisingai aiškina teisinį reguliavimą ir dėl to daro nepagrįstas, neteisingas išvadas vertindamas bylos įrodymus, nes yra maišomos buhalterinės ir audito veiklos sritys. Tai yra visai skirtingos veiklos, atitinkamai ir specialiųjų žinių sritys, veiklos reglamentuojamos visai skirtingais teisės aktais. Auditoriai, atlikdami klientų finansinių ataskaitų patikrinimą, turi žinių, susijusių su buhalterija, su finansais, tačiau buhalteriai, jei neturi patirties audito srityje, nežino audito atlikimo reglamentavimo, neturi specialiųjų žinių audito srityje. Tad šioje byloje neįmanoma pateikti nepriklausomų specialistų išvadų, kitų dokumentų, nes visi šalies auditoriai privalomos narystės pagrindais priklauso atsakovo asociacijai (yra Lietuvos auditorių rūmu nariai). Teismo sprendime pateiktas teiginys, kad pareiškėja teismui nepateikė dokumentų, susijusių su audito atlikimu, dar kartą įrodo, jog teismas nesusipažino su bylos medžiaga. Visi teismui pateikti dokumentai yra susiję su kredito unijos atliktu auditu, su Tarnybos atliktu tyrimu. Teismui yra pateiktos atsiliepimų dėl Tarnybos tyrimo ataskaitos kopijos, yra pateiktos audito darbo dokumentų (dėl tų audito procedūrų, dėl kurių Tarnybos yra neva nustatyti pažeidimai) kopijos, auditoriaus išvados, audito ataskaitos kopijos. Kitų dokumentų, susijusių su auditu, be nurodytų, auditoriai neturi. Tad sprendime pateikta informacija šiuo klausimu neatitinka tikrovės. Pareiškėja teismo posėdžio metu pateikė teismui tokius faktus, nesutikimo su tyrimo išvadomis argumentus, kurių vertinimui ne tik nereikia jokių specialių žinių, bet jie nereikalauja ir įrodymų.
9. Teismas neįvertino dar vienos svarbios bylos nagrinėjimui aplinkybės – visi auditoriai, dalyvavę balsavime priimant Tarnyboje tarpinį sprendimą, balsavo prieš pareiškėjos vardo panaikinimą (jie galėjo susipažinti su tyrimo medžiaga, pareiškėjos atsiliepimais, išklausyti pareiškėjos paaiškinimų komiteto posėdyje), galėjo išreikšti savo valią dalyvaudami balsavime.
10. Neatsižvelgus į LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, teismas pažeidė ABTĮ 148 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 167–173) prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą; priteisti iš pareiškėjos atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jos atsakovas priėmė nemotyvuotą ir jokiomis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą. Audito įstatymas nenumato galimybių atsakovui Tarnybos sprendimo dėl drausminės nuobaudos – panaikinti auditoriaus vardą – nei ginčyti, nei su juo sutikti, jam pritarti ar jį atmesti. Atsakovas neatlieka auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimo, jo vertinimo, taip pat nerevizuoja Tarnybos priimtų sprendimų bei neatlieka Tarnybos tyrimo teisėtumo vertinimo. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą turėjo teisę ir pareigą patikrinti Tarnybos atlikto audito tyrimo išvadas. Teismas sprendime tinkamai įvertino tiek atsakovo, tiek Tarnybos funkcijas ir šioms institucijoms įstatymo suteiktų įgaliojimų ribas ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas neturi teisės revizuoti nei Tarnybos atlikto audito tyrimo išvadų, nei sprendimo skirti pareiškėjai drausminę nuobaudą. Atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą objektyvumo kriterijų ir 8 straipsnio reikalavimus, nes yra: 1) pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), t. y. Tarnybos Įsakymu, kuriuo atsakovui privalomai nurodyta panaikinti pareiškėjos auditoriaus vardą ir šis Įsakymas yra galiojantis ir nenuginčytas, 2) sprendimas yra pagrįstas teisės normomis, t. y. Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, bei motyvuotas – aiškiai sprendime nurodyta, kad jis priimtas vykdant Tarnybos privalomą nurodymą ir atsižvelgiant į Tarnybos išaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai nesigilino į atlikto tyrimo išvadas, tačiau tokia pareiškėjos pozicija nėra pagrįsta. Atsakovas 2016 m. lapkričio 21 d. pateikė prašymą dėl įpareigojimo į bylos teismo posėdžius atsivesti Tarnybos atstovą, kuris būtų kompetentingas pateikti paaiškinimus dėl šioje byloje kilusio ginčo ir faktinių aplinkybių, susijusių su Įsakymo, kuriuo buvo paskirta drausminė nuobauda pareiškėjai. Pareiškėja su tokiu prašymu nesutiko, nors atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad negali pateikti jokių paaiškinimų dėl Tarnybos atlikto tyrimo, nes jį atliko ne atsakovas. Taigi pati pareiškėja neišreiškė pozicijos tirti Tarnybos atlikto audito tyrimo išvadų. Kita vertus, pareiškėja prieštarauja pati sau, nes, viena vertus, teigia, kad jos nurodomos aplinkybės nesvarbios nagrinėjamam ginčui, kita vertus, jomis remiasi, skųsdama teismo sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 157–166) prašo pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 Tarnyba 2014 m. liepos 10 d. pateiktame atskirajame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį dėl atsisakymo priimti Tarnybos atskirąjį skundą panaikinti kaip nepagrįstą ir išspręsti klausimą iš esmės - Tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-8534-281/2014 dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų UAB „Revizorius“ ir pareiškėjos skundą, priimti, kadangi pirmosios instancijos teismas buvo padaręs nepagrįstą išvadą, jog skundžiamas įsakymas negali būti ginčijamas teisme. Tarnybos direktoriaus įsakymai, kuriais nurodoma Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą, negali būti laikomi atliekančiais pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje. Kadangi LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartyje išaiškino, jog Tarnybos įsakymas skirti nuobaudą yra teisinės pasekmes viešojo administravimo srityje priimtas aktas, ginčijamas administraciniame teisme, Tarnyba 2014 m. spalio 23 d. atsisakė atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. nutarties. Atskirojo skundo atsisakymas jokiu būdu nereiškia Tarnybos sutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyse pateiktu išaiškinimu. Taigi būtent Tarnyba, atlikusi tyrimą, įvertinusi faktus ir nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi įstatymu jai suteiktomis galiomis, priima sprendimą, kuris sukelia auditoriui teisines pasekmes, nustato jam teises ar pareigas. Atsakovas šio sprendimo kvestionuoti neturi teisės, negali jo pakeisti, todėl savo sprendimu negali sukurti ir nesukuria jokių naujų teisių ar pareigų pareiškėjai. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pati sau prieštarauja, kadangi tiek šios bylos nagrinėjimo posėdžiuose, tiek 2016 m. lapkričio 24 d. raštu atsisakė ginčyti Tarnybos sprendimą (2014 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. VAA-12) ir Tarnybą laikyti atsakovu, tačiau apeliaciniame skunde pasisako dėl Tarnybos priimto sprendimo (tyrimo ataskaitoje nustatytų aplinkybių) pagrįstumo. Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos atlikto audito trūkumų reikšmingumas aiškiai įvardytas ir pagrįstas tyrimo ataskaitoje. Skiriant drausminę nuobaudą auditoriui (būtent – nurodymą panaikinti auditoriaus vardą), atsižvelgiama į žalą, padarytą audito kokybei. Apeliantė skunde teigia, kad siūlė proceso šalims sudaryti taikos sutartį, skiriant švelnesnę nuobaudą, tačiau atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tokios galimybės atsisakė. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad taikos sutarties sudarymas yra proceso šalių teisė, bet ne pareiga. Aplinkybė, kad proceso šalis nepasinaudojo tam tikromis, įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis, negali turėti įtakos teismui priimant sprendimą. Tarnybos manymu, Tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12 priimtas teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės normų, ką iš dalies patvirtino ir LVAT 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1362-438/2016. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjos (apeliantės) iškelti reikalavimai pirmosios instancijos teismo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties nagrinėti pakartotinai, bet ir antrą kartą buvo atmesti, dėl ko vėl paduotas apeliacinis skundas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje buvo nurodęs, kad „<...> Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakius priimti pareiškėjos reikalavimą dėl Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. VAA-12 dalies panaikinimo, o šioje byloje vertinant tik ginčijamo nutarimo atitikimą procedūrinių teisės aktų reikalavimams pareiškėjos skundas dėl jai paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimo liko iš esmės neišnagrinėtas, nebuvo įvertinti pareiškėjos argumentai, susiję su Audito ir apskaitos tarnybos nustatytų galimai pareiškėjos padarytų nusižengimų esme, jų tyrimu. Nors pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 9 d. įsakymas Nr. VAA-12 gali būti vertinamas nagrinėjant bylą dėl teismo nuomone, pareiškėjai teisines pasekmes sukėlusio Lietuvos auditorių rūmų nutarimo, kiek jis susijęs su pareiškėjos teisėmis ir pareigomis, tačiau toks vertinimas nebuvo atliktas. Kaip jau minėta, vertintas tik ginčijamo akto atitikimas formaliems procedūriniams reikalavimams ir ginčas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo neišnagrinėtas iš esmės. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1, 2 d.)“.
Taigi, dabar bylą tikrinančios teisėjų kolegijos nuomone, pirma, turėtų būti patikrinta, ar Vilniaus apygardos administracinis teismas pašalino minėtus trūkumus, dėl ko, kaip buvo nurodyta LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje įvardyti trūkumai buvo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas apskųstame ir dabar tikrinamame sprendime pažymėjo, kad Auditorių rūmų nutarimas priimtas įvertinus visumoje Tarnybos Įsakymą (ne vien šio Įsakymo 3.2 ir 4 punktus), kuriame sprendimas dėl auditoriaus vardo atėmimo yra pagrįstas teisiniais argumentais ir faktiniais duomenimis, ir todėl nutarimas atitinka Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 39 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei VAĮ reikalavimus (nustatytus 3 ir 8 straipsniuose). Buvo analizuotas Tarnybos Įsakymas bei padaryta išvada, jog pareiškėja teiktais įrodymais nepaneigė Įsakyme išdėstytų išvadų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas grindžiamas tais pačiais motyvais, kaip ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimas, kad teismas netinkamai taikė VAĮ, neatsižvelgė į LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą privalomą pirmosios instancijos teismui – atmestini. O apeliacinio skundo argumentai susiję su kliūtimis apskųsti Įsakymą nebetenka teisinės reikšmės.
Konstatavus apie LVAT 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje nustatytų trūkumų pašalinimą toliau tikrintina, kiek pagrįsta apeliaciniame skunde iškelta teisinė abejonė dėl teismo atlikto netinkamo atsakovo vaidmens įvertinimo administracinių sprendimų priėmimo procese.
Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi 2014 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad auditorius netenka auditoriaus vardo Auditorių rūmų sprendimu:
1) šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atveju;
2) auditoriui pakartotinai neišlaikius šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto (nurodytų) egzamino (egzaminų) ilgiau kaip per 3 metus nuo tokio nurodymo davimo dienos;
3) auditoriui per šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nepateikus Auditorių rūmams teisingų ir (arba) šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam auditorių sąrašui tvarkyti reikalingų duomenų;
4) auditoriui per šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nesudarius sąlygų atlikti šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytos atlikto audito kokybės peržiūros ir (arba) šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyto atlikto audito tyrimo;
5) rašytiniu auditoriaus prašymu;
6) po auditoriaus vardo suteikimo paaiškėjus aplinkybėms, kurias žinant auditoriaus vardas nebūtų suteiktas;
7) jeigu auditorius nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo;
8) auditorių pašalinus iš Auditorių rūmų narių.
Pagal Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punktą atlikto audito tyrimą atlikusi ir konstatavusi reikšmingus audito atlikimo trūkumus, Įstaiga (Tarnyba) gali skirti auditoriui ir (arba) audito įmonei vieną iš šių nuobaudų - priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą.
Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Auditorių rūmai įstatymų leidėjo valia turi teisę, o kartu ir pareigą priimti sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo bei panaikinti auditoriaus pažymėjimo galiojimą, nustačius bent vieną iš 8 atvejų. Pirmasis atvejis, t. y. pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą neatsiejamas nuo Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje 1 punkte įtvirtintos aplinkybės nustatymo – atlikto audito patikrinimas ir reikšmingų atliko audito trūkumų nustatymas. Pripažinus egzistuojant šią faktinę aplinkybę Įstaiga (Tarnyba) gali skirti auditoriui ir (arba) audito įmonei vieną iš šių nuobaudų - priimti sprendimą nurodyti Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Esant tokiai situacijai Auditorių rūmai iš principo yra saistomi duotu patvarkymu, tačiau tai nereiškia, kad priimant sprendimą dėl auditoriaus vardo netekimo bei auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo pastarasis teisės aktas turėtų būti formalus. Toks aktas privalo atitikti VAĮ reikalavimus, dėl ko iš esmės ginčo nėra ir bus aptarta kiek vėliau.
Kitais Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje 2-8 punktuose numatytais atvejais auditorius netenka auditoriaus vardo tik Auditorių rūmų sprendimu be privalomojo pobūdžio nurodymų, o tai reiškia atlieka savarankišką tyrimą, konstatuoja faktines aplinkybes bei pritaiko teisinį kvalifikavimą konkrečiam susiklosčiusiam teisiniam santykiui.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad Auditorių rūmai vienu atveju priimdami sprendimą yra saistomi Įstaigos (Tarnybos) sprendimu priimtu pagal Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kitais jau minėtais atvejais veikia savarankiškai suteiktų įgalinimų ribose.
Pasisakant pirmojo atvejo aspektu (kai Auditorių rūmams duodamas nurodymas panaikinti auditoriaus vardą), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais dėl nebuvimo pareigos tikrinti Tarnybos sprendimą bei spręsti, ar jis atliktas teisingai (tokie įgalinimai Audito rūmams pagal Audito įstatymą nėra suteikti), tačiau, manytina, jog vis dėlto turėtų būti atlikta patikra, ar nėra pagrindų visiškai paneigiančių teisinę galimybę priimti sprendimą dėl auditoriaus vardo panaikinimo. Ir jei tokių nėra, priimtinas sprendimas dėl auditoriaus vardo netekimo bei auditoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo, laikantis VAĮ reikalavimų.
Nors 2014 m. birželio 11 d. nutarime ir nepasisakoma apie tai, kad nėra aplinkybių, kurios visiškai paneigtų nutarimo priėmimą pagal Audito įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau tai nedaro pastarojo teisės akto visiškai niekiniu, nes ir pagal nutylėjimą galima spręsti, jog tokių aplinkybių nėra, o pats nutarimas suderinamas su VAĮ. Pirmosios instancijos teismas tai pakankamai detaliai atskleidė savo sprendime. Pabrėžtina, kad 2014 m. birželio 11 d. nutarime, kaip sudėtine dalimi šio akto, nurodytas Įsakymas, kuriame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, nepaneigtos pareiškėjos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), bei pateiktas teisinis įvertinimas. Reikalingos teisinės nuorodos padarytos ir 2014 m. birželio 11 d. nutarime. Pareiškėja taip pat žinojo dėl ko priimtas nutarimas, jo priėmimo aplinkybes bei suprato priežastis lėmusias 2014 m. birželio 11 d. nutarimo priėmimą, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl VAĮ 8 straipsnio nesilaikymo pripažintinas nepagrįstu. O pirmosios instancijos teismo išvada, kad Auditorių rūmai turėjo įvykdyti Tarnybos nurodymą, atsižvelgiant į šiame baigiamajame akte atliktą Audito įstatymo aiškinimą, iš principo, buvo teisinga.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, ne kartą yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui, šiam atvejui) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (pvz., žr., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
Drausminės nuobaudos proporcingumo aspektu pastebėtina, kad pagal Audito įstatymo 39 straipsnio 1 dalį paaiškėjus audito atlikimo trūkumams Auditorių rūmai arba Įstaiga gali skirti švelnesnio pobūdžio drausmines nuobaudas (pavyzdžiui, auditoriui pareikšti įspėjimą). Pagal 39 straipsnio 2 dalį skiriamos jau griežtesnės drausminės nuobaudos – auditoriaus vardo panaikinimas, bet tik tuo atveju, kai konstatuojami reikšmingi audito atlikimo trūkumai. Tikrinamoje administracinėje byloje nustačius pastarąją bei nepaneigtą aplinkybę ir buvo priimtas sprendimas nurodant Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą. Vadinasi, drausminės nuobaudos rūšis sietina su faktinėmis aplinkybėmis – kuo labiau jos kvalifikuotos tuo, įstatymų leidėjo valia, griežtesnė drausminė nuobauda, todėl nėra visiškai jokio pagrindo teiginiui dėl paskirtos sankcijos neproporcingumo padarytai teisei priešingai veikai – atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.
Dėl pačių pažeidimų konstatavimo Įsakyme, kuriuo grindžiamas 2014 m. birželio 11 d. nutarimas, ir siekio juos paneigti pareiškėjos teikiamais paaiškinimais, teisėjų kolegija pabrėžia, kad yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, kurie nėra patvirtinti kitais faktiniais duomenimis, todėl negali būti priimti. Be to, kaip yra nurodęs LVAT 2015 m. lapkričio 2 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1362-438/2016), finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, bei Audito ir apskaitos tarnybos sprendimai (išvados), priimti atlikus auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras, yra susiję su specialių žinių, finansų ir buhalterinės apskaitos srityje, panaudojimu. Toks šių dokumentų pobūdis lemia, kad juose pateiktų išvadų teisingumas, jų atitikimas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, reikalavimams teismine tvarka, paprastai, gali būti patikrintas taip pat tik panaudojus specialias žinias šioje srityje. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomi argumentai dėl Tarnybos nustatytų jos atlikto audito trūkumų yra grindžiami tik pareiškėjos nuomone, nepateikiant į bylą jokių dokumentų, netgi pareiškėjos atlikto kredito unijos audito, nepateikiant jokių duomenų iš nepriklausomų specialistų, iš audito atlikimo taikant tarptautinius standartus teorinių aprašymų ar pan., kuriuose būtų paaiškinama, kaip turėtų būti taikomi atitinkami standartai, patvirtinama pareiškėjos nuomonė ar paneigiamas Tarnybos atliktas įvertinimas. Dėl išdėstytų priežasčių paneigtinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.
Dėl Auditorių rūmų balsavimo procedūros, sprendžiant dėl auditoriaus vardo panaikinimo, Audito įstatyme nieko nepasisakyta. Minėtas klausimas reguliuojamas Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo darbo reglamente, kurio 18 punkte pasisakyta, kad LAR prezidiumo sprendimai įforminami nutarimais. Nutarimus pagal savo kompetenciją LAR prezidiumas priima LAR prezidiumo posėdžiuose, kurie rengiami ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. LAR prezidiumo posėdžiai gali vykti ir elektroniniu paštu.
Iš Lietuvos auditorių rūmų prezidiumo posėdžio protokolo Nr. 11 matyti, kad posėdis buvo organizuotas elektroniniu paštu. Iš protokolo taip pat matyti klausimo esmė, motyvai ir nutarimo projektas bei balsavę asmenys, o taip pat jų pozicija, todėl, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje pareiškėjai suteiktą galimybę savo paaiškinimus pateikti Įsakymo priėmimo metu, neįžvelgtinas neatitikimas Prezidiumo reglamento 32 punktui, suponuojantis besąlygišką 2014 m. birželio 13 d. nutarimo naikinimą, o tai reiškia ir aptariamo apeliacinio skundo argumento atmetimą.
Dėl išdėstytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos tvirtinimu, nėra pagrindų, lemiančių apeliacinio skundo tenkinimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir teisingas, todėl paliktinas galioti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. I. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius