Administracinė byla Nr. eA-1091-756/2021
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 24.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) 2019 m. balandžio 24 d. raštą Nr. Sr-1906 (25.2.23) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą tenkinti visiškai.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. 2018 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, kuriame nurodė, kad iš jam skiriamos 122 Eur pašalpos neįmanoma patenkinti būtiniausių socialinių poreikių ir prašė skirti vienkartinę 10 109,01 Eur dydžio pašalpą turimiems įsiskolinimams padengti bei gaunamą pašalpą padidinti iki 250 Eur. Savivaldybės administracija 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AF-10 suteikė jam 266 Eur vienkartinę pašalpą, bet atsisakė socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Savivaldybės administracija 2019 m. kovo 28 d. raštu Nr. Sr-1446 (25.2.23) atsisakė teikti kompensaciją už šaltą, karštą vandenį ir šildymą, 2019 m. balandžio 24 d. raštu Nr. Sr-1905 (25.2.23) atsisakė teikti kompensaciją už šildymo sistemų priežiūrą ir šiukšlių išvežimą, o 2019 m. balandžio 24 d. raštu Nr. Sr-1906 (25.2.23) atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. pateiktą skundą.
2.2. Pareiškėjo kas mėnesį gaunama socialinė pašalpa neatitinka specialistų nustatytų minimalių poreikių dydžių. Savivaldybės administracija neatsižvelgė į jo teikiamus argumentus, skaičiavimus, jo finansinę padėtį, todėl Raštu nepagrįstai atsisakė papildomai nagrinėti jo socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo klausimus. Savivaldybės administracija privalo nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų išspręstas jo skunde nurodytų paslaugų kompensavimas, nes priešingu atveju atsakovas tampa užmaskuoto turto grobstymo bendrininku. Socialinės situacijos dinamika tolygiai blogėja, pareiškėjo atžvilgiu socialinė parama vykdoma netinkamai, Savivaldybės administracija nereaguoja į jo prašymus pakeisti teisinį reguliavimą socialiai remtino asmens naudai, rodo socialinį nejautrumą ir tuo tyčia didina pareiškėjo įsiskolinimus.
3. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:
3.1. Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius elektroniniu paštu 2019 m. balandžio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą Nr. Pr1-389, kuris Socialinės paramos skyriuje registruotas 2019 m. balandžio 8 d. (toliau – ir Prašymas). Atsakovas skundžiamu Raštu pareiškėją informavo, kad į jo 2018 m. gruodžio 3 d. prašyme užduotus klausimus Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius atsakė 2019 m. sausio 2 d. raštu Nr. Sr-9, todėl prašymas pakartotinai nebus nagrinėjamas. Atsakovas taip pat nurodė socialinės paramos teikimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą; informavo, kad pareiškėjui skirta ir mokama socialinė pašalpa, o kompensacijos neteikiamos dėl to, kad yra įsiskolinimų už būsto šildymą ir karštą vandenį; informavo, kad pareiškėjui 2019 m. sausio 23 d. paskirta vienkartinė pašalpa, kuri skiriama tik vieną kartą per metus.
3.2. Savivaldybės administracija neturi teisės padidinti socialinės pašalpos dydžio, nes socialinė parama teikiama vadovaujantis įstatymu. Pareiškėjo prašymas skirti vienkartinę pašalpą buvo patenkintas ir vienkartinė pašalpa jam paskirta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AF-10, vadovaujantis tuo metu galiojusiu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. I-306 patvirtintu Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pareiškėjas minėto 2019 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. AF-10 nustatyta tvarka neskundė, su juo sutiko. Pagal Aprašo nuostatas pakartotinis prašymas skirti vienkartinę pašalpą gali būti nagrinėjamas tik praėjus 12 mėnesių nuo vienkartinės pašalpos paskyrimo.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 3 d. Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriui pateikė prašymą / skundą „Dėl socialinės pašalpos padidinimo ir vienkartinės pašalpos skyrimo, sudaryto įsiskolinimo nurašymo ir teisinio reguliavimo pakeitimo situacijai spręsti“. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. yra bedarbis, teritorinė darbo birža nepadeda surasti jo kvalifikaciją ir įgūdžius atitinkančio darbo; nuo 2017 m. gyvena be elektros, be to, grasinama išjungti karštą vandenį; nurodė, kokias, jo nuomone, išlaidas Savivaldybės administracija privalo kompensuoti, kurių neįmanoma padengti iš gaunamos socialinės pašalpos ir todėl dirbtinai kaupiamas įsiskolinimas; nurodė, kad Savivaldybės administracija turi jam skirti solidžią vienkartinę pašalpą, kad galėtų padengti turimus įsiskolinimus arba Savivaldybės administracija tuos įsiskolinimus turi nurašyti; nurodė, kad skiriama socialinė pašalpa yra per maža, turėtų būti skiriama mažiausiai 250 Eur pašalpa; kritikavo teisinį reguliavimą ir prašė jį pakeisti taip, kad būtų kompensuojamos visos jo Prašyme nurodytos paslaugos. Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyrius į pareiškėjo Prašymą atsakė 2019 m. sausio 2 d. raštu Nr. Sr-9, kuriame nurodė, jog socialinė parama teikiama Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka, todėl Savivaldybės administracija pakeisti teisinio reglamentavimo neturi galimybės; informavo pareiškėją, kad jis 2019 m. sausio mėnesį turi teisę kreiptis dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, taip pat nurodė, jog neturi teisinio pagrindo nurašyti pareiškėjo skolas. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 5 d. Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriaus darbuotojai elektroniniu paštu atsiuntė tokio turinio raštą: „Laba diena. Tokį prašymą pateikiau 2018-12-03. Laukiu sprendimo. V. J.“, prie šio elektroninio laiško pridėjo jo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai rašytą kreipimąsi bei ministerijos pareiškėjui pateiktą atsakymą.
6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2019 m. balandžio 5 d. pateikto rašto bei prie jo pridėtų raštų turinį, sprendė, kad šiuo raštu pareiškėjas siekė, jog iš naujo būtų išnagrinėtas jo Prašymas. Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyrius į pareiškėjo 2019 m. balandžio 5 d. pateiktą prašymą atsakė skundžiamu Raštu, kuriame nurodė, jog į pareiškėjo Prašymą atsakyta 2019 m. sausio 2 d. raštu Nr. Sr-9, todėl pakartotinai Prašymas nebus nagrinėjamas; papildomai nurodytas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis socialinių pašalpų bei kompensacijų skyrimo tvarką; taip pat nurodyta, kad pareiškėjui Savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. AF-10 paskirta vienkartinė pašalpa.
7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatas, pažymėjo, kad tapatus asmens prašymas Savivaldybės administracijai ar jos padaliniui gali būti pateikiamas ir turi būti išnagrinėtas tuo atveju, jei tokį prašymą padavęs asmuo jį pagrindė naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar papildomais argumentais, leidžiančiais abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.
8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi, kuria buvo sprendžiamas jo skundo priėmimo klausimas, buvo pasiūlyta patikslinti skundo reikalavimus: pareiškėjui nesutinkant su atsakovo atsakymu į Prašymą, skunde suformuluoti reikalavimą panaikinti būtent atsakovo 2019 m. sausio 2 d. raštą Nr. Sr-9. Tačiau pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundo reikalavimų nepatikslino, nepareiškė reikalavimo panaikinti Savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 2 d. raštą Nr. Sr-9. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ nustatyta tvarka nenuginčijus atsakovo 2019 m. sausio 2 d. rašto Nr. Sr-9, šioje nagrinėjamojoje byloje teismas neturi pagrindo spręsti dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas elektroniniu paštu pateiktu 2019 m. balandžio 5 d. prašymu prašė pakartotinai spręsti jo 2018 m. gruodžio 3 d. pateiktą prašymą, 2019 m. balandžio 5 d. prašyme nenurodydamas jokių naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti 2019 m. sausio 2 d. rašto Nr. Sr-9 pagrįstumu, teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjo 2019 m. balandžio 5 d. prašymą pagrįstai vertino kaip pakartotinį ir pagrįstai jį atsisakė nagrinėti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Atmetęs pagrindinį pareiškėjo skundo reikalavimą, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
III.
10. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliaciniame skunde nurodoma:
10.1. Teismas neišnagrinėjo visų byloje pareikštų reikalavimų, t. y. nepasisakė dėl pareiškėjo 2019 m. birželio 26 d. skundo, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nevykdymo, prašymo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą. Teismas taip pat nenagrinėjo skundo argumentų dėl netinkamos socialinės rūpybos, t. y. nebuvo atskleista bylos esmė; neiškvietė pareiškėjo prašomų liudytojų.
10.2. Kiekvienas pilietis turį galimybę ir pareigą, jeigu bet kuri viešojo administravimo įstaiga pateikė neteisingą jo atžvilgiu priimtą sprendimą, nutartį ar raštą, jį apskųsti, nepriklausomai nuo to, kiek tokių sprendimų, raštų, net ir vienodo turinio, būtų pateikta, todėl teismas nepagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatas.
10.3. Bylą nagrinėjęs teismas, kuriame dirba tik keturios teisėjos, yra šališkas, nes dauguma jų susiję pažintimis ir giminystės ryšiais, todėl bijo pakenkti vieni kitų reputacijai. Net pareiškus dviems teisėjoms nušalinimą, nebūtų galimybės sudaryti naują teisėjų kolegiją. Todėl toks procesinis veiksmas netenka teisinės prasmės. Pareiškėjas prašo bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
11. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo aplinkybes apie padidintą socialinę išmoką iki 175 Eur, atjungtą karštą vandenį ir elektrą, pateikia įrodymus apie dalies komunalinių mokesčių apmokėjimą.
12. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:
12.1. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo skunde suformuluotas pirmasis reikalavimas – panaikinti atsakovo 2019 m. balandžio 24 d. raštą Nr. Sr-1906 (25.2.23) ir įpareigoti šią instituciją atlikti veiksmus – iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 straipsnių reikalavimus, todėl buvo priimtas; kitą skundo dalį teismas 2019 m. spalio 25 d. nutartimi atsisakė priimti.
12.2. Teismas pagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatas ir pareiškėjo Prašymą vertino kaip pakartotinį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. Sr-1906 (25.2.23) pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą tenkinti visiškai pagrįstumo.
14. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs Savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. Sr-1906 (25.2.23) pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
15. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
16. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
17. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia samprotavimais, kad teismas, kuriame dirba tik keturios teisėjos, yra šališkas, nes dauguma jų susiję pažintimis ir giminystės ryšiais, todėl bijo pakenkti vieni kitų reputacijai; prašo bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjos buvo šališkos, ir juo labiau pareiškėjo argumentų pagrindu perduoti bylą nagrinėti kitos apygardos administraciniam teismui.
18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų ir jo argumentų (nepasisakė dėl pareiškėjo 2019 m. birželio 26 d. skundo, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nevykdymo, prašymo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, nenagrinėjo argumentų dėl netinkamos socialinės rūpybos, neiškvietė pareiškėjo prašomų liudytojų).
19. Šiais aspektais teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimas – panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. raštą Nr. Sr-1906 (25.2.23) ir įpareigoti šią instituciją atlikti veiksmus; pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 25 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus – panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. kovo 28 d. raštą Nr. Sr-1446 (25.2.23) ir įpareigoti atsakovą teikti kompensacijas; panaikinti su galimybe neteikti kompensacijų susijusį įstatymą; pareiškėjo skundo dalis dėl suformuluoto reikalavimo įpareigoti savivaldybę pakeisti teisinį reguliavimą ir su juo susijusius aktus laikyta nepaduota ir skundas šioje dalyje grąžintas pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-752-822/2019 Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.
20. Taigi šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. Sr-1906 (25.2.23) pagrįstumas ir teisėtumas bei įpareigojimo Savivaldybės administraciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą tenkinti visiškai, pagrįstumas. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Kadangi apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas dėl pareiškėjo 2019 m. birželio 26 d. skundo įvertinimo nebuvo reiškiamas ir priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jis nėra nagrinėjamas, o naujos aplinkybės nėra vertinamos ir apeliacinės instancijos teisme.
21. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 10 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarė netenkinti pareikšto prašymo dėl liudytojų iškvietimo, nes dėl aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindė savo reikalavimą, yra pakankamai byloje pateikta rašytinių įrodymų ir jos gali būti įrodinėjamos rašytine bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjų prašomų apklausti liudytojų iškvietimas šios bylos nagrinėjimo kontekste nebuvo tikslingas.
22. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar pagal šiai dienai galiojančius teisės aktus gaunamos socialinės išmokos Lietuvoje gyvenančiam asmeniui nepažeidžia konstitucinės doktrinos dėl žmogaus oraus gyvenimo gynimo Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindė ne galimu konkrečių teisės normų neatitikimu Konstitucijai, o abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais apie socialinių išmokų skyrimo teisinį reglamentavimą. Iš tokio prašymo neįmanoma suprasti, su kokiomis konkrečiai teisės normų nuostatomis ir kodėl pareiškėjas nesutinka, nustatyti šių teisės normų vertinimo priskirtinumą Konstitucinio Teismo kompetencijai. Įvertinus nagrinėjamam ginčui aktualaus teisės akto – Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto – nuostatas, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl šio teisės akto atitikties Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra atmetamas.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų taikymu, teigdamas, jog kiekvienas asmuo gali viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą ginčyti nepriklausomai nuo to, kiek tokių aktų ir net vienodo turinio, būtų pateikta.
24. Teisėjų kolegija atmeta tokius pareiškėjo argumentus. Viešojo administravimo įstatymas nustato tvarką, kurios laikydamiesi asmenys su skundais / prašymais gali kreiptis į viešojo administravimo subjektą, siekdami apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą, administracinius sprendimus arba prašydami suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.
25. Kadangi pareiškėjo 2019 m. balandžio 5 d. prašymas jau buvo išnagrinėti ankstesniu Savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 2 d. raštu Nr. Sr-9, o 2019 m. balandžio 5 d. prašyme pareiškėjas pakartotinai prašė spręsti jo 2018 m. gruodžio 3 d. pateiktą prašymą ir naujų aplinkybių nenurodė, Savivaldybės administracija ginčijamame 2019 m. balandžio 24 d. rašte Nr. Sr-1906 (25.2.23) pagrįstai nurodė, kad tokio pakartotinio pareiškėjo prašymo nenagrinės. Teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, dėl ko negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą (šiuo atveju įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą tenkinti visiškai), o gali tik pavesti iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad Savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 24 d. raštas Nr. Sr-1906 (25.2.23) yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo įpareigoti Savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2018 m. gruodžio 3 d. prašymą.
26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė