Civilinė byla Nr. e2-194-180/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02054-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Green Energy & Consulting“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-5423-603/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Green Energy & Consulting“ dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Oil Trade“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Green Energy & Consulting“ 698 029,61 Eur.
2. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį 698 029,61 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, akcijas, turtines reikalavimo teises, o šio turto nesant pakankamai – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis.
3. Ieškovė nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes atsakovė turi pareigą grąžinti tai, ką ji nepagrįstai gavo iš ieškovės. Be to, egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, nes atsakovė yra nesąžininga. Jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė gali imtis panašaus pobūdžio veiksmų kaip ginčijamu atveju ir pabandyti neteisėtu būdu iškelti ieškinio reikalavimą užtikrinančias lėšas iš atsakovės į kitą įmonę. Ieškinio suma atsakovei yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino: areštavo atsakovei UAB ,,Green Energy & Consulting“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ne mažesnei kaip 698 029,61 Eur sumai, o jo nesant ar nepakankant, atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, neviršijant 698 029,61 Eur sumos, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.
5. Teismas, išanalizavęs ieškovės su ieškiniu pateiktus dokumentus, sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, t. y. kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinį. Įvertinęs ieškinio sumą, teismas nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes ieškovės reikalavimas nėra užtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė UAB ,,Green Energy & Consulting“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurios paneigia galimybę tenkinti pareikštą ieškinį dėl akivaizdaus reikalavimo nepagrįstumo, t. y. ieškinys yra aiškiai nepagrįstas ir negali būti tenkintas.
2. Ieškovė klysta dėl esminių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžia ieškinį: ieškinyje nepagrįstai nurodyta, kad 692 799,51 Eur suma buvo sumokėta pagal tarp ieškovės ir atsakovės 2013 m. sausio 9 d. sudarytą išlaidų kompensavimo sutartį, nes ši suma buvo mokėta pagal visai kitą sutartį – 2013 m. balandžio 9 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 1-2013 OT-GEC. Atsakovė suteikė ieškovei paslaugų už 412 468,14 Eur, o 289 649,79 Eur grąžino banko pavedimais į ieškovės sąskaitą. Ieškovė liko skolinga atsakovei 9 318,42 Eur, o ne atsakovė liko skolinga ieškovei. Aplinkybę, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, patvirtina išrašas iš atsakovės buhalterinės programos. Likusi ieškiniu reikalaujama priteisti suma (5 230,36 Eur) yra akivaizdžiai per maža tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad po 2014 m. gruodžio 31 d. atlikti mokėjimai atsakovei pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nuostatas, nes šiuo laikotarpiu ieškovės atsakovei atlikti mokėjimai buvo jai grąžinti.
4. Bankroto administratorė viršija savo įgalinimus, nes siekia prisiteisti iš atsakovės didesnę sumą, nei ta suma, kuri yra reikalinga ieškovės kreditorių interesams patenkinti. Vien tik ta aplinkybė, kad ieškinio suma viršija ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, sudarė pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurių mastas buvo didesnis nei 403 355,87 Eur.
5. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, kad atsakovė siekia perleisti turimą turtą ar kitaip veikia prieš galimą būsimo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė formaliai, iš esmės vadovaudamasis vieninteliu kriterijumi – didele ieškinio suma, kuri pagal teismų praktiką pati savaime negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju pažeidžia šalių lygiateisiškumo, ekonomiškumo ir sąžiningumo principus, nes dėl atsakovės turto arešto masto jos veikla bus (ir jau yra) visiškai paralyžiuota.
7. Ieškovė BUAB „Oil Trade“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti galioti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, nes ieškovė detaliai nurodė faktinį ieškinio pagrindą, suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindė jį pridėtais rašytiniais įrodymais. Ieškinio priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo manyti, kad ieškinio reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Atsakovė nepagrįstai siekia, kad ieškinys iš esmės būtų išnagrinėtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, nors tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
2. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos tinkama apimtimi, nes bankroto byloje yra ginami ne tik kreditorių, tačiau ir ieškovės akcininkų interesai.
3. Atsakovės finansiniai duomenys patvirtina, kad ji iš esmės aktyvios veiklos nevykdė ir iki ieškinio pateikimo bei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip nesutrikdė atsakovės ir taip nevykdomos veiklos.
4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad egzistuoja grėsmė neįvykdyti būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo. Atsakovė neginčija fakto, kad ieškinio suma jai yra didelė. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius nesąžiningą ir neteisėtą atsakovės elgesį: atsakovė dėl egzistuojančių sąsajų tarp ieškovės ir atsakovės valdymo organų pasiekė, kad ieškovė pervestų lėšas atsakovei nesant tam teisinio pagrindo. Ieškovės bankroto pripažinimas tyčiniu rodo buvusių ieškovės ir esamų atsakovės vadovų ir dalyvių nesąžiningumą, nes atsakovė yra valdoma tų pačių asmenų, kurie prisidėjo prie ieškovės tyčinio bankroto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

              Atskirasis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
9. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė tokius įrodymus – PVM sąskaitas faktūras ir paslaugų suteikimo ataskaitas, išrašą iš buhalterinės programos, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1596-866/2017. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros, paslaugų suteikimo ataskaitos bei išrašas iš buhalterinės programos yra susiję su kilusio ginčo esme ir buvo pateikti bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškinį, tačiau šie įrodymai nėra susiję su sprendžiamu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimu, atsisako juos priimti. Taip pat atsisakytina priimti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1596-866/2017, nes teismas, jeigu to reikia, gali savarankiškai naudotis duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, kurioje yra ši apeliantės pateikta teismo nutartis.
12. Atsakovė 2018 m. vasario 5 d. taip pat pateikė paaiškinimus dėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmusios teisėjos šališkumo ir 2018 m. sausio 31 d. nutartį, kuria ši teisėja nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo. Rašytiniai paaiškinimai priimami, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis nepriimama dėl to, kad ji yra Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO, kurioje esančiais duomenimis, kaip jau minėta, teismas gali savarankiškai naudotis.
13. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – atsakovės 2016 metų pelno (nuostolių) ataskaitą (trumpa) ir balansą (trumpas). Apeliacinės instancijos teismas priima šiuos atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 metus ir vertina juos sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl teismo (ne)šališkumo

14. Apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartis, kuria teisėja L. B. nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo dėl pažinties su ieškovės atstovu advokatu K. R., pagrindžia, kad jau ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimo metu ši teisėja buvo šališka, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte (procesinis klausimas išnagrinėtas neteisėtos sudėties teismo). Su tokia apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti.
15. Pirma, teisėja nusišalino nuo bylos nagrinėjimo dėl to, kad ji yra asmeniškai pažįstama su advokatu K. R., kuris yra (duomenys neskelbtini) ir kuris nuo 2018 m. sausio 31 d. atstovauja ieškovei (3 t., b. l. 130–134). Teisėja, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl jos šališkumo, iš karto po to, kai advokatas K. R. ėmė atstovauti ieškovei, nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Antra, šiuo atveju aktualiu laikotarpiu, t. y. kai buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, ieškovei atstovavo ne advokatas K. R., o advokatė R. T.. Vien aplinkybė, kad abu šie advokatai praktikuoja toje pačioje advokatų kontoroje, pati savaime nepatvirtina teisėjos šališkumo egzistavimo tuo metu, kai buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, t. y. kai ieškovei atstovavo advokatė R. T., kaip teigia apeliantė, nes, kaip jau minėta, teisėja nusišalino dėl asmeninės pažinties su advokatu K. R., o ne dėl savo ryšių su advokatų kontora. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamą procesinį sprendimą priėmė šališkas teismas ir kad dėl to buvo pažeistos apeliantės teisės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Taigi teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo vertinimą. Įsitikinęs, kad po bylos išnagrinėjimo iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
18. Teismas, spręsdamas dėl pirmosios iš nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, t. y. turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-175-178/2018).
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes ieškinyje suformuluotas aiškus reikalavimas, nurodyti jo faktinis ir galimi teisiniai pagrindai, argumentacija, pateikti ieškinyje nurodytas aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, ieškinio forma ir turinys atitiko CPK nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju nėra akivaizdžių duomenų, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas.
20. Apeliantės atskirajame skunde akcentuojamos faktinės aplinkybės dėl tarp šalių egzistavusių sutartinių teisinių santykių, ieškovei suteiktų paslaugų, už paslaugas atliktų mokėjimų ir dalies pinigų grąžinimo, kaip teisingai nurodo ieškovė, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, ir šioje bylos stadijoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neanalizuojamos ir nevertinamos. Taigi atskirojo skundo argumentai nepaneigia ieškovės reikalavimo preliminaraus pagrįstumo, kaip pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
21. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės įvykdyti būsimą teismo sprendimą, vadovavosi didelės ieškinio sumos prezumpcija, kuri nėra absoliuti ir gali būti paneigta įrodžius gerą atsakovo turtinę padėti, t. y. kad konkrečiam atsakovui konkreti ieškovo reikalaujama suma nėra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018). Pagal ieškovės pateiktus duomenis, atsakovė 2016 metais turėjo 61 467 Eur vertės turto, jos įsipareigojimai siekė 517 355 Eur, pajamos – 63 Eur, sąnaudos – 134 610 Eur, įmonės veikla buvo nuostolinga (patyrė 132 403 Eur nuostolių). Atsižvelgus į šiuos atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2016 metus, sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovės veikla sutriko dar iki ieškinio pateikimo bei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Kadangi apeliantė nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių pagerėjusią savo finansinę padėtį, kurie paneigtų grėsmės neįvykdyti būsimo teismo sprendimo egzistavimą, spręstina, kad apeliantė nepaneigė prezumpcijos dėl didelės ieškinio sumos ir būtinumo užtikrinti teismui pareikštus ieškinio reikalavimus (CPK 178 str.).
22. Apeliantė, ginčydama pritaikyto turto arešto mastą, nepagrįstai jį susieja su ieškovės bankroto byloje patvirtintų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma. Nei ieškinio sumos, nei laikinųjų apsaugos priemonių masto nustatymas nėra ribojamas bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, nes bankroto procese ginami tiek įmonės kreditorių, tiek ir pačios įmonės interesai. Bankroto procese turi būti apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, tenkinami nustatyta tvarka patvirtinti kreditorių reikalavimai, o jeigu atsiskaičius su kreditoriais dar lieka turto, jis grąžinamas bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 str. 6 p., 35 str., 36 str. 1 d.). Be to, atmestini deklaratyvūs atskirojo skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju pažeidžia šalių lygiateisiškumo, ekonomiškumo ir (ar) sąžiningumo principus.
23. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir nustatė visas būtinas sąlygas, leidžiančias taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
24. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, o kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.
25. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir ją naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Nijolė Piškinaitė