Civilinė byla
Nr. 3K-7-540/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos:
21.4.1.4; 45.6; 114.4; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus
Laužiko, Zigmo Levickio, Algio Norkūno (pranešėjas), Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pagal ieškovo
V. G. ieškinį atsakovams K. P., P. P., R. P., V. K.,
R. K., A. J., R. J., M.
B., valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialui dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo išregistruoti statinį, tretieji
asmenys Tauragės apskrities viršininko administracija, UAB „Ravela“, Z. P., Tauragės 1-ojo notarų biuro notarė A. B.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pagal 2006 m.
kovo 7 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas pirkėjas K.
P. iš bendraatsakovių pardavėjų P. P., R. P., V. K., R. K.,
A. J., R. J. ir M. B.
pirko gamybines patalpas, kurios užima atitinkamą valstybinės žemės sklypo
dalį. Vėliau teismų nustatyta, kad sutarties sudarymo metu buvo išlikę tik
ginčo statinių fragmentai – pastogė, pastato siena. Tie patys pardavėjai 2006
kovo 27 d. sutartimi ieškovui pirkėjui V. G. pardavė tame
pačiame valstybinės žemės sklype ir tame pat statinyje esančias kitas gamybines
patalpas.
Ieškovas prašė
pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti
restituciją - įpareigoti VĮ Registrų centro Tauragės filialą statinį
išregistruoti. Anot ieškovo, kai jis pirko savo patalpas, tai atsakovų
pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytų patalpų faktiškai nebuvo, todėl atsakovų
sandoris laikytinas apsimestiniu ir pripažintinas negaliojančiu. Ieškovas
nurodo, kad 2006 m. kovo 27 d. pirkdamas patalpas jis vadovavosi esama faktine
situacija prie perkamo pastato bei 2006 m. birželio 14 d. žemės sklypo detaliuoju
planu. Juo įrodinėjo aplinkybę, kad prašomo pripažinti niekiniu sandorio
sudarymo metu gamybinių patalpų nebuvo, nes šiame dokumente atsakovo K. P. įsigyti statiniai nepažymėti. Ieškovo teigimu,
ginčijamas sandoris jam užkerta kelią įsigyti arba išsinuomoti prie jo statinių
esančią valstybinę žemę.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Tauragės
rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
nustatė, kad gamybinės patalpos, dėl kurių sudaryta ginčijama 2006 m. kovo 7 d.
pirkimo-pardavimo sutartis, yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Jas
2001 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai P.
P., V. K., M. B., A. J. įsigijo
iš UAB „Tauragės daržovės“, o 2006 m. kovo 7 d. pardavė K. P.
2006 m. birželio 14 d. detaliajame plane matyti, kad yra išlikę ginčo pastato fragmentai:
pastogė ir pastato siena. Tokia pati informacija užfiksuota ir 2001 m. žemės
sklypo plane. Detaliajame ir žemės sklypo planuose užfiksuota informacija,
liudytojų parodymai patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes, kad pastatas
faktiškai egzistuoja, nors jo būklė buvo prasta, jis buvo apgriuvęs.
Detaliajame plane nebuvo užfiksuota visa informacija dėl esamų pastatų būklės,
todėl jis neįrodo, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleistos patalpos
fiziškai buvo išnykusios. Nors ieškovas nurodo, kad 2006 m. kovo 7 d. pirkimo–pardavimo
sutartis buvo apsimestinis sandoris, tačiau nenurodė, kokiam sandoriui
pridengti jis buvo sudarytas. Teismas nenustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartis
buvo sudaryta kitam sandoriui pridengti, todėl laikyti šį sandorį apsimestiniu
nėra pagrindo. Be to, ieškovas nėra ginčijamo sandorio šalis, ginčijamas
sandoris neturi jokios įtakos jo teisėms, todėl jis nėra tinkamas ieškovas dėl
reikalavimo sandorį pripažinti negaliojančiu. Atmetus pagrindinį ieškinio
reikalavimą, netenkintinas ir išvestinis – panaikinti statinio teisinę
registraciją.
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 3 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl statinių nepažymėjimo detaliajame plane įtakos
ginčo išsprendimui. Liudytoja, rengusi detalųjį planą, nurodė, kad
planas buvo rengiamas remiantis topografine nuotrauka. Objektą, dėl kurio kyla
ginčas, sudaro pastogė, mūrinė tvora, tačiau nebuvo stogo, todėl tai detaliajame
plane ir buvo pažymėta kaip komercinė teritorija. 2006 m. birželio 14 d. detaliajame,
2001 m. žemės sklypo planuose matyti, kad yra išlikę ginčo statinių fragmentai:
pastogė, pastato siena. Šias aplinkybes patvirtina atsakovai, trečiojo asmens
Tauragės apskrities viršininko administracijos atstovas, liudytojai. Vien planų
netikslumai neįrodo, kad nekilnojamojo turto objekto nebuvo natūra. Byloje
neginčijama aplinkybė, kad ginčo statiniai natūra buvo 2001 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi atsakovams P. P., V. K., M. B., A. J. įsigyjant statinius iš UAB „Tauragės
daržovės“. 2006 m. birželio 14 d. patvirtintas detalusis planas nėra didesnę
įrodomąją galią turintis įrodymas nei oficialieji Nekilnojamojo turto registro
duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai. Apeliantas tik nurodo, kad visi
priešingas jo nurodytoms aplinkybes patvirtinantys dokumentai, byloje
dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės,
nors pats jokių įrodymų, išskyrus detalųjį planą ir su jo tvirtinimu susijusius
dokumentus, nepateikia (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų
kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė savo ieškinio faktinį pagrindą
sudarančių aplinkybių, todėl sutinka su byloje surinktų įrodymų pagrindu
padaryta pirmosios instancijos teismo labiau tikėtina išvada, kad prašomu
pripažinti niekiniu sandoriu perleistos patalpos, nors ir blogos būklės, tačiau
faktiškai egzistavo (CPK 185 straipsnis). Analizuodama ieškovo subjektiškumą
teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nustatė, jog apeliantas yra netinkamas ieškovas pagal pareikštą
ieškinį. CK 1.87 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad apsimetimo faktą prieš
apsimestinio sandorio šalis, gindamas savo teises, gali panaudoti asmuo, kurio
teisės ar teisėti interesai šiuo sandoriu buvo pažeisti. Be to, CK 1.78 straipsnio
5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių padarinių
taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą –
ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įsigydamas
patalpas kasatorius, kaip rūpestingas ir atidus verslininkas, susipažino su jų
būkle, įvertino esamus dokumentus ir neaptiko jokių duomenų, kad faktiškai
egzistuotų kitos patalpos. Tiek pagal rengiamus teritorijos planavimo
dokumentus, tiek ir faktiškai apžiūrėjus sklypą matyti, kad šalia įgyjamų
patalpų yra laisvas komercinės paskirties žemės sklypas. Tačiau netrukus
laisvoje teritorijoje prasidėjo statybos darbai, kurie, kaip vėliau paaiškėjo,
buvo vykdomi neteisėtai. Ginčijamas 2006 m. kovo 7 d. sandoris turi esminį trūkumą
– jis neturi sutarties objekto, nes šios sutarties objektas buvo realiai neegzistuojančios
patalpos. Tai ypač svarbu, nes pirkimo-pardavimo sutartis yra realinis
sandoris, kuris laikomas sudarytu tik nuo daikto perdavimo momento. Kadangi
daiktas neperduotas, tai sandoris negali būti laikomas sudarytu. Neteisėtos
statybos patvirtina, kad tik po ginčijamos sutarties sudarymo buvo siekiama
sukurti jos objektą. Ginčijamo sandorio aplinkybės patvirtina (ypač didelė
kaina), kad iš tiesų šalys perleido ne sugriuvusių patalpų fragmentus, tačiau
galimybę neatlygintinai naudotis komercinės paskirties valstybine žeme. Ši
žemė buvo po kažkada stovėjusia pastato dalimi – gamybinėmis patalpomis.
2. Žemesniųjų
instancijų teismai pernelyg sureikšmino įrašus viešame registre, palyginti su
kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, kad daiktas kažkada buvo
registruotas viešame registre, nereiškia, jog daiktas negali būti išnykęs.
Praktikoje pasitaiko pavyzdžių, kai išnykusio nekilnojamojo daikto savininkas
yra nesuinteresuotas panaikinti šio daikto teisinę registraciją ir, net daiktui
išnykus, jis paleidžiamas į civilinę apyvartą, tarsi realiai egzistuotų.
Teismai neištyrė, ar ginčijamos sutarties objektas realiai egzistavo ir
nepagrįstai statinio fragmentus prilygino statiniui. Tai sudaro pagrindą teismų
sprendimus panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.
Byloje gautas
atsakovo K. P. atsiliepimas į kasacinį skundą. Atsiliepimu
iš esmės palaikomi žemesniųjų instancijų teismų sprendimai. Papildomai atsiliepime
nurodoma, kad atsakovas K. P., pirkdamas nekokybiškas
patalpas, turėjo verslo planų šias patalpas rekonstruoti, dalį jų nugriaunant
ir pastatant naujas patalpas, kurios būtų pritaikytos atsakovo verslui.
Išplėstinė teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje
kasatorius kelia klausimus dėl sandorio kvalifikavimo, dėl įrodinėjimo pareigos
paskirstymo ir įrodymų vertinimo teisinių aspektų. Tai yra teisės klausimai,
dėl kurių išplėstinė teisėjų kolegija pasisako.
Dėl sandorio kvalifikavimo niekiniu, kai nėra jo dalyko
Šalys,
sudarydamos sutartį, gali sukurti, pakeisti ar panaikinti teises ir pareigas. Tai,
dėl ko jos susitaria, yra sutarties dalykas. Jam keliami apibrėžtumo,
teisėtumo, kreditorius intereso ir įmanomumo reikalavimai. Sutarties dalyko
apibrėžtumas reikalauja, kad iš sutarties sąlygų būtų aišku, ką skolininkas
privalo duoti, padaryti ar nedaryti. Jeigu tai yra pirkimo-pardavimo sutartis,
tai dalyko apibrėžtumo reikalavimas įvykdomas sutarties šalims susitariant ir
sutartyje nurodant, kokį daiktą arba kitą turtą ar objektą pardavėjas
įsipareigoja perduoti, o pirkėjas - pirkti, jį priimti ir už jį sumokėti
pinigus. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esantis daiktas turi būti
individualizuotas. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas individualizuojamas
pagal CK 6.396 straipsnio reikalavimus sutartyje nurodant duomenis apie
nekilnojamąjį daiktą, jo lokalizaciją žemės sklype ar kitame daikte. Jeigu
tokių duomenų sutartyje nėra, tai tokia sutartis pagal CK 6.396 straipsnio 2
dalį negalioja. Sutarties dalyko teisėtumas reiškia, kad tai turi būti imperatyviųjų
įstatymo normų nedraudžiami veiksmai, taip pat veiksmai, neprieštaraujantys viešajai
tvarkai ir geros moralės principams. Kreditoriaus interesas pasireiškia tuo,
kad prievolės dalykas tenkintų vienokius ar kitokius asmens poreikius, o ne būtų
betikslis. Sutarties dalyko įmanomumas reiškia, kad galima įsipareigoti atlikti
tik tai, kas įmanoma, nes susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (impossibillum
nulla obligatio est).
Šiuos reikalavimus
prievolės dalykui pripažįsta teismai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad
vienas iš esminių reikalavimų, kad galiotų prievolė, yra įmanomumas – galimybė
ją įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008).
Prievolės dalyko įmanomumas suprantamas kaip galimybė įvykdyti prievolę. Daikto
pirkimo-pardavimo atveju turi būti galimybė pardavėjui daiktą parduoti –
įsipareigoti jį perduoti pirkėjui nuosavybės teise už atlyginimą pinigais ir
pirkėjo galimybė jį įgyti nuosavybės teise už atlyginimą pinigais. Pirkimo-pardavimo
sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės.
Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo įvykdyti, o
teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar kitokių
suvaržymų) įvykdyti. Prievolės galiojimui, t. y. nuspręsti, ar ji yra
absoliučiai negaliojanti – niekinė, ar santykiškai negaliojanti – nuginčijama,
turi reikšmės neįmanomumo pobūdis. Pagal tai neįmanomumas gali būti absoliutus
(visiškas) ir santykinis.
Sutartis dėl
neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai
negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį
dėl nekilnojamojo daikto ar kito turto pardavimo būtų neįmanoma dėl to, kad
jis iki sutarties sudarymo būtų sunykęs, žuvęs ar dėl kitokių priežasčių
fiziškai visiškai neegzistuotų (fizinis neįmanomumas), arba jeigu būtų teisiniai
ribojimai jį pirkti ar parduoti (teisinis neįmanomumas). Visiškas daikto
neįmanomumas gali būti nustatytas, jeigu daiktas yra sunykęs arba tiek fiziškai
pažeistas, kad negalima pasinaudoti jo naudingomis fizinėmis savybėmis pagal
daikto prigimtį ir nėra galimybių įgyvendinti su tuo daiktu susijusių teisių (daiktą
remontuoti, rekonstruoti, parduoti jo dalis ar likučius, naudotis jo užimtu žemės
sklypu ir kt.). Įrodinėjant šią aplinkybę turi būti nustatyta, kad dėl fizinių
ir teisinių reikalavimų neatitikties daiktas ir su juo susijusios teisės iš
viso negali būti civilinės apyvartos objektas. Jeigu tokios aplinkybės
neįrodytos, pavyzdžiui, daiktas yra sugadintas, pažeistas ar žuvęs iš dalies, bet
jo likusi dalis ir su ja susijusios teisės gali dalyvauti civilinėje
apyvartoje, tai sutartis dėl jo pirkimo-pardavimo negali būti laikoma niekine
tuo pagrindu, kad neegzistuoja jos dalykas. Daikto fizinis trūkumas yra daikto
kokybės klausimas, kuris paprastai sprendžiamas sutarties šalių. Sutarties
uždarumo principas įtvirtina, kad sutarties sąlygos galioja sutarties šalims
bei nustato jų teises ir pareigas. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyko kokybė yra
svarbi jos šalims, bet ji gali turėti įtakos ir kitų asmenų teisėms bei
pareigoms. Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi
visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė (CK
6.227 straipsnio 1 dalis). Niekinės sutarties faktą ir teisinius padarinius konstatuoja
teismas ex officio (savo iniciatyva), o esant suinteresuoto asmens
ieškiniui teismas sprendime išsprendžia jo reikalavimą dėl niekinio sandorio padarinių
taikymo. Jeigu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl nekilnojamojo daikto,
kuris iš tikrųjų neegzistuoja, o tik sukuriama tokio daikto egzistavimo
regimybė ir siekiama tuo pasinaudoti, tai gali būti pažeistos ne tik sutarties
šalių, bet ir trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, pavyzdžiui: pastate
ar kitame daikte kitą nekilnojamąjį daiktą turinčio asmens teisės, nes be
pagrindo būtų pretenduojama į naudojimąsi pastato užimamu žemės sklypu, jo
dalimi arba kitu daiktu ar jo dalimi, šių objektų infrastruktūra ir kt. Jeigu
yra sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl blogesnės fizinės būklės daikto, negu
nurodyta sutartyje, bet neįrodyta, kad daiktas realiai neegzistuoja, tai ši
taisyklė negali būti taikoma. Tokiu atveju sudaryta sutartis gali būti
vertinama kaip santykiškai negaliojanti, t. y. galiojanti iki tol, kol ji bus
nuginčyta, bet ją ginčyti turi teisę ribotas asmenų ratas. Civilinės apyvartos
stabilumas ir teisinių santykių pastovumas yra saugomas keletu būdų, tarp jų įstatymu
ribojant galimybę bet kuriam asmeniui nuginčyti sudarytus sandorius. Ieškinį
dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatyme
nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis, 6.227 straipsnio 3 dalis). Dėl
daikto kokybės reikalavimų neatitikties jo pirkimo-pardavimo sutarčiai
nuginčyti turi teisę sąžininga sutarties šalis, trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis
buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus reikalavimus ta sutartis
pažeidė (CK 6.227 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju asmens teisės ir teisėti
reikalavimai turi būti susiję su tuo, kad jo teisės ir teisėti reikalavimai
yra pažeidžiami dėl netinkamos kokybės daikto pirkimo-pardavimo, o daikto
netinkama kokybė suprantama kaip fiziniai ir teisiniai trūkumai, dėl kurių iš
viso neįmanoma daikto ir su juo susijusių teisių civilinė apyvarta. Pareiškęs
reikalavimą asmuo šias aplinkybes turi įrodyti, kitaip jo reikalavimas
atmetamas kaip neįrodytas.
Byloje
įrodyta, kad daiktas sutartyje apibrėžtas, individualizuotas ir iš dalies fiziškai
yra išlikęs. Sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį buvo gautas atitinkamos
žemėtvarkos institucijos sutikimas, kad patalpa būtų parduota su sąlyga, jog
pirkėjas su kitais bendraturčiais įsipareigotų kreiptis dėl detaliojo plano
sudarymo, ir nurodyta, kad žemės sklypo dalis, priklausanti patalpai, bus
nustatyta suformavus detalųjį žemės sklypo prie pastato planą. Šios nuostatos ir
sąlygos yra įtrauktos į ginčijamą sutartį, taip pat į sutartį, pagal kurią
gamybines patalpas pirko ieškovas. Pagal tokias įrodytas bylos aplinkybes gali
būti kvalifikuojama, kad daiktas nevisiškai atitinka kokybės reikalavimus, bet
tai nėra daikto ir su juo susijusių teisių visiškas nebuvimas ar neišlikimas. Netikslus
ar nepakankamai detalus sutarties dalyko aprašymas šiuo atveju nesudaro
pagrindo sandorį vertinti kaip niekinį (kaip nesant sandorio dalyko) ar
pripažinti negaliojančiu (kaip apsimestinį). Sutartimi buvo perleista
nuosavybės teise tiek daikto ir su juo susijusių teisių, kiek jų buvo išlikę. Taigi
nėra teisinio pagrindo panaikinti teisinę registraciją.
Išplėstinė
teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl CPK 1.78, 1.80, 6.396,
6.398 straipsnių pažeidimo kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl įrodinėjimo pareigos
Įrodinėjimo
pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose
bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182
straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias
aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui
atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK
263 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas,
įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo
naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus.
Ar ieškovas įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra
sprendžiama pagal jo pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal
atsakovo pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas
prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (per
se) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra
įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių,
yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas sprendžia, ar yra įrodytas faktinis
pagrindas ieškovo reikalavimams. Tokios pozicijos laikosi kasacinis teismas.
Antai jis yra nurodęs, kad ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią
aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į
ieškinį. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, tai jis paneigia ieškovo
nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai
savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių
įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios
nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės
vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų,
atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos
ir niekuo nepatvirtintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Z. V. v. UAB ,,Parex lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-644/2006).
Teismo
veiksmus įrodinėjimo procese reglamentuoja CPK 179 straipsnis, kuris nepakeičia
CPK 178 straipsnyje nustatytų teismo pareigų dispozityviose bylose, kuriose
nėra viešojo intereso ir visa apimtimi galioja rungimosi bei dispozityvumo
principai. Antai kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio
1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra
viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja
dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai), teismas
turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti
papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų
akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir
teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą,
tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų
pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia
našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 179 straipsnio
1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę
konstatuoti, jog tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų
nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG
Property developments“ v. V. K., bylos Nr.
3K-3-99/2009).
Šioje byloje
nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo
principo, todėl turi būti taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo
taisyklė: kas teigia, tas įrodinėja. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas
neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, kad teismai nenustatė ir neištyrė
ginčui teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių ir taip pažeidė CPK
178 straipsnį, yra teisiškai nepagrįsti, taigi atmetami.
Dėl įrodymų vertinimo
CPK 185
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus
pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis
įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris
reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis
civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto
savivaldybė, Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“, bylos Nr.
3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P.
S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko
administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr.
3K-3-350/2008; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo
(CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK
182 straipsnis).
Įrodymų
vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas
sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe
(tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą
ir kitas aplinkybes.
Kasacinis
teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir
netiesioginių įrodymų reikšmę. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs,
kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę
sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su
įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja
įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados
padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005
Prienų rajono policijos komisariatas v. O. T. ir kt.). Netiesioginiai
įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų
netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją
paneigti.
Ar įrodymai, kaip
informacija, yra tikslūs ir detalūs, sprendžiama pagal turinį. Rašytinio
įrodymo turinys gali būti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri
dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra
rengiami. Pavyzdžiui, žemės sklypų planai yra skirti faktinėms aplinkybėms,
susijusioms su žemės sklypu, jo lokalizacija, ribomis, tiksliai fiksuoti; statinio
kadastro duomenys gali neturėti išsamios informacijos apie žemės sklypą ir jo
naudojimo sąlygas. Atsiskaitymo ar mokėjimo priemonėse gali nebūti tikslios
informacijos apie ūkinę operaciją, kurios pagrindu atliekamas mokėjimas ir pan.
Įvertinant įrodymų patikimumą į tokias aplinkybes atsižvelgiama. Jeigu
įrodinėjimo priemonėje pagal jos paskirtį, sudarymo ir naudojimo tikslus bei
faktiškai esančią informaciją nėra bylai tiesiogiai reikšmingų tikslių ir
detalių duomenų, tai tokia informacija kaip įrodymai yra netiesioginė ir mažai
patikima (CPK 185 straipsnis).
Teismas,
vertindamas įrodymus, atsižvelgia į šalies galimybę pateikti daugiau įrodymų
apie įrodinėjamas svarbias bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, apie parduoto
nekilnojamojo daikto fizinę būklę gali patvirtinti jo kadastro duomenys,
grafinė ar vaizdinė medžiaga, kuri nepažeidžiant įstatymų gali būti surinkta
asmeniškai ar pasitelkiant kitus asmenis (pvz., naudojantis antstolio
paslaugomis), kitoks teisėtas faktinės padėties fiksavimas. Jeigu šalis turi
galimybę, bet neteikia kitų įrodymų, tai gali būti, kad jie šaliai yra
nepalankūs. Teismas dispozityviose bylose neprivalo išreikalauti ar priversti
šalį pateikti visus turimus įrodymus. Antra vertus, tai ne visada yra įmanoma,
nes teismas gali tik manyti ar daryti prielaidas, kad tokių įrodymų esama ar
kad šalis jų turi. Nepateikdama visų turimų įrodymų, kad ir prieštaringų arba jai
nepalankių, šalis rizikuoja, kad įrodymų nepakaks ir reikalavimas kaip
neįrodytas bus atmestas. Bet kokiu atveju tai negali būti vertinama kaip teismo
padarytas įrodymų rinkimo ar vertinimo taisyklių pažeidimas.
Byloje ieškovo
pateikti įrodymai yra paprasti rašytiniai teritorijų planavimo dokumentai. Jie
skirti teritorijų sutvarkymui ir tiesiogiai bei konkrečiai fiksuoja duomenis
apie žemės sklypus, bet ne apie juose esančius pastatus ir jų fizinę būklę. Tokiuose
teritorijų planavimo dokumentuose, kaip žemės sklypo planas, topografinė
nuotrauka, teritorijos planavimo detalusis planas ir jo rengimo medžiaga, nėra pakankamai
tiesioginės ir detalios informacijos apie pastato ir jo patalpų fizinę būklę,
kad būtų padaroma išvada, jog sutarties sudarymo metu pastato ar jo dalies iš
viso nebuvo ir kad nebuvo išlikusios jokios su daikto dalimi susijusios teisės.
Jau minėta, kad ginčijamoje sutartyje yra pasisakyta dėl teisių į žemės sklypą,
kurios susijusios su išlikusia daikto dalimi. Jeigu ieškovas reikalavimą
įrodinėja savo aiškinimais ir netiesioginiais įrodymais, tai teismas tokių
įrodymų visumą gali įvertinti kaip nepakankamą. Teisėjų kolegija nekonstatuoja
CPK 185 straipsnio pažeidimo ir atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus.
Teisėjų išplėstinė
kolegija nenustatė pagrindų skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti
(CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Rengiantis
bylos pagal kasatoriaus pateiktą skundą nagrinėjimui kasacine tvarka, buvo
patirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – 236,50 Lt (2009
m. lapkričio 30 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo, šios išlaidos iš
kasatoriaus priteistinos valstybei (CPK 88,
93, 96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio
3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. G. (duomenys neskelbtini) valstybei 236,50
Lt (du šimtus trisdešimt šešis litus, 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas