Baudžiamoji byla Nr. 2K-466/2013 nuasmeninta

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00828-2000-3

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                 1.1.12.1;

                                                                                 2.1.2.13;

                                                                                 1.1.8.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. (A. O.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutarties.

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu A. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 3 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą A. O. neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu. Bausmės pradžia skaičiuota nuo 2009 m. kovo 25 d. Iš A. O. priteista 2 059 679,32 Lt likviduojamos UADB „A“ naudai padarytai žalai atlyginti, 3754,24 Lt Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai turėtų proceso ekstradicijos išlaidų. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį A. O. procesas nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

              Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartimi nuteistojo A. O. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija

nustatė:

A. O. nuteistas už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą. Jis nuo 2000 m. balandžio 4 d. pagrindinio UADB „A“ akcininko – firmos „B“ ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens iniciatyva eidamas UADB „A“ (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas, nors neturėjo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos pritarimo eiti šias pareigas, vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų nusikaltimo sumanytojų ir organizatorių nurodymus, padedant šios draudimo bendrovės pagrindinių akcininkų įgaliotajam atstovui A. S. (A. S.), finansų direktoriui (turėjusiam antrojo bendrovės asmens parašo teisę) A. I. (A. I.), 2000 m. balandžio 7 d. neteisėtai, nes neturėjo teisės sudaryti tokio pobūdžio sutarties, kuri vertinama kaip prekinio kredito draudimas – pagal „Draudėjo prievolių įvykdymo savanoriškojo draudimo taisykles Nr. 011“, pasirašydamas A. S. pateiktą neužpildytą draudimo polisą Nr. T 0001, taip ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims šį blanką užpildžius, sudarė draudimo sutartį su Estijos įmone „C“, atstovaujama R. M. (R. M.), kuria laidavo atsakyti kontrahentui (kreditoriui) „D“ (duomenys neskelbtini), jeigu skolininkas („C“) neįvykdys nurodytos prievolės ar jos dalies, pasirašydamas laidavimo raštą Nr. 001, kuriuo UADB „A“ laidavo, kad įmonė „C“ sumokės įmonei „D“ už prekes pagal tarp šių įmonių 2000 m. balandžio 5 d. sudarytos sutarties sąlygas, nurodant draudimo sumą iki 2 074 634 Lt (514 920 USD), išmokamą pagal įmonės „D“ pretenzinį raštą, jei draudėjas („C“) neatsiskaito už produkciją iki sutartos datos – 2000 m. balandžio 17 d. A. O. 2000 m. balandžio 12 d. pasirašytų pavedimų Nr. 4195 ir Nr. 4196 UAB „E“ pagrindu buvo parduoti visi UADB „A“ priklausantys valstybės vertybiniai popieriai, AB „F“ ir AB „G“ akcijos, gautos piniginės lėšos pervestos į banką ir konvertuotos į JAV dolerius; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2000 m. balandžio 19 d. elektroniniu paštu gavęs bendrovės „D“ laišką, kuriame bendrovė teigė, kad „C” neįvykdė sutarties sąlygų ir prašė pervesti draudimo išmoką į jų sąskaitą, nesant draudiminio įvykio, 2000 m. balandžio 21 d. iš UADB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „G“, kartu su A. S. ir finansų direktoriumi A. I., turinčiu teisę pasirašyti bendrovės finansinius dokumentus, pervedė į „D“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke Rygoje, Latvijoje, 122 093,33 JAV dolerio ir iš UADB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB (duomenys neskelbtini), pervedė į „D“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) banke Rygoje, Latvija, 392 826,5 JAV dolerio, taip šiais savo tyčiniais veiksmais pažeidė UADB „A“ Draudimo taisyklių Nr. 011, 2.3 punktą (draudimo objektas negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ar paskola arba jų grąžinimu) bei Draudimo įstatymo 24 straipsnį (draudimo įmonė, vykdanti kredito draudimą, negali vykdyti kitų šio įstatymo 5 straipsnyje numatytų gyvybės ar ne gyvybės draudimo šakoms priskirtų grupių draudimo), 40 straipsnį (kredito draudimą vykdančiose įmonėse įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis nei 7 000 000 Lt), nes UADB „A“ įstatinis kapitalas buvo 2 000 000 Lt, 2 straipsnio 11 punktą (draudimo išmoka, numatyta atitinkamose draudimo rūšies taisyklėse, kurią draudimo įmonė, remdamasi šį įvykį patvirtinančiais oficialiais dokumentais, privalo mokėti draudėjui), 18 straipsnį (draudiminį įvykį draudėjas turi pagrįsti jį patvirtinančiais dokumentais: draudimo įmonės draudiminio įvykio aktais, teisėsaugos organų dokumentais, ekspertų išvadomis, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais), nes elektroniniu paštu atsiųstas laiškas negali būti laikomas dokumentu, pakankamu tam, kad už draudiminį įvykį būtų išmokėti pinigai, taip pat pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 7 dalį (didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo ar garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas), nesant tokio nutarimo – pervedant UADB „A“ pinigines lėšas 514 919,83 JAV dolerio į „D“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke Rygoje, o iš ten 2000 m. balandžio 28 d. į įmonės „H“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 310 000 JAV dolerių, iš kurių Estijos Respublikos piliečiui A. M. 2000 m. gegužės 15 d. buvo sumokėta 80 000 JAV dolerių ir 2000 m. gegužės 16 d. – 228 175 JAV doleriai, iš viso A. M. buvo sumokėti 308 175 JAV doleriai, o kam buvo sumokėti likę 206 744,83 JAV dolerio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Taip A. O. iššvaistė jo žinioje  buvusį didelės 2 059 679,30 Lt vertės svetimą turtą.

A. O. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį tuo, kad pasisavino jam patikėtą turtą: nuo 2000 m. balandžio 4 d. laikinai eidamas UADB „A“ generalinio direktoriaus pareigas, nors neturėjo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos pritarimo eiti šias pareigas, 2000 m. balandžio 7 d. UADB „A“ patalpose, (duomenys neskelbtini), kasoje gavo 41 000 Lt, kuriuos turėjo įnešti į įmonės sąskaitą AB (duomenys neskelbtini), tačiau į banko sąskaitą įnešė tik 35 000 Lt, be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiklą, 2000 m. balandžio 21 d. pagal AB (duomenys neskelbtini) čekį (duomenys neskelbtini), pasirašytą jo ir A. I., iš minėto banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė grynaisiais 10 000 Lt ir taip tyčia pasisavino jam patikėtą 16 000 Lt UADB „A“ turtą. Dėl šio kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį baudžiamasis procesas A. O. nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniu skundu nuteistasis A. O. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat iš Lietuvos Respublikos priteisti 927 536 eurus (3 200 000 Lt) piniginės kompensacijos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 184 straipsnio 2 dalį yra pasibaigę patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą A. O. nutraukė dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau dėl BK 184 straipsnio 2 dalies to nepagrįstai nebuvo padaryta. Teismas teigė, kad senaties terminas buvo sustabdytas dėl 2005 m. birželio mėnesį išduoto Europos arešto orderio, tačiau kasatorius nurodo, jog tai nėra tiesa, nes 2005 m. birželio 16 d. vykusiame teismo posėdyje jis nedalyvavo, nes buvo nežinomas posėdžio laikas (tai įrodo neatplėštas ir į Lietuvą atgal išsiųstas vokas su šaukimu). Europos arešto orderis buvo išduotas neteisėtai. Prokuroras nepagrįstai teigė, kad A. O. slapstėsi nuo baudžiamosios bylos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. O. 2007 m. birželio 27 d. buvo atvykęs į Vilniaus policijos departamentą, buvo sulaikytas trims dienoms, davus parodymus jis paleistas nurodant, kad jam jokių teisinių suvaržymų nėra. Taigi teigimas, jog jis slapstosi nuo baudžiamosios bylos tyrimo ir teismo yra nepagrįstas.

Be to, anot kasatoriaus, jo suėmimo laikas nuo 2007 m. birželio 27 d. iki 2007 m. birželio 29 d. bei nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. nebuvo tinkamai įskaitytas į paskirtą bausmę.

Nuteistasis A. O. kasaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo atlikta apklausa buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, nes jam nebuvo užtikrintas estų kalbos vertėjo dalyvavimas. Jau surašytas lietuvių kalba protokolas žodžiu buvo išverstas į rusų kalbą, kuria jis nemoka nei rašyti, nei kalbėti, kasatorius buvo verčiamas pasirašyti šį protokolą. Apklausos protokolo vertimas į estų kalbą jam buvo pateiktas tik 2013 m. kovo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendime buvo nepagrįstai nurodyta, kad jis pripažino savo kaltę.

Nuteistasis A. O. teigia, kad pirmą kartą jam su bylos medžiaga buvo suteikta galimybė susipažinti tik 2010 m., taip suvaržant jo teisę į gynybą. A. O., be to, nurodo, kad po 2009 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdžio jam buvo įteiktas kaltinamasis aktas, tačiau jis nesuprato jo turinio. Taip pat tik 2012 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu A. O. vertėjo buvo informuotas, kad jis nesupranta teisinės terminologijos, neturi tinkamos kvalifikacijos; taip buvo suvaržyta jo teisė į teisingą teismą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo nuteistojo A. O. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo dėl BK 184 straipsnio 2 dalies ir nepagrįsto nuteisimo nepagrįsti. Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį teismas baudžiamojo proceso suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nenutraukė nustatęs, kad nuteistasis buvo paieškomas, jam buvo išduotas Europos arešto orderis, dėl to senaties eiga buvo sustojusi. Šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2000 m. balandžio 7 d. – balandžio 21 d. laikotarpiu. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį senaties terminas būtų suėjęs 2010 m. balandžio 21 d. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad A. O. buvo pasislėpęs nuo teismo. Teismo šaukimai ir raštas A. O. buvo išsiųsti registruotais laiškais teismo žinomais adresais: ten, kur A. O. registruotas, ir ten, kur jis pats nurodė gyvenantis. Registruotiems laiškams grįžus neįteiktiems teismas padarė išvadą, kad nurodytais adresais A. O. negyvena ir tai įvertino kaip jo slėpimąsi nuo teismo. 2005 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras dėl kaltinamojo A. O. išdavė Europos arešto orderį. A. O. buvo sulaikytas 2009 m. kovo 25 d. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nebuvo įskaitytas į bausmę sulaikymo laikas nuo 2007 m. birželio 27 d. iki birželio 29 d. Tačiau ir šiame nuosprendyje jokie duomenys, patvirtinantys A. O. laikiną sulaikymą, nenurodyti. Neįtikinantys kasatoriaus argumentai, kad į Lietuvą nurodytu laikotarpiu jis buvo atvykęs pasidomėti savo byla ir dėl to kreipėsi ne į teismą, o į policiją, nes nuteistasis jau tuo metu žinojo, kad baudžiamoji byla perduota teismui (tai patvirtina ir rašytiniai prašymai atidėti 2005 m. balandžio 25 d. teismo posėdį bei Vilniaus apygardos teismui nuteistojo atsiųsti medicinos dokumentai). Prokuroras nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimo nuo ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo sąvokos. Tačiau teismų praktikoje ji aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, suvaržantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Pagal galiojančią teisminę praktiką nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (pavyzdžiui, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą ar tapatybę), padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Šioje byloje ją perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, A. O. nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, tačiau jis dalyvavo ikiteisminiame tyrime, žinojo, kuo yra įtariamas ir kaltinamas, taip pat žinojo, kad baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, jau nagrinėjama teisiamajame posėdyje. Gyvendamas Estijoje, į pirmą teismo posėdį jis neatvyko ir atsiuntė teismui prašymą teismo posėdį atidėti, tačiau į kitą teismo posėdį vėl neatvyko ir atsiuntė teismui prašymą teismo posėdį atidėti, toliau į kitą teismo posėdį vėl neatvyko ir po to nei apie savo buvimo vietą, nei apie neatvykimo į teisiamuosius posėdžius priežastis jokia forma teismo neinformavo beveik ketverius metus, kol pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas Suomijoje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. O. pasislėpė nuo teismo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį senaties eiga sustojo. Dešimties metų senaties termino, pradėto skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo 2000 m. balandžio 21 d., senaties eiga sustojo teismui paskelbus kaltinamojo paiešką 2005 m. birželio 16 d. ir atsinaujino nuo A. O. sulaikymo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 25 d. Byloje nustatyta, kad A. O. buvo sulaikytas tik 2009 m. kovo 25 d. pagal Europos arešto orderį, po to išbuvo suimtas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Vadovaudamasis BK 66 straipsniu, teismas būtent šį visą suėmimo laiką įskaitė į paskirtą bausmę. A. O. buvo tinkamai garantuotas vertėjo dalyvavimas procese, BPK nuostatos neprieštarauja, kad proceso dalyviui būtų verčiama į kitą kalbą, kurią jis moka. Iš liudytojų, bendravusių su A. O., parodymų matyti, kad jis mokėjo rusų kalbą, o ikiteisminio tyrimo metu jam protokolas buvo verčiamas į rusų kalbą, be to, vėliau jis gavo išverstą protokolą į estų kalbą. Teismai vadovavosi A. O. parodymais, gautais pirmosios instancijos teismo posėdyje, o ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo kitoms bylos aplinkybėms. Kasatorius nurodo, kad nesuprato kaltinamojo akto, tačiau nenurodo, ko konkrečiai nesuprato kaltinamajame akte. Jokia žala nuteistajam nebuvo padaryta, o jeigu kasatorius mano, kad dėl kurių nors pareigūnų, einančių tarnybines pareigas, veiksmų žala jam buvo padaryta, dėl to jis gali pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Likviduojamos UADB „A“ bankroto administratorius J. D. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. O. kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

              A. O. jam inkriminuotas veikas padarė nuo 2000 m. balandžio 7 d. iki 2000 m. balandžio 21 d., taigi dar galiojant 1961 m. baudžiamajam įstatymui. Atitinkamai pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies sankciją buvo numatytas laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų su galimybe skirti net dvi papildomas bausmes. Apkaltinamasis nuosprendis A. O. priimtas jau įsigaliojus 2000 m. baudžiamajam įstatymui; BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta vienintelės rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų, taigi, palyginus su minėto 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalies sankcija, BK 2000 m. 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta švelnesnė bausmė tiek minimalios (2000 m. BK 50 straipsnio 2 dalis), tiek ir maksimalios laisvės atėmimo bausmės ribų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, palyginęs 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį ir 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasis 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymu, 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai inkriminavo A. O. 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas (2000 m. BK 11 straipsnio 5 dalis). Pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies d papunktį (iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi įstatymo redakcija) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą. Taigi A. O. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas būtų suėjęs 2010 m. balandžio 21 d. ir Vilniaus apygardos teismui 2012 m. birželio 8 d. apkaltinamojo nuosprendžio, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nebūtų galima priimti. Tačiau pagrįstai konstatuota, kad A. O. pasislėpė nuo teismo. Sprendžiant, ar asmuo slepiasi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, reikia įvertinti, ar jis atliko kokius nors tyčinius veiksmus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tai, ar teisėsaugos institucijos atliko kokius nors veiksmus (paskyrė kardomąją priemonę asmeniui, paskelbė paiešką, pareiškė įtarimą ar pan.), neturi lemiamos reikšmės. Svarbu, kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo suvokia savo situaciją ir kokių veiksmų imasi, nes įstatymas senaties eigos sustojimą sieja ne su asmens paieška, o su pasislėpimo faktu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad, perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, A. O. nebuvo paskirta kardomoji priemonė, tačiau jis dalyvavo ikiteisminiame tyrime, žinojo, kuo yra įtariamas ir kaltinamas, suprato, kad baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nagrinėjama teisiamajame posėdyje, į pirmą teismo posėdį neatvykęs dėl ligos, po to nei apie savo buvimo vietą, nei apie neatvykimo į teismo posėdžius priežastis jokia forma teismo neinformavo beveik ketverius metus, kol pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas. Teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga sustojo teismui paskelbus A. O. paiešką 2005 m. birželio 16 d., atsinaujino nuo A. O. sulaikymo dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 25 d. Taigi 2012 m. birželio 8 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs.

Dėl proceso kalbos principo laikymosi

Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka (BPK 8 straipsnio 2 dalis). Bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka (BPK 8 straipsnio 3 dalis).

Iš byloje esančio A. O. apklausos kaip įtariamojo 2004 m. gegužės 5 d. protokolo matyti, kad jis pareiškęs nemokantis lietuvių kalbos ir pageidaujantis duoti parodymus rusų kalba. Atliekant jo, kaip įtariamojo, apklausą dalyvavo vertėja B. Š. Įtariamasis A. O. patvirtino savo parašu, kad jam protokolas išverstas, savo ranka rusų kalba tai parašydamas. Nei įtariamasis, nei apklausoje dalyvavęs jo gynėjas advokatas S. Chiminas dėl apklausos teisėtumo jokių pastabų neturėjo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. O. neteigė, kad jam ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta teisė duoti parodymus ta kalba, kurią jis moka. Tokį savo argumentą A. O. nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į proceso šioje byloje chronologiją, 2009 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota prokurorui surašyti BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, 2011 m. lapkričio 29 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą, 2012 m. vasario 3 d. kaltinamajame akte A. O. kaltė jam padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas grindžiama taip pat ir 2004 m. gegužės 5 d. jo protokolo duomenimis. Tai, kad į estų kalbą 2004 m. gegužės 5 d. protokolas A. O. buvo išverstas šiam paprašius, taip įgyvendinant BPK 8 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę, nereiškia jo procesinių teisių varžymo ikiteisminio tyrimo metu jam duodant parodymus rusų kalba, kurią jis moka, ir tai rodo ne tik jo patvirtinimas apie sutikimą duoti parodymus šia kalba, vertėjo dalyvavimas, patvirtinimas raštu, jog išversta teisingai, bet ir gynėjo advokato nepareiškimas pastabų dėl proceso teisėtumo. Tai patvirtina ir liudytojų parodymai byloje, kad rusų kalba šie su A. O. yra šnekėjęsi.

              Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, spręstina, kad dėl A. O. nebuvo pažeistas proceso kalbos principas.

              Dėl laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo įskaitymo

              Nuteistasis A. O. nepagrįstai teigia, kad jam netinkamai buvo įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, neįskaitant termino nuo 2007 m. birželio 27 d. iki 2007 m. birželio 29 d. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad bausmės pradžia A. O. skaičiuojama nuo 2009 m. kovo 25 d., t. y. tos dienos, kada jis buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį Helsinkyje momento. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 16 d. nutartimi A. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paskelbta jo paieška, Europos arešto orderis A. O. išduotas 2005 m. birželio 30 d. Iki 2009 m. kovo 25 d. apie šį asmenį jokių žinių nebuvo. Nuo 2009 m. kovo 25 d. jis buvo sulaikytas, vėliau suimtas, teismo nutartimis tęstas suėmimo terminas iki Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio įsiteisėjimo momento. Duomenų apie tai, kad A. O. būtų buvęs sulaikytas ar suimtas kasaciniame skunde nurodytu laiku, nėra.

              Dėl nuteistojo A. O. kasacinio skundo argumentų dėl jo susipažinimo su bylos medžiaga

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad įtariamasis A. O. buvo supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaltinamasis aktas surašytas pašalinus apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų nurodytus trūkumus. Kasatorius skunde neargumentuoja, kaip reiškėsi jo nesupratimas kaltinimo turinio, juolab kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. O. pareiškė norą susipažinti su bylos medžiaga, jam buvo suteikta ši galimybė, jis savo parašu patvirtino su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinęs. Nuteistasis A. O. turėjo gynėją ir savo procesines teises tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aktyviai įgyvendino pats, todėl nepagrįstas jo nurodymas kasaciniame skunde, kad jis pirmą kartą su baudžiamąja byla susipažino tik 2010 m., neturėjo galimybių pasirengti gynybai, juolab kad pirminio kaltinimo trūkumai, atsižvelgiant į pirmosios apeliacijos ir kasacijos teismuose nurodytas aplinkybes, buvo ištaisyti, surašant 2012 m. vasario 3 d. kaltinamąjį aktą, su kuriuo susipažinęs A. O. neturėjo savo pastebėjimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme dalyvavo ta pati vertėja į estų kalbą. Teismų posėdžių protokoluose nėra užfiksuoti jokie A. O. pastebėjimai dėl vertėjos kvalifikacijos, tad kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo vertimo teismo posėdžių metu pripažintinas deklaratyviu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo A. O. (A. O.) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                    Jonas Prapiestis

                                                                                    Aldona Rakauskienė

                                                                                    Vladislovas Ranonis