Civilinė byla Nr. 3K-3-51/2014

       Teisminio proceso Nr.2-06-3-15830-2011-2

              Procesinio sprendimo kategorijos: 80; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės     20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. R. ieškinį atsakovei L. R., trečiajam asmeniui AB SEB bankui institucija, teikianti išvadą byloje, – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Šios bylos ginčo esmė – įrodymų vertinimo taisyklių, nustatant nesusituokusių asmenų (sugyventinių) kartu gyvenant įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, aiškinimo ir taikymo klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti santuoką, sudarytą su atsakove, dėl jos kaltės, nustatyti dukters O. R. gyvenamąją vietą su atsakove, nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, priteisti iš ieškovo dukters O. R. išlaikymą po 400 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės, butą (duomenys neskelbtini), ir automobilį (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. daliniu sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies – ieškovo ir atsakovės santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo šalims paliktos pavardės „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“; nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su jos motina atsakove; nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka; priteistas iš ieškovo išlaikymas nepilnametei dukteriai po 600 Lt kas mėnesį mokamas periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės; atnaujintas bylos nagrinėjimas pagal ieškinio reikalavimą padalyti turtą (butą ir automobilį). 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), ir automobilis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui O. R.

Byloje nustatyta, kad šalys bendrauja nuo 2005 metų, kartu dirbo ir gyveno Airijoje, gavo nuolatinių pajamų. Ieškovas (buvusi pavardė (duomenys neskelbtini)) 2007 m. gegužės 5 d. sudarė su banku kredito sutartį Nr. 0450718012257-50 (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 95 813,25 eurų būsto kreditas. Iš pateiktos AB SEB banko 2012 m. birželio 7 d. pažymos                          Nr. 07.04.04.06-8140 matyti, kad nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 7 d. ieškovas grąžino 6867,43 euro kredito, sumokėjo 14354,47 euro palūkanų, 31,46 euro delspinigių, taigi ieškovo negrąžintas kredito likutis – 88945,82 euro ir 105,34 euro nesumokėtų palūkanų. Taip pat ieškovas sudarė su banku 2007 m. gegužės 11 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0440718052364-26 (toliau – Vartojimo sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 40 000 Lt vartojimo kreditas. Įmokos pagal Kredito ir Vartojimo sutartis nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. rugpjūčio 24 d. banko buvo nurašomos nuo ieškovo sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, o nuo 2010 m. rugpjūčio   24 d. – nuo sąskaitos (duomenys neskelbtini). Visos įmokos buvo nurašomos automatiškai pagal mokėjimo grafiką, mokėtojas pagal nurodytas sutartis buvo ieškovas. Atsakovė nuo 2007 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. birželio 3 d. pervedė 66 714,15 Lt į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini),            2010 m. gruodžio 15 d. – 3000 Lt į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neįrodinėjo ir neteikė duomenų bei įrodymų apie šalių faktinį gyvenimą ginčo bute nagrinėjamu laikotarpiu, ginčo buto būtinumą šalių poreikiams tenkinti, šalių naudojimąsi ginčo butu bendriems tikslams ar poreikiams, bendras šalių pastangas ir lėšas ginčo butui išlaikyti, pagerinti, peržiūrėti – priešingai, šalių pateikti byloje duomenys bei įrodymai patvirtino faktines aplinkybes, kad šalims gyvenant ir dirbant Airijoje ginčo laikotarpiu jie naudojosi kitomis gyvenimo sąlygomis ir vieta. Teismas nurodė, kad iš byloje AB SEB banko pateiktų išrašų matyti, jog atsakovė nuo 2007 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. birželio 3 d. pervedė 66 714,15 Lt į ieškovo sąskaitą AB SEB banke, tačiau atsakovės mokėjimų paskirtis nenurodyta, kredito davėjui (bankui) duomenų bei informacijos apie gaunamų ieškovo lėšų sąskaitoje iš trečiojo asmens (atsakovės) skyrimą konkrečiai Kredito sutarties vykdymui nebuvo pateikta, pinigai atsakovės į ieškovo sąskaitą banke tomis pačiomis sąlygomis buvo pervedinėjami ir už ilgesnį laiko tarpą. Pagal AB SEB banko pateiktus duomenis bei įrodymus byloje, pirmasis lėšų nurašymas pagal Kredito sutartį nuo ieškovo sąskaitos banke atliktas 2007 m. birželio 15 d., iki šio nurašymo ieškovas buvo pervedęs į savo sąskaitą AB SEB banke 43 000 Lt, o atsakovė – tik 1722,10 Lt. Per atsakovės įrodinėjamą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2007 m. liepos 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d., AB SEB bankas nurašė nuo ieškovo sąskaitos banke pagal Kredito sutartį iš viso 27 236,62 Lt, todėl ieškovo įmokėtų į savo sąskaitą lėšų visiškai užteko ginčo laikotarpiu kreditui grąžinti AB SEB bankui vykdant Kredito sutarties sąlygas pagal ieškovo ir banko patvirtintą grafiką. Byloje nustatyta, kad iš šios sąskaitos buvo apmokami šalių bendravimo laikotarpiu kiti gana dideli šalių poreikiai, paslaugos ir kt. Teismas nurodė, kad vien tik atsakovės pinigų pervedimo į ieškovo sąskaitą banke faktas negali būti pagrindas dalinei nuosavybei pripažinti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, jog ginčo butas buvo įgytas ginčo laikotarpiu abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas, atsakovės pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą ginčo laikotarpiu dalis buvo naudota (susitarta panaudoti) šalių Kredito sutarties įmokoms mokėti.

Teismas nurodė, kad ginčo pagal ieškovo reikalavimą priteisti automobilį (duomenys neskelbtini) ieškovui asmeninės nuosavybės teise byloje nėra, nes atsakovė su šiuo reikalavimu sutiko.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priteisė iš ieškovo O. R. atsakovei L. R. 20 060 Lt kompensaciją bei 5 procentus metinių palūkanų nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė neįrodė, jog jos pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą ginčo laikotarpiu dalis buvo panaudota šalių Kredito sutarties įmokoms mokėti. Atsakovė teigė, o ieškovas nepaneigė, kad faktiškai sutuoktiniai ėmė kartu gyventi ir tvarkyti bendrą šeimos ūkį nuo 2005 m., kartu dirbo ir gyveno Airijoje, gavo nuolatinių pajamų. Nustatyta, kad šalims gyvenant kartu ir dirbant Airijoje ieškovui buvo suteiktas kreditas ginčo butui pirkti ir gauto kredito sumos bankui buvo grąžinamos iš ieškovo vardu registruotos sąskaitos AB SEB banke. Atsakovė į ieškovo sąskaitą (duomenys neskelbtini) nuo            2007 m. liepos 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. pervedė 56 436 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad santuokos sudarymo faktas patvirtina jau daug anksčiau atsiradusį šalių ketinimą kurti bendrus šeimos santykius ir bendrą nuosavybę būsimos šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog ginčo butui įsigyti ir išlaikyti buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, būtent atsakovės sąskaitos išrašai įrodo, kad pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą dalis buvo panaudota kredito už būstą įmokoms mokėti. Taigi, šalys sukūrė bendrąją jungtinę veiklą, susitarė, kad ieškovui atitenka butas, (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė turi teisę į savo įnašo dalį. Sprendžiant klausimą dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto padalijimo, galioja CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sutuoktinių gaunamas pajamas ir įsipareigojimus kreditoriui AB SEB bankui, tai, kad ieškovas ir toliau vykdys prievolę pagal Kredito sutartį su AB SEB banku dėl paskolos grąžinimo, padarė išvadą, jog atsakovė į šalių bendrą veiklą įnešė savo pinigus, todėl jai grąžintina įnašo dalis. Atsakovė kompensaciją už įnašą pagrįstai skaičiavo nuo 2007 m. liepos 13 d. iki 2008 m. spalio 28 d. pervestos 56 436 Lt sumos dalies į ieškovo sąskaitą ir ieškovo paimto kredito už ginčo butą (330 000 Lt). Kadangi buto vertė šiuo metu yra 118 000 Lt, tai teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovei tenkanti kompensacija yra 20 060 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas O. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe pažeistų sutarčių laisvės principą, nepagrįstai apribotų asmenų subjektines teises. Taigi, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto. Įrodyti, kad buvo jungtinė veikla ir koks turtas joje buvo įgytas, įpareigojamos bylos šalys, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių, jog tarp jos ir ieškovo buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, kuriems būtų galima taikyti atitinkamas teisės normas. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovė būtų siekusi tapti jungtinės veiklos dalyve ar būtų tokią veiklą sudariusi. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė neturėjo materialinių galimybių iš savo lėšų dengti ieškovo turtinius įsipareigojimus bankui, o jis gaudavo pakankamai lėšų ir galėjo vienas vykdyti šiuos įsipareigojimus. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad partnerių įnašai yra lygūs, ieškovas paneigė, nes įrodė, jog įnašo dalis yra nelygi abiem šalims.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau iš esmės jis nesutinka su teisėjų kolegijos nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o tai yra fakto klausimai, kurių kasacinės instancijos teismas nesprendžia. Atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose laikėsi nuoseklios pozicijos ir pateikdama atitinkamus įrodymus įrodinėjo, kad šalys buvo susitarusios dėl ginčo buto įgijimo bendriems būsimos jų šeimos poreikiams tenkinti ir tik todėl ji prisidėjo savo lėšomis prie šio buto kredito įmokų ir palūkanų mokėjimo. Nepagrįstai nurodoma, kad atsakovė neturėjo galimybių iš savo asmeninių lėšų dengti kasatoriaus turtinių įsipareigojimų, nes pirmosios instancijos teisme buvo pateikti įrodymai apie gaunamas pakankamas darbines pajamas. Būtent kasatorius neįrodė turėjęs pajamų kreditui mokėti, nes iki 2007 m. rugpjūčio jis ieškojo darbo, nieko neuždirbo. Taigi atsakovės pervedamos lėšos tuo laikotarpiu buvo vienintelis pinigų šaltinis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad ginčo laikotarpiu kasatoriui įsipareigojimams pagal Kredito sutartį grąžinti užteko jo pervestų lėšų, neatsižvelgė į tai, jog kasatorius tuo metu turėjo įsipareigojimų ne tik pagal Kredito, bet ir pagal Vartojimo sutartį. Taigi tuo metu turėtų jo asmeninių lėšų būtų nepakakę kreditams ir palūkanoms pagal abi sutartis mokėti. Be to, iš kasatoriaus banko sąskaitos išrašo matyti, kad iki 2007 m. birželio 15 d., kai buvo atliekamas pirmasis grąžinamo kredito ir palūkanų nurašymas pagal Kredito sutartį, kasatorius iš 43 000 Lt jau buvo išleidęs 38 290,06 Lt. Taigi finansiniai kasatoriaus įsipareigojimai pagal sutartis buvo dengiami iš atsakovės pervestų pinigų. Tai, kad šalys veikė bendrai kurdamos konkrečią bendrą nuosavybę, rodo byloje nustatytos aplinkybės, kad šalys kartu gyveno dvejus metus iki ginčo buto pirkimo, vėliau susituokė ir susilaukė vaiko, jokio kito būsto nuosavybės teise neįgijo. Kasatorius nepagrįstai argumentuoja, kad atsakovė vengia iš tokios partnerystės kylančių padarinių, t. y. įsipareigojimo vykdymo bankui, nes būtent kasatoriui natūra priteistas visas ginčo butas, o atsakovei – tik sąžininga kompensacija už jos indėlį į kredito įmokų ir palūkanų mokėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės normas aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas analizuoja teisės klausimus ir nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių normų taikymo, sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus

Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-410/2011). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismai priėjo prie skirtingų išvadų dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo įrodytinumo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, jog butas buvo įgytas ginčo laikotarpiu abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas, atsakovės pervestų lėšų į ieškovo sąskaitą ginčo laikotarpiu dalis buvo naudota (susitarta panaudoti) šalių Kredito sutarties įmokoms mokėti. O apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė priešingai, kad atsakovė įrodė, jog ginčo butui įsigyti ir išlaikyti buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, šalys sukūrė bendrąją jungtinę veiklą, susitarė, kad kasatoriui atitenka butas, tačiau atsakovė turi teisę į savo įnašo dalį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovė nagrinėjamu atveju įrodė bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą, atitinka pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turto. Nors vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymų, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo šalys ilgą laiką gyveno kartu, vėliau sudarė santuoką ir susilaukė vaiko, kad atsakovė gavo darbo užmokestį, nuolat kasatoriui pervedinėjo pinigų sumas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ginčo butas buvo sukurtas bendra šalių veikla, o atsakovės mokėjimo nurodymais kasatoriui pervesti pinigai galėjo būti kompensacija už bendrai įgytą turtą (CPK 178, 185 straipsniai). Kasatoriaus pateikiamas byloje teismų tirtų ir įvertintų įrodymų traktavimas kitaip,   t. y. sau palankia linkme, nereiškia to, kad byloje surinkti įrodymai teismų ištirti bei įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje padarius išvadą dėl buvusios šalių jungtinės veiklos bendram turtui sukurti, spręstinas klausimas dėl atsakovei mokėtinos kompensacijos už ginčo turtą dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių dalies bendrojoje veikloje dydžio, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius šalių pajamas, išlaidas, jų santykį su turto verte ir kt. Klausimas dėl atsakovės tenkančios kompensacijos dydžio yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl, nesant duomenų apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs įrodymus ar pažeidęs įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nėra pagrindo abejoti šio teismo išvada dėl atsakovei tenkančios kompensacijos dydžio.

Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė kasaciniame teisme turėjo 1400 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, be to, kasaciniame teisme patirta 25,11 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios raštinės 2014 m. vasario 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus atitinkamai atsakovei bei valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš O. R. (duomenys neskelbtini)1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų L. R. (duomenys neskelbtini) naudai ir 25,11 Lt (dvidešimt penkis litus 11 ct.) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                                                                                                   Gintaras Kryževičius             

                                                                                                                                              Egidijus Laužikas

                                                                                                                                   Sigita Rudėnaitė