Civilinė byla Nr. e2A-32-330/2024

Teisminio proceso Nr.

2-59-3-00135-2022-4

                Procesinio sprendimo kategorijos:  

 (S)

                2.1.2.4.2.7; 2.4.4.5.5; 2.6.8.11.1; 2.6.10.5.2.1

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo ir 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „VIP Crayfish“, notarui G. P., kooperatinei bendrovei ARKU kredito unijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, netesybų ir žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. T., J. J. (J. J.), I. L., ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lagūnos parkas“ ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė:

1.1. pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 18 d. tarp ieškovės ir atsakovės UAB „VIP Crayfish“ (toliau – ir atsakovė 1) sudarytą ir Telšių rajono 3-ojo notaro biuro notaro G. P. (toliau – notaras arba atsakovas 2) patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5655 (toliau – ir ginčo, ginčijama sutartis) bei taikyti restituciją – grąžinti ieškovės UAB „Lagūnos parkas“ nuosavybėn pastatą – kontorą, unikalus (duomenys neskelbtini) ir pastatą – klubą, unikalus (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – turtas, esantis Ignalinos rajone, ginčo turtas); arba (alternatyvusis reikalavimas) nutraukti 2022 m. gegužės 18 d. sudarytą notarinę pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5655 ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovės UAB „Lagūnos parkas“ nuosavybėn turtą, esantį Ignalinos rajone;

1.2. pripažinus negaliojančia ab initio (nuo pradžios) 2022 m. gegužės 18 d. sudarytą ginčijamą sutartį ir pritaikius vienašalę restituciją, pripažinti negaliojančia ab initio sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini), ir panaikinti atsakovės kooperatinės bendrovės ARKU kredito unijos (toliau – kredito unija arba atsakovė 3) hipotekos turėtojos teisę pagal nurodytą sutartinę hipoteką;

1.3. priteisti iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 70 000 Eur netesybas;

1.4. tuo atveju, jeigu nebus tenkintas reikalavimas panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę, priteisti iš atsakovų UAB „VIP Crayfish“ ir notaro G. P. solidariai 85 000 Eur žalos atlyginimą dėl neteisėto hipotekos sandorio, juo įkeičiant atsakovės 1 turtą (ginčo turtą) jos kreditorės – atsakovės 3 naudai, sudarymo;

1.5. priteisti iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 15 000 Eur avansą, sumokėtą pagal ieškovės ir atsakovės 2022 m. kovo 7 d. sudarytą preliminariąją sutartį (toliau – ir Preliminarioji arba Rezervavimo sutartis);

1.6. iš atsakovų priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ir atsakovė 1 pasirašė Preliminariąją sutartį, kurią 2022 m. gegužės 18 d. papildė Priedu (toliau – ir Priedas Nr. 1). Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad ieškovė per 30 kalendorinių dienų nuo susitarimo pasirašymo pagal notarinę pirkimo–pardavimo sutartį perduoda atsakovei 1 turtą – žemės sklypą, kadastro (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisę, žemės sklype esančius statinius – kontorą ir klubą (ginčo turtą). Priede Nr. 1 šalys susitarė, kad, kaip garantiją (užtikrinimo priemonę) būsimam atsiskaitymui už perleistą turtą, atsakovė UAB „VIP Crayfish“ išduos ieškovei 295 000  Eur vertės vekselį, kurio apmokėjimo terminas – 2022 m. liepos 18 d., o laiduotojai V. T., J. J. ir I. L. laiduos pagal vekselį.

3.       Atsakovė 1 pagal Preliminariąją sutartį įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2022 m. liepos 18 d. panaikinti jai priklausančio turto (dalies žemės sklypo su statiniais, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,45 ha; pastato – poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – poilsio namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); dalies kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); dalies žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir turtas, esantis Vilniaus rajone) hipoteką, nustatytą kreditorių UAB „Kredito Garantas“ ir UAB „Nordstreet“ naudai, bei atlikti kitus veiksmus, kurie yra būtini šios atsakovės nuosavybės teisę į nurodytus daiktus perduoti ieškovei pagal notarinę pirkimo–pardavimo sutartį.

4.       Preliminariąja sutartimi šalys sutarė, jog 295 000  Eur vertės vekselio apmokėjimo terminas sutampa su atsakovės 1 turto, esančio Vilniaus rajone, perdavimu ieškovės nuosavybėn pagal notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Šalys susitarė, kad jeigu atsakovė 1 neįvykdys įsipareigojimo iki 2022 m. liepos 18 d perduoti ieškovės nuosavybėn turtą, esantį Vilniaus rajone, ji įsipareigoja grąžinti ieškovei perleistą atsakovės 1 nuosavybėn turtą, esantį Ignalinos rajone, bei sumokėti 70 000  Eur baudą. 

5.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. liepos 18 d. Telšių rajono 3-ajame notaro biure buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovės 1 nuosavybėn Preliminariosios sutarties 1 punkte nurodytą turtą (turtą, esantį Ignalinos rajone) ir tuo visiškai įvykdė savo įsipareigojimus pagal Preliminariąją sutartį. Ginčo sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovė perleido atsakovei 1 turtą, esantį Ignalinos rajone, už 295 000 Eur. Sudarydama ginčo sutartį ieškovė nurodė, kad kainą, nurodytą šios sutarties 3.1 punkte, ji gavo iki sutarties pasirašymo.

6.       Ieškinyje nurodyta, kad iki 2022 m. liepos 18 d. atsakovė 1 neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį, t. y. neperdavė ieškovės nuosavybėn turto, esančio Vilniaus rajone, nepanaikino šio turto hipotekos. Atsakovė 1 ir laiduotojai nesumokėjo ieškovei 295 000 Eur pagal vekselį.

7.       Ieškovė sužinojo, kad po ginčijamos sutarties pasirašymo atsakovė 1 iš ieškovės gautą turtą, esantį Ignalinos rajone, įkeitė hipoteka kreditorei KB ARKU kredito unijai, užtikrinant įsipareigojimų pagal 2022 m. gegužės 20 d. kredito sutartį (toliau – paskolos, kredito sutartis) vykdymą.

8.       Ieškovės vertinimu, ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė UAB „VIP Crayfish“ ikisutartinių santykių metu veikė nesąžiningai, siekdama apgaule užvaldyti ieškovės turtą ir neketindama vykdyti įsipareigojimų, nors buvo sukūrusi pasitikėjimą kitai Preliminariosios sutarties šaliai (ieškovei), kuri įvykdė savo įsipareigojimus pagal tą sutartį. Ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio pagrindu, ginčo turtui taikytina restitucija, grąžinant jį ieškovės nuosavybėn. Antra vertus, byloje esančios aplinkybės patvirtina, jog atsakovė 1 už iš ieškovės įsigytą turtą neatsiskaitė, todėl ginčijama sutartis nutrauktina CK 6.217 straipsnio pagrindu, vienai iš šalių neįvykdžius esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėjus daikto kainos, taip pat taikytina restitucija.

9.       Ieškovė akcentavo, jog savo elgesiu atsakovė 1 pažeidė bendruosius sutarčių teisės principus bei padarė ieškovei nuostolius. Yra pagrindas iš atsakovės 1 priteisti 70 000 Eur baudą, kuri buvo numatyta Preliminariojoje sutartyje už įsipareigojimų neįvykdymą, 15 000 Eur avansą bei nuostolių, kurių dydis yra 85 000 Eur, atlyginimą. Nuostoliai susidarė dėl atsakovės 1 paimto 85 000 Eur kredito, įkeičiant hipotekos kreditoriui iš ieškovės įgytą ginčo turtą.

10.       Ieškovė prašė taikyti civilinę atsakomybę notarui G. P. (atsakovui 2), iš kurio solidariai su atsakove 1 priteisti 85 000 Eur nuostolius. Ieškovė nurodė, kad notaras, tvirtindamas hipotekos sandorį dėl turto, už kurį su ieškove nebuvo atsiskaityta (turto kaina ieškovei nebuvo sumokėta nei pinigais, nei natūra, o tik užtikrinus prievolę vekseliu), prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo.

11.       Ieškovė paaiškino, kad ginčo sutarties sudarymas buvo tik ieškovės įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį įvykdymas. Atsakovės 1 įsipareigojimai turėjo būti vykdomi paskesniame etape, atlikus jos turto atlaisvinimo nuo hipotekos veiksmus. Notarui ši aplinkybė buvo žinoma. Nepaisant to, notaras į ginčo sutartį neįtraukė šalių aptartų sąlygų, neįtraukė pardavėjos interesų apsaugą garantuojančių nuostatų. Žinodamas, jog pagal pirkimo–pardavimo sutartį šalių sulygta kaina nėra sumokėta, atsakovas 2 jau kitą dieną po nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo atsakovės 1 vardu patvirtino hipotekos sandorį, įkeičiant ginčo turtą maksimaliąja hipoteka atsakovės 1 įsipareigojimų, kylančių iš 2022 m. gegužės 20 d. kredito sutarties, vykdymui užtikrinti 85 000 Eur dydžiu.

12.       Pasak ieškovės, nurodytais veiksmais notaras kartu su atsakove 1 ir atsakove 3 sukūrė situaciją, kad, net grąžinus ieškovės nuosavybėn ginčo turtą, jis lieka įkeistas hipotekos kreditoriui, užtikrinant 85 000 Eur prievolės įvykdymą. Dėl tokių atsakovų veiksmų ieškovė patyrė nuostolius. Iš atsakovės 1 ir atsakovo 2 solidariai priteistinas žalos atlyginimas, atitinkantis neteisėtai sudarytu hipotekos sandoriu užtikrintos prievolės dydį (grąžinus turtą ieškovės nuosavybėn hipoteka liks galioti, o ieškovė savo turtu liks atsakinga už 85 000 Eur prievolės, kuriai užtikrinti nustatyta hipoteka, įvykdymą). Ieškovė pažymėjo, kad ginčo sutarties tekstas nebuvo išverstas į jos atstovui suprantamą kalbą.

13.       Ieškinyje ieškovė, be kita ko, prašė panaikinti KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę, atsiradusią pagal sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), nes hipotekos kreditorė buvo nesąžininga, todėl jo teisė negali būti ginama pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį.

14.       Ieškovės teigimu, KB ARKU kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas netinkamai ir neišsamiai įvertino atsakovės 1 pateiktus duomenis apie jos finansinę padėtį bei galimybę grąžinti suteiktą kreditą, skubotai išdavė paskolą, todėl turi prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes. Kredito suteikimo metu atsakovė 1 buvo faktiškai nemoki, nes nevykdė prievolių savo kitiems kreditoriams, o jos visas turtas buvo areštuotas civilinėse bylose. Kredito suteikimo metu atsakovė 1 veiklos nevykdė, jokių pajamų neturėjo.

15.       Ieškovės nuomone, sudarant kredito sutartį atsakovė 3 veikė nesąžiningai, nes paskola buvo suteikiama asmeniui, kurio buveinės adresas nėra registruotas atsakovės 1 veiklos teritorijose. Tai prieštaravo imperatyviosioms Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau ir – KUĮ) normoms bei atsakovės 3 įstatams. Kredito sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

16.       Ieškovės teigimu, atsakovės 3 nesąžiningas veikimas priešingai jos veiklą reglamentuojantiems teisės aktams, pažeidžiant kreditų išdavimo taisykles, turėjo įtaką žalos ieškovei atsiradimui. Nesąžiningo hipotekos kreditoriaus interesai negali būti ginami, todėl atsakovės 3 hipotekos turėtojos teisė panaikintina.

17.       Atsakovė UAB „VIP Crayfish“ pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji neprieštarauja, jog būtų pritaikyta restitucija ir ginčo turtas grąžintas ieškovei. Atsakovė 1 paaiškino, kad, nors ji išdavė vekselį, kaip atsiskaitymo už ieškovės perleistą turtą priemonę, tačiau faktiškai neįvykdė prievolės atsiskaityti už įgytą turtą, todėl sutinka, jog šis ginčo turtas būtų grąžintas ieškovei.

18.       Atsakovas notaras G. P. prašė atmesti jo atžvilgiu pareikštą ieškinio reikalavimą, o dėl kitų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

19.       Atsakovė KU ARKU kredito unija prašė atmesti ieškinio dalį dėl reikalavimų pripažinti negaliojančia ab initio sutartinę hipoteką ir panaikinti atsakovės hipotekos turėtojos teisę. Atsakovė 3 dėl kitos ieškinio dalies siūlė spręsti teismo nuožiūra, akcentuodama, kad toje dalyje patenkinus ieškinį, būtų palikta galioti atsakovės hipotekos turėtojos teisė, atsiradusi iš ginčijamo hipotekos sandorio.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

20.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nusprendė: 1) pripažinti negaliojančia 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį; 2) taikyti restituciją ir iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ ieškovei UAB „Lagūnos parkas“ priteisti: pastatą – kontorą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), su galiojančia hipoteka pagal UAB „VIP Crayfish“ bei KB ARKU kredito unijos 2022 m. gegužės 20 d. sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 70 000 Eur baudą, 15 000 Eur avansą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 543 Eur žyminį mokestį, 1 640 Eur atstovavimo išlaidas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

21.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei KB ARKU kredito unijai iš ieškovės UAB „Lagūnos parkas“ 1 331 Eur atstovavimo išlaidas.

22.       Pasisakydamas dėl

ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į šalių paaiškinimus, laikytina, jog Preliminariojoje sutartyje bei jos prieduose išdėstytais susitarimais ieškovė ir atsakovė 1 siekė įvykdyti faktinius nekilnojamojo turto mainus. Ieškovei pripažinus, kad ji siekė sudaryti kitokį sandorį, nei buvo sudaryta ginčo pirkimo–pardavimo sutartis, teismas matė pagrindą nuspręsti, jog šalys sudarė apsimestinį sandorį, kuris yra negaliojantis. Nusprendęs ginčijamą sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti ieškovės nuosavybėn turtą, esantį Ignalinos rajone.

23.       Sprendime pažymėta, kad pagal CK 1.87 straipsnio 3 dalį apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu. Atsižvelgdamas į šią teisės normą bei į tai, kad nenustatytas atsakovės 3 nesąžiningumas, teismas nusprendė, jog ieškovei turtas grąžinamas kartu su hipoteka. Teismo vertinimu, pačios ieškovės veiksmai, sudarant su atsakove 1 ginčijamą turto pirkimo–pardavimo sutartį be jokių apsauginių garantijų perleidžiamam ieškovės turtui, sudarė galimybę atsakovei 1 ir atsakovei 3 to turto įkeitimu užtikrinti įsipareigojimus pagal kredito sutartį.

24.       Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad realiai patyrė 85 000 Eur žalą, t. y. už atsakovę 1 įvykdė kredito sutartimi prisiimtus prievoles atsakovei 3. Esant tokiai aplinkybei, teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 85 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės 1.

25.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo notarui taikyti civilinę atsakomybę ir iš jo priteisti  žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad, sudarant ginčo sutartį egzistavo aplinkybės, rodančios, jog yra sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kad už parduodamą turtą yra atsiskaityta. Nors, pasak ieškovės, notaras žinojo, kad už ginčo sutartyje nurodytą turtą atsakovė 1 nėra atsiskaičiusi su ieškove, tačiau tokio teiginio nepatvirtina byloje esantys įrodymai; sutarties šalių atstovai notarui patvirtino, jog už parduodamą turtą yra visiškai atsikaityta iki sutarties sudarymo.

26.       Teismo vertinimu, aplinkybės, jog ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, nustatymas nesudaro pagrindo atsakovės 3 sudarytą kredito sutartį pripažinti negaliojančia ar konstatuoti kreditoriaus hipotekos teisės turėjimo pabaigą. Nėra duomenų, kad atsakovė 3 žinojo apie ieškovės ir atsakovės 1 susitarimų apsimestinumą, todėl ginčo sandorio pripažinimas apsimestiniu nedaro negaliojančiu kredito suteikimo sandorį.

27.       Teismas nematė pagrindo naikinti hipotekos dėl to, kad atsakovės 1 buveinės adresas yra ne atsakovės 3 veiklos teritorijoje. Prieš kredito sutarties sudarymą atsakovė 1 pateikė atsakovei 3 informaciją apie ketinimą perkelti buveinės adresą į Kauno miestą, pateiktuose dokumentuose nurodė buveinės adresą Kaune. Nesant konkrečių duomenų apie galimus nesąžiningus atsakovės 3 darbuotojų veiksmus, teismas neturėjo pagrindo teigti apie atsakovės 3 nesąžiningumą bei pripažinti kredito ir hipotekos sutartis negaliojančiomis.

28.       Teismas nustatė, kad buvusi atsakovės 3 vadovė D. K., veikdama kaip kito juridinio asmens atstovė, teikė atsakovei 1 paslaugas, susijusias su dokumentų kreditui gauti parengimu. Teismo vertinimu, tokiais veiksmais D. K. siekė gauti sau naudą, tačiau neturėjo išankstinio siekio sudaryti sąlygas atsakovei 1 neatsiskaityti su ieškove.

29.       Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškinys atsakovei 3 dėl sutartinės hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia ir šios atsakovės hipotekos teisės panaikinimo yra nepagrįstas.

30.       Papildomame sprendime teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu atmetus ieškinį atsakovei 3, yra pagrindas išspręsti atsakovės 3 bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisti šiai atsakovei iš ieškovės 1 331 Eur atstovavimo išlaidas.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

31.       Ieškovė UAB „Lagūnos parkas“ apeliaciniame skunde dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo prašo šį sprendimą pakeisti taip:

31.1.                      Palikti nepakeistą sprendimo rezoliucinę dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir iš atsakovės ieškovei priteistas turtas, esantis Ignalinos rajone; priteista 70 000 Eur bauda; priteistas 15 000 Eur avansas; priteistos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos. 

31.2.                      Pripažinti negaliojančia ab initio sutartinę hipoteką ir panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę, atsiradusią pagal negaliojančią sutartinę hipoteką. 

31.3. Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas ieškinio reikalavimas panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę, priteisti iš atsakovų UAB „VIP Crayfish“ ir notaro G. P. solidariai 85 000 Eur žalos atlyginimą dėl neteisėto hipotekos sandorio sudarymo. 

31.4.                      Iš atsakovų priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

5.                      Ieškovė UAB „Lagūnos parkas“ apeliaciniame skunde dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomo sprendimo prašo panaikinti šį sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 3 apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.                      Ieškovės apeliaciniai skundai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Teismas peržengė ieškinio ribas, nes nevertino ieškovės apibrėžto materialinio teisinio    ieškinio pagrindo (CK 1.91 straipsnis), t. y. neanalizavo aktyvių nesąžiningų atsakovės 1, trečiųjų asmenų ir notaro veiksmų ieškovės atžvilgiu, nevertino prieš ieškovę panaudotos apgaulės elementų, bet ex officio (savo iniciatyva) nustatė kitą ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindą (CK 1.87 straipsnis). Toks proceso teisės normų pažeidimas lemia absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą ir jo panaikinimą. 

33.2.                      Teismas pažeidė CK 6.217 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino to, kad ginčijama sutartis nutrauktina vien tuo pagrindu, jog nėra įvykęs atsiskaitymas pagal ją.

33.3.                      Teismas neįvertino notaro deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

33.4.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovės KB ARKU kredito unijos nesąžiningumo tuo aspektu, kad atsakovės 3 vadovė turėjo lemiamą įtaką šios atsakovės vardu priimant sprendimą išduoti paskolą atsakovei 1, kuri paskolos išdavimo dieną buvo nemoki.

33.5.                      Teismas nevertino Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio reikalavimų, nes atsakovė 3 suteikė paskolą akivaizdžiai nemokiam juridiniam asmeniui (atsakovei 1).

33.6.                      Skundžiamas pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas priimtas remiantis šio teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, todėl patenkinus ieškovės apeliacinį skundą dėl pastarojo sprendimo, turi būti panaikintas ir papildomas teismo sprendimas.

 

2.                      Atsakovė KB ARKU kredito unija atsiliepimuose į ieškovės apeliacinius skundus prašo skundus atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      Ieškovės teigimu, atsakovė 3 buvo nesąžininga, nes jos vadovė ir valdybos pirmininkė D. K. rengė atsakovei 1 reikalingus dokumentus paskolai gauti. Iš byloje pateiktos 2022 m. gegužės 18 d. paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog mažoji bendrija (toliau – MB) „Iškylautojų oazė“ (jos vadovė buvo D. K.) įsipareigojo suteikti paslaugas, susijusias su verslo plano parengimu, užsakovei UAB „VIP Crayfish“. Vien ta aplinkybė, kad nurodytą paslaugų sutartį pasirašė D. K., jog kitas juridinis asmuo teikė paslaugas atsakovei 1, savaime nereiškia, jog atsakovė 3 veikė nesąžiningai.

34.2.                      Ieškovės argumentai, kad atsakovės 1 finansinė būklė buvo bloga, jog ji buvo nemoki, todėl jai esą negalėjo būti suteiktas kreditas, nėra pagrįsti.

34.3.                      Atmetus ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei 3, teismas pagrįstai ir teisėtai   bylos nagrinėjimo metu patirtų atsakovės 3 atstovavimo išlaidų atlyginimą priteisė iš ieškovės.

 

3.                      Atsakovas 2 – notaras G. P. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepimuose į ieškovės apeliacinius skundus prašo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą notaro G. P. atžvilgiu palikti nepakeistą; dėl ieškovės apeliacinio skundo, pateikto dėl 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomo teismo sprendimo, prašo spręsti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra; prašo iš ieškovės priteisti atsakovo ir trečiojo asmens naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

4.                      Atsakovo 2 ir trečiojo asmens atsiliepimai į apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

36.1.                      Notaras neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo svarstyti jo civilinės atsakomybės taikymo klausimo. Ieškovė ir atsakovė 1 ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje turto nuosavybės teisės perėjimo pirkėjai momentą susiejo su sutarties pasirašymu ir patvirtinimu, bet ne su kainos už perleidžiamus daiktus sumokėjimu.

36.2.                      Hipotekos sutarties tvirtinimo metu turtas, esantis Ignalinos rajone, priklausė atsakovei 1, todėl notarui atlikus Lietuvos Respublikos notariato įstatyme numatytus privalomus veiksmus prieš sandorio tvirtinimą, nebuvo pagrindo atsisakyti tvirtinti hipotekos sutartį ar atidėti jos tvirtinimą. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

5.                      Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamų sprendimų negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti ieškovės apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas.

 

Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo

6.                      CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

7.                      Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas).

8.                      Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

9.                      Be to, teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

10.                      Apeliantė (ieškovė) UAB „Lagūnos parkas“ apeliacinės instancijos teismui 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė paaiškinimus su nauju įrodymu – Lietuvos banko Bankų ir draudimo priežiūros departamento raštu. Ieškovės teigimu, teikiamas įrodymas patvirtina, kad, Lietuvos bankui 2021 ir 2023 metais atlikus KB ARKU kredito unijos patikrinimus, buvo nustatyti sisteminiai kredito unijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai bei nustatytas įpareigojimas nušalinti D. K. iš kredito unijos vadovės pareigų. Pasak apeliantės, šios aplinkybės patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas abejones dėl KB ARKU kredito unijos nesąžiningų veiksmų.

11.                      Su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo atsakovė 3 KB ARKU kredito unija pateikė naujus duomenis – mokėjimų už nekilnojamąjį turtą kopijas, paskolos sutarties tarp UAB „Kredito garantas“ ir UAB „VIP Crayfish“ kopiją, projekto informacijos kopiją, akcininko ataskaitos kopiją, Creditinfo ataskaitų kopijas, patalpų nuomos sutarties kopiją. Atsakovė 3 nurodė, kad teikiami dokumentai patvirtina, jog, prieš sudarant kredito sutartį, buvo tikrinamas kredito gavėjos UAB „VIP Crayfish“ finansinis pajėgumas, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai įrodinėjamas kredito unijos nesąžiningumas, pasireiškęs esą aplaidžiu kredito suteikimu.

12.                      Susipažinusi su apeliantės teikiamu papildomu įrodymu, teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos banko Bankų ir draudimo priežiūros departamento raštas dėl 2021 ir 2023 metais atliktų KB ARKU kredito unijos veiklos patikrinimų, kurių metu buvo nurodyti tam tikri kredito unijos valdymo trūkumai bei nustatyti įpareigojimai (įskaitant įpareigojimą nušalinti iš kredito unijos vadovės ir valdybos pirmininkės bei valdybos narės pareigų D. K.), neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjamoje byloje svarstomais klausimais ir įrodinėjamomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nurodyto rašto turinio nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos banko Bankų ir draudimo priežiūros departamento atlikto patikrinimo metu buvo vertinti atsakovės 3 veiksmai, susiję su sprendimais dėl paskolos suteikimo atsakovei 1, jog jie (sprendimai) buvo priimti pažeidžiant nustatytą kredito unijų veiklos reglamentavimą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, aptariamą raštą su bendro pobūdžio informacija apie atliktus atsakovės KB ARKU kredito unijos veiklos patikrinimus teisėjų kolegija vertina kaip neturintį reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos išsprendimui.

13.                      Spręsdama dėl atsakovės KB ARKU kredito unijos pateiktų naujų įrodymų priėmimo, teisėjų kolegija nustatė, kad klausimas, ar kredito unija, suteikdama atsakovei UAB „VIP Crayfish“ paskolą, įvertino jos finansinį pajėgumą ir nepažeidė paskolų suteikimo tvarkos, sudarė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką. Įstatymas įpareigoja dalyvaujančius byloje  asmenis rūpintis greitu ir ekonomišku procesu (CPK 7 straipsnis), be kita ko, nustato pareigą laiku pateikti jų reikalavimų ir (ar) atsikirtimų pagrindą patvirtinančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 2 dalis). Atsakovė 3 turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą visus, jos nuomone, aktualius ginčo išnagrinėjimui duomenis pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujų įrodymų, kuriais atsakovė 3 disponavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu ir turėjo galimybę juos teikti tame teisme, teikimas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka stadijoje nepagrįstas objektyviomis priežastimis, tad negalima daryti išvados, kad galimybė ir (ar) būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik apeliacinės instancijos teisme.

14.                      Vadovaudamasi įstatymo reglamentuota tvarka ir pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymui, todėl nepriima apeliantės (ieškovės) ir atsakovės 3 teikiamų rašytinių duomenų, kaip naujų įrodymų. 

 

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų nustatymo

15.                      Byloje ginčas kilo dėl tarp ieškovės ir atsakovės 1 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo bei iš jos kilusių prievolių vykdymo tinkamumo. Ieškovės teigimu, 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, todėl šiuo ieškinyje nurodytu pagrindu prašė sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją.

16.                      Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 1 UAB „Crayfish“ 2022 m. kovo 3 d. pasirašė Preliminariąją (Rezervavimo) sutartį (t. 1, b. l. 28-31), kuria atsakovė 1 įsipareigojo parduoti ieškovei nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini), o ieškovė – nupirkti nurodytą turtą. Sutartimi nustatyta bendra turto pardavimo kaina – 315 000 Eur. Šalys susitarė dėl tokios atsiskaitymo už sutarties objektą tvarkos: ieškovė už turtą atsiskaitys atsakovei 1 sumokėdama 10 000 Eur bei perleis atsakovei 1 nekilnojamąjį turtą, esantį Ignalinos rajone, taip pat perleis nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą, esantį Ignalinos r., (duomenys neskelbtini).

17.                      Preliminariojoje sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovei yra žinoma, jog atsakovės 1 turtui taikomas apribojimas – hipoteka kreditorių UAB „Kredito garantas“ ir UAB „Nordsteet“ naudai, kad atsakovė 1 įsipareigojo gauti kreditorių leidimus turto perleidimui ieškovės nuosavybėn (Preliminariosios sutarties 1.1.3 ir 4.1.1 papunkčiai).

18.                      2022 m. gegužės 18 d. notaras G. P. patvirtino tarp ieškovės ir atsakovės 1 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perleido atsakovei 1 turtą, esantį Ignalinos rajone, už 295 000 Eur kainą. Ieškovė pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė, kad už perleidžiamą turtą mokėtiną sumą gavo iki šios sutarties pasirašymo (pirkimo–pradavimo sutarties 3.1 punktas). Sutarties šalys taip patvirtino, kad visa turto pardavimo kaina ieškovei yra sumokėta, o turtas perduotas atsakovei 1. Šalys nustatė, kad nuosavybės teisė į turtą pereina pirkėjai nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo.

19.                      Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną – 2022 m. gegužės 18 d. notaras G. P. patvirtino atsakovės 1 išduotą paprastąjį vekselį, kuriuo ji įsipareigojo 2022 m. liepos 18 d. sumokėti ieškovei 295 000 Eur. Tretieji asmenys V. T., J. J. ir I. L. laidavo už atsakovės 1 prievolės ieškovei pagal vekselį įvykdymą.

20.                      Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė 1 iki 2022 m. liepos 18 d. neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Preliminariąją sutartį, t. y. neperdavė ieškovės nuosavybėn jai priklausančio turto, esančio Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), bei nepanaikino šio turto hipotekos, be to, atsakovė 1 ir laiduotojai neapmokėjo ieškovei 295 000 Eur vertės vekselio. Po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, neatsiskaičiusi už ginčo turtą Preliminariojoje sutartyje nustatytu būdu, atsakovė 1 įgytą iš ieškovės turtą, esantį Ignalinos r., (duomenys neskelbtini), įkeitė hipoteka savo kreditorei KB ARKU kredito unijai.

21.                      Ieškovės aiškinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės bei aplinkybė, kad ginčo turto hipotekos sandorį patvirtino notaras G. P., kuris tvirtino tarp ieškovės ir atsakovės 1 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį bei jai užtikrinti skirtą vekselį, leidžia teigti apie tai, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, o tokie atsakovės 1 ir notaro veiksmai buvo neteisėti ir padarė žalą ieškovei.

22.                      Pirmosios instancijos teismas ginčijamą pirkimo–pradavimo sutartį kvalifikavo kaip apsimestinį sandorį. Teismas nusprendė, kad ieškovė su atsakove 1, sudarydamos ginčijamą sutartį, ja dengė susitarimą dėl nekilnojamojo turto mainų, kuris iš esmės nebuvo sudarytas. Pripažinęs ginčijamą sutartį negaliojančia dėl apsimestinumo, teismas taikė restituciją ir grąžino ieškovės nuosavybėn turtą, esantį Ignalinos rajone, tačiau kartu su hipoteka, nustatyta pagal atsakovės 1 ir atsakovės 3 KB ARKU kredito unijos sudarytą kredito sutartį.

23.                      Ieškovė, nesutikdama su teismo atlikta ginčo sutarties teisine kvalifikacija bei su sprendimu taikant restituciją grąžinti ieškovei hipoteka apsunkintą turtą, apeliaciniame skunde pirmiausia teigia, kad teismas, ginčo sutartį kvalifikavęs kaip apsimestinį sandorį, peržengė ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas bei nevertino ieškovės nurodyto materialinio ieškinio pagrindo.

24.                      Pasisakant dėl nurodytų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, pažymėtina, kad pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą (CK 1.138 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

25.                      Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 59 punktas).

26.                      Analizuojamu atveju ieškovės reikalavimas (pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia) buvo grindžiamas CK 1.91 straipsnio normomis, t. y. buvo prašoma pripažinti sutartį negaliojančia dėl jos sudarymo panaudojus apgaulę (ieškinio faktinis pagrindas). Pirmosios instancijos teismas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir ginčo sutartį pripažino negaliojančia, konstatavęs, kad ji yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis). Teismas nusprendė, kad šalys notarine sutartimi sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį (išorinis sandoris), tačiau juo buvo pridengtas šalių susitarimas dėl nekilnojamojo turto mainų sandorio (tikroji šalių valia), kuris nebuvo sudarytas.

27.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tačiau bylos nagrinėjimo ribas, visgi, apibrėžia aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023, 37 punktas).

28.                      Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė faktinį ieškinio pagrindą, vadinasi, skundžiamame sprendime išdėstytos išvados dėl šalis siejusių mainų teisinių santykių bei pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu – dėl sandorio apsimestinumo – yra padarytos pažeidus proceso teisės normas, todėl neteisėtos.

29.                      CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris buvo sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 1.87 straipsnio 1 dalies normą, nurodoma, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti; tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).

30.                      Kaip minėta (nutarties 58 punktas) pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį (išorinis sandoris), kuriuo buvo pridengtas šalių susitarimas dėl nekilnojamojo turto mainų sandorio (tikroji šalių valia), nors toks sandoris ir nebuvo sudarytas.

31.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumą (sprendime nurodyta, kad ginčo sutartimi buvo dengiamas mainų sandoris, nors jis nebuvo sudarytas), tai, kad ginčo sandoris neatitinka susitarimo dėl turto mainų esmės (pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovė parduos nekilnojamąjį turtą, o atsakovė už jį sumokės sutartą kainą, t. y. sutarties pagrindu turėjo įvykti turto perleidimas vienai iš sutarties šalių, o ne abipusis apsikeitimas turtu), nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių sutartinių santykių teisiniu kvalifikavimu ir nurodo, kad skundžiamame sprendime yra nurodytas neteisingas ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu pagrindas.

32.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinyje nurodytų ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos sudarymo apgaule pagrindą sudarančių aplinkybių arba ginčijamos sutarties nutraukimo sąlygas sudarančių aplinkybių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių normas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvaujantys joje asmenys išdėstė savo nuomonę ir argumentus dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo bei sutarties nutraukimo sąlygų (ne)egzistavimo, siekdama proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, toliau pasisako dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiantis pareikšti reikalavimai dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia arba dėl šios sutarties nutraukimo (alternatyvusis reikalavimas) ir vertina šių reikalavimų (ne)pagrįstumą.

 

Dėl reikalavimo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia dėl panaudotos apgaulės

33.                      CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

34.                      Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 40 punktas).

35.                      Ieškovė, įrodinėdama ginčo sutarties negaliojimą dėl panaudotos apgaulės, argumentavo, kad atsakovės 1 panaudota apgaulė pasireiškė jos siekiu nesumokėti ginčijama sutartimi iš ieškovės įgyto nekilnojamojo turto kainos, išvengiant ir prievolės perleisti ieškovei lygiavertį turtą. Preliminariosios sutarties ir jos Priedo Nr. 1 sąlygos nustatė, kad atsiskaitymas už perleistą turtą nukeliamas iki 2022 m. liepos 18 d. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė buvo žinoma bei suprantama ginčo sutartį bei vekselį tvirtinusiam notarui (atsakovui 2), tačiau, nepaisant to, jau kitą dieną po ginčo sutarties patvirtinimo tas pats notaras tvirtino ieškovės perleisto turto, esančio Ignalinos rajone, įkeitimo sandorį, sudarytą užtikrinant to turto įgijėjos atsakovės 1 įsipareigojimų kredito įstaigai (atsakovei 3) įvykdymą. Ieškovės įsitikinimu, nurodytos aplinkybės bei tai, kad atsakovė 1 iki šalių sutarto laiko nepanaikino hipotekos Vilniaus rajone esančiam jai priklausančiam turtui, kuris turėjo būti perleistas ieškovei vykdant įsipareigojimus pagal Preliminariąją sutartį, patvirtina argumentus dėl ginčijamos sutarties sudarymo apgaulės įtakoje. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė 1 neturėjo ketinimų perleisti ieškovei turto, esančio Vilniaus rajone, kaip atsiskaitymo pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi prieš pat sudarant šią sutartį tas turtas buvo įkeistas kredito įstaigai. Ieškovės vertinimu, tai patvirtina atsakovės 1 tikslą įgyti ieškovės turtą, išvengiant prievolės už jį atsiskaityti.

36.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

37.                      Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-611/2021).

38.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytą kasacinio teismo praktiką, akcentuoja, kad, siekiant įrodyti, jog sandoris buvo sudarytas priešingai šaliai panaudojus apgaulę, būtina nustatyti, ar priešingos šalies tyčiniai veiksmai lėmė kitos sandorio šalies valią (apsisprendimą) sudaryti sandorį, ar turėjo esminės įtakos sudaryti sandorį konkrečiomis aplinkybėmis, ar jie buvo atlikti iki ginčijamo sandorio sudarymo ir turėjo esminę reikšmę priešingos šalies valios sudaryti sandorį susiformavimui.

39.                      Analizuojamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo manyti, kad byloje nustatytos ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės, šalių paaiškinimai dėl jų, galėtų suformuoti išvadą, jog atsakovė 1 apgaulės būdu esmingai paveikė ieškovės valią dėl šio sandorio sudarymo.

40.                      Ieškovė nurodo, kad, jau sudarydama ginčo sutartį, atsakovė 1 neturėjo tikslo atsiskaityti už įgyjamą iš ieškovės turtą. Pasak ieškovės, tą liudija aplinkybė, kad iki Preliminariojoje sutartyje nustatyto termino atsakovei 1 nesudarius su ieškove turto, esančio Vilniaus rajone, pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė ir atsakovė 1 2022 m. gegužės 18 d. sudarė priedą prie 2022 m. kovo 3 d. Preliminariosios sutarties, kuriuo atidėjo atsiskaitymo už atsakovei 1 perleidžiamą ieškovės turtą terminą iki 2022 m. liepos 18 d., bei nustatė, jog atsakovės 1 įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas 295 000 Eur vertės vekselio išdavimu.

41.                      Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliantės nurodyti šalių tarpusavio susitarimai, kuriais ieškovė esą buvo klaidinama dėl atsakovės 1 ketinimo vykdyti prievoles, buvo atlikti ne iki, o po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Iš į bylą pateikto 2022 m. gegužės 18 d. priedo prie 2022 m. kovo 3 d. Preliminariosios (Rezervavimo) sutarties turinio (t. 1, b. l. 26-27) matyti, kad šalių susitarimas dėl sumokėjimo už atsakovei 1 perleistą ieškovės turtą ir atsiskaitymui užtikrinti išduodamo vekselio buvo pasirašytas jau notariškai patvirtinus 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą bei tą pačią dieną patvirtinus vekselio išdavimą. Nurodyto priedo tekste šalys fiksuoja notarinių registrų, kurie patvirtina pirmiau įvykusį pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vekselio išdavimo patvirtinimo faktą („...visiškam ir galutiniam atsiskaitymui už šį Turtą Šalis-2 perduos Šaliai-1 Vekselį, notarinio registro Nr. 5661, išduotą 2022 m. gegužės 18 d.“), duomenis.

42.                      Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad veiksmai, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina atsakovės 1 panaudotą apgaulę (siekį suklaidinti ieškovę dėl atsiskaitymo už turtą prievolės vykdymo), buvo atlikti po ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau jie nepagrindžia atsakovės 1 išankstinio siekio (tikslo) apgaulės būdu paveikti ieškovę dėl šio konkretaus sandorio sudarymo. Tas faktas, kad atsakovė 1 neįvykdė prievolės atsiskaityti pagal ginčijamą sutartį ir nesilaikė šalių papildomų susitarimų dėl atsiskaitymo tvarkos, remiantis pirmiau išdėstyta kasacinio teismo praktika, nepagrindžia atsakovės 1 apgaulingo veikimo požymių egzistavimo iki sutarties, ginčijamos pagal CK 1.91 straipsnį, sudarymo ir nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia dėl apgaulės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje neįrodytas ieškovės ginčijamos sutarties negaliojimo pagrindo – sandorio sudarymo dėl apgaulės – egzistavimas.

 

Dėl atsiskaitymo pagal ginčijamą sutartį ir esminio sutarties pažeidimo fakto

43.                      Pirmiau konstatuotos faktinės aplinkybės bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės 1 atstovo pateikti paaiškinimai patvirtina, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje fiksuota nuoroda dėl įvykusio atsiskaitymo už parduodamą turtą neatitiko  tikrovės. Kaip minėta, 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nurodė, kad bendra nekilnojamojo turto pardavimo kaina yra 295 000 Eur. Ieškovė (pardavėja) savo parašu sutartyje patvirtino, kad pinigus už parduodamą turtą gavo iki šios sutarties pasirašymo (ginčo sutarties 4.1 punktas), tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės įrodo, kad pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusiam notarui šalys nurodė ir į sutarties turinį (tekstą) įtraukė neteisingą informaciją apie iki sutarties pasirašymo įvykusį atsiskaitymą už parduodamą turtą.

44.                      Visų pirma, aplinkybės dėl Preliminariosios sutarties Priedo Nr. 1 sudarymo patvirtina, kad jau sudarius ir patvirtinus ginčijamą pirkimo­–pardavimo sutartį joje nustatytomis sąlygomis (sutartyje ieškovei patvirtinus pinigų už perleidžiamą turtą gavimą), sutarties šalys (ieškovė ir atsakovė1) susitarė dėl mokėjimo prievolės įvykdymo užtikrinimo (visiškam ir galutiniam atsiskaitymui už parduotą ieškovės turtą, esantį Ignalinos rajone, atsakovė 1 išdavė 2022 m. gegužės 18 d. vekselį) bei susitarė nukelti mokėjimo už atsakovei perleistą ieškovės turtą datą. Antra, atsakovė 1 procesiniuose dokumentuose bei jos atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad pagal šalių sutartą būdą su ieškove nebuvo atsiskaityta. Nors atsakovė 1 teigė, kad šalys buvo susitarusios, jog atsakovė 1 už įsigytą turtą su ieškove atsiskaitys išduodama vekselį, tačiau, kaip nurodė ieškovė bei patvirtino atsakovė 1, vekselis nebuvo realizuotas (nebuvo apmokėtas), o tai aiškiai patvirtina, kad su ieškove pagal ginčo sutartį atsakovė 1 neatsiskaitė (atsakovės 1 atsiliepimo į patikslintą ieškinį 5.1 punktas).

45.                      Kaip jau nurodyta, ieškovė be reikalavimo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, byloje reiškė ir kitą – alternatyvųjį reikalavimą nutraukti 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį CK 6.271 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovės UAB „Lagūnos parkas“ nuosavybėn turtą, esantį Ignalinos rajone.

46.                      Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog šalis gali reikalauti nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

47.                      Kasacinio teismo išaiškinta, kad analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško sutarties neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso, kad prievolė bus įvykdyta, praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartiniuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju priimtini domėn ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-916/2023, 57–58 punktai).

48.                      Byloje nagrinėjamo ginčo atveju prašoma dėl esminio sutarties pažeidimo nutraukti šalių (ieškovės ir atsakovės 1) sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

49.                      Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą.

50.                      Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, leidžiančių ją atskirti, pavyzdžiui nuo dovanojimo sutarties (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.465 straipsnis). Todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją. Bendrosios pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios teisės normos nustato, kad pirkėjas kainą turi sumokėti visą iš karto (CK 6.314 straipsnio 4 dalis), tačiau ši norma yra dispozityvi, todėl sutarties šalys gali susitarti ir dėl dalinio kainos mokėjimo.

51.                      Šiuo atveju ginčijamoje sutartyje kainos sumokėjimo tvarka ir sąlygos nebuvo aptartos, kadangi ieškovė nurodė, kad už parduodamą turtą pinigus gavo iki sutarties pasirašymo (ginčo sutarties 4.1 punktas). Pirmiau šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu konstatuota, kad ginčo sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo už perleistą turtą neatitiko tikrovės, jog atsakovė 1 patvirtino neįvykdžiusi prievolės atsiskaityti už perleistą ieškovės nekilnojamąjį turtą bei nurodė neprieštaraujanti tam, kad ginčo sutartimi atsakovės 1 įgytas turtas būtų grąžintas ieškovei (atsiliepimo į patikslintą ieškinį 5.1 punktas). Darytina išvada, kad atsakovė 1 neketina vykdyti prievolės atsiskaityti su ieškove pagal ginčo sutartį, todėl egzistuoja pagrindas nutraukti ginčijamą 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį CK 6.217 straipsnio pagrindu, t. y. dėl esminio jos pažeidimo, pasireiškiančio atsakovės 1 prievolės atsiskaityti už įsigytą turtą neįvykdymu.  

 

Dėl sutarties nutraukimo teisinių padarinių 

52.                      CK 6.222 straipsnyje numatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kadangi pagal ginčo pirkimo–pradavimo sutartį ieškovė perdavė atsakovei 1 turtą, esantį Ignalinos rajone, taikant restituciją šis turtas ieškovei grąžinamas natūra.

53.                      Atsakovė 1, pagal ginčo sutartį įgijusi nuosavybės teisę į restitucijos objektu esantį turtą, jį (turtą) įkeitė sutartine hipoteka savo kreditorei atsakovei 3 – KB ARKU kredito unijai (hipoteka nustatyta pagal atsakovės 1 ir atsakovės 3 2022 m. gegužės 20 d. sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); hipotekos identifikavimo kodas Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis šioje nutartyje žemiau dėstomais motyvais konstatuojama, kad nėra įrodytas hipotekos teisės turėtojos atsakovės 3 nesąžiningumas, todėl nenustatytas pagrindas panaikinti hipoteką ginčo turtui. Dėl šios priežasties restitucijos taikymo objektai – nekilnojamieji daiktai (pastatas – kontora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – klubas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys Ignalinos rajone, grąžinami ieškovei su išliekančiu galioti jų įkeitimu pagal hipotekos sandorį (CK 4.9 straipsnio 2 dalis).

54.                      Nutraukus ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo, už kurį atsakinga pirkėja – atsakovė 1, reikia nuspręsti dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių.

55.                      Ieškovė ir atsakovė 1 Priede Nr. 1 susitarė, kad tuo atveju, jei atsakovė 1 neįvykdo įsipareigojimo iki 2022 m. liepos 18 d. perduoti ieškovės nuosavybėn turto, esančio Vilniaus rajone, ji įsipareigoja grąžinti ieškovei turtą, esantį Ignalinos rajone, ir sumokėti 70 000 Eur baudą (Priedo 3 punktas). Susitarimo dėl ginčijamos sutarties nevykdymo teisinių pasekmių taikymo šalys neneigė ir jo sąlygų neginčijo, todėl, teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovė 1 neįvykdė prievolių pagal ginčo sutartį, t. y. neatsiskaitė su ieškove (negrąžino jai perleisto ieškovės turto, nesumokėjo ieškovei turto kainos, neperleido ieškovės nuosavybėn savo turto, esančio Vilniaus rajone), yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 70 000 Eur baudą, kurią ieškovė ir atsakovė 1 buvo numačiusios kaip atsakomybės už atsisakymą vykdyti tarpusavio susitarimą ar tokio susitarimo nutraukimą priemonę.

56.                      Ieškiniu taip pat buvo prašoma priteisti iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 15 000 Eur avansą, kurį ieškovė sumokėjo atsakovei UAB „VIP Crayfish“ pagal Preliminariąją (Rezervavimo) sutartį.

57.                      Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė keturiais bankiniais mokėjimais pervedė atsakovei 1 15 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, jog pervedama už rezervacijos sutartį Nr. 2022-03-03 (dubliko priedai). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė 1 neįvykdė (nevykdė) savo sutartinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė tiek ginčo sutartyje, tiek Preliminariojoje (Rezervavimo) sutartyje, pripažintina, jog lėšas, ieškovės sumokėtas kaip avansą, atsakovė 1 yra gavusi be pagrindo. Ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės UAB „VIP Crayfish“ 15 000 Eur, kaip nuostolių atlyginimą, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

 

Dėl reikalavimo priteisti 85 000 Eur žalos atlyginimą

58.                      Nustačius, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos turimą hipotekos teisę, todėl, grąžinus ieškovei turtą, esantį Ignalinos rajone, su išliekančia galioti hipoteka, vertintinas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų UAB „VIP Crayfish“ ir notaro G. P. solidariai 85 000 Eur žalos atlyginimą. Žalos padarymą ieškovė sieja su neteisėto hipotekos sandorio, kuriuo buvo įkeistas atsakovės 1 įgytas iš ieškovės turtas, sudarymu bei notariniu patvirtinimu.

59.                      Ieškovė paaiškino, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas buvo viena iš ieškovės ir atsakovės 1 sudarytos Preliminariosios (Rezervavimo) sutarties vykdymo dalių, t. y. ieškovės įsipareigojimų pagal ją įvykdymas. Atsakovės 1 įsipareigojimai pagal Preliminariąją sutartį turėjo būti vykdomi paskesniame etape, atsakovei 1 atlikus jai priklausančio turto išlaisvinimo iš suvaržymų hipoteka veiksmus. Ieškovės teigimu, šalių Preliminariojoje sutartyje aptartos aplinkybės buvo žinomos notarui – atsakovui 2, nes prieš ginčo sutarties tvirtinimą notarui buvo pateikta Preliminarioji (Rezervavimo) sutartis ir Priedas Nr. 1, tačiau notaras į ginčo pirkimo–pardavimo sutartį neįtraukė nei šalių aptartų sąlygų, nei ieškovės interesų apsaugą garantuojančių nuostatų. Pasak ieškovės, žinodamas, kad 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta kaina nėra sumokėta (pagal sutartį neatsiskaityta), notaras jau kitą dieną po nuosavybės teisių į iš ieškovės įgytą turtą įregistravimo atsakovės 1 vardu patvirtino ginčijamą hipotekos sutartį.

60.                      Ieškovės vertinimu, atsakovas 2 (notaras) kartu su atsakove 1 sukūrė situaciją, kai grąžinus ieškovės nuosavybėn ginčo turtą, jis liks įkeistas atsakovės 1 hipotekos kreditoriui, užtikrinant jo 85 000 Eur dydžio reikalavimo įvykdymą. Ieškovė nurodė, kad jos minimalius nuostolius sudaro hipotekos kreditorei – atsakovei 3 neįvykdyta prievolė, kurios dydis – 85 000 Eur, todėl ši suma ieškovei priteistina solidariai iš atsakovės 1 ir atsakovo 2, kaip žala, atsiradusi dėl jų atliktų bendrų neteisėtų veiksmų. 

61.                      Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkino, nurodęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie realų 85 000 Eur dydžio žalos patyrimą. Teismas pažymėjo, kad egzistuoja (bent teorinė) galimybė, jog atsakovė 1 visiškai ar iš dalies įvykdys prisiimtus įsipareigojimus atsakovei 3, tokiu atveju ieškovei grąžintas turtas galės būti išlaisvintas nuo suvaržymų hipoteka, o žala nepatirta.

62.                      Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kuriais remdamasis teismas nusprendė netenkinti ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

63.                      Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas – pareigą ją atlyginti, turi būti nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013).

64.                      Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį šalis turi tiksliai įrodyti patirtų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnio reikalavimas), bet jeigu ji negali to padaryti, tai nuostolių dydį nustato teismas. Taigi, žalos faktas ir dydis nepreziumuojami. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013).

65.                      Analizuojamu atveju ieškovė nepagrindė prašomos atlyginti žalos fakto ir dydžio, nes jie paremti iš esmės hipotetinėmis prielaidomis, kad atsakovei 1 nevykdant finansinių  įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, jų įvykdymas gali būti nukreiptas į ieškovei grąžintą, bet hipoteka suvaržytą turtą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė 1 neįvykdė ar nevykdo įsipareigojimų hipotekos kreditorei  atsakovei 3, kad nėra įvykdžiusi (ar įvykdžiusi dalį) finansinės prievolės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada, kad ieškovei neįrodžius realiai patirtos žalos fakto ir dydžio, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Dėl notaro neteisėtų veiksmų, kaip sąlygos taikyti civilinę atsakomybę, (ne)egzistavimo

66.                      Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais remiantis kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl deliktinės civilinės atsakomybės notarui (atsakovui 2) netaikymo. Ieškovės teigimu, teismas neįvertino fakto, kad notaras į ginčo sutarties turinį neįtraukė sąlygų dėl ieškovės interesų apsaugos,  be to, žinodamas, jog pagal ginčo sutartį su ieškove nėra atsiskaityta, patvirtino ginčo sutartimi perleisto atsakovei 1 turto įkeitimą hipoteka.

67.                      Pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymas) 16 straipsnio 1 dalį notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi notaro civilinė atsakomybė už profesine veikla padarytus pažeidimus yra deliktinė. Atsakomybė galima tik tuo atveju, kai yra visos keturios jos sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai).

68.                      Neteisėti veiksmai yra viena iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Bendriausia prasme ji suprantama kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra tie, kurie neatitinka ne tik civilinės teisės, bet ir kitų teisės šakų teisės aktų reikalavimų ir bendrųjų teisės principų. Dėl notaro atsakomybės pažymėtina, kad notaro veiksmų teisėtumas vertinamas pagal tai, ar notaras nepažeidė jo veiklą reglamentuojančių įstatymų, taip pat kitų teisės normų. Notarui, kaip ir kiekvienam asmeniui, nustatyta pareiga elgtis taip, kad nebūtų padaroma žala (CK 6.263 straipsnis), o vykdant profesinę veiklą jam tenka pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, būtų užtikrinta asmenų teisėtų interesų apsauga (Notariato įstatymo 1, 2 straipsniai). Atsižvelgiant į šias nuostatas, turi būti vertinama, ar notaro veiksmai yra teisėti.

69.                      Kasacinio teismo pasisakyta, kad notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013). Kita vertus, atsisakymas atlikti notarinį veiksmą turi turėti objektyvų pagrindą, negali būti susijęs vien su subjektyviu notaro požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018 29 punktą).

70.                      Iš pacituotos teisminės praktikos matyti, kad atsakovas 2 privalėtų atsisakyti tvirtinti ginčijamas pirkimo–pardavimo sutartį bei hipotekos sutartį tik tuo atveju, jei turėtų objektyvų pagrindą jų netvirtinti, t. y. jei nustatytų faktines aplinkybes, dėl kurių turinio (pavyzdžiui, dėl sandorius sudarančių asmenų teisių ar sandoriais sukuriamų juridinių faktų) teisėtumo jam kiltų pagrįstų abejonių.

71.                      Kaip nustatyta anksčiau, aptariamoje situacijoje šalys, sudarydamos ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad už perleidžiamą turtą yra galutinai ir tinkamai atsiskaityta, jokių pretenzijų viena kitai dėl kainos ir atsiskaitymo jos nereiškė ir nedeklaravo (ginčo sutarties 4.1 punktas). Be to, šalys patvirtino, kad, prieš pasirašant ginčo sutartį, jos buvo supažindintos su šio sandorio projektu (pirkimo–pardavimo sutarties VI dalies c punktas). Aktualu ir tai, kad bylos medžiagoje esantys duomenys, priešingai nei nurodo apeliantė, nepatvirtina fakto, jog notaras atsisakė įtraukti į pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės interesų apsaugą garantuojančias sąlygas.  

72.                      Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog 2022 m. gegužės 18 d. elektroniniu laišku ji informavo notarą dėl poreikio papildyti ginčo sutartį sąlygomis, nustatančiomis apsaugą ieškovei dėl atsiskaitymo pagal šią sutartį. Tiek iš elektroninio laiško turinio, tiek iš pridedamo sutarties teksto matyti, kad buvo siekiama į pirkimo–pardavimo sutartį įtraukti tik sąlygas apie tai, jog atsakovei 1 iki 2022 m. liepos 22 d. neįvykdžius įsipareigojimo perleisti ieškovės nuosavybėn turto, esančio Vilniaus rajone, ieškovė turės teisę vienašališkai nutraukti sutartį bei reikalauti sumokėti 70 000 Eur. Be to, tą pačią, kaip ir ginčo sutarties patvirtinimo, dieną atsakovės 1 išduotame vekselyje nenurodyta, kokiai galimai prievolei užtikrinti jis yra išduodamas. Esant tokiai situacijai, notaras, patikslinęs aplinkybes dėl atsiskaitymo už turtą (sąlyga, kad ieškovė gavo pinigus už parduodamą turtą iki sutarties sudarymo, atskirai patvirtinta ieškovės atstovo parašu), nustatė, kad šalys viena kitai pretenzijų nereiškia, o sudaryta sutartis visiškai atitinka jos šalių valią. Vadinasi, tvirtindamas pirkimo–pardavimo sutartį, notaras jokių ginčytinų aplinkybių nenustatė, objektyvų pagrindą turinčių abejonių dėl sandorio teisėtumo jam neiškilo. 

73.                      Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teisės aktai ir teismų praktikos precedentai neįpareigoja notaro atlikti papildomus veiksmus (pavyzdžiui, rinkti įrodymus savo iniciatyva arba reikalauti, kad tokius įrodymus pateiktų sandorio šalys), siekiant įsitikinti, jog šalys iš tiesų tinkamai viena su kita atsiskaitė pagal sudaromą sandorį. Vien aplinkybė, kad notaras patvirtino šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį jų nurodytais pagrindais ir sąlygomis, įsitikinęs tikrąja šalių valia, nors jam buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie šalių tarpusavio atsiskaitymą, nagrinėjamos bylos kontekste negali būti vertinama kaip notaro neteisėtų veiksmų atlikimas. 

74.                      Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad notaro veiksmų neteisėtumą įrodo tai, jog jis, žinodamas apie neatsiskaitymą su ieškove pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtino turto įkeitimo (hipotekos) sutartį. 

75.                      Kaip nurodyta pirmiau, byloje nėra įrodymų apie tai, kad notarui buvo žinoma aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė 1, sudarydamos ginčo sutartį, joje nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atsiskaitymą už perleidžiamą turtą. Be to, reikšminga tai, kad ieškovė ir atsakovė 1 ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nuosavybės teisės į turtą perėjimo pirkėjai momentą susiejo su sutarties pasirašymu ir patvirtinimu, bet ne su kainos už turtą sumokėjimo, t. y. atsiskaitymo už turtą momentu. Hipotekos sutarties tvirtinimo metu – 2022 m. gegužės 20 d., įkeičiamas turtas, esantis Ignalinos rajone, nuosavybės teise priklausė atsakovei 1. Tokiu atveju, notarui, atlikus Notariato įstatyme numatytus privalomus prieš sandorio tvirtinimą veiksmus, nebuvo pagrindo atidėti ar apskritai atsisakyti tvirtinti hipotekos sutartį.

76.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad notaro veiksmų neteisėtumo neįrodo ir apeliantės teiginiai, jog ginčo sutarties tekstas nebuvo išverstas į jos atstovui suprantamą kalbą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės atstovas būtų išreiškęs pageidavimą dėl vertėjo dalyvavimo ar pats pasirūpinęs tokia savo interesų apsaugos priemone. Be to, pirmosios instancijos teismas detaliai pagrindė, kodėl  nėra pagrindo manyti, jog ieškovės atstovui buvo būtinas sutarties vertimas į jam suprantamą kalbą. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo pateiktų motyvų pagrįstumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia.  

77.                      Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje notaro neteisėtų veiksmų padarymo faktas nenustatytas. Ieškovės reikalavimas priteisti iš notaro žalos atlyginimą negalėjo būti tenkinamas ne tik dėl to, kad ieškovė nepagrindė žalos patyrimo fakto ir dydžio, bet ir neįrodė neteisėtų notaro veiksmų tvirtinant pirkimo–pardavimo ir hipotekos sandorius. 

 

Dėl KB ARKU kredito unijos sąžiningumo vertinimo

78.                      Po ieškinio patikslinimo ieškovė prašė, pripažinus negaliojančia ab initio 2022 m. gegužės 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir pritaikius vienašalę restituciją, pripažinti negaliojančia ab initio sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas 30000115869210, ir panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę.

79.                      Ieškovės teigimu, hipotekos kreditorė (atsakovė 3) buvo nesąžininga, todėl jos teisė neturi būti ginama. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovės 3 nesąžiningumas pasireiškė tuo, jog paskola pagal kredito sutartį, kurios vykdymo užtikrinimui įkeistas ginčo turtas, buvo išduota neįvertinus atsakovės 1 turtinės padėties, paskola suteikta atsakovei 1 esant faktiškai nemokiai, be to, atsakovės 3 administracijos vadovė ir valdybos pirmininkė D. K. rengė atsakovei 1 paskolos gavimui reikalingus dokumentus. Ieškovė taip pat nurodė, kad paskola buvo išduota asmeniui, kurio buveinės adresas nėra registruotas Kauno miesto, Kauno rajono arba Kaišiadorių rajono savivaldybėse. Ieškovės vertinimu, laikytina, kad paskolos suteikimas asmeniui, kurio registruotos buveinės adresas nepatenka į atsakovės 3 veikimo teritoriją, iš esmės prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms bei atsakovės 3 įstatams.

80.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus dėl atsakovės 3 nesąžiningumo bei šalių pateiktus įrodymus, nusprendė, kad atsakovės 3 nesąžiningumas, kaip priežastis atsisakyti ginti hipotekos kreditoriaus teises, nėra įrodytas, todėl reikalavimas panaikinti atsakovės KB ARKU kredito unijos hipotekos turėtojos teisę į ginčo turtą atmestinas.

81.                      Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad jos padarytos nevisapusiškai įvertinus bylos duomenis. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis remiantis atmestas ieškovės reikalavimas dėl hipotekos ginčo turtui panaikinimo, pirmiausia pažymi, kad, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliantė nenurodė jos poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų bei nepateikė teismo išvadas paneigiančių įrodymų. Skunde apeliantė išdėstė nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo, siekdama, kad pagal juos būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą išsprendęs teismas, tačiau vien tai, jog ginčo šalies nurodytos aplinkybės nepripažintos įrodytomis, neteikia pagrindo manyti, kad buvo padaryti CPK 176 ar 185 straipsniuose įtvirtintų teisės normų pažeidimai ir abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumu ar pagrįstumu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018 55, 56 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

82.                      Antra, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo daryti kitokią, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad atsakovė 3 vertino atsakovės 1 kreditingumą, prieš sudarant kredito sutartį domėjosi teisminiais procesais, kuriuose dalyvavo atsakovė 1, todėl nėra pagrindo atsakovę 3 pripažinti nesąžininga suteikiant atsakovei 1 paskolą pagal kredito sutartį.   

83.                      Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

84.                      Analizuojamu atveju atsakovės 3 pateikti duomenys įrodo, kad prieš priimant sprendimą atsakovei 1 suteikti kreditą, jos kreditingumas buvo tikrinamas (įvertinti 2021 m. balanso duomenys, nustatyta, kad 85 000 Eur paskolos suteikimui įkeičiamas 295 000 Eur vertės turimas turtas; nustatytos pagrindinės rizikos bei jas mažinantys faktoriai (užstato vertė tris kartus didesnė nei gaunamas kreditas) (6 t., b. l. 17-19), atsakovei 3 buvo pateikti duomenys apie kitus atsakovės 1 finansinius įsipareigojimus (6 t., b. l. 26). Be to, buvo vertinama ne tik atsakovės 1 finansinė padėtis, tačiau ir verslo aplinka, reputacija, prognozuojamas finansinis pajėgumas (6 t., b. l. 66-71) ir, remiantis šiais duomenimis, priimtas sprendimas suteikti kreditą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvertinus atsakovės 1 kreditingumą, buvo nurodyta, jog galima finansuoti suma sudaro 1 004 175 Eur, t. y. gerokai didesnė, nei buvo suteiktas kreditas (6 t., b. l. 47).

85.                      Be to, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties turinys neturėjo sukelti atsakovei 3 abejonių dėl to, kad už turimą turtą, kuris buvo įkeičiamas užtikrinant prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą, buvo atsiskaityta (kaip minėta, ieškovė sutartyje patvirtino, kad pinigus už perleidžiamą turtą gavo), turtas buvo įregistruotas atsakovės 1 nuosavybės teise, todėl ta byloje nustatyta aplinkybė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje šalių buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie atsiskaitymą už perleidžiamą turtą, negali lemti sąžiningų trečiųjų asmenų teisėtų interesų pažeidimo ar atsisakymo ginti jų turimas teises.

86.                      Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškimas dėl atsakovės 1 nemokumo bylos iškėlimo buvo pateiktas 2023 m. spalio mėnesį, t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo kredito suteikimo. Teismo nutartis dėl atsakovės 1 pripažinimo nemokia priimta 2024 m. sausio 4 d., dėl nutarties pateiktas skundas. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovei 3, kaip kredito įstaigai, paskolos suteikimo metu nekilo ir negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl paskolos gavėjos finansinio pajėgumo.

87.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos yra skirtos užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką. Šiomis normomis siekiama finansinių įmonių apsaugos ir stabilumo, o ne įkeičiamo turto savininkų ar laidavusių už tinkamą prievolės įvykdymą asmenų interesų gynimo. Vien apeliantės išreikštos abejonės dėl to, kad atsakovė 1 neįvykdys finansinių įsipareigojimų kredito įstaigai, todėl prievolės atsakovei 3 įvykdymas bus nukreiptas į įkeistą turtą, kuris restitucijos taikymo pagrindu grąžinamas apeliantei, savaime neleidžia daryti išvados, jog atsakovė 3 paskolos gavėjos mokumo (finansinio pajėgumo) tyrimą bei vertinimą atliko netinkamai ir (ar) nesąžiningai.

88.                      Šiame kontekste pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės 3 nesąžiningumo nepagrindžia ta aplinkybė, jog atsakovei 1 paraišką dėl kredito suteikimo parengė atsakovės 3 administracijos vadovė ir valdybos pirmininkė D. K..

89.                      Iš byloje pateiktos 2022 m. gegužės 18 d. tarp atsakovės UAB „VIP Crayfish“ (užsakovės) ir MB „Iškylautojų oazė“ (paslaugų teikėjos) sudarytos sutarties Nr. 22/05/18-1 (t. 5, b. l. 60‒65) matyti, jog MB „Iškylautojų oazė“ įsipareigojo atsakovei 1 suteikti paslaugas, susijusias su verslo plano parengimu; šią paslaugų sutartį pasirašė D. K..

90.                      Pirmiau nurodyta aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo atsakovę 3 laikyti nesąžininga teisinių santykių dalyve. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė 3 akcentavo, kad paskolos suteikimo procese dalyvauja ne tik kredito unijos vadovas, bet ir unijos valdybos nariai bei paskolų komiteto nariai. Be to, atsakovės 1 kreditingumą vertino kiti atsakovės 3 darbuotojai (verslo paskolų projektų vadovas).

91.                      Ieškovė atsakovės 3 nesąžiningumą siejo ir su tuo, kad paskola buvo suteikta atsakovei 1, kurios registruota buveinės viena buvo Pakruojo rajono savivaldybėje. Ieškovė nurodė, kad paskola buvo išduota pažeidžiant KUĮ 10 straipsnio 4 dalies normas, KB ARKU kredito unijos įstatų 4.1, 4.2, 4.3 punktus. Šiuose teisės aktuose nustatyta, kad kredito unija neturi teisės skolinti pinigų juridiniams asmenims, kurių buveinės adresas nėra registruotas Kauno miesto, Kauno rajono arba Kaišiadorių rajono savivaldybėse. Kadangi atsakovės 1 buveinės vieta kredito suteikimo metu buvo registruota Pakruojo rajono savivaldybėje, apeliantė laikosi pozicijos, kad kredito suteikimas atsakovei 1 prieštaravo tiek imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tiek atsakovės 3 steigimo dokumentams – įstatams.

92.                      Ginčo laikotarpiu aktualios KUĮ redakcijos (galiojusios nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 4 dalis nustatė, kad kredito unijos asocijuotais nariais gali būti šie Lietuvos Respublikoje įregistruoti ir Lietuvos Respublikos savivaldybės, kurioje įregistruota kredito unijos buveinė, teritorijoje ir kitų kredito unijos įstatuose nurodytų savivaldybių, kurios ribojasi su šia savivaldybe, teritorijose buveinę turintys juridiniai asmenys. Atsakovės 3 įstatų 4.1 ir 4.3 punktai papildomai nustatė, kad „Unijos asocijuotais nariais gali būti Lietuvos Respublikoje įregistruoti ir Lietuvos Respublikos Kauno miesto/rajono savivaldybės teritorijoje ir su šia savivaldybe besiribojančių kitų šių įstatų 4.1 punkte nurodytų savivaldybių (Kauno rajono ir Kaišiadorių rajono) teritorijose buveinę turintys juridiniai asmenys, kurie nurodyti Kredito unijų įstatyme“.

93.                      Nėra ginčo dėl to, kad atsakovės 1 registruotos buveinės adresas yra Pakruojo rajono savivaldybėje (6 t., b. l. 28), tačiau tiek paraiškoje kreditui gauti (6 t., b. l. 30, 33), tiek ir juridinio asmens anketoje atsakovė 1 nurodė, kad faktinis jos buveinės adresas yra Kaune, Raudondvario pl. 231 (6 t., b. l. 40). Atsižvelgus į tai, kad pirmiau aptarti atsakovės 3 veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustato kategoriško reikalavimo, jog kredito unijos nariai gali būti tik tam tikroje teritorijoje registruotą buveinę turintys asmenys, bei nustačius, kad prieš paskolos suteikimą buvo nurodytas paskolos gavėjos adresas kredito unijos – atsakovės 3 veiklos teritorijoje, laikytina, jog formalizuoto reikalavimo sudarant paskolos sutartį su atsakove 1 nesilaikymas nesudaro pagrindo hipotekos sutartį pripažinti negaliojančiu sandoriu taikant CK 1.80 straipsnį, o atsakovę 3 pripažinti nesąžininga ieškovės atžvilgiu ir atsisakyti ginti šios atsakovės, kaip hipotekos kreditorės, teises pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį.

94.                      Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl sutartinės hipotekos pripažinimo negaliojančia ab initio ir atsakovės 3 hipotekos teisės, atsiradusios pagal sutartinę hipoteką, panaikinimo yra atmestas pagrįstai bei teisėtai.

 

Dėl procesinės bylos baigties

95.                      Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius pagrindą tenkinti alternatyvųjį ieškinio reikalavimą dėl ginčo sutarties nutraukimo, pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas pakeistinas. 

96.                      Teisėjų kolegija nutaria panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį, kuria ginčo pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančiu sandoriu, ir dėl šios dalies priimti naują procesinį sprendimą – nutraukti ginčo pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsakovės 1 padaryto esminio sutarties pažeidimo.

97.                      Teisėjų kolegija kitą pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį (dėl restitucijos taikymo būdo, baudos, avanso, procesinių palūkanų priteisimo, kitų ieškinio dalių atmetimo, laikinųjų apsaugos priemonių palikimo galioti) palieka nepakeistą. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, keičiama ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuri nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo atliktam bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Apeliantei neginčijant pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bei šio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomame sprendime nustatytų bei iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžių, paliekama nepakeista ir pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip pat paliekamas nepakeistas šio teismo 2023 m. rugsėjo 25 d papildomas sprendimas.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

98.                      Ieškovės pirmo apeliacinio skundo netenkinant (apeliaciniu skundu iš esmės buvo siekiama pripažinti, kad taikant restituciją ginčo turtas apeliantei būtų grąžintas be suvaržymo hipoteka, tačiau toks apeliantės procesinis tikslas nepasiektas), apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlyginamos.

99.                      Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio normas išlaidos, turėtos apmokant advokato teisinės pagalbos paslaugas, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka procesinį rezultatą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei KB ARKU kredito unijai ir trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, kurie iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus.

100.                      KB ARKU kredito unija prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimus į ieškovės apeliacinius skundus sumokėjo 1 694 Eur (1 452 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo ir 242 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą dėl 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomo sprendimo).

101.                      Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas prašo priteisti iš ieškovės 1 851,30 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

102.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės ir trečiojo asmens prašymai atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas yra pagrįsti įrodymais, prašomos priteisti išlaidos neviršija užmokesčio už civilinėse bylose teikiamą advokato teisinę pagalbą dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteisia iš ieškovės UAB „Lagūnos parkas“ atsakovei KB ARKU kredito unijai 1 694 Eur, o trečiajam asmeniui ERGO Insurance SE Lietuvos filialas – 1 851,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 5655, sudaryta tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“, juridinio asmens kodas 304430696, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIP Crayfish“, juridinio asmens kodas 305578089. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

            patenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūna“ alternatyvųjį reikalavimą – nutraukti 2022 m. gegužės 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 5655), sudarytą tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“, juridinio asmens kodas 304430696, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIP Crayfish“, juridinio asmens kodas 305578089, dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIP Crayfish“ padaryto esminio sutarties pažeidimo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei kooperatinei bendrovei ARKU kredito unijai, juridinio asmens kodas 112043658, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“, juridinio asmens kodas 304430696, 1 694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, juridinio asmens kodas 302912288, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lagūnos parkas“, juridinio asmens kodas 304430696, 1 851,30 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt vieną eurą ir 30 centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

 

 

Teisėjai                                                                     Gintaras Pečiulis

 

 

Irmantas Šulcas

                Tomas Venckus