Civilinė byla Nr. e3K-3-205-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19915-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5.

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo panaikinimo, įpareigojimo perskaičiuoti mokesčius už suvartotą karštą vandenį, dalyvaujant išvadą byloje duodančiai institucijai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje kilęs materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių patiektos ir sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdus bei mokesčių už sunaudotą karštą vandenį skaičiavimą pagal normas, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2.       Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. O3-110 panaikinimo pareikšti; 2) panaikinti Komisijos 2017 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija“; 3) pripažinti neteisėtu atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ieškovei nustatytą parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčių už suvartotą karštą vandenį skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti nuo 2016 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovei priskaičiuotą parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčius už suvartotą karštą vandenį pagal ieškovės gyvenamosiose patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis; 4) pateikti buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkui pakoreguotą sąskaitą bei skaičiuoti karšto vandens sunaudojimą pagal bute įrengtų atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. 

3.       Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame bute suvartojamas karštas vanduo yra apskaitomas jai nuosavybės teise priklausančiais karšto vandens skaitikliais. Atsakovės UAB „Vilniaus energija“ atstovas patikrinimo metu surašytu 2015 m. liepos 29 d. aktu patvirtino, kad karšto vandens skaitikliai yra tvarkingi ir tinkami naudoti. Ieškovės manymu, būtent karšto vandens tiekėjas privalo prižiūrėti karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, atlikti jų patikrą.

4.       Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. lapkričio 23 d. ir 2016 m. vasario 19 d. raštais informavo, kad ieškovės bute įrengti ir jai nuosavybės teise priklausantys skaitikliai turi būti pakeisti į atsakovei nuosavybės teise priklausantį nuotoliniu būdu nuskaitomą karšto vandens skaitiklį. Ieškovė nesutiko su atsakovės reikalavimais, nurodydama, kad apsispręsti dėl skaitiklio keitimo galės, kai atsakovė pateiks privalomąjį pagrindimą dėl savo siūlomos sistemos ekonomiškumo ir nedidėsiančios karšto vandens kainos. Ieškovei atsisakius leisti įrengti jos bute atsakovei, kaip karšto vandens tiekėjai, priklausantį karšto vandens skaitiklį, pastaroji, skaičiuodama mokesčius už suvartotą karštą vandenį, pradėjo taikyti ieškovei karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintoje Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikoje (toliau – ir Metodika).

5.       Ieškovė 2016 m. spalio 5 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ už suvartotą karštą vandenį mokestį nuo 2016 m. vasario mėn. iki sprendimo priėmimo skaičiuoti pagal esamų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Komisija 2017 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija““ atmetė ieškovės reikalavimus.

6.       Nurodė, kad ginčijamas Komisijos nutarimas ir atsakovės veiksmai, skaičiuojant jai mokestį už suvartotą karštą vandenį pagal karšto vandens suvartojimo normatyvus pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.383 straipsnio 1 dalyje, 6.385 straipsnio 1 dalyje ir 6.388 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kuriomis remiantis vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenustato ko kita. Tai yra pagrindinis būdas nustatyti vartotojo suvartotą energijos kiekį. Nukrypimas nuo tokio apmokestinimo galimas tik esant teisėtam pagrindui ir laikinai, t. y. kol išnyks tokį skaičiavimą pateisinančios priežastys. Ieškovė taip pat nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta, kad butų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose šilumos tiekėjo įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai yra šilumos tiekėjo nuosavybė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu atnaujino ieškinio senaties terminą ir atmetė ieškinio reikalavimus.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovės butas šildomas ir karštas vanduo į jį tiekiamas iš centralizuotų sistemų. UAB „Vilniaus energija“ nuo 2012 metų siūlė viešai vartotojams perduoti nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus karšto vandens tiekėjui. UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. lapkričio 23 d. raštu ir vėliau informavo ieškovę apie būtinybę pakeisti senus karšto vandens skaitiklius, įrengti naujus, nuskaitomus nuotoliniu būdu. Ieškovė atsisakė tai padaryti. Šiuo metu daugiabučiame name Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nauji karšto vandens skaitikliai su nuotoliniu duomenų nuskaitymu neįrengti dviejuose butuose.

9.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės aktuose nenustatyta galimybė ieškovei palikti nuosavybės teise senus karšto vandens apskaitos prietaisus ir juos naudoti atsiskaitymui su šilumos (karšto vandens) tiekėju. Būtent šilumos (karšto vandens) tiekėjui priskirta pareiga įrengti naujus karšto vandens apskaitos skaitiklius, kurie nuosavybės teise priklausytų ne vartotojui, bet šilumos (karšto vandens) tiekėjui. Seni skaitikliai negali būti naudojami kaip matavimo prietaisai atsiskaitymo tikslu, jie gali likti ieškovės asmeninėms reikmėms. Nurodytas išvadas teismas grindė tuo, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip (ŠŪĮ 15 straipsnio 1, 2 dalys, 16 straipsnio 1, 4 dalys). Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 171 punktą karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams.

10.       Nurodė, kad karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui (ŠŪĮ 26 straipsnio 1, 2 dalys; Taisyklių 235.5 punktas). Teismų praktikoje akcentuojama karšto vandens tiekėjo pareiga įrengti jam priklausančius karšto vandens skaitiklius ir vartotojo pareiga leisti įrengti tokius skaitiklius (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1191/2014). Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus, karšto vandens tiekėjas, įforminęs savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Komisijos nustatytą metodiką, t. y. pagal Komisijos 2009 m. kovo 10 d. Nr. O3-26 nutarimu patvirtintus karšto vandens suvartojimo normatyvus.

11.       Teismas pabrėžė, kad karšto vandens tiekėjui turi būti perduoti esantys butuose skaitikliai, o tiekėjas privalo įrengti savo skaitiklį prieš vartotojo skaitiklį, jeigu šis atsisako perduoti savo skaitiklį (Taisyklių 182, 183 punktai). Teismas nurodė, kad 2016 m. sausio 27 d. surašytas pažeidimų aktas. Jame konstatuota, kad ieškovė nesudarė galimybių įrengti savo bute karšto vandens tiekėjo karšto vandens skaitiklių (Taisyklių 134 punktas). Dėl to karšto vandens tiekėjas pagrįstai taikė ieškovei karšto vandens suvartojimo normatyvus (ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 187 punktas).

12.       Teismas pažymėjo, kad tai, jog ieškovės bute esantis senas karšto vandens skaitiklis tvarkingas, ir tai, jog ieškovė yra vartotoja, nėra pagrindas vartotojui nevykdyti pareigų ir išvengti teisinių padarinių.

13.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pradėjo įrengti naujus karšto vandens skaitiklius vadovaudamasi ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 167, 171 bei 183 punktais.

15.       Taisyklių 235.5 punktas įpareigoja vartotoją leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti karšto vandens skaitiklius. Teismas nustatė, kad atsakovė prašė ieškovės leisti įrengti (pakeisti) bute esančius karšto vandens skaitiklius. Ieškovė įleido atsakovo atstovus į savo butą, bet nesudarė jiems sąlygų įrengti (pakeisti) minėtus skaitiklius, savo nesutikimą motyvuodama tuo, kad jai už skaitiklių aptarnavimą tektų mokėti papildomą mokestį.

16.       Teismas nurodė, kad situacija, kai vartotojas įsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia įrengti (pakeisti) karšto vandens skaitiklių, atitinka situaciją, kai vartotojas neįsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovų į butą. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nuo 2016 m. vasario 1 d. apskaičiuodamas ieškovei mokesčius už suvartotą karštą vandenį pradėjo taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintoje Metodikoje.

17.       Teismas nurodė, kad pareiga mokėti karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį nustatyta ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalyje, jo dydis patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir vėlesniais pakeitimais.

18.       Karšto vandens tiekimo teisiniais santykiai reglamentuojami ne tik CK normose, bet taip pat ir specialiuose teisės aktuose. Juose detalizuotos tiekėjų ir vartotojų teisės bei pareigos, mokesčio už karštą vandenį skaičiavimo tvarka. Dėl to ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis CK nuostatomis, yra nepagrįsti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

19.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1.       Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo atveju taikė Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Metodiką, o ne CK normas. Vadovaujantis CK 6.383 straipsnio 1 dalyje pateikta energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata, taip pat 6.385 straipsnio 1 dalyje ir 6.388 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenumato ko kita.

19.2.       Apeliacinės instancijos teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindinis būdas nustatyti vartotojo sunaudotą energijos kiekį yra faktiškai sunaudotas energijos kiekis pagal apskaitos prietaisų rodmenis, o galimybė skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus teisės aktuose nustatyta tam, kad būtų galima sureguliuoti situaciją, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių tiekėjas neturi realių duomenų, koks yra suvartotas karšto vandens kiekis (pvz., vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio), arba kai tie duomenys nepatikimi (pvz., gauti pagal metrologiškai nepatikrintą skaitiklį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1213/2014; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016). Šiuo klausimu kasacinis teismas nėra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

19.3.       ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas neįtvirtina pareigos vartotojui leisti savo bute įrengti šilumos tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Be to, niekur nėra įtvirtinta, kad šilumos tiekėjo butų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai būtų būtent šilumos tiekėjo nuosavybė.

19.4.       Taisyklių 181 punkte įtvirtinta nuostata, kad karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai, suteikia ieškovei teisę nuosavybės teise valdyti jai priklausančius karšto vandens skaitiklius su nuotolinio nuskaitymo ir duomenų perdavimo sistema, kur šiuos skaitiklius gali įrengti šilumos tiekėjas (ŠŪĮ 16 straipsnio 1 dalis). Kitoks šių teisės normų aiškinimas ir taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam žmogaus būsto neliečiamumo principui.

19.5.       Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad energijos tiekėjas, siekdamas sudaryti energijos (karšto vandens) pirkimo–pardavimo sutartį su atskirų butų savininkais, turi įrodyti, kad butuose esantys energijos apskaitos prietaisai netinkami, kad jų neįmanoma pertvarkyti ar kad atsakovas nepagrįstai atsisako ieškovo pasiūlytos įsirengti individualios elektros energijos apskaitos sistemos arba jos techniškai neįmanoma įdiegti ginčo name (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005).

20.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1.       Ieškovės argumentas, kad teismai turėjo vadovautis CK, o ne Komisijos nutarimu patvirtinta Metodika, yra nepagrįstas, nes šilumos tiekėjas privalo vadovautis visais specialiais teisės aktais, reglamentuojančiais energijos (šilumos ir karšto vandens) pirkimo–pardavimo teisinius santykius: Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintu Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašu, Komisijos nutarimais ir kt.

20.2.       Šilumos (karšto) vandens tiekėjas buitinio šilumos vartotojo atžvilgiu turi pareigą teisingai paskirstyti vartotojo sunaudotą šilumos energijos kiekį ir atlikti mokėjimų apskaičiavimą (ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalis). Šiai funkcijai užtikrinti ypač reikšmingas yra vienu metu atliekamas tikslus vartotojų butuose esančių karšto vandens skaitiklių duomenų deklaravimas. Tai pasiekiama įrengiant butuose karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoliniu nuskaitymu, nes toks rodmenų nuskaitymo būdas atitinka viešąjį interesą ir užtikrina karšto vandens kiekio apskaitymą nustatytą dieną visame Vilniaus mieste, t. y. teisingą mokėjimų skaičiavimą.

20.3.       Šilumos ūkį reglamentuojantys teisės aktai nustato karšto vandens tiekėjo pareigą įrengti karšto vandens skaitiklius vartotojų butuose ir karšto vandens vartotojų pareigą leisti įrengti karšto vandens skaitiklius jų butuose (ŠŪĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, Taisyklių 235.5 punktas).

20.4.        Karšto vandens skaitikliai įrengiami atsakovės lėšomis, todėl laikoma, kad jie priklauso jai nuosavybės teise. ŠŪĮ 16 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama ne karšto vandens tiekėjo, bet šilumos tiekėjo veikla. Remiantis ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalimi, karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros, patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens skaitiklio aptarnavimo mokestį, kuris, vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtintos metodikos 17 punktu, taikomas, kai apskaitos prietaisai yra įrengti ir nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui.  

21.       Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1.       Karšo vandens tiekėjas, apskaičiuodamas mokesčius už suvartotą karštą vandenį, vadovavosi Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtinta Metodika, kuri laikoma specialiuoju teisės aktu (lot. lex specialis) ieškovės nurodomų CK normų atžvilgiu. ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalyje taip pat yra įtvirtinta šilumos ir karšto vandens tiekėjo teisė nurodytais atvejais nustatyti vartotojo suvartotos šilumos ar karšto vandens kiekį pagal normatyvus. 

21.2.       Faktiškai sunaudotas energijos (karšto vandens) kiekis pagal apskaitos prietaisų rodmenis yra pagrindinis, bet ne vienintelis būdas nustatyti vartotojo sunaudotą energijos kiekį. Todėl esant tam tikroms situacijoms suvartoto karšto vandens kiekis gali būti nustatytas taikant karšto vandens vartojimo normatyvus.

21.3.       Šilumos ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta galimybė, kad naujai karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis nuosavybės teise priklausytų buto ar kitų patalpų savininkui, o ne karšto vandens tiekėjui. Teisės aktuose nustatyta karšto vandens tiekėjo pareiga įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir juos prižiūrėti (ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, Taisyklių 171 punktas), tai reiškia, kad tiekėjas yra savo paties įrengto skaitiklio savininkas.

21.4.       Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, kurią sudarant sutarties laisvės principas yra ribojamas, o energijos tiekimas – viešoji paslauga, kurią teikdamas tiekėjas privalo vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais, nesuteikdamas išskirtinių sąlygų tos pačios kategorijos vartotojams. Tuo tarpu ieškovė reikalauja jai taikyti išskirtines sąlygas.

21.5.       Vartotojo statusas nesuteikia ieškovei teisės nevykdyti savo teisės aktuose nustatytų pareigų, tarp jų Taisyklių 235.5 punkte nustatytos pareigos leisti karšto vandens tiekėjo atstovams įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus – leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl patiektos ir sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdų 

22.       Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos, inter alia (be kita ko), taikomos sprendžiant ginčus dėl šilumos energijos ir vandens tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Karšto vandens pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir kt.

23.       CK 1.3 straipsnio 2 dalis nustato Civilinio kodekso ir kitų įstatymų santykį bei galimo prieštaravimo tarp jų išsprendimą. Šioje dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, tai taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę teikia kitų įstatymų normoms. Ši teisės norma įtvirtina Civilinio kodekso nuostatų viršenybės prieš kitų įstatymų nuostatas bendrąją taisyklę, kuri taikoma tais atvejais, kai tiems patiems teisiniams santykiams turi būti taikomos CK ir kitų įstatymų nuostatos, o tarp jų yra prieštaravimas. Minėta taisyklė turi išimtį – CK nuostatos neturi pirmenybės prieš įstatymą tais atvejais, kai šiame kodekse esanti teisės norma expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teikia pirmenybę kitam įstatymui.

24.       CK 6.383

25.       Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėja yra ir karšto vandens tiekėja. Rašytinė karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Laikantis ginčo atveju aktualaus teisinio reglamentavimo, nagrinėjamu atveju taikytinas Šilumos ūkio įstatymas, reglamentuojantis, inter alia, šilumos ir karšto vandens tiekimą, ir jo įgyvendinimą užtikrinančios Taisyklių nuostatos. Minėtos Taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu (Taisyklių 1 punktas), ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams bei kitiems šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems asmenims (Taisyklių 2 punktas). 

26.       Taisyklių 163.3 punktas nustato, kad jeigu su karšto vandens tiekėju vartotojai nesudarė karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjo ir vartotojų santykiams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Minėtos bendrųjų sąlygų nuostatos yra patvirtintos kaip Taisyklių 9 priedas „Karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos“ ir yra privalomai taikytinos kiekvienu atveju, kai tarp tiekėjo ir vartotojo nėra sudarytos rašytinės sutarties. Pažymėtina, kad karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos gali skirtis nuo individualiai rašytinėse pirkimo–pardavimo sutartyse dėl karšto vandens tiekimo nustatytų sąlygų. Todėl dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties šalių teisių ir pareigų kiekvienu atveju spręstina individualiai, priklausomai nuo to, ar taikytinos šalių sudarytos rašytinės sutarties, ar bendrosios karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos.

27.       Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 17 punktas nustato, kad suvartoto karšto vandens kiekiai Taisyklėse ir teisės aktuose nustatyta tvarka nustatomi pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis, o kada Taisyklėse nustatyta tvarka negalima naudotis karšto vandens skaitiklių rodmenimis – skaičiavimo būdu.

28.       Minėta, kad, nustatant patiektos ir sunaudotos energijos kiekį, CK nuostatos įtvirtina galimybę vadovautis apskaitos prietaisų rodmenimis arba naudoti kitą sutartyje nustatytą būdą. Ginčo atveju šalys nėra sudariusios rašytinės karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties, iš kurios būtų galima spręsti apie kitų sunaudotos energijos kiekio nustatymo būdų naudojimo galimybę. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šalių teisiniams santykiams taikytinos karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos sudaro pagrindą karšto vandens kiekį nustatyti ne tik pagal apskaitos prietaisų rodmenis, bet ir kitu – skaičiavimo būdu. Tokiu atveju, esant prieštaravimui tarp CK ir Šilumos ūkio įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, šis prieštaravimas spręstinas taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kuria remiantis Civilinio kodekso normos neturi prioriteto prieš kitus įstatymus tais atvejais, kai pats kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normų taikymui. 

29.       CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintajame skirsnyje „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ įtvirtintų normų taikymo ribas reglamentuoja CK 6.391 straipsnis. Minėtas straipsnis nustato, kad šio skirsnio normos taikomos aprūpinant, be kita ko, šilumos energija, vandeniu ir kitų rūšių energija per jų tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę. Tai reiškia, kad CK 6.391 straipsnis suteikia pirmenybę kitų įstatymų, reglamentuojančių atskirų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, taikymui prieš CK normas, reglamentuojančias energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ginčo atveju, nesant rašytinės sutarties dėl karšto vandens tiekimo, nustatant vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekį, turėjo būti vadovaujamasi išimtinai CK 6.385 straipsnio 1 dalies ir 6.388 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų naudojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsiskaitymui su tiekėja buvo pagrindas taikyti ir kitus Šilumos ūkio įstatyme bei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintus patiekto ir sunaudoto karšto vandens kiekio nustatymo būdus.

Dėl atsiskaitymo už karštą vandenį, kai karšo vandens kiekiai nustatomi skaičiavimo būdu pagal normas 

30.       ŠŪĮ 12 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymą su šilumos tiekėju už šilumą, kuri sunaudota šildymui ir karšto vandens tiekimui. ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. ŠŪĮ 15 straipsnio, reglamentuojančio karšto vandens tiekimo daugiabučiuose namuose organizavimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.

31.       Taisyklių

32.       Teisės aktuose yra nustatytos galimybės vartotojui priskirtino karšto vandens kiekį nustatyti skaičiavimo būdu pagal norams. Jos nustatytos, siekiant sureguliuoti atsiskaitymą už suvartotą karštą vandenį tais atvejais, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių tiekėjas neturi realių duomenų, koks yra faktiškai suvartoto karšto vandens kiekis (pavyzdžiui, vartotojas neturi skaitiklio ar šis yra netinkamas, vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio ir kt.). Taisyklių 185 punktas nustato, kokiais atvejais draudžiama naudotis karšto vandens skaitiklio rodmenimis. Tai atvejai, kai skaitiklis sugadintas taip, kad sugadinimas yra matomas, suklastota karšto vandens skaitiklio gamyklinė ir (arba) karšto vandens tiekėjo uždėta plomba, skaitiklis yra išoriškai paveikiamas ar vartojamas be patikros ir kiti atvejai. Šilumos ūkio įstatymas ir Taisyklės taip pat nustato energijos apskaitos skaitikliams, jų montavimui ir priežiūrai keliamus reikalavimus, reglamentuoja suvartoto karšto vandens apskaitą, kai tiekėjas imasi priemonių karšto vandens apskaitos sistemai daugiabučiuose namuose sutvarkyti.

33.       ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

34.       Butų ir kitų patalpų savininkai privalo laikytis teisės aktais reglamentuotų šilumos ir karšto vandens tiekimo procedūrų, nesukelti grėsmės tvariam šilumos ūkio funkcionavimui. Jie, kaip vartotojai, privalo sudaryti realią galimybę karšto vandens tiekėjui įvykdyti jam teisės aktais nustatytą pareigą įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens apskaitos prietaisus. ŠŪĮ 26 straipsnis reglamentuoja šilumos tiekėjo teisę patekti į savininkui priklausančias patalpas, kai jiems prireikia atlikti tam tikrus darbus. ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, o 2 dalyje nustatyta, kad savininkui atsisakius įleisti, šilumos tiekėjas turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Taisyklių 235.5 punktas nustato daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui – buitiniam karšto vandens vartotojui – pareigą leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus.

35.       Šios nutarties 34 punkte įtvirtintų nuostatų aiškinimas ir taikymas derintinas su karšto vandens tiekimo ir jo apskaitos daugiabučiuose namuose organizavimu, karšo vandens tiekėjui vykdant savo prievoles, susijusias su karšto vandens apskaitos tame name sutvarkymu. Minėta, kad tiekėjas turi nustatyti, kokie šilumos kiekiai name skirti patalpų šildymui, o kokie – karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti. Šilumos tiekėjas turi teisę gauti tokio šilumos kiekio, koks buvo patiektas į daugiabutį namą, apmokėjimą.

36.       ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kasacinis teismas dėl šios nuostatos taikymo yra pasisakęs, kad tol, kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 69 punktas).

37.       Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (ŠŪĮ 2 straipsnio 20 dalis). Suvartotas ir neapmokėtas šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai dėl įvairių priežasčių deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamo karšto vandens kiekį. Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai ir sutvarkyta daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens apskaitos sistema. Iš to išplaukia, kad, tinkamai nepertvarkius daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens apskaitos sistemos, tiekėjas neturi galimybės gauti tinkamo viso šilumos kiekio, sunaudoto karštam vandeniui paruošti, apmokėjimo. Dėl to galima teigti, kad daugiabučio namo karšto vandens apskaitos sistemos pertvarkymas yra teisėta šilumos tiekėjo veikla, kurią įstatymas apibrėžia kaip jo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą, kuri kartu vertintina ir kaip įstatymo leidėjo jam nustatyta sąlyga, siekiant gauti tinkamą suteiktos paslaugos apmokėjimą. Šios veiklos neužtikrinimas, be kita ko, tiesiogiai pažeistų tiekėjo ekonominius interesus.

38.       Tiekėjo veiklos įgyvendinimą užtikrinantis ŠŪĮ 26 straipsnis dėl teisės pakliūti į savininkui priklausančias patalpas turi sudaryti sąlygas šilumos tiekėjui įvykdyti jam įstatymų nustatytas prievoles ir savo veiklą įgyvendinti taip, kad ji atitiktų jo teisėtus ekonominius interesus. Minėta įstatymo nuostata numato patekimo į buto ir (ar) kitų patalpų savininkui priklausančias patalpas galimybę, siekiant apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus. Tai iš esmės yra šilumos (karšto vandens) tiekėjo veikla, susijusi su šildymo ir karšto vandens sistemos ar apskaitos prietaisų veikimo tinkamumo patikrinimu, o taip pat jų gedimų šalinimu. Siekiant užtikrinti apskaitos prietaisų tinkamą veikimą, gedimais gali būti laikoma visa, kas neužtikrina tikslių duomenų surinkimo visame daugiabučiame name. Remontas yra suprantamas kaip sugedusio, t. y. netinkamo naudoti daikto taisymas. Tačiau jis gali būti susijęs ne vien tik su techniniais gedimais. Apskaitos prietaisai gali būti netinkami naudoti dėl naujai diegiamos apskaitos sistemos, tobulesnių, tikslesnių, patikimesnių, atsparesnių išoriniams poveikiams apskaitos prietaisų sukūrimo ir esamų pakeitimo. Kadangi įstatyme įtvirtintas reglamentavimas reguliuoja bendruosius ir svarbiausius klausimus, todėl jo nuostatos aiškintinos sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į specifinį šios srities reglamentavimą, šilumos tiekėjui nustatytas pareigas ir jo vykdomos veiklos ypatumus.

39.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalyje tiekėjui suteikta teisė pakliūti į savininko patalpas, siekiant apžiūrėti ir remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, apima ir jo teisę vykdyti apskaitos prietaisų įrengimo ar pakeitimo veiksmus, jeigu apskaitos prietaisų nėra ar jie negali būti teisės aktų nustatyta tvarka naudojami atsiskaitymui kaip naujai diegiamos karšto vandens apskaitos sistemos dalis. Butų ir (ar) kitų patalpų savininkui pažeidus šią tiekėjo teisę, šilumos ir karšto vandens kiekis tokiam savininkui nustatomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 patvirtintą Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką.

40.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškiniu ginčijamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. O3-110 „Dėl vartojimo ginčo tarp G. M. ir UAB „Vilniaus energija““, kuriuo vartotojo ir energijos tiekėjo ginčą išnagrinėjusi institucija teisėtu pripažino ieškovės suvartoto karšto vandens skaičiavimą pagal minėtoje Metodikoje įtvirtintas taisykles, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o kiti ieškinio reikalavimai pagrįstai atmesti kaip išvestiniai iš šio ieškinio reikalavimo. Todėl ieškovės kasacinis skundas atmestinas, paliekant galioti kasaciniu skundu skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį. 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

41.       Kasaciniu skundu taip pat yra keliamas tiekėjo diegiamų karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimas.

42.       Pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai, kurie pagal turinį turi būti išsamūs. Be to, jie turi būti susiję su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, kuriuos teismai privalėjo spręsti. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, jog jie yra ne teisinio turinio arba neišsamūs, arba nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika. Dėl tokių argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013).

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl tiekėjo diegiamų karšto vandens skaitiklių nuosavybės yra nesusiję su pareikštais reikalavimais, kadangi ieškovė atsisakė pakeisti jos bute esantį karšto vandens skaitiklį. Minėti kasacinio skundo argumentai yra grindžiami hipotetiniais svarstymais, kylančiais iš realybėje neegzistuojančios situacijos, tuo tarpu teismas nagrinėja iš realių situacijų tarp asmenų kilusius ginčus. Kadangi tiekėjo diegiamų karšto vandens skaitiklių nuosavybės klausimas nesusijęs su pareikštų ieškinio reikalavimų išsprendimu, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44.       Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

45.       Kasaciniam teismui nusprendus atmesti ieškovės kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,18 Eur (penkis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys