Administracinė byla Nr. TA-599-552/2023
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03109-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK)
2022 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. Nr. 7-5041; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2022 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Nr. 25-2924; 3) įpareigoti atsakovą vykdyti specialistų psichologų rekomendacijas ir, nepaboginant pareiškėjo teisinės padėties (paliekant visus lengvajai grupei priklausančius privalumus), pervesti toliau atlikti bausmę į kamerų tipo patalpą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Dėl to pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime visą laiką kameroje gyveno vienas. Visi pareigūnai apie pareiškėjo ligą žinojo, todėl kai pareiškėją perkėlė į Pravieniškių PN-AK 14 būrį, pareiškėjui buvo paruošta atskira kamera (kiti nuteistieji gyveno po 2–3 kameroje). Kadangi pareiškėjas gyveno ilgą laiką vienas, sugebėjo prisitaikyti prie aplinkybių ir sumažinti savo kančias iki minimumo.
2.2. 2020 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas parašė prašymą pervesti jį iš kalėjimo režimo į pataisos namų režimą, suteikiant galimybę gyventi kamerų tipo patalpoje. 2020 m. spalio 6 d. pareiškėjui buvo atsakyta, kad sudaryti jam išskirtines sąlygas nėra teisinio pagrindo. Asmeninio pokalbio su Pravieniškių PN-AK direktoriumi metu, šis pasiūlė pareiškėjui pabandyti pagyventi bendrabučio tipo patalpose ir aktyviai lankyti psichoterapijos seansus, o, jei niekas į gerąją pusę nepasikeis (sveikata nepagerės), tai į 14 būrį (kamerų tipo) pareiškėjas visada galės sugrįžti. 2021 m. sausio 25 d. pareiškėjas parašė prašymą pakeisti kalėjimo režimą į pataisos namų režimą.
2.3. Pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 15 d. gyveno bendrabučio tipo patalpose pataisos namų režimo sąlygomis, priskirtas lengvajai grupei. Dėl negalėjimo normaliai tuštintis kasdien patyrė moralines ir fizines kančias. Pareiškėjas lankė pataisos namų psichologų vedamus užsiėmimus, tačiau gydymas nepadėjo. Psichologo teigimu, norint sulaukti teigiamų psichoterapijos rezultatų, pirmiausia reikia pareiškėją perkelti iš bendrabučio į kamerinio tipo patalpas. Tačiau Pravieniškių PN-AK administracija ir Kalėjimų departamentas į psichologų rekomendacijas neatsižvelgė.
3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko. Atsakovas nurodė ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei nustatytas aplinkybes ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimui iki gyvos galvos. 2022 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas Pravieniškių PN-AK administracijai pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog prašo pervesti toliau atlikti bausmę į 14 būrį ir laikyti jį vieną kameroje dalinai izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 5 d. Pravieniškių PN-AK administracija pateikė atsakymą Nr. 7-5041, kuriame nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK)
165 straipsnio 2 dalis nustato, jog pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji, dėl kitų išimtinių aplinkybių ir kai yra pataisos namų administracijos teikimas, Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimu gali būti grąžinti iš pataisos namų į kalėjimą toliau atlikti bausmę. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Pravieniškių PN-AK administracija, inicijavo pareiškėjo perkėlimą iš pataisos namų režimo į kalėjimo režimą, tačiau Kalėjimų departamentas atmetė šį teikimą.
3.2. Pareiškėjui nebuvo teisinio pagrindo taikyti BVK 70 straipsnio nuostatų. Perkelti pareiškėją į 14-tą būrį nėra galimybės, kadangi minėtame būryje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistieji iki gyvos galvos kalėjimo režime, o pareiškėjas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namų režimo sąlygomis. Atsižvelgiant į BVK 6 straipsnio nuostatas, pataisos įstaigos administracija negali pareiškėjui sudaryti išimtinių sąlygų.
3.3. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių, nurodydamas, kad prašo jį laikinai izoliuoti, nekeičiant pataisos namų režimo ir neprarandant lengvosios grupės, perkelti toliau atlikti bausmę į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas nurodė, kad neprašo pakeisti pataisos namų režimo į kalėjimo režimą, tačiau siekia būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų pervedant jį į atskirą kamerą, kaip ir rekomenduoja psichologai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dėl perkėlimo į atskirą kamerą turėjo asmeninius pokalbius su Pravieniškių PN-AK direktoriumi, Saugumo valdymo skyriaus viršininku ir kitais pataisos namų administracijos atstovais, kurie pareiškėjo prašymui neprieštaravo, tačiau direktorius pažadėjo pasitarti su Kalėjimų departamentu, o Saugumo valdymo skyriaus viršininkas tik nurodė, kad negalės dieną laikyti kameros atrakintos. Tačiau pareiškėjas sutiko kameroje būti užrakintas.
3.4. Kalėjimų departamentas 2022 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui pateikė atsakymą Nr. 2S-2924, kuriame nurodė, jog siūlo Pravieniškių PN-AK administracijai imtis aktyvesnių veiksmų nuteistojo psichologinėms problemoms spręsti. Kalėjimų departamento nuomone, laikinas pareiškėjo izoliavimas neišspręs visų psichologinių problemų, todėl būtina informuoti Krizių įveikos komandą ir pagal kompetenciją bei galimybes suteikti būtiną ilgalaikę psichoterapiją.
3.5. Atsakovo atstovas ėmėsi visų įmanomų ir teisės aktams neprieštaraujančių veiksmų, kurie padėtų pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę kuo geresnėmis sąlygomis. Psichologai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas gyvena įkalinimo įstaigoje, konkrečių ir veiksmingų gydymo metodų paskirti neįmanoma, kadangi veiksmingiausia priemonė būtų ilgalaikė psichoterapija, kurios nuteistajam pritaikyti įkalinimo įstaigoje nėra galimybių. Nuo 2020 m. buvo imtasi įvairiausių psichologinių būdų, siekiant padėti pareiškėjui. Pareiškėjas vartojo ir gydytojo paskirtus vaistus ir įvairias arbatas, kurios turėtų palengvinti asmens būseną, bet ilgalaikio rezultato tai nedavė.
3.6. Pataisos įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nepateikta įrodymų ar duomenų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė šiais bylai aktualias aplinkybes:
5.1. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių, prašydamas pervesti jį toliau atlikti bausmę iš kalėjimo režimo į pataisos namų režimą ir taip pat, kaip iki šiol, laikyti jį vieną kameroje, izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK, atsakydama į minėtą pareiškėjo prašymą, 2020 m. spalio 6 d. rašte Nr. 7-4643 nurodė, kad nutarta netarpininkauti dėl perkėlimo iš kalėjimo režimo į pataisos namų režimą, kadangi pareiškėjas negalės gyventi su kitais nuteistaisiais, o sudaryti pareiškėjui išskirtinių sąlygų nėra teisinio pagrindo.
5.2. 2021 m. sausio 25 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą Pravieniškių PN-AK direktoriui, kuriame nurodė, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka nuo 2001 metų, septyniolika metų dirba VĮ „Mūsų amatai“ ir, remdamasis BVK 165 straipsnio nuostatomis, prašo pervesti jį toliau atlikti bausmę iš kalėjimo režimo į pataisos namų režimą. Kalėjimų departamento 2021 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. NN-17 pareiškėjas perkeltas iš Pravieniškių PN-AK kalėjimo režimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK pataisos namų režimo salygomis tęsti bausmės atlikimo iki gyvos galvos. Nuo 2021 m. kovo 15 d. pareiškėjas perkeltas į 19 būrio 3 brigadą.
5.3. 2022 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas pateikė prašymą Pravieniškių PN-AK direktoriui, prašydamas pervesti jį atlikti bausmę į 14 būrį ir laikyti vieną kameroje dalinai izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK 2022 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 7-5041 nurodė, kad Pravieniškių PN-AK inicijavo pareiškėjo perkėlimą iš pataisos namų režimo į kalėjimo režimą, tačiau Kalėjimų departamentas atmetė šį teikimą. Taip pat informavo, kad taikyti BVK 70 straipsnio nuostatų pareiškėjo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad perkelti pareiškėją į 14 būrį negali, kadangi minėtame būryje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistieji iki gyvos galvos kalėjimo režime, o pareiškėjas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namų režimu.
5.4. Nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK 2022 m. rugsėjo 5 d. raštu, pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka jį apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 2S-2924 siūlė Pravieniškių PN-AK administracijai imtis aktyvesnių veiksmų nuteistojo psichologinėms problemoms spręsti, išreiškė nuomonę, kad laikinas pareiškėjo izoliavimas neišspręs visų psichologinių problemų, todėl būtina informuoti Krizių įveikos komandą ir pagal kompetenciją bei galimybes suteikti būtiną ilgalaikę psichoterapiją.
6. Teismas, įvertinęs BVK 165 straipsnio 1–2 dalis, nurodė, kad sprendimo dėl nuteisto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme perkėlimo iš kalėjimo į pataisos namus, taip pat sprendimo dėl nuteistojo grąžinimo iš pataisos namų į kalėjimą priėmimas yra Kalėjimų departamento kompetencija. Pareiškėjas siekė būti perkeltas iš kalėjimo į pataisos namus, teikė prašymus dėl perkėlimo pataisos įstaigos administracijai. Po to, kai pareiškėjas
2021 m. kovo 15 d. buvo perkeltas į bendrabučio tipo patalpas, prašymą dėl jo perkėlimo į kamerų tipo patalpas jis pateikė tik 2022 m. rugpjūčio 2 d. Duomenų, kad iki 2022 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas būtų teikęs prašymus ar skundus dėl jo patiriamų nepatogumų, nėra.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra kreipęsis į pataisos įstaigos psichologus dėl jo nurodomo sutrikimo. Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus 2020 m. lapkričio 18 d. pažymoje-rekomendacijoje Nr. 86-304, 2022 m. birželio 14 d. pažymoje-rekomendacijoje Nr. 86-400, taip pat Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. RV-23-988 nurodyta, jog pareiškėjas kreipėsi į psichologus dėl patiriamo psichologinio sutrikimo, t. y. (duomenys neskelbtini). Todėl rekomenduojama šiam nuteistajam suteikti galimybę atlikti bausmę labiau izoliuotoje aplinkoje, gyvenant kameroje vienam. 2020 m. lapkričio 19 d. medicininis pažymėjimas patvirtino, kad pareiškėjui gydytojo psichiatro nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui dėl minėto sutrikimo buvo teikiama psichologinė pagalba, šią aplinkybę nurodė ir pats pareiškėjas. Tačiau nesant pareiškėjo prašymų ir skundų, Pravieniškių PN-AK administracijai nekilo prievolė spręsti dėl pareiškėjo perkėlimo į kamerų tipo patalpas.
8. Teismas nurodė, kad, vertinant Pravieniškių PN-AK veiksmus po pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. pateikimo, aktualu tai, jog įstaigos administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, inicijavo pareiškėjo perkėlimą iš pataisos namų režimo į kalėjimo režimą, tačiau Kalėjimų departamentas – tokio pobūdžio sprendimus įgaliota priimti institucija, atmetė teikimą dėl pareiškėjo perkėlimą į kalėjimą.
9. Teismas, įvertinęs BVK 70 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nėra priskirtinas asmenims, kurie turėtų būti laikomi atskirai ar izoliuotai. Teisės aktai nenustatė galimybės pačiam nuteistajam pasirinkti gyvenamąją vietą pataisos įstaigoje, taip pat tokias sąlygas, kad nuteistasis gyventų vienas. Vertindamas BVK 70 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymą pareiškėjui, teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų čia nurodytas nuteistųjų grupes, t. y. ši nuostata nėra imperatyvi, ji nustato įkalinimo įstaigos diskrecijos teisę spręsti dėl tokių asmenų laikymo izoliuotai. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad jis izoliuotas turi būti laikomas dėl jo psichologinio sutrikimo, BVK 70 straipsnio 4 dalis nustato galimybę izoliuotus laikyti asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Taip pat pataisos įstaigos psichologų rekomendacijos nėra privalomos pataisos įstaigos administracijai, priimant sprendimus dėl nuteistųjų paskyrimo į atitinkamą būrį ar kamerą. Atsižvelgus į tai, teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), netenkindama pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymo, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
10. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK 2022 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 7-5041 yra teisėtas ir pagrįstas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nurodyti atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą teisiniai bei faktiniai pagrindai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamus aktus. Teismui pripažinus, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą vykdyti specialistų psichologų rekomendacijas ir, nepaboginant pareiškėjo teisinės padėties (paliekant visus lengvajai grupei priklausančius privalumus), pervesti toliau atlikti bausmę į kamerų tipo patalpą, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas.
11. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, teismas atmetė pareiškėjo prašymą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei patenkinti pareiškėjo skundą.
13. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pareiškėjas prašė jį laikinai pervesti į kamerų tipo patalpas, kaip ir rekomendavo psichologai. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad psichologų rekomendacijos nėra privalomos, kadangi nesilaikant gydytojų rekomendacijų gali kilti neigiamos pasekmės, o už pareiškėjo sveikatą šiuo metu yra atsakinga valstybė.
13.2. Pareiškėjui nėra užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Dėl to pareiškėjas rašė skundus Pravieniškių PN-AK direktoriui. Pareiškėjas patiria stresą ir neigiamus išgyvenimus, yra apsunkinama jo socialinė reabilitacija, jis jaučiasi kankinamas. Pareiškėjas nurodo persirgtas / turimas ligas bei pažymi, kad jos gali paūmėti. Pareiškėjas privalėjo būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų.
13.3. Pareiškėjui neturtinė žala atsirado kadangi Pravieniškių PN-AK administracija, žinodama pareiškėjo sveikatos problemas, nesudarė sąlygų laikyti pareiškėjo atskirai nuo kitų nuteistųjų, be to, pareiškėjo teisė į privatumą sanitariniame mazge buvo pažeista. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
14. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 25 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, prie kurių pridėjo Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. 2S-2027. Pareiškėjas pažymėjo, kad kalėjimų įstaigos psichologės išrašė pažymas dėl pareiškėjo turimų ligų, tačiau atsisakė išduoti pažymą, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų.
15. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Apeliaciniame skunde apeliantas nepateikia pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl konkrečių ar argumentų, ar pažeidęs procesines ar materialinės teisės normas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Aplinkybė, kad teismo sprendimas netenkina pareiškėjo, nepatvirtina sprendimo neteisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
16. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis, pirmiausiai, siekia tik būti perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir palaikė tik atsakovo atstovo poziciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Pravieniškių PN-AK 2022 m. rugsėjo 5 d. rašto
Nr. 7-5041 (toliau – ir Raštas) ir Kalėjimų departamento 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo
Nr. 25-2924 (toliau – ir Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovo atstovą atlikti veiksmus bei priteisti neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimą pagrįstumo.
18. Pravieniškių PN-AK Raštu, atsakydamas į pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė pervesti jį į 14 būrį ir laikyti jį vieną kameroje, izoliuojant nuo kitų nuteistųjų, nurodė, jog, atsižvelgdama į prašyme nurodytas aplinkybes, Pravieniškių PN-AK administracija inicijavo pareiškėjo perkėlimą iš pataisos namų režimo į kalėjimo režimą, tačiau Kalėjimų departamentas atmetė teikimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kalėjimą. Pravieniškių PN-AK taip pat informavo, kad taikyti BVK 70 straipsnio nuostatų šiuo atveju nėra pagrindo, perkelti pareiškėjo į 14–ą būrį pataisos įstaiga negali, kadangi minėtame būryje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuteistieji iki gyvos galvos kalėjimo režimo, o pareiškėjas bausmę atlieka pataisos namų režimo sąlygomis. Nesutikdamas su šiuo raštu pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas jo prašymą patenkinti. Kalėjimų departamentas Sprendime siūlė Pravieniškių PN-AK administracijai imtis aktyvesnių veiksmų nuteistojo psichologinėms problemoms spręsti. Kalėjimų departamento nuomone, laikinas pareiškėjo izoliavimas neišspręs visų psichologinių problemų, todėl būtina informuoti Krizių įveikos komandą ir pagal kompetenciją bei galimybes suteikti būtiną ilgalaikę psichoterapiją.
19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, be kita ko, pripažinęs Raštą ir Sprendimą teisėtais, pareiškėjo skundą atmetė.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
22. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
23. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 80 straipsnio
1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio
1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal
ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.
24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (lot. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
25. Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas ABTĮ normas ir neišnagrinėjo esminių skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, (ABTĮ 86 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui neturtinę žalą kildino taip pat ir iš neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais Pravieniškių PN-AK, dėstė dėl to aktualias aplinkybes, patiriamus neigiamus išgyvenimus, nurodė teisinį reguliavimą, kuris, jo teigimu, yra pažeidžiamas, taip pat kitus argumentus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nenustatęs Rašto ir Sprendimo nepagrįstumo, reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, neįvertinęs ir nepasisakęs dėl anksčiau minėtų aplinkybių dėl privatumo pažeidimo.
27. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl Kalėjimų departamento Sprendimo teisėtumo – teismas itin formaliai sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas, tačiau neįvertino pareiškėjo argumentų šiuo aspektu, nevertino Sprendimo turinio, byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, turi byloje nustatytas aplinkybes vertinti sistemiškai, atsižvelgiant, be kita ko, konkrečiai į pareiškėjo situaciją, taip pat dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl pataisos įstaigos veiksmų – pareiškėjas teigė, kad jam buvo pasiūlyta pabandyti gyventi bendrabučio tipo patalpose, kadangi jam išliks galimybė grįžti į 14 būrį (kamerų tipo patalpą), be to, iš Pravieniškių PN-AK Rašto matyti, kad institucija buvo inicijavusi pareiškėjo perkėlimą į kalėjimo režimą, tačiau Kalėjimų Departamentas atmetė minėtą teikimą, taip pat nurodė, kad neturi galimybių sudaryti pareiškėjui išimtinių sąlygų. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino, atsakovo atstovo šiuo aspektu nepareikalavo papildomų dokumentų ir (ar) paaiškinimų.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016).
29. Anksčiau nurodytų aplinkybių, teisinio reguliavimo, teismo praktikos ir šioje nutartyje padarytų išvadų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, ginčo aplinkybių bei įrodymų, galinčių turėti reikšmės bylai teisingai išspręsti, sistemiškai jų neįvertino pareiškėjo nurodytais aspektais. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
30. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius